2016-11-22 Nr. BB-4752-1-05-1-06268-2012-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-394-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-06268-2012-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.3; 1.1.4.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Aiduko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu V. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį 7532 Eur (200 MGL) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. gruodžio 28 iki 30 d., tris dienas prilyginus 6 MGL.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi nuteistosios V. P. ir jos gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. P. nuteista už tai, kad padėjo padaryti nusikalstamą veiką, veikdama bendrininkų grupe kartu su grupės organizatoriumi – A. P. (P.), veikusiu bendrai su V. S., pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punktą, kuriame nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir šių taisyklių (pakeistų 2010 m. birželio 11 d.

įsakymu Nr. 4-443) 3 punktą, kuriame nustatyta, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, nuo 2012 m. gruodžio 27 d., 21:14:29 val., K. Ž. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, padėjo saugoti, slėpti ir laikyti nusikalstamos veikos priemonę – automobilį „Chrysler Town & Country“ (valst.

Nr. duomenys neskelbtini), registruotą A. C., vardu, kuriame buvo sukrauta ir laikoma A. P. kontrabandos būdu įgyti daiktai – 1990 pakelių cigarečių „Fest“ ir 20 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 164 087,60 Lt, be to, ji, K. Ž. gyvenamajame name slėpė ir laikė 10 pakelių cigarečių „Fest“ ir 36 pakelius cigarečių „Premjer“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 319,44 Lt.

Tęsdama nusikalstamą veiką V. P., 2012 m. gruodžio 28 d., mobiliojo ryšio telefonu A. P. nurodžius nieko nesakyti pareigūnams apie atvarytą ir pastatytą automobilį su akcizais apmokestinamomis prekėmis, toliau saugojo, laikė ir slėpė sodybos kieme kontrabandos būdu A. P. įgytas akcizais apmokestinamas prekes, kol 2012 m. gruodžio 28 d., apie 13.00 val., jos buvo sulaikytos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistosios V. P. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir V. P. išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl V. P. yra nepagrįsti ir neteisėti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 6 dalis, 1992 straipsnio 1 dalis –, klaidingai netaikyta BK 237 straipsnio 1 dalis ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad V. P. iš anksto žinojo apie daromą nusikaltimą, buvo iš anksto susitarusi dėl pagalbos (laikymo, saugojimo nusikaltimo dalyko ir priemonės) darant nusikalstamą veiką, nenurodė jokio konkretaus tai patvirtinančio įrodymo ar jų visumos, rėmėsi prielaidomis, visus neaiškumus aiškino tik nuteistosios nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir nutartyje savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo išdėstė abstrakčiai, nesigilindamas į įrodymų turinį, taip pateisindamas iš esmės visiškai nemotyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį V. P.. Kasatoriaus įsitikinimu, šie abiejų instancijų teismų padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai lėmė nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, nes byloje taip ir liko neįrodyta, kad V. P. su kitais nuteistaisiais iki nusikalstamos veikos pabaigos buvo susitarusi prisidėti prie nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Kasaciniame skunde dėstomos BK 24 straipsnio nuostatos, apibūdinančios bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, pažymima, kad būtinasis bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis) iki veikos padarymo ar jos metu, tačiau bet kuriuo atveju iki nusikalstamos veikos pabaigos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014). Pasak kasatoriaus, iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad V. P. apie sūnaus organizuotą ir įvykdytą nusikaltimą sužinojo tik po to, kai jis buvo baigtas, dėl to už iš anksto nepažadėtą jo slėpimą jos veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 237 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-393/2012).

Abiejų instancijų teismai V. P. susitarimą prisidėti prie nusikalstamos veikos grindė duomenimis, gautais operatyvinių veiksmų metu – 2012 m. gruodžio 27 ir 28 d. fiskuotais telefoniniais pokalbiais tarp V. P. ir jos sūnaus A. P., iš jų – gruodžio 27 d. 21.14 val. pokalbio (Nr. 881) turiniu. Pastarojo pokalbio metu A. P. informavo V. P., kad jis yra atvykęs į svečius ir yra automobilyje, kad visos prekės „miega“ kieme, vėlesnių telefoninių pokalbių metu A. P. davė nurodymus savo motinai nieko nesakyti pareigūnams apie atvarytą automobilį su akcizais apmokestinamomis prekėmis. Tai, pasak kasatoriaus, neįrodo V. P. ir jos sūnaus išankstinio susitarimo daryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, o priešingai – patvirtina, kad apie ją V. P. sužinojo tik po to, kai veika buvo baigta (t. y. kai į jos kiemą buvo atgabentas automobilis su nusikaltimo dalyku), tačiau apeliacinės instancijos teismas šį faktą ignoravo. 2012 m. gruodžio 28 d. 12.16 val. telefoninis pokalbis (Nr. 925) tarp A. P. ir V. S., kai A. P. šiam pasakė, kad jo motina (V. P.) susivoks ir sakys, kad tai ne jos prekės; gruodžio 27 d. 22.36 val. vykusio pokalbio metu A. P. pasakė, kad jo tėvai apie krovinį informuoti. Kasatoriaus įsitikinimu, ir šie pokalbiai, jų laikas) tik patvirtina, kad iki 2015 m. gruodžio 27 d. 21.14 val. V. P. nežinojo, kad jos kieme yra kontrabandinės cigaretės.

Kasatoriaus teigimu, bendrininkavimas darant BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką V. P. inkriminuotas tik dėl to, kad krovinys atvežtas į jos kiemą, tačiau neįrodžius, kad ji iš anksto buvo išreiškusi dėl to savo valią, iš anksto žinojo apie neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas pripažino esant bendrininkavimą (išankstinį susitarimą).

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie V. P. išankstinį žinojimą daryti nusikalstamą veiką, motyvavo nepakankamai, tai grindė giminystės ryšiu su nusikaltimo organizatoriumi A. P.. Toks motyvavimas, kasatoriaus manymu, laikytinas ne tik esminiu BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bei BK normų, nustatančių bendrininkavimo ir nusikalstamos veikos slėpimo požymius, pažeidimu, bet ir prieštarauja teismų praktikai. Giminystės (ar kito jam prilyginto ryšio) faktas niekaip nepatvirtina V. P. kaltės, o objektyvių tai patvirtinančių įrodymų nėra. Taigi teismo nurodyti motyvai neteisingi ir nepagrįsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, priimant apkaltinamąjį nuosprendį draudžiama remtis prielaidomis, teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kasatoriaus manymu, pagal teisme išnagrinėtus įrodymus neįmanoma nustatyti, kad V. P. apskritai padarė nusikalstamą veiką, BK 1992 straipsnio 1 dalis V. P. pritaikyta nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ji, kaip nusikaltimo organizatoriaus A. P. motina, padėjusi slėpti sūnaus padarytą nusikalstamą veiką, jos priemones ar kt., turėjo būti išteisinta.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavęs atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, todėl laikytina, kad teismas neišnagrinėjo V. P. apeliacinio skundo argumentų dėl bendrininkavimo (padėjimo padaryti nusikalstamą veiką) atribojimo nuo BK 237 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Taip pat šis teismas visiškai nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių V. P. veiksmuose nebuvimo.

Pasak kasatoriaus, teismų padaryti esminiai BPK pažeidimai lėmė ir netinkamą veikos kvalifikavimą. Pagal teismų praktiką prekių laikymu pripažįstami bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su faktiniu akcizais apmokestinamų prekių buvimu kaltininko žinioje, pažeidžiant teisės aktais šių prekių laikymui nustatytą tvarką. Taigi laikymas gali pasireikšti prekių buvimu patalpose, slaptavietėse, kaltininko turėjimu jų savo žinioje, jei tai nesusiję su šių prekių gabenimu ir kt. Prekių buvimo vieta reikšmės neturi, svarbu, kad jos būtų kaltininko žinioje (apeliacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-375/2011).

Taigi prekių laikymas (padėjimas laikyti) gali būti konstatuotas tik tuo atveju, kai bylos duomenimis yra pagrindžiamas faktinis, tiesioginis asmens ryšys su konkrečiu nusikalstamos veikos dalyku, jo turėjimas, perėjimas kaltininko žinion, tai gali būti suvokiama kaip galimybė daryti realų poveikį konkrečiam objektui. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių konkrečių faktų, neginčijamai patvirtinančių V. P. cigarečių laikymo veiksmus, iš anksto dėl to susitarus su kitais nusikaltimo bendrininkais. Vieninteliai byloje nustatyti faktai, susiję su laikymo veiksmais – automobilio, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nusikaltimo priemonė, fizinis buvimas V.

P. kieme, tačiau vien to nepakanka išvadai, kad ji bendrininkavo darant BK 1992 straipsnio 1 dalyje uždraustą veiką. Byloje nustatyta, kad prekės visą laiką buvo A. P., kuris organizavo prekių atgabenimą, žinioje. Tik po to, kai krovinys buvo atgabentas į V. P. kiemą, t. y. nusikalstama veika buvo baigta, A. P. paskambino savo motinai ir informavo apie į jos kiemą atgabentą krovinį. V. P., sužinojusi apie sūnaus įvykdytą veiką, šią veiką slėpė, tačiau pats nusikalstamos veikos dalykas taip ir liko A. P., o ne V. P. žinioje.

Tai patvirtina jųdviejų telefoninis pokalbis, užfiksuotas 2012 m. gruodžio 28 d., 11.57 val., kuriame A. P. teiraujantis apie situaciją, V. P. išreiškia nepasitenkinimą dėl neišvežtų cigarečių, tada A. P. teisinasi, kad to padaryti negalėjo dėl netoliese buvusių pareigūnų. Šio pokalbio turinys, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad V. P. negalėjo daryti jokios tiesioginės įtakos jos kieme buvusiam kroviniui ir kad vienintelis asmuo, kurio žinioje buvo krovinys ir galėjo šiam daryti įtaką, buvo jos sūnus A. P.. Todėl teismų išvada, kad V.

P. atliko krovinio laikymo veiksmus, taip padėdama atlikti nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta.

Pasak kasatoriaus, nuteistosios veiksmuose nėra ir subjektyviojo požymio – tyčios, kurią teismai laikė savaime įrodyta. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad V. P. veiksmai niekaip nepagrindžia jos tyčios daryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Dėžių su kontrabandinėmis cigaretėmis radimo automobilyje aplinkybė negali būti pagrindas pripažinti V. P. kalta dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Teismai, nustatydami V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, neįvertino visų objektyviųjų bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių ir neteisingai jas teisiškai įvertino, nenurodydami, kokie konkrečiai objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai pagrindžia jos kaltę.

Kasatoriaus nuomone, teismai savo sprendimuose visiškai nesiejo nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių su kalte ir jos turinio neaptarė bei neįrodė. Pagal teismų praktiką iš dalies analogiškose bylose dėl BK 260 straipsnio taikymo nurodyta, kad asmuo už įstatyme nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję veiksmai, yra draudžiamos, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72/2007, 2K-33/2009, 2K-593/2009, 2K-587/2012, 2K-7-107/2013). Byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. iki nusikaltimo pabaigimo buvo susitarusi laikyti nusikaltimo priemonę ir dalyką, slėpti jos sūnaus organizuotą nusikaltimą ir iki nusikalstamos veikos priemonės atvarymo į kiemą numanė, kad į jos kiemą atvarytame automobilyje yra kontrabandinės cigaretės.

Pasak kasatoriaus, kadangi apeliacinės instancijos teismas jo ir nuteistosios argumentus dėl išankstinio susitarimo bendrininkauti nebuvimo a priori vertino kaip nepagrįstus, nepateikė ir pagrįstų motyvų dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos kvalifikavimu.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistosios gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde pateikti argumentai nepagrįsti – pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad V. P. kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir, grįsdamas V. P. kaltę, rėmėsi įvykio vietos apžiūros, kratos, techninių priemonių panaudojimo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus protokolais, operatyvinių veiksmų metu fiksuotais telefoniniais pokalbiais bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog V. P. apie sūnaus A. P. nusikalstamą veiką sužinojo po telefoninio pokalbio su juo 2012 m. gruodžio 27 d. 21.14 val., kai automobilis su akcizais apmokestinamomis prekėmis jau buvo atgabentas į sodybos kiemą. Iš šio pokalbio turinio matyti, jog V. P. informavo savo motiną, kad jis yra atvykęs į svečius, yra automobilyje, kad visos prekės „miega“ kieme, o ši jį puikiai suprato. Tai, prokuroro nuomone, rodo, kad V. P. neabejotinai žinojo, kokios prekės yra ir kodėl jos atsidūrė sodybos, kurioje ji gyvena, kieme. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad iš šio ir kitų byloje fiksuotų pokalbių turinio akivaizdu, jog pokalbių dalyviai vienas kitą suprato ir žinojo šių pokalbių tikrąją prasmę, nuteistoji žinojo apie nusikalstamos veikos dalyką, prekių kilmę, jų atsiradimo aplinkybes. Be to, buvusį bendrininkų susitarimą rodo šių asmenų tarpusavio gynybinės versijos aptarimas, nusikalstamos veikos priemonės automobilio raktelio ir akcizais apmokestinamų prekių su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių dalis sutapo su nusikalstamos veikos priemonėje rastų cigarečių rūšimi, suradimo sodybos gyvenamosiose patalpose faktas.

Prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje V. P. veiką kvalifikuoti pagal BK 237 straipsnio 1 dalį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji buvo neteisėto disponavimo (laikymo) akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) dalyvė (padėjėja), ji žinojo apie daromą nusikaltimą, savo valią išreiškė nusikalstamos veikos priemonės ir dalyko saugojimu, slėpimu ir laikymu, suvokdama šią veiką darančių asmenų ketinimus, neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, suteikdama pagalbą (nusikalstamos veikos priemonės ir dalyko saugojimu, slėpimu ir laikymu) sudarė realias galimybes veikti kitiems bendrininkams ir šiais veiksmais prisidėjo prie bendros veikos. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, byloje nustatyti bendrininkų tarpusavio ryšiai (A. P., organizavęs apmokestinamųjų prekių neteisėtą disponavimą, yra nuteistosios V. P. sūnus, su kuriuo ją sieja artimi šeimyniniai ryšiai) buvo vertinami tik visų bylos įrodymų kontekste.

Prokuroro įsitikinimu, teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, nes visi bylos įrodymai gauti įstatymų nustatyta tvarka ir yra tiesiogiai susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, jų patikimumas ir teisingumas buvo tikrinamas ir vertinamas pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylos įrodymų visumos pagrindu pagrįstai konstatuota, kad V. P. kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. neteisėtai, pažeisdama nustatytą tvarką padėjo disponuoti (laikyti) akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis). Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje, kaip to reikalauja BK 332 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir argumentų.

Nuteistosios V. P. gynėjo advokato R. Drakšo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus – nuosprendį ir nutartį – teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame ginčijama teismų nustatyta faktinė aplinkybė, jog nuteistoji V. P. žinojo apie daromą nusikalstamą veiką jai nepasibaigus; pasak kasatoriaus, tai ji sužinojusi tik po to, kai nusikaltimas buvo baigtas, todėl galėtų atsakyti tik pagal BK 237 straipsnio 1 dalį (už iš anksto nepažadėtą nusikaltimo slėpimą). Ši kasatoriaus pozicija argumentuojama cituojant įrodymus – operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, kurie vertinami kitaip, nei tai atliko teismai, teigiant, kad vertindami įrodymus teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde. Be to, kasatorius teigia, kad šio teismo išvados dėl V. P. kaltumo esą grindžiamos jos giminystės ryšiu su nuteistu nusikaltimo organizatoriumi (sūnumi) A. P.. Visa tai, kasatoriaus nuomone, lėmė, kad V. P. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį be pagrindo, todėl turėtų būti išteisinta.

Kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Be to, skunde nurodyti argumentai dėl BPK pažeidimų (tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo) rodo kasatoriaus poziciją, kad tokių pažeidimų nebūtų tik tuo atveju, jei teismų išvados atitiktų kasatoriaus nuomonę ir nuteistosios versiją. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nurodė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir kasaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, labai išsamiai juos išnagrinėjo bei pateikė motyvuotas išvadas dėl visų apeliaciniame skunde iškeltų klausimų. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės kartoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų išvadų tam, kad paneigtų kasatoriaus teiginius, kartu atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad teismų išvados nėra tokios, kaip to norėtų kasatorius, savaime nereiškia teisės pažeidimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus prašymas V. P. išteisinti neatitinka BPK 382 straipsnyje išvardytų kasacinės instancijos teismo priimamų nutarčių (pagal BPK šios instancijos teismas galėtų, esant pagrindui, nutraukti bylą), taip pat ir skunde išdėstytų argumentų dėl BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir netinkamo bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme, kurie pagal kasatoriaus išdėstytus argumentus suponuotų bylos nagrinėjimą iš naujo apeliacine tvarka.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nuteistoji V. P. žinojo apie daromą nusikaltimą – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (už šio nusikaltimo padarymą nuteisti ir kiti asmenys) jam nepasibaigus, t. y. iš anksto, ir tai suvokdama išreiškė savo valią padėti saugoti, laikyti ir slėpti šias prekes. Kasatoriaus ginčijamos faktinės aplinkybės buvimas teismų sprendimuose grindžiamas tiek kasaciniame skunde nurodytais įrodymais, kuriuose užfiksuotas telefoninių pokalbių tarp nusikaltimo bendrininkų turinys, tiek kitais įrodymais – įvykio vietos apžiūros, kratos protokolais, iš dalies – nuteistųjų parodymais ir kt., o teismų padarytos išvados dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo atitinka įrodymų turinį.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą, dar kartą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles kruopščiai įvertino bylos įrodymus: juos išanalizavo, išnagrinėjo teisinančias ir kaltinančias aplinkybes, pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei jų visumos pakankamumo daryti išvadas apie V. P. kaltinančių faktų, atskleidžiančių jos daromą nusikalstamą veiką, buvimą. Šiuo atveju visiškai neatitinka tikrovės kasatoriaus teiginys, kad nuteistųjų A. P. ir V. P. giminystės ryšys buvo itin svarbus (ar lemiamas) faktas įrodinėjant jos kaltę.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, nurodant motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi įrodinėjant V. P. kaltumą nebuvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nes teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka šiame straipsnyje įtvirtintus reikalavimus – įrodymus įvertinti išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, reikalaujančių patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Be to, apeliacinės instancijos teismas ne tik patikrino kasatoriaus (ir apelianto) ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumą (pavyzdžiui, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog V. P. apie daromą nusikaltimą žinojo iš anksto, jam nepasibaigus), bet ir teisinį faktinių aplinkybių vertinimą taikant baudžiamąjį įstatymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas apie tai, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, sprendžia pagal teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes.

V. P. pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį. Viena pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kuris kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Nagrinėjamu atveju šios nuostatos nepažeistos, V. P. inkriminuota bendrininkavimo rūšis – nusikalstamos veikos padėjėja. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Byloje nustatyta, kad V. P. iš anksto, t. y. nepasibaigus BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo darymui, žinojo apie tai, kad jos sūnus A. P. disponuoja kontrabandos būdu atgabentomis (už kontrabandą pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį šioje byloje nuteistas V. K.) akcizais apmokestinamomis prekėmis cigaretėmis ir veikė išvien su nusikaltimo bendrininkais (nuteistaisiais A. P. ir V. S.), kurių ketinimai neteisėtai disponuot minėtomis prekėmis jai taip pat buvo žinomi. Siekiant kontrabanda atgabentas cigaretes, kol jos bus išgabentos, saugiai paslėpus laikyti, t. y. siekiant netrukdomai jomis disponuoti, V. P. veiksmai laikant ir slepiant gyvenamajame name bei namo kieme cigaretes ir automobilį su jomis buvo reikšmingi – be tokios pagalbos realizuoti nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių būtų neįmanoma arba nusikaltimo padarymas jo vykdytojams pasunkėtų. Tai reiškia, kad savo veiksmais V. P. prisidėjo prie to, kad būtų įgyvendintas nusikaltimo vykdytojų ketinimas neteisėtai disponuoti BK 1992 straipsnyje nurodytu nusikalstamos veikos dalyku. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, V. P. tyčios turinys, pagal kurias teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. P. veika kvalifikuota tinkamai ir, kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jokio pagrindo ją kvalifikuoti pagal BK 237 straipsnio 1 dalį nėra.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios V. P. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė