2021-05-05 Nr. AB-9938-3-61-3-04210-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-146-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lomista” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lomista” skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lomista“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno departamento 2020 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 33S-(33.6)-2626 (toliau – ir Raštas) nurodytą reikalavimą „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“; 2) panaikinti Tarnybos Kauno departamento 2020 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 33S-(33.6)-2626 nurodytą reikalavimą „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą”.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Tarnybos Kauno departamento Rašte nurodyto reikalavimo „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“ ir nurodyto reikalavimo „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą” vykdymą; 2) teismui nesutikus sustabdyti ginčijamų reikalavimų vykdymą, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti atsakovo vadovui / kokybės vadovei / kitiems darbuotojams administracinę atsakomybę už ginčijamų reikalavimų nevykdymą; 3) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti UAB „Lomista“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nurodytas maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones dėl Tarnybos Kauno departamento Rašte nurodomų aplinkybių dėl UAB „Lomista“ gaminamos produkcijos tinkamumo vartoti termino nustatymo ne pagal žaliavos / pirminio gamintojo nurodytą tinkamumo vartoti terminą ir uždrausti taikyti Maisto įstatymo 41 skirsnyje numatytas baudas.

Pateiktą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad jis skundė atsakovo ginčijamame Rašte teikiamą nurodymą dėl tinkamumo vartoti termino procedūros keitimo ir atitinkamai negali tokio nurodymo vykdyti, nes tokio reikalavimo įvykdymas tiesiogiai sukeltų neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes pasiūlius pareiškėjo pirkėjams (prekybos tinklams) trumpesnio tinkamumo vartoti termino produkciją, nesant tam teisėto pagrindo, būtų pažeidžiamos su tinklais sudarytos tiekimo sutartys, reikalaujančios esamą situaciją atitinkančio 12 mėnesių tinkamumo vartoti termino (pareiškėjas su prekybos tinklais suderėjo atitinkamas sąlygas, įvertinęs savo produkcijos tinkamumo vartoti terminą).

Tai reikštų tiekimo sutarčių nutraukimą ir iš esmės viso pareiškėjo verslo sužlugdymą. Pareiškėjas negali vykdyti tokio įpareigojimo iki tol, kol nebus išnagrinėtas skundas teisme, todėl prašo sustabdyti reikalavimo pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu ir reikalavimo pateikti atsakovui patikslintą procedūrą vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas priimtas šioje byloje.

Tuo atveju, jeigu teismas nesutiktų stabdyti tokių atsakovo reikalavimų vykdymo, pareiškėjas prašo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje uždrausti atsakovui taikyti administracinę atsakomybę vadovui / kokybės vadovei / kitiems darbuotojams dėl šių ginčijamų reikalavimų nevykdymo. Atsakovas reikalauja pareiškėjo pakeisti jo produkcijos tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūrą, tačiau tuo pačiu taip pat prašo duomenų dėl pareiškėjo turimos produkcijos sandėlyje bei duomenų dėl į rinką pateiktos produkcijos (pažymėtos atsakovo nuomone netinkamu vartoti terminu).

Pareiškėjas pateiks atsakovui visą kitą prašomą informaciją dėl produkcijos sandėliuose ir / ar rinkoje, kad išnagrinėjus šį teismui teikiamą skundą ir sprendimui esant nepalankiam pareiškėjui, būtų galimos nedelsiant pritaikyti atsakovo galimos priemonės dėl maisto tiekimo į rinką ribojimų. Pareiškėjo nuomone, iš įpareigojimo keisti tinkamumo vartoti termino procedūrą į ateitį bei prašomų pateikti duomenų dėl jau pateiktos į rinką produkcijos, matyti, kad atsakovas ketina taikyti maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones, numatytas Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje.

Pareiškėjas prašo pritaikyti užtikrinimo priemonę ir uždrausti atsakovui taikyti pareiškėjui Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones dėl Rašte nurodomų aplinkybių dėl pareiškėjo produkcijos tinkamumo vartoti termino nustatymo ne pagal žaliavos / pirminio gamintojo nurodytą tinkamumo vartoti terminą ir uždrausti taikyti Maisto įstatymo 41 skirsnyje numatytas baudas.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl pareiškėjo produkcijos kokybės nėra gauta jokių skundų, tokia produkcija nėra niekam sukėlusi jokios žalos sveikatai, nėra jokių pagrįstų tyrimų, kad pareiškėjo produktas yra netinkamas naudoti 12 mėnesių laikotarpiu nuo jo gamybos, ir atvirkščiai – yra tyrimai, patvirtinantys, kad pareiškėjo nurodomas tinkamumo vartoti terminas yra pagrįstas ir pareiškėjo produkcijos kokybė po nurodyto termino išlieka nepakitusi. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pareiškėjo produkcijos tiekimas su nurodytu 12 mėnesių tinkamumo vartoti terminu nuo pagaminimo datos nesukelia vartotojams tiesioginių neišvengiamų ir nedelsiamų ar vėlesnių neigiamų pasekmių.

Todėl tiekimo į rinką ribojimo priemonių netaikymas iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje nesukels pavojaus vartotojų sveikatai. Esant palankiems pareiškėjo atliktiems tyrimams dėl produkto tinkamumo vartoti praėjus 12 mėnesių nuo produkcijos išpilstymo, iš esmės kyla teisės aiškinimo klausimas – ar turi būti vadovaujamasi žaliavos tiekėjo nustatytu tinkamumo vartoti terminu, ar turi būti vadovaujamasi produkto gamintojo tyrimų rezultatais nustatytu tinkamumo vartoti terminu – bet ne klausimas, dėl realaus pareiškėjo produktų netinkamumo vartoti.

Pareiškėjo teigimu, dėl šios priežasties minėtų atsakovo veiksmų neatlikimas neturės neigiamos įtakos vartotojams ir rinkai. Tuo tarpu tokių priemonių pritaikymas iki bylos išsprendimo lemtų didelius pareiškėjo nuostolius, jeigu paaiškėtų, kad skundžiami atsakovo reikalavimai nebuvo pagrįsti. Pareiškėjui galimai tektų išimti iš rinkos didelės apimties produkciją, kas lemtų labai didelius kaštus (susisiekti su visais mažmeniniais pirkėjais; išsiaiškinti nerealizuotus produkcijos kiekius, juos pakrauti ir atsigabenti į sandėlius; atlikti naujų etikečių spausdinimą, klijavimą; grąžinti prekes į rinką; prarasti pardavimus laikotarpiu, kol bus atsiimta produkcija, nesant galimybės jos nedelsiant pakeisti kita).

Galimai grąžinamos produkcijos iš naujo pareiškėjas nebegalėtų realizuoti, nes prekybos tinklai atsisakytų priimti prekes su nurodytu trumpesniu tinkamumo vartoti terminu. Tai reikštų, kad iš tikrųjų tinkamą kokybinius kriterijus atitinkančią produkciją tektų utilizuoti. Esamoje rinkos situacijoje dėl COVID-19 pandemijos ir taikomų ribojimų rinkoje bei ekonomikos smukimu, tokie nuostoliai įmonei turėtų ypatingai neigiamas pasekmes.

Tarnyba pateiktoje nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad 2020 m. spalio 8 d. atliko neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog sufasuoto po 5 litrus saulėgrąžų aliejaus ženklinime nurodyta informacija nesutampa su aliejaus gamintojo kokybės dokumentuose nurodytu galiojimo terminu, partija. Taip pat nustatyta, kad savikontrolės dokumentuose tiksliai nenurodyta kaip apskaičiuojamas pagaminto produkto tinkamumo vartoti terminas, ir dėl to ne visais atvejais tinkamai nurodomas partijos numeris, kuris susietas su tinkamumo vartoti terminu. Taip pat 2020 m. spalio 27 d. buvo atliktas neplaninis dokumentinis patikrinimas dėl saulėgrąžų aliejaus tinkamumo vartoti termino nustatymo pagrindimo. Šio patikrinimo metu nustatyta, jog kiekviena priimama aliejaus partija yra įvertinama dokumentuose, jeigu pateikta informacija atitinka teisės aktus ir juslines savybes – žaliava priimama. Reikalavimus atitinkantis aliejus siurblių pagalba patenka į nerūdijančio plieno rezervuarus. Jei aliejus atitinka kontroliuojamus rodiklius, aliejus transportuojamas vamzdynais ir siurblių pagalba į fasavimo cechą. Išpilstymo linijoje aliejus vožtuvų pagalba išpilstomas į aliejui skirtą tarą, produktas užsukamas kamšteliais, paženklinamas ir paletizuojamas. Abiejų patikrinimų metu nustatyta, kad nepagrįstai pareiškėjo išpilstytam aliejui pratęsiami pirminio gamintojo nustatyti tinkamumo vartoti terminai, kadangi UAB „Lomista“, išpilstydama gautą žaliavą (aliejų) į aliejui skirtą tarą, jai neatlieka jokio papildomo fizikinio ar cheminio apdorojimo, neprideda jokių maisto priedų tinkamumo vartoti termino pratęsimui. Įvertinus augalinio aliejaus technologinio proceso srauto diagramą nustatyta, kad išpilstymo linijoje aliejus filtruojamas ir vožtuvų pagalba išpilstomas į aliejui skirtą tarą, kuri užsukama kamšteliais, paženklinama ir sandėliuojama.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Tarnybos Kauno departamentas Raštu nurodė pareiškėjui pakoreguoti rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų sistemos (toliau – ir RVASVT sistema) „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekiamo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu, kadangi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 3 d. patvirtinta / pakoreguota RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūra parengta nepakankamai išsamiai ir aiškiai. Pareiškėjas Tarnybos Kauno departamentui pateiktame 2020 m. gruodžio 15 d. pranešime Nr. S-14 „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno departamento 2020-11-23 rašto Nr. 33S-(33.6)-2626 vykdymo“ nurodė, kad negali pateikti informacijos apie reikalavimo pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą įvykdymą, kadangi nesutinka, jog įmonė turi vadovautis žaliavos tiekėjo nurodomais žaliavos galiojimo terminais.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas, išpilstydamas aliejų ir jam neatlikdamas jokio perdirbimo proceso bei nedėdamas jokių maisto priedų tinkamumo terminui pratęsti bei neatlikęs minėtos RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūros koregavimo, toliau pilstys ir tieks rinkai galimai netinkamą aliejų, taip keldamas riziką vartotojų sveikatai ir sudarys sąlygas patekti į rinką galimai nesaugiems ar nekokybiškiems maisto produktams, todėl siekiant užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, nurodyta procedūra privalo būti koreguojama. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog, esant teigiamam procesiniam sprendimui Tarnybai, jis turės neigiamų padarinių (produkcijos susigrąžinimas; perpakavimas, naujų etikečių spausdinimas, klijavimas ir t. t.), tačiau šiai dienai pareiškėjas nenurodo savo produkcijos likučio. Priešingai, nurodė, kad šiuos duomenis pateiks Tarnybai ir teismui vėliau, todėl šioje proceso stadijoje, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šis prašymas nepagrįstas realiais įrodymais (nemotyvuotas), o grindžiamas tik pareiškėjo prielaidomis. Pareiškėjas neįrodė savo realios žalos dydžio, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs teismui sutarčių su prekybos centrais dėl produkcijos tiekimo, todėl negalima įvertinti, ar pareiškėjo teiginiai pagrįsti. Be to, sutarčių sąlygų keitimas, yra derybų klausimas, todėl tikėtina, kad pareiškėjas, esant jam nepalankiam procesiniam sprendimui, sutarčių sąlygas galės pakeisti. Pažymėjo, kad Tarnyba atlieka maisto tvarkymo subjektų valstybinę kontrolę, tikrina, kad į rinką teikiamas maistas būtų saugus ir kokybiškas. Tuo tarpu pareiškėjas yra verslo subjektas, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai bei su verslu susijusi rizika. Tarnybos nuomone, pareiškėjui nesiimant veiksmų ir nekoreguojant RVAST sistemos, gali kilti grėsmė, kad į rinką bus patiekiami galimai nesaugūs produktai.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nurodė, kad jo atlikti tyrimai ir paties atsakovo žinomi ir turimi tyrimai patvirtina, kad pareiškėjo produkcija saugi ir po 12 mėnesių termino nuo išpilstymo datos bei nėra jokių skundų dėl pareiškėjo produkcijos nesaugumo iš vartotojų. 2018 m. vasario 19 d. atliktas Kauno technologijos universiteto tyrimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ rafinuoto saulėgrąžų aliejaus ėminio gauto 2017 m. vasario 10 d. patvirtino, kad aliejaus produkcijos kokybė po 12 mėnesių nuo pagaminimo yra tinkama. Atsakovo naudojami terminai „galimai“ yra akivaizdžios prielaidos, kurios netgi prieštarauja paties atsakovo nustatytoms ir 2020 m. spalio 27 d. Patikrinimo akte konstatuotoms aplinkybėms. Pareiškėjas pateikė savo pagamintos produkcijos likučių sandėlyje duomenis kaip savo skundo teismui priedą Nr. 12. Pareiškėjas atitinkamus duomenis pateikė ir atsakovui 2020 m. gruodžio 15 d. dienos raštu. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad tokie duomenys teismui ir atsakovui nepateikti. Pareiškėjas pateikė skundo priede Nr. 12 numatytos produkcijos, kurios realizacijai įtaką turėtų atsakovo taikomos priemonės, vertės pažymą ir 2020 m. balansą, kurie patvirtina, kad netaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui būtų padaroma didelė sunkiai atitaisoma žala. Papildomai pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į aplinkybes, kurios neatsispindi 2020 m. balanse. Tai yra tolesnis neaiškumas dėl produkcijos paklausos, atsižvelgiant į COVID-19 pasėkoje valstybės taikomus ribojimus, lemiančius vartotojų grynųjų pajamų mažėjimą ir atitinkamai pirkimo galios mažėjimą, dėl ko mažėja ir pareiškėjo produkcijos suvartojimas. Pareiškėjas pateikė tiekimo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (prekybos tinklas „IKI“) priedą dėl 12 mėnesių tinkamumo naudoti termino nustatymo kaip savo skundo teismui priedą Nr. 13, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, kad tiekimo sutartys nepateiktos. Tinkamumo vartoti termino sutrumpinimas reikštų pareiškėjo konkurencingumo silpninimą lyginant su kitais tiekėjais, kas neišvengiamai neigiamai atsilieps pareiškėjo verslui. Pareiškėjas neturėtų galimybės persiderėti su prekybos centrais sutarčių sąlygų arba persiderėjus produkcijos tinkamumo naudoti termino sąlygą tuo pačiu būtų sumažinti pareiškėjo produkcijos tiekimo prekybos centrams kiekiai ir kainos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Lomista“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas teigė, kad jam kiltų neigiamos pasekmės, nes prekybos tinklams turėtų siūlyti produkciją su trumpesniu tinkamumo vartoti terminu, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų šiuos teiginius. Šie pareiškėjo teiginiai vertinti kaip hipotetinio pobūdžio, kadangi vien tai, kad pareiškėjas pasiūlytų produkciją su trumpesniu tinkamumo vartoti terminu, nereikštų, jog jo verslui kiltų neigiamos pasekmės. Be to, vien pasiūlymo pateikimas nesudarytų pagrindo pripažinti didelės žalos faktą, nes tai dar nebūtų galutinis sprendimas, kuris galimai neigiamai įtakotų pareiškėjo verslą.

Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų patvirtinančių, jog dėl to jo verslas patirtų neigiamų pasekmių. Pareiškėjas pateiktą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taip pat grindė tuo, kad jokia žala vartotojų sveikatai nebūtų padaryta, o prekybos centrai atsisakytų priimti produkciją su trumpesniu vartojimo terminu, tačiau teismo nuomone, tokio pobūdžio teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, kadangi nėra patvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, taip pat nukreipti į ateitį. Teismas pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tuo atveju, jei šiuo metu jų nepritaikius kiltų reali neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, patvirtinta įrodymais.

Pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl tinkamumo vartoti termino sutrumpinimo reikštų neigiamus padarinius jo verslui, yra nukreiptos į ateitį dėl galimai kilsiančios žalos, tačiau realių įrodymų, kad sutrumpinus vartojimo terminą kiltų sunkiai atitaisoma ar didelė žala, pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė teismui ir duomenų, kurie patvirtintų, jog su prekybos tinklais jam nebūtų suteikta galimybė pakeisti sudarytų sutarčių sąlygas arba persiderėti produkcijos tinkamumo naudoti termino sąlygą.

Taikant pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti, jog bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė teismui tokių duomenų. Tokių duomenų nenustatė ir teismas. Teismas atkreipia dėmesį, jog priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas galėtų išsiieškoti patirtą žalą vadovaudamasi žalos atlyginimo instituto taisyklėmis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismo negalėjo būti tenkinamas.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 1 d.). Taigi, ši nutartis pareiškėjui neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas UAB „Lomista” atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas teigia, kad jis tikėtinai pagrindė savo skundo reikalavimo pagrįstumą. Ginčijamas atsakovo reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes toks įvertinimas prima facie netrukdo bylos nagrinėjimo pabaigoje priimti ir priešingą sprendimą, kadangi sprendžiama šioje stadijoje tik dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Šioje stadijoje yra pagrindas taikyti pareiškėjo reikalavimo užtikrinimo priemonę;

2) žalos atsiradimo tikimybę ateityje pareiškėjas grindžia su prekybos tinklu „IKI“ 2020 m. sausio 2 d. sudarytos didmeninės pirkimo-pardavimo sutarties 2 priedo nuostatomis, numatančiomis pareigą pareiškėjui užtikrinti aliejaus tinkamumą vartoti 365 dienas (12 mėnesių). Tai pirkėjo reikalaujamas prekės kokybės rodiklis;

3) civilinėje teisėje galioja „pacta sunt servanda“ principas, kuris neleidžia vienašališkai keisti sutarties sąlygų. Aliejaus tinkamumo vartoti termino vienašališkas keitimas, t. y. esminės produkto kokybės sąlygos pakeitimas, yra akivaizdus sudarytos didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties esminis pažeidimas. Sutarties pažeidimas sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo tiekiamą produkciją ir / ar sutartį nutraukti;

4) teismas negali reikalauti pareiškėjo pateikti įrodymus dėl to, ar žalos atsiradimą teoriškai galima būtų pašalinti (šiuo atveju persiderėti dėl tiekiamo produkto), nes to nenumato nei teisės aktai, nei teismų praktika. Be to, toks pirmosios instancijos teismo nurodymas patvirtina, kad žala nesutikus prekybos tinklams keisti tinkamumo vartoti termino tikrai kiltų. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas ar netaikymas negali būti siejamas su trečiųjų asmenų valios pakeitimu, kuriai pakeisti net nėra jokio teisinio pagrindo;

5) nesustabdžius ginčijamo atsakovo reikalavimo pakeisti tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūrą vykdymo, pareiškėjui būtų taikomos Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nurodytos maisto pateikimo į rinką ribojimo priemonės, kurios sukeltų žalą pareiškėjui, ko neginčija ir atsakovas savo nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas teigia, kad jis pagrindė produkcijos, kuriam tokios priemonės turėtų įtakos, kiekius ir vertę tiek 2020 m. gruodžio 21 d. skunde, tiek 2021 m. sausio 15 d. prašyme dėl papildomų įrodymų pateikimo;

6) pareiškėjas prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negali įrodyti, kad pareiškėjui jau kyla žala dėl pareiškėjo ginčijamo atsakovo reikalavimo įvykdymo, kadangi tokia žala gali kilti tik ateityje ir būtent žalos kilimo ateityje užkirtimui būtinas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas;

7) atsakovo reikalavimo nedelsiamas vykdymas pažeistų proporcingumo reikalavimą, kadangi procedūros pakeitimas ir to pasėkoje rafinuoto saulėgrąžų aliejaus tinkamumo vartoti termino sutrumpinimas lems pareiškėjo sudarytų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas bei sukels žalą pareiškėjui. Nėra jokios prasmės nedelsiant atsakovo reikalavimą vykdyti, nes jis nesusijęs su realiu viešuoju interesu ir iš esmės šioje situacijoje yra tik terminas be turinio, o ne reali grėsmė visuomenės vertybėms;

8) pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nepateikė motyvų, kodėl atsisakė taikyti kitas atsakovo prašytas taikyti užtikrinimo priemones. Atsakovas savo pateiktoje nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių neginčijo, kad jis ketina taikyti Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatytas maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones, todėl jų taikymo draudimas yra aktualus. Ketinimo taikyti šias Maisto įstatyme numatytas priemones neneigia savo nuomonėje dėl pareiškėjo prašytų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pats atsakovas. Taigi, teismas nesilaikė tyrimo ir betarpiškumo principų, kurie įtvirtinti ABTĮ 10 straipsnio, o konkrečiai minėto straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, jog teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo UAB „Lomista” prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo Tarnybos Kauno departamento Rašte nurodytų reikalavimų vykdymą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymui, neteisingai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.).

ABTĮ 70 straipsnyje nustatytu reguliavimu yra įgyvendinta Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacija Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, kurioje įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų. Taip pat yra įtvirtintas principas, kuriuo siekiama užtikrinti labiausiai įmanomą laikinųjų apsaugos priemonių (reikalavimo užtikrinimo priemonių) lankstumą, kad asmenys būtų apsaugoti nuo neįmanomų atšaukti veiksmų ar skuboto asmens teisinės padėties apsunkinimo.

Remiantis ABTĮ 70 straipsniu reikalavimo užtikrinimo priemonės administraciniame procese gali būti taikomos, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) priimto administracinio sprendimo neatidėliotinas vykdymas gali sukelti asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas administracinis sprendimas, didelę žalą; 2) yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo. Taigi teismas, nagrinėdamas administracinį ginčą, nustatęs, kad yra svarbių argumentų, dėl kurių galima būtų abejoti priimto ir konkrečioje byloje ginčijamo administracinio akto teisėtumu, ir tokio iš pirmo žvilgsnio neteisėto akto neatidėliotinas vykdymas gali sukelti asmeniui (administracinio sprendimo adresatui) didelę žalą, gali laikinai sustabdyti teisme ginčijamo administracinio akto galiojimą (vykdymą), taigi suteikti asmeniui laikiną apsaugą administraciniame ginče.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodė argumentus dėl, pareiškėjo manymu, teisės aktais visiškai nepagrįsto atsakovo reikalavimo pareiškėjo gaminamo aliejaus galiojimo terminą nurodyti ne remiantis atliekamais tyrimais dėl produkto saugos per visą jo galiojimo terminą (kuris yra nustatomas pareiškėjo kaip aliejaus gamintojo), o remiantis žaliavos galiojimo terminu.

Atsakovas šį reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V-675 Dėl Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ patvirtinimo (redakcija nuo 2015 m. birželio 1 d.) 29 punktu (Tinkamumo vartoti terminai turi garantuoti maisto saugą ir kokybę nurodytomis laikymo sąlygomis. Tinkamumo vartoti terminus nustato maisto gamintojas, remdamasis laboratorinių tyrimų duomenimis. Parduoti maistą, kai jo tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, draudžiama.).

Atsakovo manymu, tai, kad pareiškėjo gaminamo aliejaus galiojimo terminas turėtų būti nurodytas ne remiantis atliekamais tyrimais dėl produkto saugos per visą jo galiojimo terminą (kuris yra nustatomas pareiškėjo kaip aliejaus gamintojo), o remiantis žaliavos galiojimo terminu, turėtų būti įtvirtinta ir pareiškėjo įmonės diegiamoje RVASVT (Rizikos veiksnių analizė ir svarbiausieji valdymo taškai).

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos 5 straipsnyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektai diegia, įgyvendina ir vykdo nuolatinę procedūrą ar procedūras, paremtas RVASVT principais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvų, kurie pareiškėjo manymu, patvirtina, kad yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo. Teismas nesiaiškino, ar iš atsakovo nurodytų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kyla pareiga nurodyti maisto produkto galiojimo terminą taip, kaip tai reikalauja padaryti atsakovas. Teismas nesiaiškino, ar atsakovas gali minėtą savo reikalavimą grįsti RVASVT principais. Pažymėtina, kad šiuo klausimu pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodo jokių argumentų ir teismas nepasiūlė pareiškėjui pateikti papildomų paaiškinimų.

Pirmosios instancijos teismui nevertinus pareiškėjo, t. y. asmens prašančio taikyti laikinąją apsaugą administraciniame ginče, argumentų dėl to, kad pareiškėjo manymu, priimtas administracinis sprendimas yra visiškai nepagrįstas teisės aktų reikalavimais, teismas neišsprendė klausimo, ar neturėtų būti konkrečiu atveju sustabdytas pareiškėjo ginčijamo administracinio sprendimo galiojimas (vykdymas).

Taigi teismas netinkamai išnagrinėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes nevertino ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių administraciniame procese taikymo esminių sąlygų. Teismas vertino tik vienos sąlygos – didelės žalos administracinio sprendimo adresatui – pareiškėjui, atsiradimo tikimybę.

Pažymėtina, kad ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos reikalavimo užtikrinimo priemonių administraciniame procese taikymo sąlygos (priimto administracinio sprendimo neatidėliotinas vykdymas gali sukelti asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas administracinis sprendimas, didelę žalą ir yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo) yra susijusios. Asmuo, prašantis administraciniame ginče laikinosios apsaugos, didelės žalos atsiradimo tikimybę paprastai ir sieja su tuo, kad tokia žala bus padaryta, jeigu turės būti vykdomas, pareiškėjo manymu (kurį preliminariai įvertina teismas), neteisėtas administracinis sprendimas.

Pirmosios instancijos, teismas, pasisakęs tik dėl didelės žalos atsiradimo tikimybės ir neįvertinęs pareiškėjo argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo, netinkamai sprendė klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl nutartis naikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lomista” atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė