2016-02-10 Nr. AB-3176-3-61-3-02927-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-19-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02927-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1627-556/2015 pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos suteikti jai teisingą informaciją apie tai, kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė tapo ar netapo jos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), savininke, kada ir kokiu teisės pagrindu M. M. žemės nuosavybės teisės yra įregistruotos valstybės įmonės Registrų centre, o jeigu neįregistruotos – kodėl neįregistruotos, ir įspėti atsakovą, kad už melagingos informacijos suteikimą gresia baudžiamoji atsakomybė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, įpareigojant atsakovą NŽT suteikti informaciją, kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė tapo jos tėvo M. M. žemės savininke ir kodėl į M. M. žemę neįregistruotos valstybės nuosavybės teisės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą, o A. O. M. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, kad, pareiškėjos nuomone, atsakovas 2014 m. gegužės 13 d. raštu nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie jos tėvui priklausiusią žemę ir dabartinius tos žemės savininkus. Būtent šis dokumentas nurodomas kaip paneigiantis jos teisę į informacijos gavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nagrinėjimos bylos ribas ir siejo su šiuo dokumentu bei atsakymu į jį. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja į atsakovą kreipėsi 2014 m. gegužės 3 d. raštu, kuris užregistruotas NŽT 2014 m. gegužės 5 d.

Į minėtą paklausimą atsakovas atsakė 2014 m. gegužės 13 d. raštu, kuris, pareiškėjos nuomone, nėra informatyvus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas ir turėjo patikrinti, ar apeliantės tvirtinimas buvo pagrįstas, t. y. iš esmės byloje kilo surinktų faktinių duomenų vertinimo klausimas. Nėra jokio disputo dėl taikytino teisinio reguliavimo, tai – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Teisėjų kolegijos nuomone, kaip teisingai ir nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, į 2014 m. gegužės 3 d. paklausimą atsakyta, laikantis ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo, o atsakymas yra aiškus bei informatyvus.

Pastarajame dokumente daroma nuoroda į NŽT Kauno rajono skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 7SD-(14.7.104.)-1960, kuris yra pridėtas prie šios bylos. 2014 m. gegužės 9 d. dokumente dėstoma: „Informuojame, kad buvusio savininko M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytos 15,00 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajono savininku yra Lietuvos Respublika“. Ir minėtas žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 panaudos sutartimi perduotas Lietuvos sveikatos mokslų universitetui.

Nėra pagrindo abejoti pateikta informacija, kuri iš esmės yra patvirtinta prie administracinės bylos pridėtais valstybės įmonės Registrų centro išrašais, bylojančiais apie klausiamos žemės priklausymą Lietuvos Respublikai. Taigi į pareiškėjos klausimus, pakartotinai iškeltus 2014 m. gegužės 3 d. paklausime, atsakovas NŽT atsakė. Tai, jog nebuvo atkartota informacija, esanti NŽT Kauno rajono skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 7SD-(14.7.104.)-1960, niekaip nesuponuoja pareiškėjos tvirtinimo apie atsisakymą suteikti informaciją apie jos tėvui priklausiusios žemės savininką.

Pati A. O. M. pripažįsta žinanti, jog ginčo žemės savininkas yra Lietuvos Respublika. Vadinasi, nekyla jokių abejonių dėl viešojo administravimo subjekto tinkamos pareigos įvykdymo, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra jokio pagrindo.

II. Pareiškėja A. O. M. 2016 m. sausio 9 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1627-556/2015 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Paaiškina, jos remdamasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą NŽT suteikti jai informaciją apie jos tėvo M. M. žemę, atsakant į klausimus, kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė tapo jos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), savininke; kodėl M. M. žemės nuosavybės teisės valstybės įmonėje Registrų centre neįregistruotos valstybės vardu. Tačiau teismas, pažeisdamas įstatymą, nusprendė, kad jai šios informacijos žinoti nereikia, ir atmetė jos skundo reikalavimą. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutinka, nes įstatymas jai suteikia teisę gauti šią informaciją. Teismas akivaizdžiai pažeidė įstatymą, todėl procesas byloje privalo būti atnaujintas. Teismas privalėjo išnagrinėti aplinkybes ir įpareigoti atsakovą NŽT suteikti jai teisingą informaciją apie jos tėvo M. M. žemę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-1627-556/2015, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2015 m. spalio 13 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2016 m. sausio 9 d., taigi pareiškėja įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido.

Pareiškėja savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).

Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą galima spręsti, jog, jos teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1627-556/2015 pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą. Minėtas įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims (1 str. 1 d.); taip pat sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams (1 str. 2 d.). Šis Įstatymas buvo taikytas nagrinėjant bylą pagal pareiškėjos skundą. Tačiau pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grįsdama ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nenurodo konkrečios materialinės teisės normos, kurią, anot jos, taikant buvo padarytas esminis pažeidimas. Šiuo atveju pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu nurodo viso Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo netinkamą taikymą, tačiau būtent materialinės teisės normos pažeidimo neaptaria ir nedetalizuoja, dėl to tai nelaikytina tinkamu prašymo dėl proceso atnaujinimo pragrindimu. Šiuo atveju vertintina, jog pareiškėja, teigdama, kad teismas netinkamai taikė Įstatymą, nepateikė argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą.

Kita vertus, iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentų matyti, jog ji iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. Pareiškėjos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, o NŽT būtų įpareigota suteikti pareiškėjai prašomą informaciją. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., 2001 m. sausio 23 d. sprendimą byloje B. prieš Rumuniją, par. 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (žr., pvz., 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, par. 51–58).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjos A. O. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1627-556/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. O. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1627-556/2015 pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan