2015-09-29 Nr. AB-18809-3-63-3-01145-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-668-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01145-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūko ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „Klaipėdos nafta“, UAB „Ardynas“, UAB „Sweco Lietuva“ dėl administracinio akto panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. G. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso 14,5 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). Pareiškėjo teigimu, ginčijamu įsakymu atsakovas pareiškėjo žemės sklypui nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę 0,8247 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas.

Pareiškėjas nurodė, jog nors servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (toliau – ir Specialusis planas), tačiau Specialiojo plano grafinės dalies brėžiniuose projektuojami servitutai nėra pažymėti, tuo pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau teigė, jog Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nes Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį.

Pareiškėjas rėmėsi Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktu, numatančiu, jog servitutas turi būti projektuojamas tokio dydžio, ribų ir ploto, kad būtų užtikrintas viešpataujančio daikto tinkamas naudojimas ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančio daikto savininko teisės naudotis žemės sklypu, ir tvirtino, kad servituto apimtis pareiškėjo žemės sklypui nustatyta be jokios objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojos AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininko teises.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pareiškėjas nepretenduoja naudotis ir nesinaudos teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, todėl pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą pareiškėjui nustatyta visiškai nepagrįstai. Be to, pareiškėjas nesutiko su skundžiamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 6 793,55 Lt vienkartinės kompensacijos dydžiu. Pareiškėjas nurodė, kad nuostoliai buvo apskaičiuoti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui;

2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu;

3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo. Pareiškėjas paaiškino, jog jo žemės sklypas yra ties Klaipėdos miesto ir rajono riba, šalia kelio Klaipėda – Šilutė, ir vertingas jį pritaikius naudoti ne žemės ūkio veiklai. Be to, dėl kelio artumo žemės sklypas netinkamas auginti jame žemės ūkio produkciją, todėl Klaipėdos rajono bendrasis planas šioje teritorijoje žemės ūkio paskirties sklypų net nenumato. Pareiškėjas teigė, kad jis turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypo naudojimo pagrindą, todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami vertinant žemės ūkio paskirties žemę. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tinkamai neišaiškino ginčijamo akto apskundimo tvarkos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Atsakovas pažymėjo, jog Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog teritorijai, kurioje turi būti įrengta suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, nustatomas žemės servitutas.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl žemės servitutų nustatymo, pateikdama žemės sklypų, kuriems reikalinga nustatyti servitutą administraciniu aktu, sąrašą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimą, nes tai sprendžia teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas.

Atsakovo teigimu, patvirtintas Specialusis planas nėra aktas, kuriuo nustatomas servitutas – dujotiekio statybai ir eksploatacijai reikalinga teritorija Specialiajame plane tik pažymėta kaip dujotiekio statybai ir eksploatacijai rezervuojama teritorija, o servitutai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamu įsakymu nustatyto servituto turinys nėra aiškus. Tvirtino, jog pareiškėjo žemės sklypui buvo nustatytas servitutas pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos bei plotas.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais. Atsakovas pabrėžė, jog atsakovas patikrino, ar AB „Klaipėdos nafta“, apskaičiuodama pareiškėjui kompensaciją, tinkamai taikė Metodikos nuostatas, ir jokių pažeidimų nenustatė. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas ir teigia, jog remiantis Metodika apskaičiuota vienkartinė kompensacija neapima visų jo patiriamų nuostolių, tačiau jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintinų nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundo argumentais nesutiko.

AB „Klaipėdos nafta“ paaiškino, jog T. G. nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas. Tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu. Be to, administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui.

Prieš rengiant Suskystintų gamtinių dujų terminalo specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus. Servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatydamas pareiškėjo žemės sklypui servitutą, privalėjo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d.

įsakymu Nr. 1-130 patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais. Prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis, ir tiek specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinį aktą patvirtinęs atsakovas, veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią, nei yra patvirtinta Vyriausybės, nuostolių apskaičiavimo metodiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nuostoliai jam turtėtų būti kompensuoti, kaip ir nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atvejais. Vertino, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme, todėl kaip ir reikalauja Konstitucijos 23 straipsnis, nuosavybė apribota remiantis įstatymu. Priimant skundžiamą administracinį aktą kompensacija pareiškėjui apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne tai, ką pareiškėjas planuoja daryti su žemės sklypu ateityje.

Pareiškėjas skundą teismui pateikė per įstatymo nustatytus terminus, todėl ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime į skundą nurodė, kad yra Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengėjas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintų dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto).

Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros. Planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“, įvertinęs, jog dujotiekio apsaugos zonos ribose žemės sklypo savininko ūkinė veikla bus ribojama bei siekdamas atlyginti žemės sklypo savininko patiriamus nuostolius teisės aktų nustatyta tvarka, priėmė sprendimą nustatyti servitutą visos dujotiekio apsaugos zonos ribose, tokiu būdu siekdamas kompensuoti savininko nuostolius ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir patarnavimui reikalingoje žemės juostoje, bet juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ atsiliepimu į skundą palaikė kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose į skundą išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Papildomai pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kai ketinama žemę paimti visuomenės poreikiams, įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus, projektą įgyvendinanti institucija kreipiasi į Vyriausybę su prašymu priimti nutarimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, todėl galimybės paimti privačią žemę visuomenės poreikiams pareiškėjo iniciatyva, teisės aktai nenumato. Be to, atsižvelgiant į tai, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams vienas iš pagrindų yra Specialusis planas, kuris nagrinėjamu atveju nenumato žemės paėmimo, kreiptis į Vyriausybę dėl pareiškėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams net ir projektą įgyvendinančios institucijos iniciatyva nebūtų teisinio pagrindo. Pabrėžė, jog Specialiojo plano Tekstinės dalies 5.4 skyriuje „Teritorijų rezervavimas“ yra numatyta, kad bus nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), jais naudotis ir juos aptarnauti, todėl servitutai požeminėms ir antžeminės komunikacijoms buvo nustatyti per visą dujotiekio trasą, nors pareiškėjas ir teigia, kad jo žemės sklype nesuprojektuoti jokie antžeminiai statiniai.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098 „Dėl servituto nustatymo T. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)“ 2.3 punktą. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kuria panaikinta ta Specialiojo plano dalis, kurioje pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Teismas vertino, kad išskyrus aukščiau nurodytą dalį, Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos), patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.

Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas faktines aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teismas iš naujo nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl jo žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo ar jų apimties, kadangi servitutų turinys (apimtis) apibrėžti Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, pareiškėjas nepateikė. Teismas nurodė, kad atitinkamai pareiškėjo skundo argumentai dėl jo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams netenka juridinės reikšmės, kadangi jo nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente.

Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.) t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. Servitutai pareiškėjui buvo nustatyti ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m.. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098.

Teismas nurodė, kad servitutas yra daiktinė teisė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio pirmoje dalyje apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Civilinio kodekso 4.123 straipsnis nustato, kad žemės sklypui gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, o 4.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal servituto suteikiamas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek jo dalimi ir tuo būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiojo daikto naudojimas, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ pirmenybę teikė servituto nustatymui sandoriu. Teismas nurodė, kad iš 2013 m. liepos 11 d. AB „Klaipėdos nafta“ rašto Nr. (22.3)A6-432, kuriuo bendrovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama nustatyti servitutus administraciniu aktu, matyti, jog AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 metų kovo mėnesio derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketina įrengti Suskystintų gamtinių dujų terminalo dujų terminalo dujotiekio trasą, savininkais dėl servitutų nustatymo sąlygų ir pasirašė 42 sutartis dėl servitutų nustatymo. Kartu su minėtu raštu AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuose reikia nustatyti servitutus sąrašą, t. y. asmenų, kurie nesutiko nustatyti servitutus sudarant sutartis. Šiame sąraše 23 numeriu pažymėtas pareiškėjas T. G. .

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo praktikoje (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-367/2012) yra pažymėjęs, jog administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2-3 dalyse bei pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 23 straipsnio 1, 3 dalimis, nurodė, kad viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui tokį prašymą išreiškė 2013 m. liepos 11 d. raštu Nr. (22.3)A6-432.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punktu ir darė išvadą, kad atsakovas iš esmės veikė savo kompetencijos ribose ir į įsakymą, kuriuo pareiškėjo žemės sklypui nustatė servitutus, įtraukė visas būtinas Taisyklių 16 punkte reglamentuotas tokio sprendimo sudedamąsias dalis.

Teismas, atsižvelgdama į pareiškėjo skunde akcentuotą Civilinio kodekso 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, pripažino, kad atsakovas ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjui) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Teismas rėmėsi Taisyklių 16.9 punktu, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas.

Nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne T. G. , todėl teismas darė išvadą, kad ginčijamo akto 2.3 punktas yra juridiškai nepagrįstas. Proceso šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu akcentuotas argumentas, jog atitinkamos pareigos tiek žemės sklypo savininkui, tiek servituto turėtojui yra nustatytos teisės aktais, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo nesilaikyti Taisyklių 16.9 punkto nuostatų, ar analogiškai šią pareigą reglamentuojančio Civilinio kodekso 4.114 straipsnio 2 punkto.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ argumentai, jog pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais, teismo teigimu, yra bendro pobūdžio įpareigojimas ir nesudaro Įsakymo 2.3 punktu nustatytos pareigos turinio. Teismas pabrėžė, kad 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog Specialiuoju planu suprojektuotais servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti.

Nurodytos teisės normos sudaro pagrindą konstatuoti, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,8247 ha plote, kuriame nustatytas servitutas, atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus priskirta būtent magistralinį dujotiekį eksploatuojančiam subjektui, o ne pareiškėjui. Teismas darė išvadą, kad Tarnybos 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098 dalyje, kurio 2.3 punktu numatyta, kad prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą turi žemės sklypo, nurodyto šio įsakymo 1.1 punkte, žemės savininkas, naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Teismas pažymėjo, kad tiek Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 straipsnis, tiek Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16.6 punktas įpareigoja Nacionalinės žemės tarnybos vadovą arba jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą priimant sprendimą, kuriuo nustatomas žemės servitutas, jame nurodyti nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį ir mokėjimo terminus). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu nustatyto žemės servituto nuostolių atlyginimo apskaičiavimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintoje Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikoje.

Remiantis Metodikos nuostatomis, tiek Sunaikinamų pasėlių rinkos vertė, tiek nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiuojami pagal Metodikoje įtvirtintas formules. Teismas, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjui būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad Žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo pagal kultūras (Dvid.) rodikliai nustatyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 3D-35 „Dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo 1999-2003 metais patvirtinimo“, todėl šiame teisės akte nustatytu daugiamečių žolių šieno (šienainio) 26,12 (100 kg/ha) derlingumo dydžiu atsakovas ir privalėjo remtis. Teismas pabrėžė, kad vėlesnių Žemės ūkio ministro įsakymų, nustatančių vidutinį žemės ūkio augalų derlingumą, nebuvo priimta.

Nors T. G. skunde nurodė, kad kompensacija jo žemės sklypui turėjo būti skaičiuojama ne pagal žemės ūkio naudojimo paskirtį, kadangi pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalyje, kurioje nustatyti servitutai, žemės ūkio veiklą vystyti trukdo objektyvios priežastys, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog yra priimti sprendimai dėl žemės naudojimo paskirties keitimo ir pareiškėjo ketinimai yra realūs, nepateikė. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjo žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre.

Teismas atkreipė dėmesį, kad valdžios institucijos, įgyvendindamos joms suteiktas teises, turi griežtai veikti pagal kompetencines teisės normas, jų neviršydamos, išimtinai tarnaudamos žmogui (Konstitucijos 5 str. 3 d.). To reikalauja Konstitucinis įstatymo viršenybės principas, draudžiantis viešojo administravimo subjektams viršyti savo įgaliojimus, t. y. veikti ultra vires, o kiekvieną administracinį sprendimą įpareigoja priimti laikantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teismas darė išvadą, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtus nuostolius, negalėjo veikti kitaip, nei tai numato Metodika, ir patirtus nuostolius skaičiuoti pagal pareiškėjo vertinimu teisingus kriterijus, o ne pagal tas formules, kurios įtvirtintos teisės akte.

Teismas rėmėsi Metodikos 2 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009, 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2009, 2012 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2012. Teismas pabrėžė, kad patirtų nuostolių dydį kiekvienu atveju privalo įrodyti juos reikalaujantis priteisti asmuo (CPK 178 str.). Teismas pažymėjo, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismine praktika, pareiškėjas T. G. dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008, ir pažymėjo, jog, kadangi nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos netinkamas nurodymas nesutrukdė T. G. Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais kreiptis į teismą, šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą tikslu ištirti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1541 ir juo patvirtintos Metodikos nuostatų atitiktį Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog inicijuoti konstitucinį ginčą Konstituciniame Teisme turi teisę bendrosios kompetencijos (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai) ir specializuoti teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apygardų administraciniai teismai). Teismai gali kreiptis į Konstitucinį Teismą šiais klausimais: ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Respublikos Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią teismų teisę, pabrėžė, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisinis aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisinis aktas) atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, naudodamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nuomone, sprendė, jog nėra pagrindo abejoti T. G. nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

III. Pareiškėjas T. G. apeliaciniu skundu (b. l. t. II, b. l. 53-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, teismas nevertino jo nuosavybės teisės ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties motyvus. Pareiškėjas pažymi, kad servitutų suprojektavimas teritorijų planavimo dokumente dar nereiškia, jog servitutas pareiškėjų sklypui turi būti nustatytas administraciniu aktu bei nereiškia, kad pareiškėjo žemė negali būti paimama visuomenės poreikiams, po to servitutą nustatant tam jau valstybiniu tapusiam žemės sklypui.

Tai, kad servitutų suprojektavimas SGD terminalo specialiajame plane neužkerta kelio pareiškėjo žemės paėmimui visuomenės poreikiams ir kad servitutų suprojektavimo negalima sutapatinti su servitutų nustatymu priėmus administracinius aktus, patvirtina SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų, 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1, 5 dalių analizė.

Pareiškėjas daro išvadą, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalingi privačios žemės sklypai, nesutarus dėl servituto su žemės savininku, turi būti išperkami, o jau po to šiuose tapusiuose valstybiniais sklypuose gali būti nustatomi servitutai. Pareiškėjo manymu, teismas privalėjo įvertinto galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjo nuosavybės teisės suvaržymo jo žemės sklypo dalyje mastą bei numatomą ilgalaikę jo trukmę, ir, remdamasis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais, pripažinti, jog servitutus nustatantis atsakovo administracinis aktas yra neteisėtas bei jį panaikinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pripažįstančios, kad nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti teisingumo, proporcingumo, šalių interesų derinimo principų, jog servituto teisė visais atvejais mažesnė už savininko teises. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pažymi, kad, jeigu servitutai nebūtų nustatyti ginčijamu administraciniu aktu, SGD terminalo projekto įgyvendinimui tai nebūtų sutrukdę net ir nepaėmus pareiškėjo žemės visuomenės poreikiams, nes AB „Klaipėdos nafta“, matydama būtinybę naudotis pareiškėjo žeme, turėjo galimybę tą klausimą spręsti susitardama su pareiškėju dėl užstatymo teisės, žemės pirkimo, nuomos, servituto ar kitos civilinės sutarties sudarymo.

Pareiškėjas pabrėžia, kad servituto nustatymo sutartį AB „Klaipėdos nafta“ siūlė pasirašyti tik jai naudingomis sąlygomis, kurios atlyginimo už servitutą prasme mažai skyrėsi nuo vėliau atsakovo nustatyto atlyginimo, o taip pat nesileido į jokias derybas nei dėl pareiškėjo pasiūlymo sudaryti žemės nuomos sutartį ar ją nupirkti, nei dėl kompensacijos dydžio. Pareiškėjas pažymi, kad pasiūlytos sutarties sąlygos teismui nebuvo žinomos. Pareiškėjas nurodo, kas sutartys, pasirašytos tarp AB „Klaipėdos nafta“ ir kitų žemės savininkų yra dar labiau nenaudingos žemės savininkams nei atsakovo priimti aktai dėl servitutų nustatymo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog servitutas administraciniu aktu nustatytas nepagrįstai, nes jis pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą gali būti nustatomas tik tiesiant centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, o SGD terminalo dujotiekio jungtis prie tokių tinklų nepriskirtina. Pareiškėjas remiasi SGD terminalo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56, 29, 13, 14 dalimis ir daro išvadą, kad SGD terminalo specialiuoju planu suplanuotas statyti magistralinis aukšto slėgio dujotiekis priskirtinas prie dujų perdavimo sistemos, kuri nelaikytina bendrojo naudojimo tinklais.

Pareiškėjas remiasi Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1, 5 dalimis. Pareiškėjas pažymi, kad jei servituto plotas siejamas su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribomis, atsakovas privalėjo nustatyti servitutą plote ne po 25 m abipus dujotiekio vamzdžio ašies, bet visame specialiųjų sąlygų taikymo plote, kuris yra žymiai didesnis.

Pareiškėjo manymu, Metodika prieštarauja Konstitucijai. Be to, net ir taikant Metodikos reikalavimus, mokėtina kompensacija apskaičiuota neteisingai. Pareiškėjo manymu, neteisinga, kad Metodikoje nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas patvirtino, jog netikrino, kokia kultūra realiai yra pareiškėjo sklype. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, remiantis Metodika, negali būti įvertinami sklypo savininko nuostoliai dėl žemės sklypo rinkos vertės sumažėjimo.

Pareiškėjas pažymi, kad jei Konstitucijoje yra nustatyta prievolė teisingai atlyginti už nuosavybės teisės suvaržymą, tai valstybė privalo nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad subjektas, priimantis administracinį sprendimą dėl servituto nustatymo, turėtų pareigą bei galimybę nustatyti teisingą atlyginimą už servituto sukeliamus nuostolius. Pareiškėjas daro išvadą, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu neužtikrinamas besąlyginis nuostolių už nuosavybės teisės ribojimą atlyginimas. Pareiškėjas nesutinka, kad nuostoliai jam apskaičiuoti laikantis Metodikos reikalavimų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog apskaičiuojant nuostolius pagal Metodikos 4 punkte pateikiamą formulę vidutinis augalų derlingumo rodiklis įrašomas remiantis žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-35, o jame nurodoma, kad pagal jį derlingumas apskaičiuojamas 1999-2003 metais. Pareiškėjas daro išvadą, kad nei atsakovas, nei teismas neturi diskrecijos teisės pratęsti galiojimą teisės akto, kuris turėjo būti nebetaikomas. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo apskaičiuoti bei nenurodyti atlyginti pareiškėjo nuostoliai pagal Metodikos 9.2 punkte nurodytą formulę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 71-78) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

AB „Klaipėdos nafta“ remiasi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad teismas rėmėsi galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika ir darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju galėjo būti nustatytas servitutas pareiškėjo žemės sklypui ir toks servitutas turėjo būti nustatomas administraciniu aktu. Pareiškėjas nenurodo jokių teisės normų, kurios leistų priimtą įsakymą pripažinti neteisėtu, bet apeliacinį skundą grindžia subjektyvia savo pozicija ir siekiu esamiems santykiams taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Teismas negalėjo spręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pareiškėjo sklypui taikymo. Pareiškėjas teismo poziciją dėl konkretaus žemės sklypo servituto nustatymo būdo aiškina pernelyg plečiamai, iškreipdamas jo esmę. Žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybės svarbos projektus įstatymas, kuris nustato specialią žemės paėmimo procedūrą, todėl tai negali būti tapatinama su žemės servitutų nustatymo būdu. Nei atsakovas, nei teismas negalėjo kvestionuoti galiojančio teritorijų planavimo dokumento – Specialiojo plano sprendinių, ir viršijant savo kompetenciją priimti sprendimą, kurį turėjo priimti Vyriausybė, pradėti taikyti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad būtent AB „Klaipėdos nafta“ pastangų dėka, saugomoje žemės sklypų servitutai buvo nustatyti sandoriais. Atkreipia dėmesį, kad jokiame teisės akte neapibrėžta, kokie inžineriniai statiniai yra laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklais. SGD terminalas yra strateginės reikšmės objektas, todėl, vadovaujantis jo svarba visai Lietuvos valstybei, ypatingu statusu bei tikslu tenkinti viešąjį interesą, SGD terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo, o ne vietinio naudojimo inžinerinių infrastruktūros tinklų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad servituto apimties klausimas jau buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS858-125/2014, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo kvestionuoti jau įsiteisėjusia ir prejudicinę reikšmę turinčia nutartimi nustatytų faktų. Teismas aiškiai pasisakė dėl servituto ploto, o pareiškėjo argumentai dėl servituto ploto nustatymo neparemti objektyviais argumentais, paneigia nusistovėjusią praktiką šioje srityje. Pažymi, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nurodytas įpareigojimas Vyriausybei tvirtinti Metodiką, negali būti laikomas funkcijų, nuosavybės teisės suvaržyme, delegavimu.

Pabrėžia, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas, ir daro išvadą, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 81-86) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, Energetikos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo valdomame žemės sklype nėra magistralinio dujotiekio uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 neįtakoja ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, o tik patvirtina, kad ginčijamo akto dalis, kuria nustatyti servitutai, atitinka Specialųjį planą. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiajame plane, servitutus. Atsakovas remiasi Žemės įstatyme įtvirtintu servituto apibrėžimu, Civilinio kodekso 4.129 straipsniu, Metodikos 10 punktu ir daro išvadą, kad Specialiojo plano rengėjas tinkamai apskaičiavo kompensaciją pagal Metodiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui dėl nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo, atlyginimo yra priimtas Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098, kuriuo buvo nustatyti servitutai pareiškėjo žemės sklype, esančiame Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, o tik jas papildo, atsakydama į konkrečius apeliacinio skundo argumentus.

Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1098 1.1 punktu nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę pareiškėjo nuosavybės teise valdomo 14,5000 ha žemės sklypo 0,8247 ha plote tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Šio pareiškėjo skundžiamo įsakymo 2.1, 2.2 punktuose nurodyta, jog viešpataujantis daiktas yra centralizuoti (bendro naudojimo) dujotiekio inžineriniai tinklai, jų savininkas yra AB „Klaipėdos nafta“. Įsakymo 2.4 punkte nustatytas nuostolių dėl žemės servituto nustatymo atlyginimas, išmokant pareiškėjui vienkartinę kompensaciją. Šis individualus administracinis aktas skirtas užtikrinti ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto - Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos - įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo pagrįstumas, įskaitant servitutų nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutus, jei servitutai nustatyti pagrįstai, klausimą ir servitutų atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Šioje administracinėje byloje buvo išspręstas ginčas dėl Energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas, priimtas minėtoje byloje, turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 2 d.). Minėta LVAT nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, konstatavus, kad toks vertinimas turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Taigi būtent nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė servitutus pareiškėjo nuosavybės teise valdomam sklypui.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo nesutikimą su ginčijamu įsakymu yra tas, jog servitutas negalėjo būti nustatytas administraciniu aktu, o žemė privalėjo būti paimama visuomenės poreikiams, ją iš jo išperkant, nes nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę, t. y., atsakovo įsakymu nustatyti servitutai pareiškėjo nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši jo teisė iš esmės paneigiama. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šių pareiškėjo teiginių pagrįstumą, nagrinės servitutais nustatytų ribojimų turinį servitutų nustatymo pagrįstumo aspektu.

Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam nuosavybės teisės reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir / arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Pagal Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės servitutas yra teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Žemės įstatymo 2 str. 13 d.).

Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu. Pagal šio specialiojo plano sprendinius, atitinkamos pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalis patenka į numatomą magistraliniams dujotiekiams tiesti apsaugos zoną, kurioje gali būti nustatomas žemės servitutas.

SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigos tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

Lyginant servituto rūšį bei jo turinį numatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, su servituto rūšimi ir turiniu numatytu minėtame Specialiajame plane, matyti, kad Specialiajame plane numatytas servitutas šiais aspektais patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto servituto apimtį, t. y., atitinka atsakovui leisto administraciniu aktu nustatyti servituto rūšį ir turinį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2826/2014).

Teismų praktikoje aiškinant teisinius santykius, kurie susiklosto tarp asmens turinčio nekilnojamąjį daiktą ir asmens, siekiančio naudotis šiuo daiktu, tikslu užtikrinti kito jam priklausančio daikto (viešpataujančio daikto), turinčio visuomeninį poreikį, tinkamą naudojimą, yra konstatuota, kad šios viešpataujančio daikto turėtojo teisės gali būti ginamos tiek nustatant servitutą nekilnojamajam daiktui, tiek paimant šį daiktą ar jo atitinkamą dalį visuomenės poreikiams bei kad diskrecijos teisė pasirinkti vieną iš šių civilinių teisių gynimo būdų, priklauso viešpataujančio daikto turėtojui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybę ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu.

Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe (CK 4.111 str.). Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Tarnybos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

Toks šių priemonių pobūdis lemia, kad viešpataujančio daikto, turinčio visuomeninį poreikį, turėtojo interesai paprastai turėtų būti sprendžiami nustatant servitutą, kaip mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonę, o nekilnojamojo daikto paėmimas visuomenės poreikiams turėtų būti taikomas tais atvejais, kai servituto nustatymas iš esmės paneigtų pačios nuosavybės teisės esmę, susijusią su nekilnojamojo daikto valdymu, naudojimusi ir pan.

Minėta, kad pareiškėjas savo nesutikimą su servitutų nustatymu iš esmės grindžia tuo, jog ginčo žemė iš jo turėjo būti išpirkta, ją paimant visuomenės poreikiams. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad pareiškėjui, siekiančiam tokio jo nuosavybės ribojimo būdo, tenka ir pareiga įrodyti tas teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias, jog egzistuoja prielaidos bei sąlygos, kurioms esant gali būti žemė paimama visuomenės poreikiams bei kad tik šis būdas yra proporcinga bei teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ( visas plotas 14,5000 ha) nustatytų servitutų plotas (0,8247 ha), akivaizdžiai nesudaro tokios viso žemės sklypo dalies, kuri leistų neabejotinai konstatuoti, kad tokiu atveju vienintelė teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams suderinti būtų žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Šios aplinkybės pačios savaime paneigia pareiškėjo teiginius dėl neproporcingai per didelio jam priklausančio žemės sklypo apsunkinimo, atimant galimybę jį valdyti bei juo naudotis pagal šio sklypo paskirtį ir pan. Įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad pareiškėjas minėtų savo teiginių neįrodė, o faktinės bylos aplinkybės juos paneigia. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams prioriteto prieš servitutų jiems nustatymą šioje byloje skundžiamu administraciniu aktu ir daro išvadą, kad prieš atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo įvykdytos bei egzistavo sąlygos, numatytos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, leidžiančios jam priimti sprendimą dėl servitutų nustatymo. Iš ginčijamo atsakovo įsakymo taip pat matyti, jog jį priėmė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas, t. y., tas viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį yra suteikti įgalinimai priimti tokio pobūdžio sprendimus. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo funkcijas ir kompetenciją šių teisinių santykių srityje, dėl ko pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ginčijamą įsakymą šiuo aspektu nėra pagrindo.

Pareiškėjas savo nesutikimą su ginčijamu įsakymu grindžia ir tuo, kad jam yra neteisingai atlyginta už nuostolius, atsiradusius servituto nustatymu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja Metodiką, kuria buvo remtasi apskaičiuojant jam mokėtinus nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, tvirtina, kad pagal Metodiką nėra įmanomas teisingas nuostolių atlyginimo, realių jo nuostolių dėl servituto atsižvelgiant į atlikto turto vertinimo išvadas nustatymas.

Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servitutų taikymo apimtis tarnaujantiems daiktams (pareiškėjo žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėjas, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 str.). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jo atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servitutų nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo šiuo atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju Metodika įtvirtintas kompensacijos nepakankamumas pareiškėjo turi būti įrodytas. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009).

Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotos kompensacijos dydžio klausimas, o kitų nuostolių, kurie nepatenka į Metodikos reguliavimo sritį, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Dėl paminėto, tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su visišku nuostolių atlyginimu, yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų bei nesvarstytini.

Kita vertus, pareiškėjas, nesutinkantis su kompensacijos dydžiu, paskaičiuotu pagal Metodikos nuostatas, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, turi paneigti šios kompensacijos apskaičiavimo teisingumą. Kadangi šiai kompensacijai apskaičiuoti yra naudojamos specialios žinios, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių žinių pagalba gauti duomenys, turėtų būti paneigiami taip pat naudojant specialias žinias (pvz., turto vertinimo išvadą, kitų šios srities specialistų atitinkamas išvadas ir pan.). Pareiškėjui nepateikus šiuo klausimu atitinkamų įrodymų, darytina išvada, kad jis savo teiginių dėl neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dydžio neįrodė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatyti servitutai iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie pagrįstų žymų nustatytų servitutų nukrypimą nuo Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 539 patvirtintose Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatytos apsaugos zonos magistraliniams dujotiekiams.

Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Kaip minėta, Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus konkrečius turto vertės nustatymo ir nuostolių atlyginimo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūras paprastai ir efektyviai.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius