2019-10-23 Nr. AB-20282-3-61-3-01482-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-775-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01482-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.1.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-3207 „Dėl antstolio M. P. drausmės bylos“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 30 000 Eur žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. sausio 5 d. pakartotinai kreipėsi su skundu į Teisingumo ministeriją dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui M. P. Negavęs atsakymo apie minėto skundo nagrinėjimo eigą, 2017 m. sausio 17 d. dar kartą pateikė skundą. Teisingumo ministerija 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. (1.23.)7R-972 informavo tik apie iškeltą antstoliui drausmės bylą, perduotą nagrinėti Antstolių garbės teismui. Pareiškėjas 2017 m. kovo 9 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Antstolių garbės teismą dėl drausmės bylos vilkinimo. Teisingumo ministerija 2017 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (1.23.)7R-2278 informavo, jog 2017 m. kovo 10 d. išnagrinėjus drausmės bylą antstoliui paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Lietuvos antstolių rūmai per 5 dienas nuo prašymo gavimo nepateikė jokios informacijos apie minėtą antstoliui iškeltą drausmės bylą. Kadangi nei Lietuvos antstolių rūmai, nei Teisingumo ministerija neatsiuntė informacijos apie drausmės bylos nagrinėjimo eigą su priimtu sprendimu, pareiškėjas 2017 m. kovo 14 d. pakartotinai paprašė pateikti informaciją. Paminėtos institucijos nepateikė informacijos ir atsisakė atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 8 d. Teisingumo ministerijos dar kartą paprašė atsiųsti informaciją. Teisingumo ministerija priėmė ginčijamą Sprendimą ir jame nurodė neteisingą aplinkybę, kad į jo 2017 m. kovo 14 d. prašymą buvo atsakyta 2017 m. kovo 15 d. raštu Nr. (1.23.)7R-2363, kurio kopija išsiųsta faksu, nors tik su 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (1.23.)7R-3207 buvo atsiųsta drausmės bylos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo kopija. Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, slėpdama savo ir Lietuvos antstolių rūmų neteisėtus veiksmus, suklastojo faktus ir Sprendimo turinį, kuris turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Be to, Teisingumo ministerija padarė jam 30 000 Eur žalą dėl tyčinio trukdymo gauti informaciją, žeminimo dėl tautybės, nepatogumų ginti savo teises ir interesus kitose bylose sudarymo.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą už nusikalstamą veiką, kuri numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnyje, nes šio straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tačiau šiuo atveju nėra pateikta įrodymų, kad buvo įvykdyta veika, numatyta BK 300 straipsnyje, todėl šiuo pagrindu negali būti atlyginama žala. Neaišku, kaip priimtas Antstolių garbės teismo sprendimas galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes, ir ką nuslėpė Teisingumo ministerija, pateikdama pareiškėjui atsakymą į jo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Teisingumo ministerijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos atlyginimo.

7. Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija ginčijamu Sprendimu pareiškėjui išsamiai ir argumentuotai atsakė į jo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą, atsakymas pateiktas pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reikalavimus ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Minėtame Sprendime nurodyta, kad Teisingumo ministerija savo žinioje turi tik Antstolių garbės teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimą, bei paaiškinta, kur pareiškėjas gali susipažinti su visa drausmės bylos medžiaga. Kartu su Sprendimu pareiškėjui išsiųsta Teisingumo ministerijos žinioje esanti nuasmeninta Antstolių garbės teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimo kopiją. Atsižvelgęs į ginčijamo Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerija pareigą pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją įvykdė tinkamai, ir konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Teisingumo ministerijos Sprendimą. Duomenų, kad Sprendimas ar jame pateikti duomenys yra suklastoti, byloje nėra.

8. Teismas, nagrinėjamu atveju nenustatęs neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjui žalą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo pranešti apie padarytą nusikalstamą veiką (suklastotus faktus) Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas neįvertino aplinkybių dėl to, kad Sprendime buvo pateikti neteisingi duomenys apie tai, jog 2017 m. kovo 15 d. raštas Nr. (1.23)7R-2363 jam buvo išsiųstas faksu. Teismas taip pat neįvertino kitų Teisingumo ministerijos atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) (pvz., neperduoto 2017 m. sausio 5 d. skundo dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo; 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. (1.23)7R-2278 neatsiųstos drausmės bylos medžiagos). Taip pat teismas, nagrinėjęs pareiškėjo skundą, buvo šališkas, nes pirmąjį kartą šioje byloje teiktas pareiškėjo skundas nebuvo priimtas nagrinėti.

11. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Teisingumo ministerija nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Teisingumo ministerija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-3207 „Dėl antstolio M. P. drausmės bylos“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 30 000 Eur žalai atlyginti.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Teisingumo ministerija ginčijamu Sprendimu pareiškėjui išsamiai ir argumentuotai atsakė į jo 2017 m. balandžio 8 d. prašymą, atsakymas pateiktas pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reikalavimus ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Net pripažinus pagrįsta pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad Sprendime klaidingai nurodyta, jog jam buvo išsiųstas Teisingumo ministerijos 2017 m. kovo 15 d. raštas Nr. (1.23)7R-2363, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra esminis ginčijamo Sprendimo motyvavimo trūkumas, dėl kuriuo Sprendimą būtų pagrindas pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Todėl, nekartojant pirmosios instancijos teismo argumentų (žr. šios nutarties II dalį), konstatuotina, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pareiškėjo argumentus, dėl, jo nuomone, Teisingumo ministerijos padarytų neteisėtų veiksmų (nepateisinamo neveikimo), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šioje byloje nėra pagrindo nustatyti neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (nepateisinamo neveikimo), dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

17. Konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė savo argumento, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas, t. y. teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems), tiek objektyviuoju (t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo) aspektu. Tai, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi šioje byloje buvo nepagrįstai atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nėra pakankamas pagrindas įrydyti teismo šališkumą, kadangi teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Todėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo nėra pagrindo konstatuoti.

18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą (išanalizavusi joje esančią medžiagą), neturi prielaidų išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta nusikalstama veikas ar veikos (suklastoti dokumentai). Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir informuoti prokurorą apie subjektų padarytą nusikalstamą veiką ar veikas (ABTĮ 110 str. 1 d., 149 str. 1 d.).

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius