2021-11-10 Nr. AB-23577-3-61-3-04363-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3095-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04363-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą E. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovas) skundu prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 21R-961 (AG-837/07-2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. K. (toliau – ir pareiškėja) skundą atmesti.

2. Atsakovas nurodė, kad Komisijos sprendimu Užimtumo tarnybos 2020 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. SD(19.1)-10665 (toliau – ir Sprendimas) panaikintas ir Užimtumo tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką Nr. PAK (19.1)-10761 (toliau – ir Paraiška) ir priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

3. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos paraiška buvo atmesta jai neatitinkant Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos sąlygos dėl darbo vietos sau steigimo pirmą kartą labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Pareiškėja yra viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Ekosofijos institutas“ steigėja, todėl nėra laikoma darbo vietą sau steigiančia pirmą kartą. Pareiškėja nuo 2002 m. vasario 13 d. iki 2010 m. kovo 31 d. ir nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. vasario 28 d. VšĮ dirbo. Be to, Komisijos sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja 2002 m. metais VšĮ „Ekosofijos institutas“ įsteigė ne kaip bedarbė (dar neturėdama bedarbio statuso), šiuo konkrečiu atveju neturi reikšmės, nes ši aplinkybė turėjo egzistuoti Paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant VšĮ.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja pati pasirūpino savo gerove, įsteigusi VšĮ „Ekosofijos institutas“ ir įsteigusi joje sau darbo vietą, todėl jos Paraiška savarankiško užimtumo rėmimui atmesta pagrįstai, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 3 dalies 1 punktu.

5. Atsakovas vertino, kad VšĮ, kuri verčiasi įstatymais nedraudžiama ūkine komercine veikla, laikoma įmone Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme. VšĮ „Ekosofijos institutas“ valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui teiktose finansinėse ataskaitose nurodyta informacija įrodo, jog ši VšĮ ne tik gali vykdyti veiklą kodu 8230 – posėdžių ir verslo renginių organizavimas, bet įrodo, kad šią veiklą vykdė / vykdo, nes iš VĮ Registrų centrui pateiktų veiklos rezultatų ataskaitų (ataskaitinis laikotarpis nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) matyti, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ gavo pajamas už suteiktas paslaugas, parduotas prekes. Analogiška situacija yra ir už ataskaitinį laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju nėra vertinama ir svarbu, kokio dydžio pajamas gavo VšĮ „Ekosofijos institutas“. Todėl nesutinkama su Komisijos sprendime išdėstytu argumentu, kad aptarti dokumentai neįrodo, jog VšĮ siekė ekonominės naudos. Komisija nepagrįstai cituoja argumentus, nurodytus Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-280-289/2020.

6. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Užimtumo tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl neturėtų būti naikinamas dėl Komisijos sprendime nurodytų argumentų.

7. Pareiškėja E. K. atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Pareiškėja nurodė, kad ji sutinka su Komisijos išvadomis. Paaiškino, kad ji atitinka visas sąlygas, nes yra virš 45 m. amžiaus, turi bedarbio statusą, su konsultantu numatė dalyvavimą savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje ir planuoja pirmą kartą steigti darbo vietą sau Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtoje labai mažoje įmonėje. Tas faktas, kad pareiškėja 2002 m. yra įsteigusi nevyriausybinę pelno nesiekiančią organizaciją – VšĮ „Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras“, kuri 2015 m. pakeitė pavadinimą į VšĮ „Ekosofijos institutas“, kuri aktyviai veikė šviesdama visuomenę apie aplinkai palankias ekotechnologijas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu, tačiau veikė nuostolingai ekonomine prasme, neprieštarauja Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punktui, nes nevyriausybinė pelno nesiekianti organizacija nėra tas pats, kas pelno siekianti maža ar vidutinė įmonė.

9. Pareiškėja nurodė, kad Užimtumo tarnyba neturi vieningos nuomonės apie bedarbio statusą turinčių asmenų dalyvavimą savarankiško užimtumo rėmimo programoje būnant pelno nesiekiančios VšĮ steigėju, nes skunde pabrėžia, kad nežiūrint to, kokio dydžio pajamas yra gavusi VšĮ (šiame ginče net nepastebi penkiaženklio VšĮ „Ekosofijos institutas“ veiklos nuostolio minimose 2018 m. finansinėse ataskaitose), menkiausios gautos pajamos neva tai įrodo, kad įstaiga yra pelno siekianti ir priskirtina įmonių sąvokai pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Nevyriausybinių pelno nesiekiančių organizacijų prilyginimas pelno siekiančioms įmonėms yra ydinga praktika, žalinga demokratijai. Lietuvos Respublikoje yra rūpinamasi nevyriausybinėmis organizacijomis, jų plėtra ir glaudesniu bendradarbiavimu su valstybinėmis ir kitomis institucijomis.

10. Pareiškėja teigė, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ įsteigta ne su tikslu pasirūpinti steigėjos gerove, ne generuoti steigėjai pelną ar suteikti atlyginimą, bet, visų pirma, suprantant transformacijos poreikį to meto visuomenės situacijoje, kai Lietuva buvo visiškai priklausoma nuo vienos kaimyninės šalies energetinių išteklių / kuro, ir buvo eskaluojama informacija, kad Lietuvoje nėra ir nebus savų energijos išteklių. 2002 m. įsteigta VšĮ veikė projektų būdu, t. y. visuomenės švietimo tikslais buvo organizuojami teminiai projektai (mokslo, švietimo, visuomenės informavimo ar panašiose srityse). Kiekvienam projektui atskirai buvo ieškoma rėmėjų, buvo buriama veiklų vykdymo komanda. Netgi buvo įsteigtos dar dvi organizacijos – Šiaudinių namų statytojų asociacija ir Lietuvos saulės energetikos asociacija, kur pareiškėja visuomeniniais pagrindais dirbo direktore iki 2015 m. birželio mėn. Beveik visi VšĮ „Ekosofijos institutas“ organizuoti projektai turėjo išleisti informacinius leidinius, kai kuriais atvejais, pvz. tarptautinio projekto „Aplinkai palankios statybos iš presuotų šiaudų populiarinimas mažinant įtaką klimato kaitai“ atveju, projekto knyga „Šiaudiniai namai“ turėjo būti parduodama siekiant užtikrinti projekto tvarumą, prisidėti prie projekto išlaidų padengimo. Dėl to įstaiga yra gavusi šiek tiek pajamų už parduotas knygas, kas kompensavo tik mažą dalį projekto patirtų išlaidų, nes bankrutavo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mūsų knyga“ – pagrindinis knygų platintojas. Įstaiga nesiekė pelno iš knygų leidimo veiklos. Kol kas jokios pajamos už 2018 m. negautos, tikimasi jas gauti artimiausiu metu, tačiau tai bus pajamos už parduotas knygas tuo atveju, jei jos bus platintojų parduotos.

11. Pareiškėja pažymėjo, kad VĮ Registrų centro sistemoje per klaidą buvo įrašyta tokia veikla – 82.30 posėdžių ir verslo renginių organizavimas. Tokiu kodu veiklos VšĮ „Ekosofijos institutas“ niekada nevykdė. Ši klaida taisoma, bus nurodyta veikla kodu 72.19 „Kiti gamtos mokslų ir inžinerijos moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla“, kaip kad yra nurodyta Valstybinė mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) sistemoje, įrašas galioja nuo 2008 m.

12. Pareiškėja nurodė, kad tai, jog ji nesukūrė sau gerovės, įrodo ir tai, kad dažniausiai dirbo 1/4 etato pačiu minimaliausiu leistinu darbo tarifu. Pareiškėja prioritetu laikė visuomeninę veiklą, pokyčio visuomenėje kūrimą, o ne finansinės naudos siekimą. Siekdama pajamų vykdė kitą veiklą pagal Individualios veiklos pažymą ir verslo liudijimus. Be to, nežiūrint to, kad juridiškai ji laikoma savininke, atsakinga už organizacijos išlaikymą ir palaikymą, VšĮ „Ekosofijos institutas“ jai nepriklauso, nes priklauso visiems, kurie turėjo bent menkiausią ryšį su vykdytomis veiklomis, o taip pat ir tiems, kurie turi projekto knygą, nes įsigydami knygą, jie tapo įstaigos rėmėjais. Rūpindamasi savo gerove nori įsteigti pelną siekiančią įmonę, o VšĮ „Ekosofijos institutas“ turi išlikti nevyriausybine pelno nesiekiančia organizacija, dirbti dėl viešojo intereso.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 9 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

14. Teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo yra tenkintas pareiškėjos skundas, panaikintas Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. SD(19.1)-10665, Užimtumo tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Paraišką ir priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikė paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, kurioje nurodyta, kad planuojama steigti mažąją bendriją; steigiama darbo vieta – koučingo specialistui (ugdančiajam vadovui); prašomos subsidijos dydis – 18 232, 32 Eur (100 proc.). Užimtumo tarnybos departamento Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. posėdžio protokolo Nr. VD(19.1)-12394 turinys patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 18 d. Atrankos komisija nustatė, kad Paraiškos teikėja nuo 2002 m. vasario 11 d. buvo įsteigusi VšĮ „Ekosofijos institutas“, todėl pareiškėja neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Atrankos komisija nutarė siūlyti atmesti ir toliau nenagrinėti Paraiškos, kadangi Paraiškos teikėja steigia sau darbo vietą ne pirmą kartą. Užimtumo tarnybos departamento l. e. p. direktorė 2020 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. SD(19.1)-10665, kuriuo pareiškėją informavo, kad Atrankos komisija įvertino pateiktą Paraišką ir jos priedų atitikimą reikalavimams, nurodytiems Užimtumo įstatyme, Užimtumo rėmimo tvarkos apraše ir Paslaugų teikimo tvarkos apraše ir, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja ne pirmą kartą steigia sau darbo vietą, nes buvo įsteigusi VšĮ „Ekosofijos institutas“, priėmė sprendimą pareiškėjos Paraišką atmesti ir toliau jos nenagrinėti. Komisija Sprendimu panaikino Užimtumo tarnybos departamento Sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Paraišką ir priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Komisija priėjo išvados, kad pareiškėjos įsteigta įstaiga neužsiima ekonomine veikla su tikslu gauti pelno, todėl pareiškėja atitinka subjektui, turinčiam teisę į savarankiško užimtumo rėmimą, keliamus kriterijus.

16. Teismas, apžvelgęs Užimtumo įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, nustatantį subjektus, kurie gali būti papildomai remiami, 47 straipsnio 1–3 dalyse nurodytas savarankiško užimtumo rėmimo sąlygas, nustatė, kad Užimtumo tarnybai pareiškėja pateikė Paraišką, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punktu, 47 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 1 punktu. Pagal Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punktą savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse. Pagal to paties straipsnio 3 dalies 1 punktą – kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai.

17. Teismas nurodė, kad Komisijos byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad E. K. yra gimusi 1972 m. (49 metų amžiaus), nuo 2020 m. kovo 4 d. yra bedarbė. Taigi, pareiškėja patenka į Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nurodytų subjektų kategoriją (pareiškėja yra vyresnė kaip 45 metų bedarbė). Šios aplinkybės nėra ginčijamos.

18. Teismas, akcentuodamas Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalyse nurodytas ekonominės veiklos ir įmonės sąvokas, 3 straipsnio 3 dalyje pateiktą mažos įmonės apibrėžimą, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą viešosios įstaigos sampratą, Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo 2 straipsnio 3 punkte pateiktą nevyriausybinės organizacijos sąvoką, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad pareiškėja 2002 m. vasario 11 d. įsteigė VšĮ „Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras“ (vėliau pavadinimas pakeistas į „Ekosofijos institutas“). Iš VĮ Registrų centro viešai teikiamų duomenų teismas taip pat nustatė, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ yra nevyriausybinė organizacija. Iš Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų teismas nustatė, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ yra ne pelno siekianti organizacija, kurios veiklos rūšis – „Kiti gamtos mokslų ir inžinerijos moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla“. VšĮ „Ekosofijos institutas“ paaiškinamajame rašte nurodyta, kad VšĮ yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurios tikslas – tenkinti viešuosius interesus, veikiant švietimo, mokslo bei kitose panašiose srityse, susijusiose su atsinaujinančia energetika, viešai teikti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, prisidėti prie subalansuotos informacinės visuomenės kūrimo. Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus ir apie VšĮ „Ekosofijos institutas“ vykdytus švietėjiško tipo projektus.

19. Teismas vertino, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ yra nevyriausybinė pelno nesiekianti organizacija, kuri aktyviai veikė šviesdama visuomenę apie aplinkai palankias ekotechnologijas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu.

20. Teismas akcentavo, kad įstatyme įtvirtintos įmonės ir VšĮ sąvokos skiriasi. VšĮ, priešingai nei įmonė, nėra pelno siekiantis subjektas, neužsiima ūkine ekonomine veikla su tikslu gauti pelno. Byloje nėra įrodymų, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ užsiėmė ūkine komercine veikla, todėl nėra pagrindo jos vertinti Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme.

21. Teismas iš VšĮ „Ekosofijos institutas“ VĮ Registrų centrui teiktų 2017 ir 2018 m. metinių finansinių ataskaitų nustatė, kad šios įstaigos grynasis veiklos rezultatas buvo – (minus) 2 168 Eur už 2017 m. ir – (minus) 845 Eur už 2018 m. Iš pateikto viešosios įstaigos balanso už 2018 metus teismas nustatė, kad VšĮ 2017 metais turėjo 17 769 Eur finansinių įsipareigojimų, o 2018 metais – 18 115 Eur finansinių įsipareigojimų. Taip pat pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad VšĮ planuoja gauti 77,02 Eur sumą už parduotas knygas. Kaip nurodė pareiškėja atsiliepime, beveik visi VšĮ „Ekosofijos institutas“ organizuoti projektai turėjo išleisti informacinius leidinius. Tarptautinio projekto „Aplinkai palankios statybos iš presuotų šiaudų populiarinimas mažinant įtaką klimato kaitai“ atveju buvo išleista knyga „Šiaudiniai namai“, kuri turėjo būti parduodama siekiant užtikrinti projekto tvarumą, prisidėti prie projekto išlaidų padengimo. Dėl to įstaiga yra gavusi šiek tiek pajamų už parduotas knygas. Tačiau pažymėjo, kad įstaiga nesiekė pelno iš knygų leidimo veiklos ir kol kas jokios pajamos už 2018 m. negautos, jos bus gautos jei platintojai parduos knygas.

22. Teismas pažymėjo, kad minimalus pajamų gavimas, susijęs šiuo atveju su vykdomu projektu, nėra laikoma ūkine komercine veikla. Nors ataskaitose, teiktose VĮ Registrų centrui, yra nurodyta vykdoma veikla kodu 82.30: „Posėdžio ir verslo renginių organizavimas“, tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų ir įrodymų, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ užsiėmė tokia veikla ir gavo pelno. Pareiškėja nurodė, kad VĮ Registrų centro sistemoje ši veikla buvo įrašyta per klaidą, šiuo metu klaida yra taisoma.

23. Teismas vertino, jog nėra jokio pagrindo teigti, jog VšĮ „Ekosofijos institutas“ turi būti laikoma įmone, siekiančia ekonominės naudos Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatymo prasme, o steigėja tokiu būdu laikoma ne pirmą kartą steigiančia sau darbo vietą ir kad ji neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimo.

24. Teismas nenustatė, kad pareiškėja būtų steigusi VšĮ tikslu pasirūpinti savo finansine gerove. Priešingai, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, siekdama pajamų, nuo 2004 metų iki 2019 metų vykdė veiklą pagal Individualios veiklos vykdymo pažymą ir verslo liudijimus.

25. Teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip ribojanti teiktinų subsidijų skaičių / galimybių pasinaudoti šia teise skaičių Užimtumo įstatymo kontekste, bet negalima daryti išvados, kad subsidija darbo vietai steigti skirta išimtinai tik tiems asmenims, kurie niekada apskritai, iki bedarbio asmens statuso įgijimo, neturėjo jokios juridinio asmens / darbo vietos sau steigimo patirties. Užimtumo įstatymas, numatantis nagrinėjamą užimtumo rėmimo priemonę, įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d., pareiškėja viešąją įstaigą įsteigė 2002 m., tuo metu ji nebuvo bedarbė.

26. Teismas priėjo prie išvados, kad Komisija tinkamai vertino ginčo situaciją ir nustatė, kad Užimtumo tarnyba Sprendime padarė nepagrįstą išvadą pareiškėjos atžvilgiu taikant Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, neatliko tinkamo individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, Sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis ir netinkamai taikė teisės aktų normas. Teismas konstatavo, kad Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teisinio pagrindo jį naikinti nėra.

27. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo nurodomo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-280-289/2020 argumentų Komisijos sprendime nėra.

III. 28. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

29. Atsakovas Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte, Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, be kita ko, akcentuodamas, kad VšĮ turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais, teismo argumentus, kad byloje nėra įrodymų, jog VšĮ „Ekosofijos institutas“ vertėsi ūkine komercine veikla, vertintina kritiškai.

30. Atsakovas pažymi, kad neturi pareigos sprendžiant dėl pateiktų savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atitikties Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte nurodytoms sąlygoms vertinti, kokio dydžio pajamas asmuo gavo vykdydamas ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėja, įsteigusi VšĮ, aiškiai nurodė, kad vykdys posėdžių ir verslo organizavimo veiklą, vėliau nurodė, kad vykdys kitą gamtos mokslų ir inžinerijos mokslinių tyrimų ir taikomąją veiklą. Šios abi veiklos yra priskiriamos prie ekonominės veiklos rūšių pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (82.30 ir 72.19 kodai), todėl vertinti kitaip, ar teigti, kad pareiškėjos įsteigta VšĮ veiklos nevykdo / nevykdė nėra teisinio pagrindo. Tai, kad VšĮ negavo tiek pajamų, kiek tikėjosi, arba dėl kokių nors priežasčių tos veiklos nevykdė, taip kaip buvo suplanavusi, neturi jokios esminės reikšmės, nes vien tai, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja steigdama VŠĮ įtraukė paminėtas veiklas ir planavo jas vykdyti, tik parodo, kad VšĮ siekė vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

31. Atsakovas vertina kritiškai ir teismo motyvą, kad posėdžių ir verslo organizavimo veiklos kodo nurodymas yra klaida, nes pareiškėja siekia ištaisyti klaidą po daugelio metų, t. y. paaiškėjus, kad jos Paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo yra atmesta. Be to, nedeklaravusi tokios veiklos, VšĮ negalėjo vykdyti tai, ką ji realiai vykdė, todėl šia prasme tai nelaikytina klaida, o tik teismo klaidinimas, siekiant neteisėtai pasinaudoti valstybės parama.

32. Atsakovo teigimu, konkrečiu atveju pripažintina, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ yra įmonė Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme, tuo pačiu pripažintina, kad pareiškėja neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

33. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju aktualūs Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-2122-644/2021 pateikti argumentai, taip pat susiję su Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto aiškinimu. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra VšĮ steigėjas, kurios įstatuose nurodytos veiklos rūšys priskiriamos prie ekonominės veiklos rūšių pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, todėl tokia įstaiga yra įmonė Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme.

34. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad pareiškėja steigė VšĮ dar neturėdama bedarbio statuso, neturi esminės reikšmės. Ši aplinkybės turėjo egzistuoti būtent Paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant VšĮ. Tokią taisyklę patvirtino ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. balandžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-2122-644/2021.

35. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas.

36. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37. Pareiškėjos teigimu, ekonominės, komercinės veiklos įrodymui nepakanka vien tik veiklos rūšies kodo nurodymo įstaigos dokumentuose, turi būti įrodytas ir nuolatinių pajamų siekimo faktas, vykdant veiklą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ vykdė ekonominę veiklą, siekė ir gavo nuolatinių pajamų. Nevyriausybinė pelno nesiekianti organizacija nekėlė tikslo užsidirbti nuolatines pajamas, o jos tikslai yra susiję su visuomenės poreikiais, kurių negali tenkinti verslo subjektai ar valstybinės institucijos. VšĮ „Ekosofijos institutas“ šiai dienai yra pasiekęs iškeltą tikslą – Lietuvoje egzistuoja saulės energetika, ekostatyba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmosios instancijos teismui apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 21R-961 (AG-837/07-2020).

39. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ginčas keliamas dėl Komisijos (išankstinės ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos) sprendimo, todėl šios administracinės bylos dalykas yra Komisijos sprendimo teisėtumo patikra.

40. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalis numato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinį ginčą, galima skųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

41. Pareiškėja pasinaudojo neprivaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl ginčijamo atsakovo sprendimo kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuri panaikino Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. SD(19.1)-10665, o Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. K. paraišką Nr. PAK(19.1)-10761 ir priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės. Taigi teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir prieitų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikydamasis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020).

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodęs, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 21R-961 (AG-837/07-2020) teisėtumo ir pagrįstumo ne tik neteisingai apibrėžė nagrinėjamo ginčo dalyką, tačiau spręsdamas administracinį ginčą iš esmės apsiribojo tik šio išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimu.

44. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 straipsniai).

45. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti tai kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

47. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, t. y. pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė