2021-03-24 Nr. AB-5991-3-61-3-03852-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1826-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03852-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 57.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Ž. ir A. A. Ž. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Pronuoma“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai J. Ž. ir A. A. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 3R-883 (2.13-1) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją pareiškėjų skundą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jų nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, kurie naudojami jų šeimos poreikiams tenkinti, ribojasi su uždarosios akcinės bendrovės „Pronuoma“ (toliau – ir Bendrovė) priklausančiu žemės sklypu. Bendrovė šiame žemės sklype yra pastačiusi laikiną statinį (konteinerį), ant kurio sumontavo keturias vaizdo kameras, iš kurių trys kameros yra nukreiptos į pareiškėjams priklausančius žemės sklypus, jomis buvo filmuojama pareiškėjams priklausanti teritorija. Kadangi, pareiškėjų manymu, Bendrovė, fiksuodama vaizdo kameromis jiems priklausančią teritoriją, pažeidė jų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, jie 2019 m. liepos 15 d. pranešimu kreipėsi į Inspekciją, prašydami: išsiaiškinti, koks Bendrovės duomenų tvarkymo, filmavimo vaizdo kameromis, teisinis pagrindas; ar Bendrovė kaupia duomenis teisėtai, ar sukaupti duomenys saugomi ir ar saugomi teisėtai; jeigu duomenys kaupiami neteisėtai, įpareigoti Bendrovę sustabdyti duomenų tvarkymą (filmavimą, duomenų saugojimą) ir skirti baudą. Inspekcija, atlikusi tyrimą pagal pareiškėjų pranešimą, neatsakė nė į vieną pareiškėjų pateiktą klausimą ir jų pranešimą nepagrįstai atmetė.

3. Pareiškėjų atstovas 2019 m. spalio 17 d. prašymu dėl papildomos informacijos suteikimo kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pateikti papildomus paaiškinimus, kokiu būdu yra užtikrinamas ir bus užtikrintas ateityje pareiškėjų privatumas, taip pat prašė paaiškinti, ar Bendrovės taikoma techninė priemonė „užtušavimas juodai“ yra ilgalaikė priemonė ir nuo kada ši techninė priemonė yra taikoma. Inspekcijai taip pat buvo nurodyta, jog pareiškėjams yra žinoma, kad jiems priklausanti teritorija Bendrovės sumontuotomis vaizdo kameromis buvo fiksuojama dar birželio, liepos mėnesiais, o techninė priemonė – „užtušavimas juodai“, Bendrovėje buvo pradėta taikyti neseniai, tikėtina, gavus pranešimą iš Inspekcijos. Pareiškėjai prašė informuoti, ar Bendrovė yra parengusi ir Inspekcijai pateikusi duomenų apsaugos nuostatus, kuriuose būtų aiškiai nurodyta, ar vaizdo stebėjimo įrašas yra išsaugomas, kiek laiko saugoma vaizdo kameromis fiksuota medžiaga, nes pareiškėjams svarbu žinoti, ar vaizdo kameromis fiksuoti duomenys buvo išsaugomi laikmenoje, kiek laiko Bendrovė saugo filmuotą vaizdo medžiagą.

4. Pareiškėjų teigimu, Inspekcija Sprendimu pažeidė objektyvumo principą, kadangi rėmėsi tik Bendrovės pateiktomis fotonuotraukomis ir paaiškinimais. Nors iš Sprendimo turinio matyti, kad Inspekcija nustatė, jog Bendrovės sumontuotomis vaizdo kameromis buvo fiksuojama pareiškėjams priklausanti teritorija, tačiau Bendrovei pateikus informaciją, jog pareiškėjams priklausanti teritorija vaizdo kamerose yra užtušuota juodai, Inspekcija nepagrįstai netyrė ir nevertino, nuo kada minėta techninė priemonė – „užtušavimas juodai“, yra taikoma, kaip ši priemonė yra įgyvendinama ir ar ji yra nuolatinė techninė priemonė.

5. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Inspekcija tyrimo metu visiškai nevertino, jog ant nedidelio konteinerio, stovinčio kampinėje Bendrovės sklypo dalyje, yra sumontuotos net keturios vaizdo kameros. Bendrovės laikinasis statinys – konteineris, stovi visai šalia pareiškėjams priklausančio sklypo ribos. Tai reiškia, jog bent jau dvi Bendrovės sumontuotos vaizdo kameros iš esmės yra nukreiptos tik į pareiškėjams priklausantį sklypą, kas leidžia abejoti minėtų priemonių būtinumu ir vertinti jų panaudojimą kaip perteklinį. Vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas tik egzistuojant bent vienam iš 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) įtvirtintų asmens duomenų teisėto tvarkymo pagrindui bei kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant teisėtų tokių duomenų tvarkymo tikslų. Organizacijų pasirinkta vaizdo stebėjimo įranga, jos kiekis, įrengimo vieta bei aprėpiama teritorija visuomet privalo atitikti tikslus, kurių siekiama. Pareiškėjų manymu, Inspekcija tyrimo metu nevertino ir nenustatė bei pareiškėjams nepateikė informacijos apie tai, koks Bendrovės duomenų rinkimo teisinis pagrindas ir tikslas, taip pat nevertino, jog bent dvi vaizdo kameros yra sumontuotos ir nukreiptos išimtinai į pareiškėjams priklausančią teritoriją. Pareiškėjai pažymėjo, kad Bendrovės vaizdo stebėjimo fiksavimo laukas apima ne tik jiems nuosavybės teise priklausančią teritoriją, tačiau ir servitutinį kelią, einantį per Bendrovės žemės sklypą, kuriuo taip pat naudojasi ir pareiškėjai. Pareiškėjų manymu, jie turi žinoti, kam ir kokiu būdu yra vykdomas vaizdo stebėjimas, turi teisę susipažinti su nuostatais, kuriuose būtų numatyta duomenų rinkimo ir kaupimo tvarka ir kt. Pareiškėjai pažymėjo, kad Inspekcijos tyrimas dėl jų pranešimo buvo atliktas iš esmės neišnaudojus visų Inspekcijai suteiktų teisių, nebuvo įvertinti visi galimi padaryto pažeidimo aspektai, tyrimas buvo atliktas formaliai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

6. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepagrįstai teismui pateiktame skunde remiasi aplinkybėmis, kuriomis negrindė Inspekcijai pateikto pranešimo dėl galimo asmens duomenų pažeidimo: pranešime pareiškėjai neužsiminė apie servitutinį kelią, nenurodė, kad jo stebėjimas vaizdo kameromis pažeidžia jų privatumą, kad juo pareiškėjai naudojasi ir todėl nesutinka, kad kelias būtų stebimas. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinusi Bendrovės Inspekcijai pateiktą 2019 m. rugsėjo 2 d. atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog pusė pateiktose vaizdo stebėjimo nuotraukose matomo kelio yra žemės sklype, priklausančiame Bendrovei, o likusi dalis – kitam savininkui priklausančiame žemės sklype, kurio, pagal žodinį susitarimą, teritoriją prižiūri Bendrovė, Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjų skundo nagrinėjimo ribose tirti nuotraukose matomo kelio stebėjimo aplinkybių ir atitinkamai vertinti, ar jo stebėjimas galimai pažeidžia pareiškėjų teises ir (ar) teisėtus interesus.

8. Inspekcija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai Inspekcijai teiktame pranešime nenurodė ir aplinkybės apie atliekamą ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-24126-19 ir (ar) jame galimai esančius duomenis, kurie, pareiškėjų teigimu, įrodo, jog Bendrovė vaizdo stebėjimą tam tikrą laikotarpį vykdė nenaudodama techninės priemonės „užtušavimo juodai“. Inspekcija pažymėjo, kad, neturėdama informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir jame galimai esančius skundui išnagrinėti reikšmingus įrodymus, o skundo medžiagoje nebuvus kitų duomenų, kurių pagrindu būtų buvę galima spręsti, jog Bendrovė stebi (stebėjo) pareiškėjų asmeninę nuosavybę, negalėjo daryti kitokių išvadų, nei padarė Sprendime.

9. Inspekcija paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus visą skunde esančią medžiagą, t. y. ginčo šalių nurodytas aplinkybes bei pridėtus įrodymus. Bendrovė, atsakydama į Inspekcijos užduotus klausimus (be kita ko, ir stebimo vaizdo apimtį), nurodė, kad pareiškėjų teritorijos vaizdo stebėjimo kameromis nestebi, pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad vaizdo stebėjimas vykdomas taikant techninę priemonę – „užtušavimą juodai“. Todėl Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo tirti ir vertinti, ar Bendrovės vaizdo stebėjimo duomenys, į kuriuos nepatenka pareiškėjams priklausanti teritorija, yra įrašomi, kiek laiko saugomi, ar Bendrovė turi duomenų saugos nuostatus, nuo kada vykdo vaizdo stebėjimą, taip pat neturėjo teisinio pagrindo nustatyti ir Sprendime pasisakyti dėl Bendrovės vaizdo stebėjimo tikslų bei pagrindų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, Inspekcijos Sprendimą panaikino, įpareigojo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. liepos 15 d. pranešimą ir priteisė pareiškėjams iš Inspekcijos 1325,1 Eur dydžio jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismas, vertindamas Inspekcijos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovavosi ADTAĮ 1 straipsnio 1-3 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsniu, BDAR 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, BDAR bei Lietuvos Respublikos įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 str., ADTAĮ ir kt.). Teismas, pažymėjęs, kad reikalavimas pagrįsti vaizdo stebėjimo teisėtumą kyla ir iš asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo, vadovavosi BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktu, 6 straipsnio 1 dalies f punktu, Europos duomenų apsaugos valdybos 2019 m. liepos 10 d. pateiktų asmens duomenų tvarkymo vaizdo stebėjimu gairių Nr. 3/2019 (toliau – ir Gairės) 18, 24, 25, 121 punktais.

12. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjų pateiktų duomenų ir Bendrovės Inspekcijai pateiktų paaiškinimų matyti, jog į įrengtų kamerų vaizdo stebėjimo lauką patenka pareiškėjams nuosavybės teise priklausanti teritorija, kuri techninėmis priemonėmis yra užtušuojama juodai. Teismo vertinimu, Inspekcija nepagrįstai rėmėsi tik Bendrovės paaiškinimais, paties tikrinamojo asmens parengta kamerų išdėstymo ir vaizdo fiksavimo lauko schema bei paaiškinimais apie panaudotą techninę priemonę – „užtušavimą juodai“, netikrino šių Bendrovės pateiktų duomenų patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Be to, Inspekcija nevertino, nuo kada minėta techninė priemonė – „užtušavimas juodai“, yra taikoma, kaip ši priemonė yra įgyvendinama ir ar ji yra nuolatinė.

Byloje nėra duomenų apie galimą kamerų stebėjimo laiką, nenustatytas kamerų tipas, byloje nėra duomenų, ar įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo laikas gali būti lengvai (automatiniu būdu) keičiamas. Taip pat Inspekcija nesiaiškino, ar Bendrovė filmuoja pareiškėjus ir jų teritoriją, turėdama jų sutikimą vykdyti vaizdo filmavimą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sutiko su pareiškėjų skundo argumentu, kad Inspekcija tyrimą dėl jų skundo atliko iš esmės neišnaudojusi visų Inspekcijai suteiktų teisių, numatytų ADTAĮ, t. y.

Inspekcija nesiaiškino, ar Bendrovės taikoma techninė priemonė „užtušavimas juodai“ yra ilgalaikė, ar Bendrovė, taikydama šią priemonę, užtikrina pareiškėjų privatumą, ar vaizdo kamerų duomenis Bendrovė saugojo laikmenose, jeigu taip, kiek laiko šie duomenys buvo (yra) saugomi, kokiu tikslu Bendrovė vykdo pareiškėjų teritorijos vaizdo stebėjimą, ar vykdydama pareiškėjų ir jų teritorijos vaizdo stebėjimą Bendrovė informavo pareiškėjus apie vykdomą vaizdo stebėjimą, kaip to reikalauja BDAR 13 straipsnis. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija tyrimo metu nevertino, jog ant nedidelio konteinerio, stovinčio Bendrovės kampinėje sklypo dalyje, yra sumontuotos keturios vaizdo kameros; kad dvi vaizdo kameros iš esmės yra nukreiptos tik į pareiškėjams priklausantį sklypą, kodėl minėtos kameros yra nukreiptos į pareiškėjų žemės sklypą, ar vaizdo stebėjimas buvo vykdomas esant bent vienam iš BDAR įtvirtintų asmens duomenų teisėto tvarkymo pagrindui bei kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant teisėtų tokių duomenų tvarkymo tikslų, ar Bendrovės pasirinkta vaizdo stebėjimo įranga, jos skaičius, įrengimo vieta bei stebėjimo teritorija atitiko Bendrovės siekiamą tikslą ir ar teritorijos vaizdo filmavimas buvo būtinas siekiamam tikslui pasiekti.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors Inspekcija 2019 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2R-3379(2.13.) kreipėsi į Bendrovę, prašydama raštu Inspekcijai pateikti informaciją, tačiau Bendrovė iš esmės į jį neatsakė, o Inspekcija pakartotinai dėl klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta, į Bendrovę nesikreipė. Be to, Inspekcija faktinio patikrinimo dėl galimai vykdomo vaizdo stebėjimo neatliko. Teismo vertinimu, Bendrovė turi pareigą Inspekcijai įrodyti, kad jos interesas esama vaizdo sistema filmuoti teritoriją yra svaresnis už pareiškėjų teisę į privataus gyvenimo apsaugą, tačiau tokio pobūdžio tyrimo Inspekcija neatliko.

14. Nustatęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjai turi teisę ginti ne tik jų teises į privatumą, bet ir reikalauti, kad būtų imamasi priemonių apsaugoti asmenį nuo realios tokio pažeidimo grėsmės ateityje. Ta aplinkybė, kad Bendrovė vykdo vaizdo įrašymą įrengtomis stebėjimo kameromis, panaudodama techninę priemonę „užtušavimas juodai“, teismo vertinimu, nereiškia, kad nėra pagrindo ginti pareiškėjų teisės į privatumą. Priešingas teisės aiškinimas galėtų padaryti asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą gynimą neveiksmingą – asmuo galėtų trumpam laikui pašalinti asmens teisės į privatumą pažeidimą, t. y. laikinai nutraukti vaizdo stebėjimą, o vėliau tęsti vaizdo stebėjimo veiksmus.

15. Teismas sutiko su atsakovu dėl servitutinio kelio stebėjimo nenurodymo pareiškėjų pranešime Inspekcijai, todėl šio pareiškėjų skundo motyvo nevertino ir dėl jo nepasisakė.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktos iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24126-19 metu gautos filmuotos medžiagos ekrano vaizdo nuotraukos, kuriose užfiksuotas vaizdo kameros nufilmuotas pareiškėjų žemės sklypas be „užtušavimo juodai“, įrodo, kad Bendrovė be pareiškėjų sutikimo stebėjo, vaizdo kameromis fiksavo ir išsaugojo pareiškėjų teritorijos vaizdo duomenis.

17. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Inspekcijos Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi Inspekcija netinkamai taikė ADTĮ nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, kuris naikintinas.

18. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsniu, konstatavo, kad Inspekcijai išlieka pareiga teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. liepos 15 d. pranešimą ir priimti administracinį sprendimą, todėl sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjų skundą patenkinti ir panaikinti Inspekcijos Sprendimą ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. liepos 15 d. pranešimą.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas rėmėsi ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 8.2, 8.16, 8.17 punktais, nustatė, kad pareiškėjai už skundo parengimą atstovui sumokėjo 870,80 Eur, už prašymo Bendrovei dėl informacijos stebėjimo (dėl stebėjimo vaizdo kameromis) pateikimo parengimą sumokėjo 97,00 Eur, už prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo parengimą sumokėjo 140,80 Eur, už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teisme pareiškėjai sumokėjo 194,00 Eur. Teismas nustatė, kad pareiškėjų prašomos priteisti 870,80 Eur, 140,80 Eur, 97 Eur dydžio sumos už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl jos gali būti priteisiamos. Teismas pažymėjo, kad teikiant skundą pareiškėjai sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl jiems priteistinos ir 22,50 Eur žyminio mokesčio už skundo teismui pateikimą išlaidos. Teismas rėmėsi Rekomendacijų 8.19 punktu, nustatė, kad teismo posėdis nagrinėjamoje administracinėje byloje 2020 m. birželio 10 d. vyko 52 min., įvertino ginčo aplinkybes ir ginče kilusius teisinius santykius, ir darė išvadą, kad pareiškėjų konsultavimas ir pasirengimas teismo posėdžiui galėjo trukti 2 valandas, todėl maksimalus galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra 135,86 Eur. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjams pagal patektus dokumentus iš atsakovo priteisiama bendra 1325,1 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

III. 20. Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Inspekcija pažymi, kad Inspekcijos kompetencijos ir turimų įgaliojimų ribos apibrėžtos ADTAĮ ir Inspekcijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai). Vadovaujantis šiais teisės aktais Inspekcijai pavesta funkcija nagrinėti asmenų skundus dėl BDAR ir priimti sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų (Nuostatų 12.1, 12.2 p., ADTAĮ 7 str. 1 d., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d., V skyrius). Inspekcija remiasi ADTAĮ 24 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktais, 6 dalimi ir pažymi, kad administravimo subjektui teisės aktais suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, todėl tyrimas pagal gautą skundą Inspekcijoje atliekamas ir sprendimai pagal asmenų skundus priimami tik pagal skundo medžiagoje esančius įrodymus (duomenis) ir atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo ribas, kurias sudaro pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių teisinis įvertinimas. Pareiškėjai skundo nagrinėjimo metu Inspekcijai nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, susijusių su atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir jame galimai esančiais įrodymais dėl pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų stebėjimo, tačiau teismas sprendime dėl šių Inspekcijos nurodytų argumentų nepasisakė. Inspekcijos manymu, pareiškėjai neturėjo teisės remtis naujomis aplinkybėmis, kurios jiems buvo žinomos Inspekcijos skundo nagrinėjimo metu, todėl teismas nepagrįstai naujas aplinkybes, paaiškėjusias po Inspekcijos sprendimo priėmimo, laikė vienu iš argumentų naikinti Inspekcijos sprendimą ir neatsižvelgė į Inspekcijos išdėstytą poziciją, jog tokios naujos aplinkybės galėtų būti pagrindas pareiškėjams kreiptis į Inspekciją su nauju skundu (ADTAĮ 27 str. 1 d. 3 p.), o ne konstatuoti Inspekcijos Sprendimo neteisėtumą ir (ar) daryti išvadą dėl Inspekcijai suteiktų teisių (tinkamo) neišnaudojimo.

22. Inspekcija pažymėjo, kad nei BDAR, nei ADTAĮ, nei Nuostatuose Inspekcijai nėra nustatyta pareiga po atitinkamos informacijos, kuri Inspekcijos vertinimu, buvo pakankama sprendimui priimti, gavimo iki sprendimo priėmimo imtis papildomų priemonių, siekiant nustatyti, ar šiuo laikotarpiu faktinė situacija nėra pasikeitusi. Inspekcijos manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjų pateikta nuotrauka, daryta po Inspekcijos atlikto tyrimo, nes skundo dalykas yra atlikti ar atliekami veiksmai, o ne veiksmai, kurie galbūt bus atlikti ateityje. Inspekcija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjų pateiktomis nuotraukomis, kurios, pasak jų, yra iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24126-19, nors ant nuotraukų tai nematyti, nėra aišku, nei iš kur, nei kokiomis aplinkybėmis jos buvo padarytos ir gautos. Inspekcija nesutinka su teismo sprendimo motyvais dėl Inspekcijos pareigos imtis priemonių / užtikrinti, kad pareiškėjų privatumas nebūtų pažeidžiamas ir ateityje, kadangi tai prieštarauja Inspekcijos teisės aktų pavestai kompetencijai bei neatitinka BDAR 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų taisomųjų veiksmų, kurių Inspekcija gali imtis, nustačiusi atitinkamus BDAR pažeidimus.

23. Inspekcija nesutinka su teismo vertinimu, kad Inspekcija netinkamai (neišsamiai) išnagrinėjo skundą, kadangi Inspekcijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta Inspekcijos pareiga kiekvienu atveju vykti į patikrinimą vietoje, taip pat nėra įtvirtinta, kokius būdus ir priemones Inspekcija turi pasirinkti, nagrinėdama asmenų skundus. Aplinkybė, kad Inspekcija nagrinėjamu atveju skundą nagrinėjo susirašinėjimo būdu, o ne vykdama į faktinį patikrinimą, nėra pagrindas Inspekcijos sprendimą vertinti kaip priimtą tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjų skundo. Teismas nenurodė, kokie teisės aktai įpareigoja Inspekciją vykti į patikrinimą vietoje, kokios Inspekcijai pateikto skundo nagrinėjimo metu egzistavusios aplinkybės buvo pagrindas Inspekcijai imtis tokių veiksmų. Nesutikdama su teismo sprendime keliamu klausimu dėl Bendrovės Inspekcijai pateiktų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės, Inspekcija pažymi, kad Inspekcijos raštais Bendrovė buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BDAR 83 straipsnio 5 dalies e punkte bei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnį (kartu ir dėl klaidingos ar tikrovės neatitinkančios informacijos ar duomenų pateikimą), be to, Bendrovės pateiktas planas su kamerų išsidėstymu atitiko pareiškėjų Inspekcijai parengtą schemą, Bendrovė bendradarbiavo su Inspekcija, todėl Inspekcija neturėjo pagrindo abejoti Bendrovės Inspekcijai pateiktų atsakymų / įrodymų patikimumu, ir, atsižvelgiant į tai, vykti į patikrinimą vietoje, prašyti Bendrovės pateikti papildomą informaciją, susijusią su techninės priemonės naudojimo ir taikymo laikotarpiu, techninėmis savybėmis ir kt., t. y. iš esmės rinkti perteklinę informaciją.

24. Inspekcija, nesutikdama su teismo sprendime nurodytu motyvu, kad Inspekcija, negavusi atsakymų į visus Bendrovės užduotus klausimus, turėjo pakartotinai kreiptis dėl šių klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta, pažymi, kad pagal Inspekcijos 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. 2R-3379(2.13.) suformuluotų klausimų pobūdį Bendrovė neprivalėjo pateikti atsakymų į visus Inspekcijos rašte nurodytus klausimus. Inspekcijos nuomone, priešingai nei sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, vaizdo stebėjimas taikant techninę priemonę „užtušavimą juodai“ negali būti laikomas kaip pareiškėjų asmens duomenų tvarkymas pagal BDAR (BDAR 4 str. 2 p.), todėl Inspekcija neturėjo prašyti Bendrovės pateikti atsakymus į klausimus, susijusius su pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų stebėjimu, ar aiškintis ir vertinti vaizdo stebėjimo atitiktį BDAR įtvirtintoms teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygoms bei kitiems reikalavimams, susijusiems su vaizdo stebėjimu.

25. Inspekcija pažymi, kad teismas, pareiškėjams iš Inspekcijos priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, jog nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad mokėjimo pavedimais sumokėtos sumos advokatų profesinei bendrijai buvo susijusios su šiuo konkrečiu ginču, t. y., kad pareiškėjai realiai patyrė atstovavimo išlaidų šiame ginče.

26. Pareiškėjai J. Ž. ir A. A. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti pareiškėjams iš atsakovo 726 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

27. Pareiškėjų manymu, Inspekcija nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais ir tik formaliai vykdė jai ADATĮ numatytas funkcijas. Nors iš pareiškėjų pateiktų duomenų ir Bendrovės Inspekcijai pateiktų paaiškinimų matyti, jog į įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo lauką patenka pareiškėjams nuosavybės teise priklausanti teritorija, kuri techninėmis priemonėmis yra užtušuojama juodai, tačiau Inspekcija tyrimo metu nepašalino prieštaravimų tarp pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių apie vaizdo kameromis stebimą jiems priklausančią teritoriją ir Bendrovės Inspekcijai pateiktų duomenų, jog teritorija, nors yra filmuojama, tačiau yra taikoma techninė priemonė „užtušavimas juodai“, todėl pareiškėjų teisės į privatumą nėra pažeidžiamos. Inspekcija nevertino, nuo kada ši techninė priemonė yra taikoma, galbūt ji buvo pritaikyta tik Inspekcijos tikrinimo momentu arba iš vis nebuvo pritaikyta, o tik imituotas šių priemonių naudojimas. Pareiškėjų nuomone, teismas teisingai nurodė, jog Inspekcija nepagrįstai rėmėsi tik Bendrovės paaiškinimais, paties tikrinamojo asmens parengta kamerų išdėstymo ir vaizdo filmavimo lauko schema bei paaiškinimais apie panaudotą techninę priemonę – „užtušavimą juodai", tačiau netikrino šių Bendrovės pateiktų duomenų patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Inspekcijos atstovės poziciją, išsakytą teismo posėdžio metu, ir daro išvadą, kad, nepaisant to, jog pareiškėjai aiškiai skunde nurodė, jog jų teisės yra pažeidžiamos dėl vykdomo neteisėto stebėjimo vaizdo kameromis, šios pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos ir į jas nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjai pabrėžia, kad jie neturi pareigos įrodyti skundo aplinkybių, pareigą patikrinti skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą turi skundą tirianti institucija.

28. Pareiškėjų teigimu, Inspekcija ne tik nepasinaudojo jai suteiktomis teisėmis, bet ir nevykdė pareigos tinkamai ir visapusiškai atlikti administracinę procedūrą, nesilaikė gero administravimo principo, netinkamai nustatė pareiškėjų skundo nagrinėjimo ribas, akivaizdžiai jas susiaurindama, taip dirbtinai apribodama savo įgaliojimus ir kompetencijos ribas, tokiais veiksmais pažeidė įstatymus, reglamentuojančius jos veiklą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Inspekcija skundo priėmimo stadijoje nenustatė jokių jų pateikto pranešimo turinio trūkumų, todėl Inspekcijos apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjų skundo neatitikimo ADTAĮ nuostatoms yra nepagrįsti.

29. Pareiškėjai paaiškina, kad jie skundo pateikimo Inspekcijai metu ar netgi tyrimo metu negalėjo pateikti jokios su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-24126-19 susijusios medžiagos, kadangi jiems patiems ši informacija nebuvo žinoma. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24126-19 byloje esantys vaizdo įrašai yra daryti 2019 m. rugsėjo 6 d., o Inspekcija pareiškėjų skundą tyrė nuo 2019 m. liepos 15 d. iki 2019 m. spalio 8 dienos. Pareiškėjų manymu, nevisapusišką jų skundo ištyrimą ir neteisėtą bei nepagrįstą Inspekcijos Sprendimo priėmimą lėmė ne pareiškėjų netinkamai vykdomos ADTAĮ 24 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų, 6 dalies nuostatos, o pačios Inspekcijos netinkamai, nevisapusiškai vykdomos teisės aktuose numatytos skundų nagrinėjimo procedūros. Tik dėl pačios Inspekcijos formalaus teisinio skundo aplinkybių vertinimo nebuvo pasinaudota tokiomis Inspekcijai teisės aktų suteikiamomis teisėmis, kurios leistų objektyviai ir visapusiškai atlikti skundo tyrimą. Pareiškėjai remiasi ABTĮ 56 straipsnio 4 dalimi ir nepagrįstais laiko apeliacinio skundo teiginius, jog jų pateikti įrodymai, t. y. informacija apie tai, jog jiems priklausanti teritorija 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. netgi tyrimo eigoje, buvo stebima vaizdo kameromis netaikant jokių techninių priemonių, negali būti vertinami.

30. Pareiškėjai pažymi, kad teismo teiginiai, jog pareiškėjai turi teisę ginti ne tik jų teises į privatumą, bet ir reikalauti, kad būtų imtasi priemonių apsaugoti asmenį nuo realios tokio pažeidimo grėsmės ateityje, yra susiję su viena iš pagrindinių Inspekcijos vykdytinų funkcijų, t. y. duomenų apsaugos priežiūros funkcija, kurią Inspekcija privalo vykdyti nuolatos. Pareiškėjų manymu, netgi nagrinėdama pareiškėjų skundus, Inspekcija vykdo vieną pagrindinių funkcijų, t. y. kontroliuoja ir siekia tinkamo BDAR reikalavimų vykdymo. Inspekcija, atlikdama skundo tyrimą, privalo įvertinti galimas pažeidimų rizikas ir ateityje, todėl privalo imtis priemonių, kad tokių pažeidimų nebūtų arba jų skaičius būtų mažesnis. Tai Inspekcija gali padaryti užkirsdama kelią pažeidimams pasikartoti, sumažindama BDAR pažeidimų riziką. Inspekcija tyrimo metu nevertino, kad ant nedidelio konteinerio, stovinčio Bendrovės kampinėje sklypo dalyje, yra sumontuotos keturios vaizdo kameros, kad dvi vaizdo kameros yra nukreiptos tik į pareiškėjams priklausantį žemės sklypą, o šių vaizdo kamerų filmavimo lauką patenka tik apie 5 procentų Bendrovei priklausančios teritorijos. Kadangi pareiškėjų pateiktas pranešimas yra susijęs su vaizdo stebėjimo teisėtumu, Inspekcija, atlikdama tyrimą, privalėjo įvertinti aplinkybes, ar Bendrovės taikomos techninės priemonės nėra perteklinės, turėjo nustatyti šių priemonių naudojimo tikslą ir pagrindą ir ar tokiomis priemonėmis nepažeidžiamos pareiškėjų teisės, t. y., ar filmuojama ir ar teisėtai filmuojama jiems priklausanti teritorija. Pareiškėjų teigimu, tam tikrų poveikio priemonių netaikymą lėmė Inspekcijos netinkamai pasirinktos tyrimo priemonės ir metodai, dėl ko tyrimas nebuvo atliktas visapusiškai ir tinkamai ir galimai nebuvo nustatyti BDAR nuostatų pažeidimai.

31. Pareiškėjų manymu, Inspekcija pažeidė įstatymų viršenybės principą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.), kadangi nesivadovavo įstatymais, teismų praktika ir tik formaliai vykdė jai ADATĮ numatytas funkcijas. Nevisapusišką skundo tyrimo atlikimą lėmė pačios Inspekcijos ydingas požiūris apie pareiškėjų skundų tyrimą, kadangi Inspekcijos atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog Inspekcijos inicijuotas tyrimas atliekamas daug išsamiau ir nuodugniau. Pareiškėjai pažymi, kad tuo buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, kadangi tirdama pareiškėjų skundą Inspekcija nepasinaudojo visomis įstatymo nustatytomis teisėmis, kokiomis būtų galimai pasinaudojusi, jeigu tyrimą būtų atlikusi savo iniciatyva. Taip pat buvo pažeistas efektyvumo principas, nes nenuodugnus tyrimo atlikimas lėmė tolimesnius teisminius procesus, dėl ko valstybinė institucija turės žymiai daugiau išlaidų, nei tuo atveju, jeigu tyrimą būtų atlikusi išsamiai ir būtų atsakyta į visus skunde nurodytus kausimus. Pareiškėjų vertinimu, buvo pažeistas ir proporcingumo principas, kadangi Inspekcija nesiėmė būtinų priemonių ir metodų tyrimui atlikti ir tokiu būdu neįgyvendino pagrindinių Inspekcijai keliamų veiklos uždavinių. Inspekcija pažeidė ir išsamumo principą, nes tyrimas atliktas nevisapusiškai ir netinkamai, Inspekcijos atstovė teismo posėdžio metu į eilę teisėjos pateiktų klausimų neturėjo išsamaus ir objektyvaus atsakymo.

32. Pareiškėjų manymu, Inspekcija netinkamai aiškina techninę priemonę „užtušavimą juodai“, vertindama šią priemonę kaip asmens duomenų tvarkymą, kadangi techninė priemonė „užtušavimas juodai“ gali patvirtinti tik tas aplinkybes, jog asmens duomenys buvo ištrinti pagal BDAR ir tik tuo atveju, jeigu pritaikius šią techninę priemonę „užtušavimą juodai“ nebūtų galima atgaminti ankščiau joje buvusių asmens duomenų. Tačiau prieš ištrinant duomenis, jeigu techninė priemonė „užtušavimas juodai“ vis dėlto buvo pritaikyta būtent taip, t. y. naikinant duomenis BDAR nustatyta tvarka, asmens duomenys buvo renkami, todėl būtina išsiaiškinti, ar jie buvo renkami ir tvarkomi teisėtai, kiek laiko renkami ir tvarkomi iki kol buvo panaudota techninė priemonė, padedanti ištrinti asmens duomenis. Inspekcija nesiaiškino, nei kada ši techninė priemonė „užtušavimas juodai“ buvo taikoma, nesiaiškino, ar tai nuolatinė techninė priemonė, ar taikoma tik tiesioginiam vaizdo stebėjimui, o galbūt tik vaizdo įrašui, ar ši konkrečiai techninė priemonė panaikina asmens duomenis negrįžtamai, o galbūt šiuos duomenis galima atkurti.

33. Pareiškėjai nesutinka su Inspekcijos argumentais, susijusiais su bylinėjimosi išlaidų nepagrįstu priteisimu, ir pažymi, kad teismas, vadovaudamasis teismų praktika, labai detaliai ir tiksliai sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų ir jų dydžio, dėl kiekvieno byloje parengto procesinio dokumento ar suteiktos teisinės paslaugos. Visi pareiškėjų prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodyti darbai buvo atlikti, byloje pateikti visi pareiškėjų mokėjimai, kurie buvo atlikti bylos nagrinėjimo eigoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimo, kuriuo nuspręsta atmesti pareiškėjų 2019 m. liepos 15 d. skundą dėl Bendrovės veiksmų, renkant asmens duomenis apie pareiškėjus, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2020 m. birželio 26 d. sprendimu skundžiamą Inspekcijos Sprendimą panaikino ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą dėl trečiojo suinteresuoto asmens Bendrovės veiksmų, galbūt pažeidusių BDAR bei ADTAĮ nuostatas. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, todėl priimtą teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pakankamai detaliai išanalizavo teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, iš esmės teisingai išnagrinėjo ir įvertino Sprendimo turinį, todėl teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga aptarti tik esminius apeliacinio skundo aspektus.

38. Privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

39. Nagrinėjamu atveju, ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (BDAR), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ) bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

40. ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalyje (2018 m. birželio 30 d. Nr. XIII-1426 įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 16 d.) nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma – žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas nustato asmens duomenų tvarkymo ypatumus, Inspekcijos teisinį statusą ir įgaliojimus, žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus, Inspekcijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau kartu – priežiūros institucija, priežiūros institucijos) atliekamo asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo ir administracinių baudų skyrimo tvarką (1 str. 2 d.). Šis įstatymas taikomas kartu su BDAR ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (1 str. 3 d.).

41. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijos ir turimų įgaliojimų ribos apibrėžtos ADTAĮ ir Inspekcijos Nuostatuose. Vadovaujantis ADTAĮ 7 straipsniu, Inspekcija stebi, kaip taikomas BDAR ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija. ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija turi BDAR nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. Pagal ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalį priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Aptariamo teisinio reguliavimo pagrindu teisėjų kolegija taip pat sutinka su Inspekcijos argumentais, kad administravimo subjektui teisės aktais suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, tačiau teiginius, kad tyrimas pagal gautą skundą Inspekcijoje atliekamas ir sprendimai pagal asmenų skundus priimami tik pagal skundo medžiagoje esančius įrodymus (duomenis) vertina kritiškai ir atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

42. Pastebėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir VAĮ nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

43. Remdamasi nutarties 39-40 punktuose išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija vertina, kad savo kompetencijos ribose Inspekcija vykdo vieną pagrindinių funkcijų, t. y. kontroliuoja ir siekia tinkamo BDAR reikalavimų vykdymo. Vykdydama šią funkciją ir nagrinėdama gautus skundus, Inspekcija privalo nuodugniai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus dėl galbūt pažeistos asmens teisės į saugų garantuojamą jo asmeninių duomenų panaudojimą. Pastarosios pareigos vykdymo kontekste Inspekcija, be kita ko, privalo pasinaudoti visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tam, kad skundą padavęs asmuo gautų objektyvų, išsamų ir visapusišką nurodytų aplinkybių įvertinimą jo galbūt pažeidžiamos teisės į privatumą aspektu, o taip pat imtųsi poveikio priemonių, jeigu pažeidimai būtų nustatyti. Taigi, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundą tirianti Institucija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui.

44. Pagal ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalies 1 punktą pripažinusi skundą ar jo dalį pagrįstu, Inspekcija motyvuotai teikia duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taiko kitas BDAR 58 straipsnio 2 dalyje, šio įstatymo 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, nurodytas priemones, todėl kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentais, jog Inspekcija neturi įgaliojimų duomenų valdytoją įpareigoti imtis konkrečių veiksmų. Išdėstytos teisės normos leidžia teigti, kad Inspekcija turi teisę taikyti poveikio priemones, taip pat ir teisinės atsakomybės priemones, kai tai būtina (proporcinga) teisės aktų reikalavimų laikymuisi užtikrinti, ar konkrečiam pažeidimui pašalinti, todėl Inspekcijos argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti.

45. Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Vadovaujantis Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 2 punktu, duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.

46. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka Reglamento (ES) 2016/679 5 ir 6 straipsnių nuostatas. Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas) (Reglamento (ES) 2016/679 5 str. 1 d. c p.). Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi šio straipsnio 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies f punktą, duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni.

47. Pareiškėjai su 2019 m. liepos 15 d. pranešimu dėl galimo jų asmens duomenų pažeidimo kreipėsi į Inspekciją bei prašė išsiaiškinti, koks Bendrovės duomenų tvarkymo, filmavimo vaizdo kameromis teisinis pagrindas; ar Bendrovė kaupia duomenis teisėtai, ar sukaupti duomenys saugomi ir ar saugomi teisėtai; jeigu duomenys kaupiami neteisėtai, prašė įpareigoti Bendrovę sustabdyti duomenų tvarkymą (filmavimą, duomenų saugojimą) ir skirti baudą.

48. Inspekcija 2019 m. liepos 18 d. raštu kreipėsi į Bendrovę, prašydama iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. atsakyti į klausimus: ar vykdomas (buvo vykdomas) vaizdo stebėjimas adresu: (duomenys neskelbtini); kiek ir kur konkrečiai yra įrengta vaizdo stebėjimo kamerų; ar į vaizdo stebėjimo kamerų lauką patenka ne UAB „Pronuoma“ priklausanti teritorija ir kokia teritorija patenka į vaizdo stebėjimo kamerų lauką; nuo kada vykdomas vaizdo stebėjimas; jeigu vaizdo stebėjimas buvo vykdomas, tačiau šiuo metu nevykdomas, nurodyti laikotarpį, kuriuo vaizdo stebėjimas buvo vykdomas; kokiais tikslais ir kokia asmens duomenų sąlyga, įtvirtinta BDAR 6 straipsnio 1 dalyje, yra vykdomas (buvo vykdomas) vaizdo stebėjimas; UAB „Pronuoma“ buvo prašoma pagrįsti vaizdo stebėjimo būtinumą nustatytais asmens duomenų tvarkymo tikslais stebimoje teritorijoje; Bendrovės buvo prašoma pateikti vaizdo duomenų tvarkymo veiklos įrašus, kuriuos privaloma tvarkyti pagal BDAR 30 straipsnį; ar vykdant vaizdo stebėjimą yra daromi vaizdo įrašai, ar stebima tik realiu laiku; buvo prašoma pateikti, kiek laiko yra saugomi vaizdo įrašai, jeigu jie yra daromi; ar įrengtos kameros, kuriomis vykdomas vaizdo stebėjimas yra valdomas nuotoliniu būdu, t. y., ar nuotoliniu būdu yra galimybė keisti jų stebėjimo laiką ir (arba) priartinti vaizdą, ar šios kameros veikia nuolat, ar įsijungia nuo judesio daviklio; ar vykdant vaizdo stebėjimą buvo įrašomas ir garsas; buvo pašoma nurodyti, kokiu tikslu ir teisiniu pagrindu vadovaujantis yra įrašomas garsas, jeigu jis yra įrašomas; ar buvo informuoti filmuojami asmenys apie vykdomą vaizdo stebėjimą, kaip to reikalauja BDAR 13 straipsnis; ar pareiškėjams ir kitiems asmenims buvo suteikta informacija apie jų asmens duomenų (vaizdo ir (ar) garso įrašų) tvarkymą; ar duomenų subjektai buvo supažindinti su jų teise nesutikti su tokiu jų asmens duomenų (vaizdo ir (ar) garso įrašų) tvarkymu, kaip tai numatyta BDAR 21 straipsnyje.

49. UAB „Pronuoma“, 2019 m. liepos 23 d. elektroniniu laišku atsakydama į minėtą Inspekcijos raštą, nurodė, kad stebėjimas vaizdo kameromis, kurios neturi galimybės sukinėtis, priartinti vaizdo ar įrašyti garso, yra vykdomas. Pažymėjo, kad į vaizdo stebėjimo lauką patenkanti pareiškėjams nuosavybės teise priklausanti teritorija techninėmis priemonėmis yra užtušuota juodai. Šiuos teiginius UAB „Pronuoma“ grindė kartu su raštu pateiktomis įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų stebimo vaizdo nuotraukomis bei papildomai 2019 m. rugsėjo 2 d. Inspekcijai pateikta informacija, kurioje, atsižvelgdama į Inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 22 paklausimą Nr. 2R3962(2.13.), plane skaičiais (1, 2, 3, 4) pažymėtos vaizdo stebėjimo kameros susietos su konkrečiomis stebimo vaizdo nuotraukomis.

50. Inspekcija, gautų įrodymų bei atsakymų pagrindu, vadovaudamasi ADTAĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjų 2019 m. liepos 15 d. skundą atmetė. Sprendime nurodė, kad UAB „Pronuoma“ vaizdo stebėjimą vykdo naudodama technines priemones, kurios užtikrina, kad į 1, 3 ir 4 kameromis, dėl kurių pareiškėjai kreipėsi į Inspekciją su skundu, vykdomo vaizdo stebėjimo lauką nepatektų pareiškėjams nuosavybės teise priklausanti teritorija.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nutarties 47-50 punktuose nurodytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, vertina, kad Bendrovė, atsakydama į aptartus Inspekcijos raštus, iš esmės į juos neatsakė, tačiau Inspekcija pakartotinai dėl klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta, nesikreipė. Pareiškėjų skundo nagrinėjimo procedūros metu faktinio patikrinimo dėl galimai vykdomo vaizdo stebėjimo Inspekcija taip pat neatliko. Tokiu būdu netyrė ir nevertino ginčo situacijos iš esmės, ar vis dėlto yra pažeidžiamos asmenų teisės į privatų gyvenimą ir neliečiamumą, o tik apsiribojo Bendrovės pateiktų teiginių pacitavimu.

52. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija nepagrįstai rėmėsi tik UAB „Pronuoma“ paaiškinimais, paties tikrinamojo asmens parengta kamerų išdėstymo ir vaizdo filmavimo lauko schema bei paaiškinimais apie panaudotą techninę priemonę – „užtušavimą juodai“, tačiau netikrino šių Bendrovės pateiktų duomenų patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Taip pat pažymėtina, kad Inspekcija nepagrindė teiginio, kad vaizdo stebėjimas taikant techninę priemonę „užtušavimą juodai“ negali būti laikomas pareiškėjų asmens duomenų tvarkymu BDAR prasme (BDAR 4 str. 2 p.), todėl kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad atitinkamai Inspekcija neturėjo prašyti UAB „Pronuoma“ pateikti atsakymus į klausimus, susijusius su pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų stebėjimu ar aiškintis ir vertinti vaizdo stebėjimo atitiktį BDAR įtvirtintoms teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygoms bei kitiems reikalavimams, susijusiems su vaizdo stebėjimu.

53. Be kita ko, byloje nėra duomenų, kad Inspekcija būtų tyrusi ir vertinusi, nuo kada minėta techninė priemonė – „užtušavimas juodai“ yra taikoma, kaip ši priemonė yra įgyvendinama, ar ji yra nuolatinė, ar UAB „Pronuoma“, taikydama šią priemonę, užtikrina pareiškėjų privatumą, ar vaizdo kamerų duomenis UAB „Pronuoma“ saugojo laikmenose, jeigu taip, kiek laiko šie duomenys buvo (yra) saugomi, kokiu tikslu UAB „Pronuoma“ vykdo pareiškėjų teritorijos vaizdo stebėjimą, ar vykdydama pareiškėjų ir jų teritorijos vaizdo stebėjimą UAB Pronuoma“ informavo pareiškėjus apie vykdomą vaizdo stebėjimą, kaip to reikalauja BDAR 13 straipsnis, ar vaizdo stebėjimas buvo vykdomas esant bent vienam iš BDAR įtvirtintų asmens duomenų teisėto tvarkymo pagrindui bei kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant teisėtų tokių duomenų tvarkymo tikslų, ar UAB „Pronuoma“ pasirinkta vaizdo stebėjimo įranga, jos skaičius, įrengimo vieta bei stebėjimo teritorija atitiko UAB „Pronuoma“ siekiamą tikslą ir ar teritorijos vaizdo filmavimas buvo būtinas siekiamam tikslui pasiekti.

54. Apibendrindama byloje nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Inspekcija nesivadovavo VAĮ 3 straipsnyje (2016 m. lapkričio 10 d. Nr. XII-2779 įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) įtvirtintais principais, o apsiribojo tik formaliu pareiškėjų skundo tyrimu, todėl neįvykdė pareigos tinkamai ir visapusiškai atlikti administracinę procedūrą.

55. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, sudarantys pagrindą pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti.

56. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo sprendimu tenkinti pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

57. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį; šių sutarčių apskaita tvarkoma ir jos saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje. Šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu pateikiamas sutarties išrašas, jame turi būti nurodyta: advokato vardas, pavardė; šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje ar 27 straipsnio 2 dalyje nurodytas pavadinimas ar advokatų profesinės bendrijos pavadinimas; sutarties dėl teisinių paslaugų ir sutarties išrašo data; kokie įgaliojimai suteikti, nurodytas ginamas ar atstovaujamas asmuo; advokato parašas. Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį.

58. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog advokato ir kliento teisiniai santykiai yra grindžiami tam tikrais dokumentais, iš jų ir sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo. Pažymėtina, kad vadovaujantis sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo, galima nustatyti, kokias teisines paslaugas advokatas buvo įgaliotas teikti klientui bei už kokias teisines paslaugas vėliau klientas sumokėjo šalių sutartą užmokestį. Išrašas iš 2019 m. spalio 17 d. sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo bei byloje esantys kiti pareiškėjų atstovo pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų išvardintos teisinės paslaugos jiems buvo suteiktos, o jų realumą patvirtina prie prašymo pridėti sąskaitos išrašai ir mokėjimo nurodymas. Tai, kad sumos už teisines paslaugas buvo pervestos dalimis, nėra šių išlaidų realumą paneigianti aplinkybė. Atsakovo argumentai dėl PVM sąskaitos-faktūros išrašymo ir įmokų sumokėjimo datų taip pat nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti priešingai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo (sąsajumo). Teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, pažeidė teisinį reglamentavimą ar kad toks sprendimas prieštarauja atsakovo nurodytai teismų praktikai.

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

60. Pareiškėjai prašo iš atsakovo priteisti atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 726 Eur. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į pareiškėjų prašomų priteisti apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą, 2020 metų II ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), darytina išvada, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytą dydį (Rekomendacijų 7 ir 8.11 p.), bylos sudėtingumą, todėl yra priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjams J. Ž. ir A. A. Ž. iš atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė