2017-05-10 Nr. AB-10225-3-61-3-00887-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3038-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00887-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.17

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Palink“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2013 m. spalio 21 d. Žemės mokesčio už 2013 metų apskaičiavimo deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija, MGK) 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S‑15(7‑226-2013); 2) įpareigoti Inspekciją perskaičiuoti pareiškėjui žemės mokestį už žemės sklypus 2013 metais, įvardintus Priedo Nr. 3 punktuose Nr. 1–21, ir suformuoti naują deklaraciją, taikant 0,01 proc. žemės mokesčio tarifą visiems žemės sklypams; 3) įpareigoti Inspekciją grąžinti pareiškėjui skirtumą, tarp jo sumokėto (įskaityto) žemės mokesčio ir perskaičiuoto žemės mokesčio dydžio, taikant 0,01 proc. tarifą; 4) administracinėje byloje pradėti tyrimą ir ištirti, ar norminiai administraciniai aktai (Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas; Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimas; Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas; Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas; Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas; Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas; Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimas; Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas; Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 30 d. sprendimas; Prienų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 25 d. sprendimas) toje dalyje, kurioje nustatyti žemės mokesčio tarifai 2013 metams, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto, Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pasak pareiškėjo, savivaldybių tarybos neturėjo teisės nustatyti žemės mokesčio tarifų 2013 metams, mokesčių administratorius taikė neteisėtą mokesčio tarifą, todėl nepagrįstai ir netinkamai apskaičiavo mokėtiną žemės mokesčio dydį. Paaiškino, jog savivaldybės tarybos teisė nustatyti žemės mokesčio tarifą priklauso tiesiogiai ne nuo Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 37 punkto, o nuo Žemės mokesčio įstatyme nustatytos savivaldybių tarybų teisės nustatyti žemės mokesčio tarifus ir mokesčio tarifo nustatymo tvarkos. Šio įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., nenumatė savarankiškos savivaldybės tarybų kompetencijos nustatyti žemės mokesčio tarifus; mokesčio tarifas buvo reglamentuotas senosios Žemės mokesčio įstatymo redakcijos 3 straipsnyje. Šios įstatymo redakcijos 7 straipsnyje buvo suteikta teisė savivaldybių taryboms tik sumažinti žemės mokestį ar visai nuo jo atleisti. Be to, pareiškėjas nurodė, jog savivaldybių tarybų ginčo sprendimai dalyje, kurioje yra nustatytas žemės mokesčio tarifas 2013 metams ir priimti iki naujos Žemės mokesčio įstatymo redakcijos įsigaliojimo (iki 2013 m. sausio 1 d.) ir (arba) po jos įsigaliojimo, yra neteisėti dar ir dėl to, jog prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio, 6 punkto, Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms – ginčo sprendimai prieštarauja įstatyme nustatytai konkretaus mokesčio tarifo nustatymo tvarkai.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2013 m. spalio 1 d. Inspekcijos sąskaitoje turėjo 21 812 Lt mokesčio permoką, kurią Inspekcija įskaitė žemės mokesčio nepriemokai padengti. Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčio administravimo įstatymo 111 straipsnio nuostata, prašė grąžinti skirtumą tarp jo sumokėto (įskaityto) žemės mokesčio ir perskaičiuoto žemės mokesčio dydžio, taikant 0,01 proc. tarifą.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog savivaldybių tarybos, nustatydamos nuo 2013 metų taikytinus konkrečius žemės mokesčio tarifus, veikė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 37 punkto pagrindu ir įgyvendino joms suteiktą išskirtinę kompetenciją detalizuoti mokesčių įstatyme nustatytus mokesčių tarifus, taikytinus konkrečiam mokestiniam laikotarpiui. Pasak atsakovo, pareiškėjas plečiamai aiškina Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes konkretaus termino iki kada savivaldybių tarybos turi patvirtinti 2013 metams taikytino žemės mokesčio tarifą nustatymas negali būti vertinamas kaip mokesčio apskaičiavimo tvarka, o kaip savivaldybių veiklą reglamentuojančiame įstatyme (kuris priskiriamas prie mokesčių teisės šaltinių) suteiktos išimtinės kompetencijos – konkretizuoti įstatyme nustatytus žemės mokesčio tarifus įgyvendinimo terminų nustatymas. Dėl to nėra pagrindo taikyti ir minimalų (t. y. 0,01 proc.) mokesčio tarifą. Be kita ko, faktas, jog pačiame mokesčio įstatyme nebuvo nustatyta, iki kada savivaldybių tarybos turėjo patvirtinti konkrečius mokesčio tarifus 2013 metams, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, sutrukdžiusi pareiškėjui suprasti jo prievolės turinį, dydį, įvykdymo laiką, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti apmokestinimo aiškumo principo pažeidimą ir taikyti kitokius žemės mokesčio tarifus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminio aktų teisėtumą yra grindžiamas iš dalies bendro pobūdžio teiginiais, todėl nėra pagrįstas pakankamais ir išsamiais teisiniais argumentais. Be kita ko, teismui įvertinus aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Vietos savivaldos įstatymo ir Žemės mokesčio įstatymo įtvirtintą savivaldybių tarybų teisę nustatyti mokesčių (taip pat – ir žemės) tarifus, nekilo pagrįstų abejonių dėl byloje pateiktų norminių administracinių aktų (savivaldybių tarybų sprendimų), kurie neabejotinai taikytini nagrinėjamoje byloje, teisėtumo.

Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad naujos redakcijos Žemės mokesčio įstatymo (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatų, kurios įtvirtintų terminą, iki kada turėjo būti patvirtinti žemės mokesčio tarifai 2013 metams, trūkumas nors ir apsunkina šio mokesčio administravimą, tačiau nepaneigia savivaldybių tarybų kompetencijos nustatyti konkrečius mokesčio tarifus 2013 metams.

III. Pareiškėjas UAB „Palink“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, nors teismas nurodė, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 37 punktą savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija yra tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau nevertino pareiškėjo argumentų dėl pastarųjų nuostatų blanketinio pobūdžio. Teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad Žemės mokesčio įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., nenumatė savivaldybės tarybos kompetencijos (teisės) nustatyti žemės mokesčio tarifus bei šio tarifo nustatymo tvarkos. Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 37 punktu, savivaldybių tarybų sprendimai dėl žemės mokesčio nustatymo galėjo būti priimti tik nuo 2013 m. sausio 1 d. ir šie tarifai turėjo galioti kitam mokestiniam laikotarpiui (t. y. 2014 metams). Teismo sprendime liko neįvertinti motyvai, kad savivaldybių tarybų sprendimai dėl žemės mokesčio 2013 m. nustatymo, priimti 2012 metų ketvirtą ketvirtį, iš esmės prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytai mokesčio nustatymo tvarkai bei norminių administracinių aktų priėmimo tvarkai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pateiktus Komisijai: Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. kovo 25 d. raštą Nr. (14.1-01)-6K-1302929, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.6)2T-434, paties atsakovo pateiktą 2013 m. balandžio 4 d. raštą Nr. (18.28-31-1)-R-2769, todėl sprendimas priimtas nesilaikant teisėtumo ir įrodymų vertinimo reikalavimų.

Be kita ko, pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgiant į aktualią teismų praktiką. Teismo sprendime pateiktas teisės normų aiškinimas ir išvados apie savivaldybių tarybų sprendimus dėl žemės mokesčio dydžio 2013 metams taikymo pagrįstumo prieštarauja mokesčių teisinio reglamentavimo principams, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsniui bei Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, neįvertino pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių dėl norminių administracinių aktų neteisėtumo bei nenurodė sprendimo motyvų.

Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Inspekcija iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas, išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Inspekcijos 2013 m. spalio 21 d. žemės mokesčio už 2013 metus apskaičiavimo deklaracijos (toliau – ir Deklaracija), kuria pareiškėjui priskaičiuotas ir nurodytas sumokėti į biudžetą žemės mokestis už įvairių savivaldybių teritorijose esančius ir UAB „Palink“ priklausančius žemės sklypus. Mokestinį ginčą dėl tokio centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo nagrinėję Mokestinių ginčų komisija (2014 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. S-15(7-226-2013)) ir Vilniaus apygardos administracinis teismas (2014 m. lapkričio 10 d. sprendimas) pareiškėjo reikalavimus dėl Deklaracijos panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti mokėtiną žemės mokestį bei grąžinti šio mokesčio permoką pripažino nepagrįstais.

Prieš pasisakydama dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

Apibendrinant pareiškėjo Mokestinių ginčų komisijai ir pirmosios instancijos teismui teiktuose skunduose bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka tik su apskaičiuojant jo mokėtiną žemės mokestį taikytais šio mokesčio tarifais. Šiuo aspektu pareiškėjas teigia, jog turėjo būti taikomas Žemės mokesčio įstatyme (toliau tekste remiamasi 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) numatytas minimalus – 0,01 proc. –, o ne savivaldybių, kurių teritorijose yra ginčo sklypai, tarybų sprendimais 2013 metams nustatyti aptariamo mokesčio tarifai. Tokią poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybe, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui žemės mokesčio tarifus nustatę savivaldybių tarybų sprendimai yra neteisėti, nes šios vietos savivaldos institucijos neturėjo įgaliojimų nustatyti šių tarifų 2013 metams. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilo tik dėl vieno iš žemės mokesčio elementų – mokesčio tarifo.

Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad aptariamas mokestis apskaičiuojamas žemės mokestinei vertei taikant šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokesčio tarifą. Nurodyta įstatymo 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad mokesčio tarifas – nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Atitinkamai šio straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, kad „savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos nustato konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį, neviršydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų <...>“.

Byloje nėra ginčo, kad Deklaracijoje nurodytos pareiškėjo mokestinės prievolės buvo apskaičiuotos taikant Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. S1‑286, Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. T1-223, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. T3-412, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendime Nr. T-225, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. T2-294; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. 1-900, Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. 1-548, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. T1-350, Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. T9-263, Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 30 d. sprendime Nr. (1.1)TS-394 ir Prienų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 25 d. sprendime Nr. T3-241 nustatytus žemės mokesčio tarifus. Pareiškėjas, kaip minėta, mano, kad šiais sprendimais patvirtinti tarifai negalėjo būti taikomi, nes savivaldybės tarybos neturėjo įgaliojimų nustatyti (tvirtinti) jų teritorijoje taikomų žemės mokesčio tarifų 2013 metų mokestiniam laikotarpiui.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija primena, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti minėtų savivaldybių tarybų sprendimų atitiktį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalims bei Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. XI-1829) 2, 3 ir 4 straipsnių reikalavimams, inter alia pareiškėjo teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodomais aspektais dėl šių norminių administracinių aktų galimo neteisėtumo.

Išnagrinėjęs šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, Vilniaus apygardos administracinis teismas, be kita ko, remdamasis Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu konstitucinės justicijos byloje Nr. KT30-N16/2016, 2017 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-205-968/2017 (sprendimas yra įsiteisėjęs) pripažino, kad išvardinti savivaldybių tarybų sprendimai neprieštaravo minėtoms įstatymų nuostatoms. Teisėjų kolegijai nekyla jokių kitų abejonių dėl aptariamų norminių administracinių aktų teisėtumo. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, skirtingai nei teigia apeliantas, atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną ginčo žemės mokestį už 2013 metus, pagrįstai taikė minėtuose savivaldybių tarybų sprendimuose nustatytus šio mokesčio tarifus (Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d.).

Tokio vertinimo nagrinėjamu atveju negali paneigti pareiškėjo argumentai, susiję su mokesčių teisinio reglamentavimo aiškumo reikalavimais, inter alia įtvirtintais Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje, ar (ir) pareiga visus mokesčių teisės aktų prieštaravimus ar neaiškumus vertinti mokesčio mokėtojo naudai (Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 d.). Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad minėtame 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Konstitucinis Teismas ne tik pripažino, kad savivaldybių tarybos turėjo įgaliojimus nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, bet ir eksplicitiškai nurodė, kad nagrinėjamam ginčui aktualus teisinis reguliavimas „<...> nesudarė prielaidų susiformuoti žemės mokesčio mokėtojų lūkesčiams, kad 2013 metų mokestiniu laikotarpiu žemės mokesčio iš viso nereikės mokėti ar kad žemės mokestis bus apskaičiuojamas taikant 0,01 procento mokesčio tarifą“.

Deklaracijos teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir pareiškėjo argumentai dėl šio individualaus administracinio akto neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ar, kad surašydamas Deklaraciją atsakovas neįvykdė jam Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Iš tiesų šių įstatymų nuostatų pažeidimą apeliantas iš esmės išimtinai sieja su aplinkybe, jog minėti savivaldybių tarybų sprendimai buvo neteisėti, t. y., kad atsakovas sprendimą motyvavo bei mokėtiną mokestį grindė galimai neteisėtais norminiais administraciniais aktais. Todėl šiame baigiamajame teismo akte pripažinus, kad centrinis mokesčių administratorius pagrįstai taikė minėtų savivaldybių tarybų nustatytus tarifus, aptariami pareiškėjo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais ir paneigiančiais Deklaracijos teisingumą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p.). Tokia bylos procesinė baigtis taip pat sudaro pagrindą atmesti apelianto prašymą priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias (bylinėjimosi) išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė