ff27f282-60e2-41fa-b179-5057e91146bc · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-217-208/2016Proceso Nr. 3-61-3-03186-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. balandžio 6 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos J. D. skundÄ atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,              n u s t a t ė:             pareiÅ¡kėja J.

D. kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l. 1–4) bei jo patikslinimais (b. l. 29, 36, 55) praÅ¡ydama priteisti jai iÅ¡ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-07-29, panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-07-25 sprendimÄ Nr. 10-S-12214.Nurodo, kad nuo 2008-01-01 iki 2011-07-29 dirbo karjeros valstybės tarnautoja Vilniaus AVPK. Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2009-07-17 priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTÄ®) 25 str. ir 1 priedo pakeitimus, jos pareiginė alga buvo sumažinta.

Pažymi, kad Å¡ių pakeitimų galiojimas buvo tris kartus pratęstas. PareiÅ¡kėjai apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomi teisės aktai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai. PaaiÅ¡kina, jog 2013-07-11 kreipėsi į Vilniaus AVPK praÅ¡ydama iÅ¡mokėti susidariusį pareiginės algos iÅ¡mokos skirtumÄ ir pateikti paskaičiavimus, tačiau Vilniaus AVPK 2013-07-25 sprendimu Nr. 10-S-12214 informavo pareiÅ¡kėjÄ , kad neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti ir iÅ¡mokėti susidariusios pareiginės algos skirtumo.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimais į pareiÅ¡kėjos skundÄ ir jo patikslinimus prašė jį atmesti (b. l. 13–16, 32–34).PaaiÅ¡kina, kad PareiÅ¡kėjai darbo užmokestis buvo mokamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, o pareiÅ¡kėja į teismÄ kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio mėn., t. y. po Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo priėmimo, kuriuo teisės aktai, kuriais remiantis pareiÅ¡kėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, buvo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas iki minėto nutarimo neturėjo teisės nevykdyti tuo metu galiojančių teisės aktų, todėl savo veiksmais pareiÅ¡kėjos teisių nepažeidė. Pažymi, kad minėtame nutarime Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėjÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Vilniaus AVPK taip pat praÅ¡o taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nuostatÄ , nustatančiÄ bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Skundas atmetamas. Ginčas byloje kilo dėl pareiÅ¡kėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiÅ¡kėjai priteisimo bei Vilniaus AVPK 2013-07-25 sprendimo Nr. 10-S-12214 panaikinimo. Atsakovas Vilniaus AVPK teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi bÅ«ti taikomas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. IeÅ¡kinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus AVPK nagrinėjamu atveju praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ , o pareiÅ¡kėja nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis delsė kreiptis į teismÄ â€“ ieÅ¡kinio senaties terminas Å¡ioje byloje taikytinas. PareiÅ¡kėja praÅ¡o teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ nuo 2009-08-01, tačiau į teismÄ kreipėsi tik 2013-07-30, todėl yra praleidęs terminÄ kreiptis į teismÄ iki 2010-07-30 ir nėra pagrindo jį atnaujinti.Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus AVPK, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjai mokėjo sumažintÄ darbo užmokestį.

PareiÅ¡kėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingÄ atlygį už atliktÄ darbÄ yra pažeista, kreipėsi į teismÄ ir praÅ¡o jai priteisti visÄ darbo užmokesčio skirtumÄ , susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Teismas atkreipia dėmesį, jog VTÄ® 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01 Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.Apibendrinant nurodytÄ Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panaÅ¡umÄ (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), Å¡ios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus iÅ¡nagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1403/2014 (naujas bylos Nr. A-669-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl Å¡iuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje.

LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė iÅ¡vadÄ , kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡tarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų Å¡io prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogiÅ¡kÄ Ä¯pareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01.

GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatos taikomos ir pareiÅ¡kėjos atžvilgiu, kuriai buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiÅ¡kėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų bÅ«ti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ . PareiÅ¡kėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjos reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintÄ darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus AVPK, GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjos patirtus praradimus.

Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamÄ praktikÄ nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.Esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmui, pareiÅ¡kėjos reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali bÅ«ti tenkinamas.

Netenkinus pareiÅ¡kėjos reikalavimo priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ , atmetamas kaip iÅ¡vestinis ir reikalavimas panaikinti Vilniaus AVPK 2013-07-25 sprendimÄ Nr. 10-S-12214, kuriuo Vilniaus AVPK atsisakė tenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti darbo užmokesčio nepriemokÄ . Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjos J. D. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                                   Donatas Vansevičius