2020-06-17 Nr. AB-12135-3-61-3-03765-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1739-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03765-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) patalpose, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo 7 kv. m ploto, 2 kv. m šių kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas, kameros buvo užstatytos baldais. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktuose nustatytos minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto normos. Kamerų sienos, lubos ir grindys buvo atsilupusios, ištrupėjusios, nubyrėjęs tinkas, ant jų buvo pelėsio, todėl negalėjo jų valyti ir dezinfekuoti. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,30 m aukščio sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą, kadangi nuolat buvo stebimas Lukiškių TI-K pareigūnų. Tualete nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl nuolat jautė iš tualeto sklindančius nemalonius kvapus. Pareiškėjas teigė, jog jo lova buvo netoli sanitarinio mazgo, todėl nuolat girdėjo kitų asmenų atliekamų gamtinių reikalų sklindančius garsus, jautė nemalonius kvapus. Dėl minėtų pažeidimų buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir orumas, jis jautė tam tikrus nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų laikomas teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimus finansinius resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, sanitarinio mazgo kabinų įrengti nėra techninių galimybių. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, jos yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d. ir nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Teismas analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo ir įvertinęs byloje esančią medžiagą nustatė, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta teisė į teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą.

8. Teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, atsižvelgė į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais, vertino byloje esančią medžiagą dėl Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose įrengtų sanitarinių mazgų ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., išskyrus 2018 m. liepos 28 d., kuomet pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 257, kurioje sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, buvo pažeista 97 paras.

9. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, susijusio su neįrengta ventiliacija, teismas aptarė Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma 134:2015) 17 punktą, Eksploatavimo taisyklių 16.10 punktą, atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, jog kameros vėdinamos natūraliai, per langus, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų netinkamos ventiliacijos nesikreipė ir darė išvadą, kad teisės aktuose nurodytas vėdinimo būdas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo užtikrintas.

10. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su atsilupusiomis, ištrupėjusiomis kamerų sienomis, lubomis ir grindimis, ant jų buvusio pelėsio, aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose aspektu, analizavo bylos medžiagą ir nustatė, kad 2010–2018 m. buvo atliekamas remontas kamerose Nr. 109, 257, 268, 320, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų atsilupusių sienų, lubų, kai kuriose vietose ištrupėjusių grindų, ant jų matomo pelėsio visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma Higienos normos HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinamas tinkamas kamerų įrengimas, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų kamerų būklės taip pat nesikreipė.

11. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos dydį.

III. 12. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, jog jis 97 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, Konvenciją, nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, tokiu būdu darant žalą jo psichinei sveikatai, moralei, savigarbai. Pareiškėjas įsitikinęs, kad teismo priteistas 100 Eur neturtinės žalos dydis už jo patirtus nepatogumus visą parą jaučiant nemalonius kvapus nėra tinkamas atlyginimas ir akcentuoja, jog jam už 97 paras turi būti priteista adekvati neturtinė žala, vieną parą prilyginant 8 Eur.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo atstovas teigia, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo atstovas teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. G. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimus, atsakovo atstovo argumentus ir įvertinęs pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 97 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą jo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

21. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti pareiškėjui 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K turėtų būti pripažinti nepagrįstais.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (neužtikrinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, netinkamos kamerų būklės (sienos, lubos ir grindys buvo atsilupusios, ištrupėjusios, nubyrėjęs tinkas, ant jų buvo pelėsio), neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nepakankamos ventiliacijos ir nemalonių kvapų), detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju atitinka bendruosius teisės principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams, turėtų būti pripažintos nepagrįstomis, bet mano, kad jam priteistas neadekvatus neturtinės žalos atlyginimo dydis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

23. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis akcentuoja nežmoniškas kalinimo sąlygas, nors pirmosios instancijos teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

24. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, (pareiškimo Nr. 28524/95).

25. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais 97 paras, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas veikė sąmoningai, su tikslu kuo labiau pareiškėjui pakenkti, taip pat nenustatyta jokio aptariamo pažeidimo poveikio pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad patyrė nepatogumus visą parą jaučiant nemalonius kvapus, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog byloje nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langą, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamos kamerų ventiliacijos nesikreipė, taigi darytina išvada, kad pareiškėjui šis nepatogumas negalėjo sukelti jokio ilgalaikio poveikio. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytas kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

27. Kita vertus, Lukiškių TI-K nagrinėjamu atveju nevykdė pozityvios pareigos suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų pareiškėjui minimalų privatumą. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, neužtikrinus jam pakankamo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė.

29. Kritiškai vertintinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog už vieną parą, kuomet jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, jam turi būti kompensuota 8 Eur suma. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

30. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, (pareiškimo Nr. 38427/05).

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovo atstovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (97 paros), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjo privatumas), pareiškėjo patirtus nepatogumus bei į kitus šios nutarties 31 punkte nurodytus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti pakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė