2021-06-09 Nr. AB-12686-3-61-3-01190-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1517-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01190-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. G. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja teigė, kad dėl neteisėto Savivaldybės administracijos atsisakymo sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, ji daugiau nei šešerius metus negalėjo visa apimtimi įgyvendinti savo, kaip savininkės, teisių, vykdyti žemės sklypo detaliojo planavimo procedūras, buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Pareiškėja paaiškino, jog 2013 m. lapkričio 22 d. kartu su kitais bendraturčiais pateikė Savivaldybei prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, siekiant pakeisti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų. Savivaldybės administracijos direktorė 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DTPS-822 prašymo netenkino. Teisminis ginčas dėl minėto įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo buvo užbaigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-2716-502/2017), kuria teismas atmetė Savivaldybės apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą, kuriuo 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. DTPS-822 panaikintas ir Savivaldybė įpareigota priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. gegužės 29 d. priėmė įsakymą Nr. KADI-259, kuriuo, nepaisydamas teismų padarytų išvadų, pakartotinai atsisakė sudaryti su pareiškėja ir kitais asmenimis sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, tokį sprendimą grįsdamas tais pačiais argumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu panaikino 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259 tenkino pareiškėjos ir kitų bendraturčių 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo atstovo elgesys visiškai neatitiko valstybės ar savivaldybės institucijų pareigos saugoti asmenų teises, gerbti teisėtus jų interesus ir lūkesčius, todėl pareiškėja patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą, sumenko jos pasitikėjimas savivaldos ir valstybės institucijomis bei kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus rajono savivaldybės, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrindė patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Aplinkybė, kad teismų sprendimais buvo konstatuoti Savivaldybės neteisėti veiksmai, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Atsakovas akcentavo, kad ginčo žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Įsigyjant šį sklypą bendraturčiams (įskaitant pareiškėją) buvo žinoma, jog sklype galima tik žemės ūkio veikla. Žemės sklypo naudojimo paskirties keitimas yra išimtis iš bendros taisyklės ir yra ilgas procesas. Administracinė byla teismuose buvo ilgai (šešerius metus) nagrinėjama ne dėl Savivaldybės kaltės, o dėl bylos sudėtingumo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. G. skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su bendrasavininkėmis S. G. ir D. B. kreipėsi į Savivaldybės administracijos direktorių su parašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo. Planavimo tikslas – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į mažaaukščių gyvenamųjų namų.

7. Savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DTPS-822 netenkino pateikto prašymo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 ir netekusio galios 2014 m. sausio 1 d., 3, 13 punktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano M funkcinio prioriteto zonoje prioritetas teikiamas miško ūkio vystymui, o kitos paskirties žemė gali būti vystoma renovuojamose kaimų gyvenvietėse, kurios gali būti išplėstos bemiškėse žemėse iki 5 proc. kaimo teritorijos, nenumatoma planuoti naujų gyvenamųjų namų kvartalų; rengiamame Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano projekte nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjos ir kitų bendrasavininkių skundą dėl 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. DTPS-822, konstatavęs, kad galiojantys teisės aktai nenumato sutarties dėl detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sudarymo, todėl minėto įsakymo panaikinimas joms nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi tenkino pareiškėjos ir kitų bendrasavininkių apeliacinį skundą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymėdamas, kad teismas turėjo vertinti ginčijamo įsakymo teisėtumą jo priėmimo metu.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. iš dalies tenkino pareiškėjos ir kitų bendrasavininkių skundą, t. y. panaikino 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. DTPS-822 kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, įpareigojo Savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti jų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi atmetė Savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, o 2016 m. lapkričio 28 d. teismo sprendimą paliko nepakeistą.

12. Savivaldybės administracija pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos ir kitų bendrasavininkių prašymą ir priėmė 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259, kuriuo nusprendė nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, padaręs išvadą, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, sklypas nėra kaimo gyvenvietėje. Savivaldybės 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu patvirtintoje (duomenys neskelbtini) kaimo koncepcijoje M1 zonoje teritorijos plėtra nenumatyta. Savivaldybės sudaryta Žemės sklypų tvarkymo ir teritorijų planavimo komisija nustatė, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, todėl nėra galimybės plėsti naujus gyvenamųjų namų kvartalus.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjos ir kitų bendrasavininkių skundą dėl 2017 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. KADI-259. Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas prašymo padavimo metu jau buvo baigiamajame etape, jo sprendiniai po viešo svarstymo negali būti keičiami. Ginčo žemės sklypas pagal specialųjį planą patenka į teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra, todėl prašyme nurodyti tikslai prieštarauja specialiųjų planų sprendiniams. Ginčijamame įsakyme nurodyti argumentai, kodėl nagrinėjama situacija neatitinka nurodytų reikalavimų, Savivaldybės administracija tinkamai pagrindė atsisakymą neleisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu panaikino 2018 m. balandžio 4 d. teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259 ir įpareigojo Savivaldybės administraciją perduoti pareiškėjai ir kitoms bendrasavininkėms ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją, ir išduoti sąlygas šio žemės sklypo detaliojo plano rengimui. Teismas laikė, kad ginčo sklypo detalusis teritorijos planavimas turi vykti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.

15. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Pažymėjo, kad pareiškėjai priklausantis ginčo žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Įsigyjant žemės sklypą pareiškėjai buvo žinoma jo naudojimo paskirtis ir būdas, t. y. kad sklype galima tik žemės ūkio veikla (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 d. 1 p.). Žemės sklypo naudojimo paskirties keitimas pagal Žemės įstatymo nuostatas yra išimtis iš bendros taisyklės ir yra ilgas procesas. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja, norėdama pakeisti žemės sklypo paskirtį, 2014 metais kreipėsi į teismą ir bylinėjosi šešerius metus, nelaikytina Savivaldybės kalte. Administracinės bylos sudėtingumą patvirtina ilga jos nagrinėjimo teismuose trukmė, taip pat aplinkybė, kad teismo sprendimai buvo priimami ir Savivaldybės, ir pareiškėjos naudai. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, nes pareiškėja, įsigydama ginčo žemės sklypą, žinojo, kad jis yra žemės ūkio paskirties, todėl neturėjo pagrindo tikėtis, kad žemės sklypo paskirtis bus nedelsiant pakeista. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėja tik abstrakčiai nurodė, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų jai kilo neturtinė žala, ji nepagrindė patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas.

16. Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyti Savivaldybės neteisėti veiksmai, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas, nėra teisinio pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Pareiškėja V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18. Pareiškėja mano, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir netinkamai taikė teisės normas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Savivaldybė neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi šią aplinkybę patvirtina įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais panaikinti Savivaldybės administracijos 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. DTPS-822 ir 2017 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. KADI-259, priėmimas. Atsakovo atstovas tuo pačiu klausimu du kartus priėmė neteisėtus sprendimus, tai pagrindžia jo tyčią. Pakartotinis neteisėto sprendimo, grindžiamo tais pačiais motyvais, priėmimas laikytinas ypatingai cinišku, pareiškėją kaip asmenį žeminančiu veiksmu. Pareiškėja taip pat nepritaria teismo pozicijai, kad nebuvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Nors pareiškėja įsigijo žemės ūkio paskirties žemę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatos leido M1 zonoje gyvenamųjų teritorijų plėtrą, pareiškėjos prašymas negalėjo būti laikomas prieštaraujančiu Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniams (priešingai, ginčo žemės sklypas atitiko teisės aktų reikalavimus, pavyzdžiui, nuo gyvenamosios teritorijos statusą turinčios teritorijos buvo nutolęs ne daugiau nei 150 m) ir ji turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad Savivaldybė tenkins jos prašymą. Priimti teisėtus sprendimus yra ne malonė ar išimtis, o Savivaldybės pareiga, kurią ji šiuo atveju pažeidė. Pareiškėja pažymi, kad vien skundo padavimas teismui patvirtina, jog aptartas atsakovo atstovo elgesys ją sukrėtė, yra nepriimtinas, žeminantis ir kt.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus rajono savivaldybės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

20. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, apžvelgia teismų praktiką sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjai neturtinę žalą, kurią, ji patyrė dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų nuo 2013 m. nesudarant su ja ir bendrasavininkėmis sutarties ir neperduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų į joms priklausantį žemės sklypą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; ir kt.).

24. Savivaldybės administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. DTPS-822 ir 2017 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. KADI-259 teismų sprendimais buvo panaikinti. Kaip seka iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimo, atsakovas netinkamai taikė teisės normas ir priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

25. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje nurodė, kad „teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties žemė, nėra mišku apaugusi, yra bemiškė, todėl atitiko visas Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatas tam, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų“. Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Bet, atsakovas 2017 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. KADI-259 iš esmės aukščiau nurodytą teismo išvadą paneigė. Teismas vertina, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas įrodytas.

26. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad padaryta moralinė žala. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas paminėtas įrodymų vertinimo taisykles pažeidė ir byloje esančius įrodymus dėl moralinės žalos įvertino netinkamai.

27. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; ir kt.).

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos bylinėjimasis dėl atsakovo neteisėtų sprendimų truko daugiau nei šešis metus. Vilniaus rajono savivaldybė du kartus dėl to paties priėmė neteisėtus sprendimus pareiškėjos atžvilgiu. Nors teisminiams procesams vadovauja teismas, teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, vertina, kad atsakovas savo veiksmais reikšmingai prisidėjo prie bylinėjimosi trukmės. Taigi, šioje byloje įrodyta, kad pareiškėja daugiau kaip šešerius metus negalėjo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip žemės sklypo savininkės, teisių.

29. Pareiškėja teigia, kad Vilniaus rajono savivaldybės elgesys pareiškėjai yra sukrečiantis, nepriimtinas, ją žeminantis. Ji yra garbaus amžiaus, tačiau dar niekad nebuvo patyrusi tokio akibrokšto, kai teismui veiksmus pripažinus neteisėtais, vėl elgiamasi tapačiai. Pareiškėją Vilniaus rajono savivaldybės neteisėti veiksmai sukrėtė, sukėlė stresą, nusivylimą ir nepasitikėjimą savivaldybės institucijomis, neigiamus išgyvenimus ir emocijas. Teismui nėra pagrindo netikėti šiais pareiškėjos paaiškinimais. Teismas mano, kad neturtinės žalos faktas yra įrodytas, o atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad savivaldybei tektų atsakomybė.

30. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

31. Pareiškėjos prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

32. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimo mastą, jo pobūdį, trukmę, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, ir vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai priteistinas padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 2500 Eur.

34. Pareiškėja V. G. prašo priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2000 eurų pirmos instancijos teisme bei 1000 eurų už apeliacinės instancijos teisme. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad teismui yra pateikti įrodymai patvirtinantys, kad šias sumas pareiškėja sumokėjo už advokato pagalbą.

35. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Teismas atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, tačiau yra pagrindas jas mažinti, atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies. Todėl teismas priteisia pareiškėjai V. G. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1000 eurų pirmos instancijos teisme bei 500 eurų už apeliacinio skundo surašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti:

„Pareiškėjos V. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai V. G. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 2500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti pareiškėjai V. G. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.“

Priteisti pareiškėjai V. G. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius