A-442-2385-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2385/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00929-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. K. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 756,36 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Teigė, kad atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, esantį Alytaus rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini), Pivašiūnų sen., Alytaus raj., bei (duomenys neskelbtini), Pivašiūnų sav., Alytaus raj. Už vieną iš nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Pivašiūnų sav., Alytaus raj., taikyta lengvata, mokėjimas visiškai panaikintas nuo rinkliavos įvedimo pradžios. Atsakovas nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs 756,36 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri pareiškėjui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15-20 punktuose nustatyta tvarka.

Atsakovas su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad sutinka sąlyginai sumokėti rinkliavą už turimas gyvenamąsias patalpas, tačiau nesutinka mokėti 460,68 Lt už ūkines pagalbines patalpas, nes atliekų rinkliavos nuostatuose nenumatyta rinkliava iš ūkininkų už pagalbinius ūkio paskirties pastatus. Pastate, pavadintame „ferma“, laikomi įvairūs gyvuliai ir žemės ūkio technikos padargai. Teigė, kad kreipėsi į Alytaus rajono savivaldybę dėl atleidimo nuo rinkliavos mokėjimo, tačiau atsakymo negavo. Manė, kad Alytaus rajono savivaldybės taryba grubiai pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, viešąjį administravimą pavesdama atlikti privačiam pelno siekiančiam juridiniam asmeniui. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnis nenumato, kad galima rinkti rinkliavą pagal nekilnojamojo turto gyvenamųjų patalpų plotą. Tvirtino, kad VĮ Registrų centras Alytaus filialas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus suteikdamas informaciją UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ar savivaldybės administracijai apie privatų įregistruotą turtą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 756,36 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 4.2 straipsnio 2 dalį tiek fermos, tiek veršidės, tiek pagalbiniai pastatai priskirtini nekilnojamiesiems daiktams. Atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatai ir statiniai, esantys Alytaus raj., Pivašiūnų sen., (duomenys neskelbtini)ir Alytaus raj., Pivašiūnų sen., (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Pažymėjo, kad pagal Nuostatų 5 punktą ūkininkai irgi yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nesumokėjo 756,36 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu, nesiejant jos su paslaugų suteikimu. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A525-471/2010. Teismas pabrėžė, kad Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintas mokesčių administravimas vietinėms rinkliavoms netaikomas. Nurodė, kad savivaldybės taryba, savo sprendimu vietinės rinkliavos mokėtojų registro tvarkymą ir vietinės rinkliavos administravimą pavesdama atlikti UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (Nuostatų 10 p., 11 p.), galiojančių teisės aktų nepažeidė.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad vietinė rinkliava nepagrįstai yra skaičiuojama ir už gyvenamąjį namą, ir atskirai už ūkinį pastatą, kuris įvardijamas kaip „ferma“. Šiame ūkiniame pastate susikaupia tik skaidžios atliekos, kurios panaudojamos kompostavimui ir maišomos su mėšlu kaip trąša. Neskaidžios medžiagos iš gyvenamųjų ir ūkinių patalpų surenkamos ir pateikiamos išvežimui, už šias atliekas atsakovas sutinka sumokėti 295,68 Lt. Akcentuoja, kad skundą teismui pateikė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, t. y. privatus, pelno siekiantis juridinis asmuo, o ne viešojo administravimo institucija. Rinkliavos įmokomis negali būti siekiama pelno, nes rinkliavos yra biudžetinės lėšos. Teigia, kad tarp jo ir minėtos bendrovės nėra jokių sutartinių įsipareigojimų. Pažymi, kad Nuostatai nenumato, jog UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ vykdytų viešąjį administravimą, todėl tarp Alytaus rajono savivaldybės atstovo ir bendrovės sudaryta sutartis Nuostatų neatitinka. Pareiškėjui pranešus, kad nedalyvaus pirmosios instancijos teismo posėdyje, atsakovas prašė posėdį atidėti, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Mano, kad tai rodo, jog bylą nagrinėjęs teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties. Tvirtina, kad savivaldybės tarybos patvirtinti Nuostatai, pagal kuriuos rinkliavos dydis priklauso nuo nekilnojamojo turto ploto, pažeidžia žmogaus teises, pasirinkimo laisvę bei sudaro sąlygas privačiam, pelno siekiančiam juridiniam asmeniui nepagrįstai pelnytis iš gyventojų, tuo labiau, kad rinkliavos įkainiai nepagrįstai buvo pavesti sudaryti taip pat privačiam pelno siekiančiam juridiniam asmeniui. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė VĮ Registrų centras Alytaus filialo padarytų pažeidimų.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą paskaičiuota remiantis teisės aktų, kurie nėra pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams, nuostatomis. Atsakovas nei vieno iš Alytaus rajono savivaldybės tarybos priimtų teisės aktų dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo nagrinėjamoje administracinėje byloje ištirti taip pat neprašė. Nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08)).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl reikalavimo sumokėti Alytaus rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje.

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis; Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 4, 5, 11, 15, 22, 23 punktai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–2210/2011; 2011 m. bala lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Todėl atsakovo pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui atitinkamos sutarties nebuvimas įtakos neturi.

Pagal Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5 ir 11 punktus, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Pivašiūnų sen., Alytaus raj., ir (duomenys neskelbtini), Pivašiūnų sen., Alytaus raj., (b. l. 31-37), todėl jis privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas nėra sumokėjęs Alytaus rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl, atsižvelgiant nurodytą teisinį reglamentavimą, LVAT formuojamą praktiką bei tai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, darytina išvada, jog Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, pagal kuriuos rinkliavos administratoriumi yra UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Rinkliava šiuo atveju nustatyta vadovaujantis Rinkliavų įstatymu. Teigti, jog Alytaus rajono savivaldybės taryba viršijo jai suteiktus įgaliojimus nėra jokio pagrindo. Numatyta galimybė pareiškėjui, kaip rinkliavos administratoriui, naudotis rinkliavos mokėtojų asmens duomenimis iš esmės atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas, netenkinęs prašymo atidėti teismo posėdžio, į jį neatvykus pareiškėjo atstovui, turėjo išankstinį nustatytą dėl bylos baigties, t. y. iš esmės buvo šališkas. Patikrinusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtus pareiškėjo teiginius dėl teismo šališkumo vertina kaip įrodymais nepagrįstas prielaidas ir jas atmeta. Pažymėtina, kad proceso šaliai nepalankaus procesinio veiksmo atlikimas ar nepalankaus teismo sprendimo priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi ir būtų pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, ar kad yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylą.

Remiantis išdėstytais argumentais, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė