2021-06-09 Nr. AB-12659-3-61-3-03225-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-468-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03225-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (V. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių ir pareigų perėmėjas Vilniaus PN) netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. kovo 29 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nesilaikyta nustatytų minimalaus ploto reikalavimų, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ploto, sąlygos kamerose neatitiko higienos sąlygų, buvo prasta ventiliacija, tvyrojo drėgmė, kamerose buvo šalta, kamerų langai buvo netvarkingi, sienų ir įrenginių būklė buvo bloga. Dėl blogų sąlygų kamerose pareiškėjas dažnai sirgo, kreipėsi į gydytojus. Be to, dėl dažnų perkėlimų iš vienos kameros į kitą pablogėjo pareiškėjo psichinė sveikata, jis kreipėsi į psichologą. Dėl patirtų nepatogumų pareiškėjas ne kartą raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau jo skundai ir prašymai nebuvo registruojami ir nagrinėjami. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus. Tiek kameros, tiek jose įrengti sanitariniai mazgai buvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Kamerų langai buvo pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu, visose kamerose yra išduoti valymo reikmenys, oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaiga turi teisę vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis vykdyti asmenų perkėlimą iš vienos kameros į kitą. Vilniaus PN pažymėjo, jog pareiškėjas skundas grindžiamas samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o nurodytas žalos dydis nepagrįstas įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 173 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. kovo 25 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. kovo 25 d. su kitais asmenimis, tačiau vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko teisės aktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimus.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo atskirtos kabinomis su durimis. Pareiškėjas kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaida, skunde neneigė ir pareiškėjas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 130, Nr. 295, Nr. 265, Nr. 325, Nr. 347, Nr. 307, Nr. 127, Nr. 160, Nr. 132 ir Nr. 5 buvo laikomas ne vienas (173 paras), nes gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrino kalinamiesiems reikiamo privatumo.

8. Remdamasis Vilniaus PN pranešimu „Dėl V. B. (V. B.) skundo“, kuriame nurodyta, kad kamerų langai lengvai atidaromi ir yra pritaikyti vėdinti, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ir temperatūros pažeidimų kamerose.

9. Vadovaudamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. vasario 28 d. patikrinimo aktu Nr. (10-12 15.4.8)PA-613, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kad unitazas buvo techniškai tvarkingas, o pareiškėjo argumentai dėl kamerų remonto atmestini.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktų nuostatos (Lukiškių TI-K paskirstymo į kameras tvarkos aprašas) leido įstaigai asmenų perkėlimus vykdyti kiekvieną dieną laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų.

11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo į bylą pateikti įrodymai – pareiškėjo 2019 m. kovo 4 d. prašymas, 2019 m. vasario 25 d. skundo kopija, įstaigos atsakymai į pareiškėjo kreipimusis, tarnybiniai pranešimai paneigia pareiškėjo argumentus, jog įstaiga neregistravo ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymų / skundų.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir intensyvumą, taip pat į tai, kad jis nėra susijęs su pareiškėjo apsilankymu pas psichologą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 173 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjui padarytam teisės pažeidimui.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo V. B. skundą.

14. Vilniaus PN dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiais klausimais. Atsakovo atstovo teigimu, nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–426, 418–426 sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros patalpos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios uždengė sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse. Atsakovo teigimu, žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas asmens teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad jam iš atsakovo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas, neatitinka EŽTT praktikos, be to, atsakovas pateikė pasenusius ir su pareiškėjo nusiskundimais nesusijusius duomenis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. B. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. kovo 29 d.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K 173 paras, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 173 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

19. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti atskirą patalpą su sanitariniais įrenginiais, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2020 m. balandžio 14 d., pareiškėjas V. B., be kita ko, reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, dėsto su tuo susijusius motyvus, tačiau apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo nėra pateikęs, nors tokia teisė minėtame teismo sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atmesti apeliacinį skundą, jokių reikalavimų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo ir (ar) prašymo dėl šio sprendimo apskundimo termino atnaujinimo nereiškia, todėl nagrinėjamu atveju šį pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą dokumentą nėra pagrindo vertinti kaip apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo atsiliepime į Vilniaus PN apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

23. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo, jį išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino su tuo susijusią bylos medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K.

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio.

26. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y.

Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti bei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl užuolaidų Lukiškių TI-K kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengimo. Pažymėtina, jog sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo nuo kitų kameroje laikomų asmenų tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020; kt.). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aptariamas sanitarinių mazgų įrengimas, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas ne vienas (173 paras), neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą.

29. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, paprastai sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018; kt.).

30. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 173 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

31. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė