2015-11-30 Nr. AB-23200-3-61-3-06756-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2052-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06756-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. (V. G.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 59–60), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7073 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2013 m. spalio 21 d. prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės.

Paaiškino, kad yra dirbantis valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjas. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. gavo sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnio nuostatomis. 2013 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti jam negautą senatvės pensijos dalį, tačiau teritorinis VSDFV skyrius jo prašymo netenkino.

Tuomet pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuri jo prašymo netenkino, nurodydama, jog buvo praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas. VSDFV nustatytu terminu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą, tačiau atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė termino neatnaujinti ir jo prašymo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nenagrinėti. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, nes mano, jog nepraleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų apskundimo termino.

Pirmoji sumažinta senatvės pensija jam buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, tačiau jokio sprendimo ar nutarimo dėl to jis negavo. Pareiškėjas nėra specialistas ir teisės žinovas, kad savarankiškai perskaitęs Laikinąjį įstatymą, suprastų pagal kokius straipsnius jam buvo sumažinta pensija. Be to, pareiškėjas manė, kad toks mažinimas gali būti paprasčiausia skaičiavimo klaida. 2010 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymais skirti pensiją iš naujo įgijus vienerių metų valstybinio socialinio draudimo stažą, taip pat paaiškinti dėl sumažėjusios pensijos. 2010 m. rugsėjo 18 d. ir 2010 m. spalio 27 d. raštais jis buvo informuotas, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas.

Todėl pareiškėjo teigimu, apie tai, kad jo pensija buvo sumažinta vadovaujantis būtent Laikinojo įstatymo nuostatomis, jis sužinojo tik 2010 m. spalio 27 d., o ne 2010 m. sausio mėnesį. Su prašymu apskaičiuoti ir grąžinti jam neteisėtai išskaičiuotą senatvės pensijos dalį į VSDFV Vilniaus skyrių jis kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 d., t. y. nepraleidęs 3 metų apskundimo termino.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 64–66) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, jog pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas, atsakovo teigimu, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Į VSDFV su iš esmės tokiais pat reikalavimais pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7073 atsisakė atnaujinti terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. spalio 9 d. nutartis adm. byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis adm. byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2014). Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punkto nuostatomis, taip pat LVAT praktika, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo V. G. patikslintą skundą tenkino: panaikino VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7073; įpareigojo VSDFV pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į pareiškėjui atnaujintą 3 metų kreipimosi terminą, bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas V. G. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti senatvės pensiją nuo 2010 m. spalio 1 d. (b. l. 24). 2010 m. rugsėjo 22 d. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimu Nr. 11-17-16324 nusprendė skirti pareiškėjui 1 485,64 Lt senatvės pensijos nuo 2009 m. spalio 1 d. iki gyvos galvos (b. l. 41). Apie šį sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2010 m. rugsėjo 28 d. VSDFV Vilniaus skyrius raštu (b. l. 40). Šiame rašte pareiškėjui taip pat buvo pateikta informacija, jog senatvės pensijos yra perskaičiuojamos nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. 2010 m. spalio 14 d. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimu Nr. 11-17-17759 nusprendė skirti pareiškėjui 1 501,66 Lt senatvės pensijos nuo 2010 m. spalio 1 d. iki gyvos galvos (b. l. 26). Apie šį sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2010 m. spalio 27 d. VSDFV Vilniaus skyrius raštu (b. l. 42). 2013 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyriuje buvo gautas pareiškėjo prašymas apskaičiuoti ir grąžinti jam neteisėtai išskaičiuotą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 m. (b. l. 27). 2013 m. rugsėjo 24 d. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimu Nr. (10.1)3-114852 išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, pateikė duomenis ir skaičiavimus dėl senatvės pensijos mokėjimo bei susidariusios nepriemokos, tačiau pareiškėjo prašymo dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo netenkino (b. l. 28–30). VSDFV buvo gautas pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. prašymas apskaičiuoti ir grąžinti jam neteisėtai išskaičiuotą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 m. (b. l. 49). 2013 m. spalio 9 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5) I-6596 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV išaiškino pareiškėjui teisę iki 2013 m. spalio 24 d. pateikti įrodymus ir prašymą atnaujinti terminą (b. l. 47–48). VSDFV buvo gautas pareiškėjo 2013 m. spalio 21 d. prašymas panaikinti 2013 m. rugsėjo 24 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (10.1)3-114852 ir grąžinti jam neteisėtai išskaičiuotą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 m. (b. l. 38–39). 2013 m. spalio 28 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-7073 atsisakė atnaujinti terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymų (b. l. 37).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7073 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Apibendrindamas išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, kad visų pirma, ginčams dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2013 m. spalio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-716/2013; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. AS520-782/2013; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-2017/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-89/2014 ir kt.). Antra, VSDFV, gavusi skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 25–32 punktuose numatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės.

Iš byloje esančių įrodymų bei ginčo šalių išreikštos pozicijos matyti, kad dėl pareiškėjui V. G. paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo, kaip nurodo atsakovas, valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Nustatyta, jog pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Minėta, kad pareiškėjas su 2013 m. rugsėjo 13 d. prašymu išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu jo prašymo netenkino, nurodydamas, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti senatvės pensijos dalies, o VSDFV – 2013 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6596 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pažymėtina, jog minėtas VSDFV sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Šiame VSDFV sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjui iki 2013 m. spalio 24 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas iki nustatyto termino pabaigos su 2013 m. spalio 21 d. prašymu kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7073 atsisakė atnaujinti praleistą terminą pensiją ir pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymų nenagrinėjo (b. l. 37).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma įstatyme nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ginčijamas 2013 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7073 – atsisakymas atnaujinti praleistą terminą ir nenagrinėti pareiškėjo prašymų dėl senatvės pensijos išmokėjimo, nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. VSDFV nepasisakė dėl pareiškėjo prašymų iš esmės.

Nors pareiškėjas teismui ir nesuformuluoja atskiro prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į VSDFV su skundu dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau iš byloje esančių duomenų ir teismui skundžiamo VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7073, akivaizdu, kad byloje yra keliamas ir termino atnaujinimo klausimas. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualus termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentas, taip pat ir termino kreiptis į teismą analizė.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A-143-816/2014 konstatavo, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje išaiškino, kad minėti terminai – tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs 3 metų terminas, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas – nustato laiko tarpą, per kurį asmuo, manydamas, kad jo teisės ar interesai pažeisti, gali kreiptis į atitinkamą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, t. y. inicijuoti ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Taigi savo teisine prigimtimi tai procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Išplėstinė teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Minėta, jog pareiškėjui pirma pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatas sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 d., t. y. praleidęs 3 metų apskundimo terminą.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad terminų atnaujinimo institutas yra sietinas su individualių, t. y. susijusių tik su prašančiu atnaujinti terminą asmeniu, jų (terminų) praleidimo priežasčių aiškinimu jų svarbumo aspektu. Tai reiškia, kad sprendžiant pensijų nurodytų bei praleistų terminų atnaujinimo klausimą teisminio nagrinėjimo dalykas yra buvusių iki prašomo atnaujinti termino pabaigos (o ne atsiradusių po šio termino pasibaigimo) aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido teisės akto nustatytą terminą, tyrimas (2006 m. liepos 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-1138/2006). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą pažymėtina, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gruodžio 31 d., 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Taigi, iš minėto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad visais atvejais pensijų mokėjimo klausimai turėtų būti išsprendžiami sprendimais, t. y. viešojo administravimo aktais, kurie pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, pačiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, individualus administracinis aktas turi būti įteiktas asmeniui, kurio teisėms ir pareigoms šis aktas turi tiesioginį poveikį.

Iš byloje esančių įrodymų bei ginčo šalių išreikštos pozicijos matyti, kad dėl pareiškėjui V. G. paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl pripažintina, kad ši aplinkybė, t. y. tai, jog pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas buvo išspręstas ne Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkančiu sprendimu, o valiniu aktu, objektyviai apribojo pareiškėjo, gavusio pirmą sumažintą pensiją, galimybes suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su atitinkamu skundu realizavimo tvarką. Tokią išvadą patvirtiną ir tai, jog pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi ne į VSDFV, o į VSDFV Vilniaus skyrių, t. y. savo teisių gynybą realizavo netinkamai. Tai pat pažymėtina ir tai, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi (Nr. AS520-789/2013). Taigi, pareiškėjo keliamas ginčas negali būti vertinamas nesudėtingu teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tik 2010 m. rugsėjo 28 d. VSDFV Vilniaus skyrius raštu (b. l. 40) pareiškėjas buvo informuotas kompetentingos institucijos, jog senatvės pensijos nuo 2010 m sausio 1 d. yra perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į jų visumą, į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, siekdamas užtikrinti pareiškėjo teisę į pažeistų teisių gynybą, sprendžia, jog nurodytos priežastys pripažintinos svarbiomis ir 3 metų terminas kreiptis į VSDFV su skundu dėl pensijos išmokėjimo atnaujintinas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos tik 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi. Atsižvelgiant į išdėstytą, VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7073, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti pareiškėjui terminą, naikintinas kaip nepagrįstas ir VSDFV įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d.prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės, atsižvelgiant į pareiškėjui atnaujintą 3 metų kreipimosi terminą.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 83–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo LVAT formuojama praktika šio pobūdžio bylose, neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teismas nepagrįstai minėtą terminą pareiškėjui atnaujino, nesivadovavo jau suformuota LVAT praktika šiuo klausimu. Be to, atnaujinti praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą gali tik VSDFV direktorius arba jo pavaduotojas, šio klausimo sprendimas neįeina į teismo kompetenciją.

Pareiškėjas V. G. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 89–90) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas, pateikdamas teismui skundą, kartu kėlė ir klausimą dėl Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino atnaujinimo, todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad teismas neturi teisės nagrinėti minėto termino atnaujinimo klausimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo V. G. patikslintą skundą ir panaikino VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7073, įpareigojo VSDFV pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į pareiškėjui atnaujintą 3 metų kreipimosi terminą, bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio ir mokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 9–11). VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-114852, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. prašymą, atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 9–11). Pareiškėjas 2013 m. spalio 4 d. kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV, atsakydama į 2013 m. spalio 4 d. pareiškėjo skundą, 2013 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6596 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą (b. l. 7–8). Šiuo sprendimu VSDFV pasiūlė pareiškėjui iki 2013 m. spalio 24 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas su patikslintu skundu į VSDFV kreipėsi 2013 m. spalio 21 d. VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7073 (kurį nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti), vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė atnaujinti pareiškėjo praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą kreipimosi terminą, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymus (b. l. 4).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, yra suformavęs šiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Minėtos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta: kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėjas turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėjas gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjo kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina prašymo VSDFV teritoriniam skyriui padavimo data, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs įstatymu nustatytą terminą. Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali sutikti su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu atnaujinti pareiškėjui praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą. Šį sprendimą teismas priėmė įvertinęs šias aplinkybes: pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas buvo išspręstas VSDFV teritorinio skyriaus valiniu aktu (neinformuojant apie tai pareiškėją); teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013), todėl pareiškėjo keliamas ginčas buvo sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo prasme; tik 2010 m. rugsėjo 28 d. VSDFV Vilniaus skyriaus raštu pareiškėjas buvo informuotas kompetentingos institucijos, jog senatvės pensijos nuo 2010 m sausio 1 d. yra perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktiką (žr., pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1404-143/2015), kurioje pažymima, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV, t. y. išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, diskrecija. Tačiau, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pasisakydama dėl minėto termino atnaujinimo galimybės, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovui nenurodė jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisinio pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą 3 metų terminą pirmosios instancijos teismas neturėjo, todėl iš esmės nepagrįstai panaikino VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7073 ir įpareigojo VSDFV pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės, atsižvelgiant į pareiškėjui atnaujintą 3 metų kreipimosi terminą, bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio pobūdžio bylose suformuotos praktikos, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. G. (V. G.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė