A-143-1808-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1808/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00416-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 22; 57 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

atsakovo atstovui Giedriui Noreikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. A. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 6–9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) viršininko Č. M. 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 52-23-AT2-22 bei šio nutarimo pagrindu pareikštą 2011 m. gegužės 11 d. oficialų perspėjimą Nr. 52-S-4416 neteisėtais ir juos panaikinti; 2) įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sunaikinti apie pareiškėją surinktą informaciją; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad oficialų perspėjimą jam įteikęs pareigūnas visiškai nesupažindino, kokie būtent jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, todėl lieka neaišku, kokiu būdu jis galėtų pašalinti kitų žmonių teisių ir laisvių pažeidimus bei sąlygas organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms. Šis oficialus perspėjimas yra pakartotinis, anksčiau analogiškas perspėjimas yra pareikštas dar 2007 m., todėl nesuprantama, kokiam terminui tokio pobūdžio perspėjimai yra reiškiami, ar jie galioja terminuotai, ar neapibrėžtą laiko tarpą.

Nėra jokių Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio pagrindų, kurie leistų teigti, kad kokie nors jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Abejonių kelia ir informacijos apie jį rinkimo faktas bei tokio rinkimo teisėtumas. Jam nebuvo paaiškinta, kokie konkrečiai jo ryšiai ir su kokiais būtent asmenimis leido atsakovui manyti, jog jis rengiasi daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime. Šiuo metu vyksta baudžiamosios bylos Nr. 1-64-743/2011 nagrinėjimas Lazdijų rajono apylinkės teisme.

Ši aplinkybė yra itin reikšminga, kadangi, pareiškėjo manymu, oficialaus perspėjimo pareiškimu siekiama paneigti nekaltumo prezumpciją ir formuoti išankstinę bylą nagrinėjančio teismo nuomonę apie jį. Dar viena itin svarbi aplinkybė yra ta, kad jam paminėtoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti kartu su draudimais bendrauti su konkrečiais asmenimis. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu būtų veikęs būdais, panašiais į tuos, kurie minimi oficialiame perspėjime, kardomoji priemonė jam būtų sugriežtinta, tačiau taip nėra, kadangi jis laikosi paskirtos kardomosios priemonės ir jos nepažeidžia.

Tai leidžia teigti, jog jo veiksmuose nėra oficialiame perspėjime nurodytų Įstatymo pagrindų. Be to, toks atsakovo veikimas yra ne kas kita, kaip lygiagretus (pakartotinis) persekiojimas už tą pačią veiką. Ne bis per idem yra elementarus ir fundamentalus teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-54/2005), įtvirtintas taip pat ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 4 straipsnyje „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“.

Paminėtame Konvencijos straipsnyje yra reglamentuota: „7. Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus“. Ši norma taip pat yra pakartota ir Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio 6 dalyje: „Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą“ bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 250 straipsnio 8 punkte, ir, pareiškėjo manymu, draudimas pakartotinai bausti apima ir draudimą lygiagrečiai persekioti, vykstant nepasibaigusiam baudžiamajam procesui teismuose.

Be to, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas dar 2009 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 52-23-AT2-72. Ta pati institucija 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kurio numeris yra kur kas mažesnis, nei anksčiau priimtas nutarimas. Ši aplinkybė jam taip pat kelia didelių abejonių.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 14–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagrindai skirti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – numatyti Įstatymo 4 straipsnyje. Pareiškėjo atveju, ryšiai su organizuotomis grupėmis, jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus. Taip pat prevencinio poveikio priemonė taikyta siekiant užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1134/2010 yra konstatavęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija.

Toje pačioje nutartyje konstatuota, kad oficialiame perspėjime gali būti suformuluotas reikalavimas nedaryti teisės pažeidimų. Taigi, atsakovo nuomone, ginčijamame oficialiame perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra didesnis jo laisvių suvaržymas nei numato Įstatymas. Pareiškėjas prieš taikant oficialų perspėjimą buvo pasirašytinai supažindintas su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Č. M. 2011 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 52-23-AT2-22 ir oficialaus perspėjimo nuorašas buvo įteiktas pasirašytinai.

Pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintų Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 38 punktu, kuriame konstatuota, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – galioja vienus metus nuo nutarimo apie šios prevencinės poveikio priemonės taikymą asmeniui pateikimo susipažinti ir pasirašyti dienos, todėl, vadovaujantis Įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškėjui buvo pareikštas oficialus perspėjimas.

Nurodė, kad BK ir Įstatymo paskirtis yra skirtinga. Pagal BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, 1 straipsnį, įstatymo paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų, o Įstatyme yra numatytos prevencinės poveikio priemonės, pareiškėjo atveju – oficialus perspėjimas, kuris ir buvo taikytas pareiškėjui. Taisyklių 35 punkte konstatuota, kad oficialus perspėjimas reiškiamas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu ir neriboja perspėjamojo asmens laisvių ir teisių.

Nurodė, kad vėliau priimto oficialaus perspėjimo numeris yra mažesnis todėl, kad, vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 6.4, 10 punktais, Alytaus apskrities policijos komisariato viršininkas Č. M. 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 52-V-285 patvirtino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir struktūrinių padalinių dokumentų registrų sąrašą, kurio 10.4 punkte nurodyta, kad nutarimų dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo registro pildymo laikotarpis yra vieneri metai.

Pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – buvo taikyta 2007 m. gegužės 29 d. ir galiojo vienerius metus, t. y. iki 2008 m. gegužės 29 d. 2009 m. kovo 18 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pradėtame ikiteisminiame tyrime pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai dėl sunkių nusikaltimų padarymo. Taip pat Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai disponuoja informacija, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 12 d. Alytaus mieste viešoje vietoje galėjo dalyvauti vykdant nusikalstamą veiką, kurios metu asmeniui buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 138 straipsnyje.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu (T 1, b. l. 171–175) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 52-23-AT2-22 pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Vykdydamas šį nutarimą, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, nurodydamas, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasis Įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui.

Teismas pažymėjo, jog organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Įstatymas. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka. Teismas nurodė, kad Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnyje numatyta kardomųjų priemonių ir Įstatymo 5 straipsnyje numatyto oficialaus perspėjimo paskirtis susijusi su kitais pagrindais ir tikslais. Būtent kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Be to, BPK 201 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Taigi kardomosios priemonės baudžiamojoje byloje ar ikiteisminio tyrimo metu skiriamos asmenims, kurie kaltinami konkrečios nusikalstamos veikos padarymu. Oficialus perspėjimas taikomas ne dėl asmenų konkrečios nusikalstamos veikos padarymo, bet dėl įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, kurie yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Tai yra esminiai skirtumai, atribojantys kardomųjų priemonių ir šio ginčo atveju – oficialaus perspėjimo – skyrimo pagrindus, sąlygas ir tikslus. Kardomosios priemonės paskyrimas pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-743/2011, nagrinėjamoje Lazdijų rajono apylinkės teisme, nesusijęs su oficialaus perspėjimo taikymo jam pagrindais. Įvertinęs skirtingus oficialaus perspėjimo ir kardomųjų priemonių skyrimo pagrindus ir tikslus, teismas konstatavo, kad oficialaus perspėjimo taikymas neturi jokios įtakos pareiškėjo nekaltumo prezumpcijai baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-743/2011.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad oficialaus perspėjimo paskyrimas suformuos išankstinę baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nuomonę apie pareiškėją. BPK 6 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis principas, kad teisingumą vykdo tik teismas. Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių (BPK 6 str. 2 d.).

Draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties (BPK 6 str. 3 d.). Teismas pabrėžė, kad oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (Įstatymo 3 str. 1 p.). Teismas atsižvelgė į Įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus. Kadangi Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 4 str.), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais paminėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Teismas atsižvelgė į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Taigi asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti.

Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Teismas rėmėsi šiuo nutarimu. Tikrindamas, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija. Susipažinęs su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimdamas sprendimą šią medžiagą teismas vertino kaip leistiną bei priimtiną įrodymą (ABTĮ 57 str. 6 d.), patvirtinantį pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantį daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas pabrėžė, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl galbūt jo padarytų nusikalstamų veikų. Iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašo matyti, kad A. K. buvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, tarp jų draudimas bendrauti su pareiškėju. Taigi tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

Taip pat paminėti duomenys patvirtina, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas ne dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu jis kaltinamas baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-743/2011, nagrinėjamoje Lazdijų rajono apylinkės teisme. Pareiškėjo ir jo atstovo nurodytas ne bis per idem principas nebuvo pažeistas. Aiškindamas Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į Įstatymo 5 straipsnio konstrukciją, teismas padarė išvadą, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo nurodytus argumentus, jog jam nebuvo išaiškinta, kokie būtent jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Taisyklių 38 punktą – oficialus perspėjimas galioja vienerius metus nuo nutarimo apie šios prevencinės poveikio priemonės taikymą asmeniui pateikimo susipažinti ir pasirašyti dienos. Pasibaigus anksčiau taikyto oficialaus perspėjimo galiojimo laikui, teisės aktai neriboja įgaliotos institucijos teisės taikyti tapačias prevencinio poveikio priemones tam pačiam asmeniui Įstatymo 4 straipsnyje numatytais pagrindais.

Be to, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo nutarimo numerio, kuris yra kur kas mažesnis nei anksčiau priimto nutarimo, nesudaro pagrindo abejoti nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu. Teismui dėl skundžiamo nutarimo numerio jokių abejonių nekilo. Skundžiamas nutarimas priimtas 2011 m., pareiškėjo skunde paminėtas – 2009 m., todėl atsakovo atsiliepime nurodyti teisės aktai ir argumentai yra pakankami pagrįsti skundžiamo nutarimo numerio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl plačiau dėl to teismas nepasisakė. Įvertinęs byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui paskirta pagrįstai, jos panaikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 185–193) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisėjų kolegija nepagrįstai nenusišalino.

2. Netinkamas fakto aplinkybių dėl lygiagrečių baudžiamųjų procesų jo atžvilgiu teisinis vertinimas, netinkamas retrospektyvinis oficialaus perspėjimo skyrimas, vykstant lygiagretiems baudžiamiesiems persekiojimams, nesudaryta galimybė atstovui susipažinti su slapto pobūdžio duomenimis.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 1–3) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Dėl nepagrįsto teisėjų kolegijos nenusišalinimo nepasisako, kadangi administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovui advokatui pareiškus nušalinimą teisėjų kolegijai taip pat nepasisakė ir paliko šį klausimą spręsti teisėjų kolegijai.

2. Prašymas panaikinti apribojimus, pagrindžiant, kad nepadaryti teisės pažeidimai, yra nepakankamas, nes padaryti pažeidimai atskleisti, todėl pareiškėjo reikalavimas pripažinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Č. M. 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 52-23-AT2-22 ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gegužės 11 d. oficialų perspėjimą Nr. 52-S-4416 neteisėtais ir juos panaikinti yra atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pareikšto nušalinimo

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas (per savo atstovą advokatą Vytautą Sirvydį) 2011 m. lapkričio 23 d. pareiškė nušalinimą šią bylą nagrinėti paskirtiems teisėjams tuo pagrindu, kad teisėjai Jolanta Medvedevienė ir Rimantas Giedraitis tam tikru laikotarpiu dirbo teisėjais Kauno miesto apylinkės teisme kartu su taip pat šio teismo teisėja pareiškėjo motina R. A., o teisėjas Algis Markevičius nuo 1991 m. iki 1995 m. dirbo tardytoju Tardymo skyriuje prie Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato, o nuo 1995 m. iki 2007 m. – Alytaus rajono apylinkės teismo teisėju. Pagal pareiškėją, šios faktinės aplinkybės sukelia jam abejones dėl nurodytų teisėjų nešališkumo. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjo pareikštas nušalinimas buvo atmestas. Šioje nutartyje, be kita ko, yra nurodyta, kad teisėjai dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra šališki ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi.

Atsakydama į apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytus argumentus, kolegija pažymi, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Pagal šio straipsnio 5 dalį, proceso dalyviai gali pareikšti nušalinimą teisėjui esant šiame straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, tarp jų ir minėtai straipsnio 1 dalyje bei 2 dalies 3 punkte nurodytai aplinkybei. Tai reiškia, kad sprendžiant pareikšto nušalinimo pagrįstumo klausimą yra reikšmingas ir proceso dalyvio subjektyvaus teisėjo galimo šališkumo suvokimo faktorius. Tačiau ABTĮ 47 straipsnio taikymo požiūriu toks subjektyvaus suvokimo faktorius negali būti absoliutizuojamas ta prasme, kad teisėjo nušalinimui pagrįsti nurodyti argumentai negali (neturi) būti teismo įvertinti jų pagrįstumo bei protingumo aspektais. Tokiam proceso šalies suvokimui pagrįsti turi būti nurodytos ir sprendžiančios pareikšto nušalinimo pagrįstumo klausimą teisėjų kolegijos įvertintos tokį suvokimą (dėl galimo teisėjo šališkumo) pagrindžiančios aplinkybės, kurios ir būtų svarstomo klausimo nagrinėjimo dalyku. Kaip pažymėta, jokių kitų teisėjų galimą šališkumą patvirtinančių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Todėl pareiškėjo pateikti faktai, neatskleidžiant, kaip jie galėtų lemti teisėjų tariamą šališkumą, kolegijos manymu, savaime nėra pakankami preziumuoti teisėjų galimą šališkumą nagrinėjamoje byloje ir pripažinti pareiškėjo išreikštas abejones pagrįstomis ABTĮ 47 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pareikštas nušalinimas visai teisėjų kolegijos sudėčiai, kolegijos manymu, yra būtina pasisakyti ir apie aptariamoje teisės normoje įtvirtinto teisėjo nusišalinimo nuo bylos instituto taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje. Kaip jau buvo paminėta, nutartyje atmesti jiems pareikštą nušalinimą teisėjai nurodė, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių neturi jokių abejonių dėl savo nešališkumo, ir nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Tai reiškia, kad teisėjų deklaruotas nešališkumas yra grindžiamas jų įsitikinimu, kad jokie buvę arba galėję būti darbiniai ryšiai su pareiškėjo motina (teisėjų J. Medvedevienės ir R. Giedraičio atveju) ir su atsakovu (teisėjo A. Markevičiaus atveju) netrukdo jiems atlikti savo pareigą objektyviai išnagrinėti nurodytą bylą, o kažkokių kitų ryšių su bylos šalimis arba su pareiškėjo motina jie neturi. Vertindama tokią teisėjų poziciją pareiškėjo išsakytų ir aukščiau aptartų argumentų kontekste, kolegija, vadovaudamasi objektyvumo ir protingumo kriterijais, neturi pagrindo nepasitikėti teisėjais ir daryti išvadą, kad teisėjai privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.

Atsižvelgdama į pateiktą aiškinimą, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sudėties neteisėtumo negali būti pripažinti pagrįstais.

Dėl ginčo esmės

Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys kartu su kitomis, neįslaptintomis turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kaip pažymėta aukščiau, informacijos, kuria, kartu su kitais neįslaptintais įrodymais, buvo grindžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui, dalis pagal savo pobūdį yra slapta. Todėl teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, minėtoje informacijoje nurodytus faktinius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad įslaptinta medžiaga pirmosios instancijos teismo buvo vertinta ne kaip vienintelis arba pagrindinis įrodymas šioje administracinėje byloje, o kartu su byloje esančiais (neslaptais) policijos įskaitos duomenimis bei kita, pareiškėjo sąsają su nusikalstama veikla bei jo polinkį daryti nusikaltimus charakterizuojančia medžiaga. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos, pareiškėjo atžvilgiu 2009 m. buvo taikytas kardomasis suėmimas, pagal 2010 m. gruodžio 15 d. surašytą kaltinamąjį aktą, jam ir grupei kitų asmenų buvo pareikšti įtarimai dėl sunkių nusikaltimų padarymo, teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu, kuriuo kitam asmeniui – A.

K. - buvo nustatyti įpareigojimai nepalaikyti ryšio su grupe konkrečių asmenų, tarp pastarųjų nurodytas ir pareiškėjas. Įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjas buvo laikomas priklausančiu linkusiai daryti sunkius nusikaltimus asmenų grupei. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos, Įstatymo numatytas oficialus perspėjimas nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. buvo pritaikytas ir pačiam pareiškėjui. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės kartu su teismui pateikta įslaptinta medžiaga, kolegijos manymu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Įstatymo taikymo prasme nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas yra tinkamas oficialaus perspėjimo subjektas.

Todėl kolegija pritaria atitinkamai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams ir išvadai, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas ir šioje administracinėje byloje nagrinėjamas pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas nėra tarpusavyje susiję ta prasme, kad šių skirtingų teisės šakų priemonių taikymas vienu metu pažeistų pareiškėjo skunde nurodytą principą ne bis per idem (dvigubos atsakomybės neleistinumo principą). Šiame kontekste kolegija pripažįsta būtina akcentuoti tai, kad Įstatymo nustatytas oficialaus perspėjimo institutas iš esmės nukreiptas ne į konkretaus asmens – oficialaus perspėjimo adresato – kokį nors persekiojimą (šio asmens atžvilgiu tai yra tik įspėjamoji priemonė), o į visuomenės apsaugos nuo jai pavojingų reiškinių papildomos garantijos nustatymą.

Todėl šio instituto ir baudžiamojo persekiojimo tam tikri bendri elementai aptariamo principo taikymo prasme tarpusavyje nekonkuruoja ir vieni kitų nepapildo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan