2017-03-14 Nr. AB-5849-3-61-3-03313-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-205-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03313-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. birželio 4 d. Tris mėnesius teko būti kameroje su sudužusiu tualetu. Kreipėsi į pareigūnus, bet niekas nereagavo, o kitur kreiptis negalėjo, nes nemoka rašyti. Kalinimo laikotarpiu teko būti perpildytose kamerose, nebuvo galimybės pasimankštinti. Dėl galvos skausmo nuo pelėsio negalėjo išsimiegoti, tapo irzlesnis, patyrė stresą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-14) su juo nesutiko, prašė atmesti bei taikyti ieškinio senatį.

Paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų.

Pažymėjo, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Pažymėjo, jog visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu (b. l. 80-84) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad 2 paras laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2014 m. birželio 4 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Todėl, remdamasis Civilinio kodekso 1.124 straipsniu ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. birželio 15 d. (b. l. 2), todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 15 d. Šiuo atveju pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia už 2011 m., todėl teismas padarė išvadą, kad senaties terminas šiuo laikotarpiu yra praleistas. Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė. Tuo remdamasis, teismas laikė, kad yra pagrindas tenkinti prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. birželio 14 d. skundo dalį atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A444-343/2013, Nr. A261-1027/2011). Todėl teismas šiuo atveju sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2014 m. birželio 4 d., kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalių, 6.246 – 6.249 straipsnių, CK 6.250 straipsnio nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009, Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 871/02)), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punktu, pagal kurį nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2014 m. birželio 4 d. buvo laikomas vienas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 89 (plotas 7,86 kv. m), Nr. 93 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 244 (plotas 6,83 kv. m), Nr. 210 (plotas 7,00 kv. m), Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 226 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 236 (plotas 5,49 kv. m), Nr. 238 (plotas 6,83 kv. m), Nr. 84 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 207 (plotas 6,80 kv. m), Nr. 241 (plotas 6,80 kv. m), Nr. 235A (plotas 5,44 kv. m), Nr. 230 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 222 (plotas 6,93 kv. m), Nr. 211 (plotas 6,96 kv. m), Nr. 224 (plotas 5,33 kv. m), Nr. 240 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 234 (plotas 6,86 kv. m), Nr. 214 (plotas 6,83 kv. m), Nr. 201 (plotas 5,40 kv.

m) kartu su 1-2 asmenimis, pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 8-10, 15-17) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus, o minėtą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2012 m. birželio 15 d. – 2012 m. birželio 18 d., 2012 m. birželio 19 d. ryte, 2012 m. birželio 21 d. – 2012 m. gruodžio 6 d., 2012 m. gruodžio 7 d. vakare, 2012 m. gruodžio 8 d.

– 2013 m. kovo 14 d., 2013 m. kovo 19 d. – 2013 m. liepos 11 d., 2013 m. liepos 16 d. – 2014 m. birželio 4 d. Taip pat laikotarpiais 2013 m. kovo 14 d. – 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. liepos 11 d. – 2013 m. liepos 15 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, jis buvo išvykęs iš įstaigos. Kadangi valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nebuvo nurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalindamas per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 2 paras nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, t. y.

Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasimankštinti yra susiję su tinkamu kamerų ploto vienam asmeniui užtikrinimu. Kaip nustatyta, pareiškėjui tik 2 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad jis negalėjo mankštintis jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

Remdamasis Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21, 24, 56 punktų nuostatomis, bei teismui pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu HN 76:2010 56 punkto pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 18-54). Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius dėl sudužusio tualeto. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad dėl pažeidimų į institucijas kreiptis negalėjo dėl nemokėjimo rašyti, nes, kaip matyti, ši aplinkybė jam nesutrukdė pateikti skundo teismui. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/2011), be to, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-336/2012 ir kt.). Todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl pelėsio, sudužusio tualeto negali būti laikomi pagrįstais ir atmesti. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų dokumentų, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K, o Lukiškių TI-K pagal turimas lėšas šalina aptiktus neatitikimus higienos normų reikalavimams.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012, Nr. A520-2275/2012 ir kt.), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad, viena vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai, 2 paras patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių.

Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertinta ir tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik 2 paras (2012 m. birželio 19 d. vakare, 2012 m. birželio 20 d., 2012 m. gruodžio 7 d. ryte), byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI-K turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje, pareiškėjas skunde apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais.

Teismo manymu, pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos: Nr. A444–619/2008; Nr. A858-1490/2012; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14)). Nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl šios priežasties negalima laikyti, kad teismas, nuspręsdamas teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, išeina už pareikšto reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444–619/2008).

III. Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89-91), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors Lukiškių TI-K savo atsiliepime teigia, kad visada užteko nustatyto 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, tačiau tai netiesa, nes pareiškėjas dešimt kartų kalėjo kamerose, kuriose akivaizdžiai per mažai buvo nustatyto 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pagal tuo metu kalėjusių asmenų skaičių.

2. Be to, apie pusantrų metų pareiškėją laikė vieną kameroje, atimant jam bet kokią galimybę bendrauti su žmonėmis ir teigti, kad niekam nesiskundė su išoperuotu inkstu.

3. Be to, pareiškėjas kalėjo avarinės būklės kamerose, su byrančiu tinku, supelijusiom, šlampančiom nuo drėgmės sienom, dvokiančiu ir sudaužytu klozetu, neskaitant išdaužytų langų ir daugybės tarakonų.

4. Kadangi pareiškėjas yra romų tautybės, buvo nuolat žeminamas, be to, nemoka nei skaityti, nei rašyti, į pareiškėjo bet kokius žodinius prašymus niekas nereagavo, nurodė tai daryti raštu.

5. Pareiškėjas išgyveno didžiules patyčias ir patyrė didelį dvasinį išgyvenimą, nežmoniškus nepatogumus, didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bet kokią galimybę bendrauti.

6. Prašo patenkinti pareiškėjo 15 000 Eur dydžio skundą kaip visiškai pagrįstą, kadangi pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, be jokios teisės bendrauti, atimant pareiškėjui bet kokią galimybę reikalauti savo teisių.

7. Po tokių išgyvenimų pareiškėjas iki šiol negali atsigauti, sutriko jo miegas, atsirado depresija, naktimis nebeužmiega, turi nuolat vartoti raminamuosius vaistus.

8. Po tokių Lukiškių TI-K veiksmų, senatis negali būti taikoma, nes pareiškėjas patyrė negrįžtamus sveikatos sutrikimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 96-99) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime – 29. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11.1 punktu didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kurio negalima viršyti – 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 87) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis).

3. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitu teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

5. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžtina, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su kalinimo įstaigos pateiktais duomenimis apie pareiškėjui tekusį gyvenamojo ploto dydį, kalinant jį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu 2 dienas kameros plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančios teisės aktų nustatytos reikalaujamos gyvenamojo ploto normos, pripažino pareiškėjo teisės pažeidimą, tačiau neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė, pripažindamas, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama kompensacija pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kalinimo sąlygas, rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netikėti atsakovo pateiktais įrodymais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovo atstovo teismui pateikti duomenys apie kamerų dydžius ir jose laikytų asmenų skaičių yra netikslūs ir tokiu būdu atstovas klaidina teismą, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis, apeliacinės instancijos teismo atmetami ir jais nesiremiama, kaip paneigiančiais dokumentų tikrumą. Lukiškių TI-K šioje byloje pateikė išsamią ir detalią informaciją apie tai, kokiose kamerose (nurodant jų plotą), kokiais laikotarpiais ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K (b. l. 8-10).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose ir supranta kalinamojo apsunkintą galimybę teikti įrodymus, lyginant su atsakovo palankesne pozicija, kadangi atsakovas disponuoja visa informacija.

Europos Žmogaus Teisių Teismas tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08)). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 21880/03); 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08)).

Kartu EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra nustatęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08)). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Šio ginčo atveju pareiškėjas įrodymų, paneigiančių atsakovo poziciją, nepateikė ir nenurodė jų pavadinimo ir buvimo vietos, kad teismas, esant būtinumui, galėtų juos išreikalauti, todėl nesant pagrįstų abejonių, nėra pagrindo iš naujo tirti pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų.

Dėl kamerų tinkamumo gyvenimui, drėgmės, vėdinimo taip pat parazitų buvimo ir naikinimo argumentų, pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių duomenų (detalizuotų aplinkybių), tačiau atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, jog kamerų būklė yra nuolat tikrinama ir kameros atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus ir yra tinkamos gyvenimui. Tai įrodo Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojai, atlikę įvairius tyrimus bei matavimus įvairiais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais (b. l. 20-54). Be to, kenkėjų naikinimo darbus ir patalpų priežiūrą Lukiškių TI-K atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau – UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. – UAB „Dezinfa“). Abejoti šiais pateiktais duomenimis nėra pagrindo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog kalinimo sąlygos turėjo neigimą įtaką pareiškėjo sveikatos pablogėjimui.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 7508/02)). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/99)). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., šio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko tik 2 paras ir minimalaus ploto trūkumas buvo nežymus, bei nenustatyta tiesioginių ir pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Teismas atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo diskriminacijos tautybės pagrindu bei administracijos neteisėto elgesio kaip nepagrįstus, nes tokių duomenų byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytu ieškinio senaties terminu, nes pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo tęstinio pobūdžio ir tarp jų buvo pakankamai ilgi tarpai, sudarantys pagrindą pripažinti pažeidimą baigtu ir pareiškėjas dėl jų galėjo kreiptis teisminės gynybos.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas