ff0b110f-26a2-4039-9e7d-346a4d8abe54 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-482-165/2016Proceso Nr. 1-10-1-01268-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 1.1.5.1; 1.1.8.6.14; 1.1.8.1.2. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. spalio 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Elenos Vainienės,teisėjų: Svajūno Knizlerio, Daivos Pranytės – Zalieckienės, sekretoriaujant Živilei Vološnienei, dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,gynėjai advokatei Julijai Asovskajai,nuteistajam D.

R., nukentėjusiesiems O. K., I. K., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Ernestui BuÅ¡movičiui,vertėjai Žanai Tadorovskajai, Vladislavai Tumas, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. (D. R.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 metams.             IÅ¡ D.

R. priteista: nukentėjusiajam O.K. 2 993 eurų turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiesiems O. K. ir I. K. (skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta nukentėjusiosios pavardė – K.) kiekvienam po 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei kiekvienam po 450 eurų jų turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.              Teisėjų kolegija, n u s t a t ė: D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. gruodžio 6 d. apie 00.10 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei lauke prie šio namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų su nukentėjusiuoju A.

K. kilus konfliktui, kuris buvo peraugęs į muÅ¡tynes, po jam A. K. suduotų smÅ«gių ir padarytų sužalojimų, iÅ¡ lauko į butÄ grįžus: dviem merginoms ir D. R. bei A. K., D. R., apsižiÅ«rėjęs veidrodyje patirtus sužalojimus, pasiimtu peiliu dÅ«rė nukentėjusiajam 1 kartÄ Ä¯ nugarÄ , 1 kartÄ Ä¯ juosmenį, 1 kartÄ Ä¯ kairę kojÄ , 1 kartÄ Ä¯ žandÄ , taip padarydamas durtinę-pjautinę žaizdÄ nugaros kairėje su pasieninės krÅ«tinplėvės sužalojimu kairėje, kairio plaučio Å¡irdiplėvės bei Å¡irdies sužalojimus, durtinę-pjautinę žaizdÄ juosmens kairėje, pjautinę žaizdÄ kairio kelio sÄ nario projekcijoje, pjautinę žaizdÄ kairiame žande.

Durtinis-pjautinis krÅ«tinės lÄ stos bei pjautinis kairio žando sužalojimai komplikavosi vidiniu ir iÅ¡oriniu nukraujavimu, iÅ¡sivystė hemoraginis Å¡okas, koma, Å«mus Å¡irdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimas ir dėl to nukentėjusysis 2014 m. gruodžio 6 d. 02.05 val. VÅ¡Ä® Vilniaus universiteto SantariÅ¡kių klinikose mirė. Tokiu bÅ«du D. R. tyčia nužudė A. K..Nuteistasis D. R. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016-04-22 nuosprendį pakeisti: jo veiksmus perkvalifikuoti iÅ¡ BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jam nutraukti.

Teismui nenustačius pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatų, pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis - gyvenimiÅ¡kos patirties stokÄ ir jo prastÄ sveikatos bÅ«klę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti Å¡velnesnę bausmę negu numatyta sankcijoje. Apeliantas neneigia, kad jis peiliu sužalojo A. K., tačiau teigia negalintis tiksliai nurodyti peilio panaudojimo aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis jį buvo stipriai sumušęs, dėl to jis buvo gilaus streso, Å¡oko bÅ«senoje.

Jis pamatęs veidrodyje savo stipriai sumuÅ¡tÄ veidÄ ir galvÄ , sulaužytÄ nosį, kraujÄ , iÅ¡sigando tokio vaizdo ir suprato, kad reali grėsmė jo sveikatai neiÅ¡nyko, todėl, bÅ«damas labai iÅ¡sigandęs, manė, kad turi gintis. Tai patvirtino liudytojai M. P. ir A. K., kuriems jis sakė, kad jis turėjo gintis. Jis pats dėl iÅ¡gÄ sčio ir Å¡oko negalėjo tiksliai nurodyti įvykių eiliÅ¡kumo, todėl tikslino savo parodymus. Apeliantas teigia, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, buvo koridoriuje prie veidrodžio.

Peilis buvo atneÅ¡tas dar prieÅ¡ įvykius, jam bandant atidaryti vonios duris, kur buvo užsirakinusi liudytoja A. P.. Jis paėmęs peilį ir pasisukęs į A. K. užsikabino už durų slenksčio ir užkritęs ant A. K., sužalojo jo kojÄ . Po to A. K. užkrito ant jo ir prispaudė jį alkÅ«ne. Jis, bÅ«damas iÅ¡sigandęs, mosikuodamas peiliu smÅ«giavo ir taip padarė sužalojimus nukentėjusiajam juosmens ir nugaros srityje, po to jis apvertė A. K. ir bÅ«damas virÅ¡ jo, traukiant liudytojai V.

I., padarė nukentėjusiajam pjautinį kairio žando sužalojimÄ dėl neatsargumo. Jis neturėjo ketinimo tyčia nužudyti A. K., ir tai patvirtina faktas, jog jis iÅ¡ įvykio vietos nepasiÅ¡alino, bandė nuo pat pradžios padėti ikiteisminiam tyrimui. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. K. buvo fiziÅ¡kai už jį stipresnis, aukÅ¡tesnis, tai patvirtino liudytojai ir nukentėjusiojo tėvai. Tokios aplinkybės ir jo (apelianto) sumuÅ¡imas, patirtas skausmas ir iÅ¡gÄ stis, nulėmė jo bÅ«tinÄ jÄ gintį arba tariamÄ jÄ bÅ«tinÄ jÄ gintį, todėl, apelianto nuomone, tokia jo veika atitinka BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas.Apeliantas mano, kad įvykio metu jis galėjo bÅ«ti fiziologinio afekto bÅ«senoje.

Tokios galimybės nepaneigė ir teisme apklausta psichologė V. J., kuri nurodė, kad „tai, kad asmuo yra iÅ¡sigandęs ir jį sužeidusio asmens buvimas Å¡alia galbÅ«t ir galėjo iÅ¡provokuoti tam tikrÄ bÅ«senÄ , negalima atmesti tokios galimybės“. Apeliantas mano, kad jam turėjo bÅ«ti paskirta ekspertizė, kurios metu bÅ«tų iÅ¡samiai iÅ¡tirta jo psichologinė bÅ«sena ir įvertinti visi bylos duomenys, o ne tik jo duoti parodymai. Tačiau teismas tokios ekspertizės neskyrė ir vadovavosi psichologės teisme duotais teorinio pobÅ«džio paaiÅ¡kinimais.Apelianto nuomone, teismui nenustačius pagrindo taikyti jam BK 28 straipsnio nuostatų, atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes jam galėtų bÅ«ti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nukentėjusiojo smurtiniai veiksmai buvo aktyvÅ«s, tęsėsi ilgÄ laikÄ , jam (apeliantui) buvo padaryti sužalojimai ne mažiau kaip 18 trauminių poveikių, todėl veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis smurtinis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o tai rodo mažesnį jo (apelianto) asmenybės pavojingumo laipsnį ir atsitiktinį nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį. Apelianto nuomone, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis BK 59 straipsnio 2 dalies prasme galėtų bÅ«ti pripažintos aplinkybės: kad jis nebuvo teistas, oficialiai dirbo, darbe buvo charakterizuojamas teigiamai; po įvykusios tragedijos nebėgo, nesislėpė, visais įmanomais bÅ«dais bandė padėti nustatyti tiesÄ byloje, buvo Å¡alia nukentėjusiojo; atlygino dalį žalos;

įvykio metu buvo jauno amžiaus, neturėjo pakankamos gyvenimiÅ¡kos patirties; jo sveikatos bÅ«klė nėra gera, jis serga (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas – nuteistasis D. R. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundÄ , o prokuroras, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti. Be to, nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame teisme pateikė atstovavimo nukentėjusiesiems iÅ¡laidas patvirtinantį kvitÄ (t. 3, b. l. 187) ir prašė Å¡ias iÅ¡laidas priteisti iÅ¡ nuteistojo.

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Skundžiamu teismo nuosprendžiu D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė A. K.. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. K. mirties priežastimi buvo durtinis–pjautinis krÅ«tinės lÄ stos bei pjautinis kairio žando sužalojimai, kuriuos jam padarė nuteistasis D.

R.. Å ių byloje nustatytų faktinių aplinkybių neneigia ir apeliantas, tačiau jis tvirtina, kad A. K. peiliu sužalojo, esant bÅ«tinosios ginties arba tariamos bÅ«tinosios ginties situacijai, todėl praÅ¡o jo veiksmus perkvalifikuoti iÅ¡ BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jam nutraukti. Taip pat apeliantas pateikia ir alternatyvų praÅ¡ymÄ , t.y. nenustačius pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatų, remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis – gyvenimiÅ¡kos patirties stokÄ ir prastÄ jo sveikatos bÅ«klę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.Visi apelianto praÅ¡ymai atmestini.

Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010; 2K-7-313/2012).

Vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ turi bÅ«ti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ . Pagal teismų praktikÄ besiginančiojo veiksmai padarant žalÄ kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).Tariamoji bÅ«tinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip bÅ«tinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad Å¡ias aplinkybes suvokė klaidingai.

Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingÄ kėsinimÄ si apskritai nebuvo, tačiau asmuo iÅ¡ baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios bÅ«tinosios ginties, nei bÅ«tinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2009). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas kruopščiai iÅ¡analizavęs tarp nuteistojo D.

R. ir nukentėjusiojo A. K. įvykusiÄ konfliktinę situacijÄ , iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , konstatavo, kad nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad D. R. nužudė A. K. gindamasis ar peržengdamas bÅ«tinosios ginties ribas. Apeliantas, ginčydamas tokiÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , naujų aplinkybių, kurios nebuvo iÅ¡nagrinėtos ar įvertintos pirmosios instancijos teisme, nenurodo, apeliantas tik kitaip nei teismas vertina įvykio aplinkybes ir teigia, kad jis, sužalodamas peiliu A.

K., veikė būtinosios ginties arba tariamosios būtinosios ginties situacijoje.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis D. R. sužalojo A. K. nesant būtinosios ginties situacijai, yra pagrįsta įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme iÅ¡tirtų įrodymų visuma, kuria sudaro: iÅ¡ dalies paties nuteistojo D. R. parodymai, įvykio vietoje buvusių ir betarpiÅ¡kai konfliktinę situacijÄ tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo mačiusių liudytojų A. P. ir V. I. parodymai, liudytojų A. K., A. K., M.P. parodymai, įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas, specialistų iÅ¡vados ir ekspertų paaiÅ¡kinimai bei kita raÅ¡ytinė bylos medžiaga, patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 5 d. vakare D. R. namuose, D.

R., A. K., A. P. ir V. I. vartojant alkoholį, tarp D. R. ir A. K. įvyko žodinis tarpusavio konfliktas, kuris peraugo į muÅ¡tynes. MuÅ¡tynės iÅ¡ pradžių vyko D. R. namuose, vėliau lauke, prie namo laiptinės, Å¡ių muÅ¡tynių metu buvo sužalotas nuteistasis D. R. (Specialisto iÅ¡vada Nr. G 4242/14(01), t. 2, b. l. 116-117). Byloje nustatyta, kad muÅ¡tynės tarp D. R. ir A. K. pasibaigė lauke ir nuteistasis savarankiÅ¡kai ir nekliudomai grįžo į savo namus (butÄ ). Nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam, grįžus iÅ¡ lauko namo ir pamačius veidrodyje savo sumuÅ¡to veido atvaizdÄ , sukilo emocijos (Å¡i aplinkybė akcentuojama ir apeliaciniame skunde) ir jis pamanęs, kad jo sveikatai grėsmė neiÅ¡nyko, toliau gynėsi.

Tačiau tokie nuteistojo parodymai prieÅ¡tarauja liudytojos V. I. parodymams, kuri parodė, kad grįžus iÅ¡ lauko į nuteistojo butÄ , ji su nukentėjusiuoju į butÄ užėję nebuvo, jie abu stovėjo koridoriuje prie durų. Nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, o nuteistasis pažiÅ«rėjęs į veidrodį esantį prieÅ¡kambaryje ir pasakęs, kaip aÅ¡ rytoj eisiu į darbÄ , užgriuvo nukentėjusįjį, rankoje turėdamas peilį (t. 3, b. l. 99-102). Tokie liudytojos V.

I. parodymai atitinka įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuotus duomenis, specialisto iÅ¡vadas dėl sužalojimų padarymo A. K. mechanizmo. Å iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja V. I., kuriÄ apeliantas ir jo gynėja prašė papildomai apklausti apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme davė iÅ¡ esmės nuoseklius ir iÅ¡samius parodymus. Nuteistasis ir jo gynėja dalyvavo liudytojos apklausoje, girdėjo liudytojos duodamus parodymus, turėjo teisę liudytojai užduoti gynybai aktualius klausimus ir tokia teise pasinaudojo (t. 3, b. l. 99-102).

Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apeliacinės instancijos teismas turi pareigÄ iÅ¡tirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai iÅ¡tirti tik tuos turinčius esminės reikÅ¡mės teismo iÅ¡vadoms įrodymus, kurie yra prieÅ¡taringi ir prieÅ¡taravimų negalima paÅ¡alinti be pakartotinio tų įrodymų iÅ¡tyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-259-976/2016). Teisėjų kolegija liudytojos V. I. parodymuose jokių esminių prieÅ¡taravimų, kuriuos reikėtų Å¡alinti, nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs viso bylos proceso metu duotus liudytojos V. I. parodymus ir įvertinęs juos tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų ir teisme iÅ¡tirtų įrodymų kontekste, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡ios liudytojos parodymai yra patikimi ir pagrįstai jais vadovavosi nustatinėdamas faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tuo metu, kai D. R. grįžo iÅ¡ lauko į savo namus (butÄ ), A.

K. jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko ir jokio pavojingo kėsinimosi į nuteistojo asmenį realiai nebuvo ir jam aiškiai nebuvo reikalo gintis. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė V. J. paaiškino, kad nuteistojo veiksmus nulėmė ne jo psichologinė būsena, o jo buvęs girtumas. Byloje nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas vidutinio girtumo laipsnis – 1,80 promilių (t. 1, b. l. 173). Tokie bylos duomenys kartu su kitais skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išdėstytais įrodymais liudija, kad nuteistasis D.

R. neteisingai įvertino įvykio aplinkybes ne dėl klaidos, o dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios liudytų buvus bÅ«tinosios ginties ar tariamos bÅ«tinosios ginties situacijÄ , nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas D. R. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Tenkinti apelianto praÅ¡ymÄ â€“ perkvalifikuoti jo veiksmus iÅ¡ BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti, nėra teisinio pagrindo, todėl toks praÅ¡ymas atmetamas. Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamÄ veikÄ padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktikÄ individualizuojant bausmę, visoms Å¡ioms aplinkybėms turi bÅ«ti skiriama vienoda teisinė reikÅ¡mė, nė vienai iÅ¡ jų neturi bÅ«ti suteikiama iÅ¡skirtinė dominuojama reikÅ¡mė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ , numato bausmę – laisvės atėmimÄ nuo septynerių iki penkiolikos metų.IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D.

R., vertino byloje nustatytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas atsižvelgė, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimÄ , kad nusikaltimo pasekmes yra neatstatomos, į byloje nustatytÄ nuteistojo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę – kad jo nusikalstamus veiksmus įtakojo provokuojantis smurtinis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat į nuteistojo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę – kad jis veikÄ padarė, apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas įvertino ir apeliaciniame skunde apelianto nurodytas, jo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t.y. kad D. R. neteistas, turi vidurinį iÅ¡silavinimÄ , dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, atlygino dalį nukentėjusiųjų turėtos turtinės žalos, gailisi. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumÄ , nuteistajam D. R. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už jo padarytÄ nusikaltimÄ , sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

Apeliantas praÅ¡o remiantis BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis – gyvenimiÅ¡kos patirties stokÄ ir jo prastÄ sveikatos bÅ«klę, nurodydamas, kad jis serga (duomenys neskelbtini). Toks apelianto praÅ¡ymas atmestinas kaip nepagrįstas. BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia galimybę teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumÄ ar kaltininko asmenybės pavojingumÄ ir leidžia Å¡velninti baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Taigi atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali bÅ«ti pripažįstama tokia aplinkybė, kuri konkrečioje byloje parodo mažesnį nusikalstamos veikos ar kaltininko pavojingumÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skunde nurodytos aplinkybės – gyvenimiÅ¡kos patirties stoka ir prasta sveikatos bÅ«klė – nėra susijusios nei su mažesniu veikos, nei kaltininko asmenybės pavojingumu, todėl vertinti jas kaip atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo. Å iame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 13 straipsnio 2 dalis nustato 14 metų amžiaus ribÄ , nuo kurios galima asmens baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymÄ , o tai reiÅ¡kia, kad jau 14 metų amžiaus asmuo gali suvokti tokių veiksmų pavojingumÄ ir kartu bÅ«ti atsakingas už juos.

Pagal bylos duomenis apeliantas nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo metu buvo 22 metų amžiaus, turėjo vidurinį iÅ¡silavinimÄ , dirbo, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis turėtų psichikos sveikatos sutrikimų. Tokie asmenį apibÅ«dinantys duomenys teismui leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistasis turėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties suvokti galimas peilio panaudojimo prieÅ¡ žmogų pasekmes ir už atsiradusias pasekmes turi atsakyti. Apelianto teiginiai dėl jo prastos sveikatos bÅ«klės nepatvirtinti objektyviais duomenimis.

Byloje yra 2015-02-05 iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad 2012-04-03 D. R. buvo konsultuotas pulmonologo, jam diagnozuota, gydymas neskirtas. Rekomenduotas pulmologo sekimas po 0,5 metų ar bÅ«klei pablogėjus. 2013 m. 05, 09 mėn. bei 2014 m. 04 ir 11 mėn. lankėsi Å MS profilaktiniam patikrai prieÅ¡ stojant į profesines mokyklas bei įsidarbinant. Pulmanologo konsultuotas iki Å¡iol nebuvo, todėl rekomenduota atlikti krÅ«tinės lÄ stos Ro bei pulmonologo konsultacija (t. 2, b. l. 67).

Naujų duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo D. R. teiginius apie pablogėjusiÄ jo sveikatos bÅ«klę dėl jam 2012 m. diagnozuotos (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Tokių duomenų apeliantas apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Todėl apelianto teiginiai dėl prastos jo sveikatos bÅ«klės vertinami kaip deklaratyvÅ«s. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo Apeliantas skunde praÅ¡o taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Toks apelianto praÅ¡ymas atmestinas kaip nepagrįstas.Baudžiamasis įstatymas už nužudymÄ numato vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimÄ . Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę. Pagal kasacinės instancijos teismo praktikÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, 2K-115-648/2016) teismas, Å¡velnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje iÅ¡imtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam D. R. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirba, atlygino dalį nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos, nors ir turi reikÅ¡mės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau nėra iÅ¡imtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas bÅ«tų aiÅ¡kiai neproporcingas padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenines savybes apibÅ«dinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumÄ .

Be to, siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, svarbi yra ir kaltininko bei nukentėjusiojo teisėtų interesų pusiausvyra. Pagal kasacinės instancijos teismo praktikÄ vienu iÅ¡ kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ , yra proceso metu nukentėjusiųjų reiÅ¡kiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji ir jų atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tokiu bÅ«du pritardami pirmosios instancijos teismo parinktam bei paskirtam nuteistajam D.

R. bausmės dydžiui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo D. R. padaryto nusikaltimo pavojingumÄ , kaltės formÄ , pasekmes, nustatytÄ nuteistojo atsakomybę lengvinančiÄ ir sunkinančiÄ aplinkybes, nuteistojo asmenybę apibÅ«dinančius duomenis, nukentėjusiųjų interesus (nukentėjusieji neteko vienturčio vaiko), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. R. parinktos bausmės dydis, nežymiai virÅ¡ijantis BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumÄ , neprieÅ¡tarauja teisingumo principui ir atitinka nukentėjusiojo ir kaltininko teisėtų interesų pusiausvyrÄ , todėl apelianto praÅ¡ymas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atmetamas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų Apeliantas skunde nurodo, kad įvykio metu jis galėjo būti fiziologinio afekto būsenoje, todėl jam turėjo būti paskirta ekspertizė, kurios metu būtų išsamiai ištirta jo psichologinė būsena ir įvertinti visi bylos duomenys, o ne tik jo duoti parodymai, tačiau teismas tokios ekspertizės neskyrė ir vadovavosi teisme duotais psichologės teorinio pobūdžio, neišsamiais paaiškinimais. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apelianto teiginius, pažymi, kad fiziologinio afekto būsenos nustatymas yra fakto klausimas.

Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad D. R. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichologė ekspertė V. J., išklausiusi teisme duodamus nuteistojo parodymus bei susipažinusi su nuteistojo ankstesniais parodymais, kuriuos teismas pagarsino teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad nuteistojo veiksmus nulėmė ne psichologinė jo būklė, o buvęs jo girtumas (nuteistajam įvykio metu buvo nustatytas vidutinio girtumo laipsnis).

Ekspertė paaiÅ¡kino, kad vidutinio girtumo laipsnyje fiziologinio afekto ir emocinės bÅ«klės nevertinamos, nes tai yra per sunkus apsvaigimas nuo alkoholio. Nuteistajam nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio yra tokio sunkumo, kai iÅ¡ esmės keičiasi žmogaus elgesio ir savireguliacijos mechanizmai. Ekspertė neatmetė galimybės, kad nuteistasis jo nurodytoje situacijoje galėjo jausti baimę ir iÅ¡gÄ stį, tačiau vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodė, kad tai neturėjo esminės įtakos jo veiksmams. Ekspertė nurodė, kad byloje skirti ekspertizę netikslinga, nes esant byloje nustatytai aplinkybei, kad nuteistasis įvykio metu buvo vidutinio sunkumo girtumo laipsnio bÅ«senos, ekspertizės iÅ¡vada bus, kad nuteistasis fiziologinio afekto arba kitoje emocinėje bÅ«senoje nebuvo ( t. 3, b. l. 130-131).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichologės ekspertės V. J. kompetencija ir jos teisme duotų paaiÅ¡kinimų objektyvumu ir teisingumu. Be to, pažymėtina ir tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėja pirmosios instancijos teisme neprašė skirti nuteistajam teismo psichologinę–psichiatrinę ekspertizę, skirti tokiÄ ekspertizę nebuvo praÅ¡oma ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija skirti nuteistajam teismo psichologinę–psichiatrinę ekspertizę savo iniciatyva pagrindo nenustatė.

Vadovaujantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo D. R. apeliacinį skundÄ jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas. Dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. R. laisvės atėmimo bausmę, skundžiamo teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė laisvės atėmimo įstaigos, kurioje nuteistasis turės atlikti jam paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę, rÅ«Å¡ies.

Teisėjų kolegija tai vertina kaip skundžiamo teismo nuosprendžio trÅ«kumÄ , kurį galima iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teisme, nekeičiant teismo nuosprendžio, o jį tik patikslinant, nes toks teismo nuosprendžio patikslinimas nekeičia skundžiamo teismo nuosprendžio esmės ir nepasunkina nuteistojo teisinės padėties. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Å¡iame procesiniame teismo sprendime iÅ¡dėstytus argumentus dėl nuteistojo D. R. asmenybės, jo padaryto nusikaltimo pobÅ«džio ir pavojingumo, nuteistajam paskirtos 8 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietÄ parenka pataisos namus (BK 50 straipsnio 3 dalis).

Dėl proceso iÅ¡laidų Nukentėjusiųjų atstovas advokatas E. BuÅ¡movičius praÅ¡o iÅ¡ nuteistojo D. R. priteisti 400 Eur nukentėjusiojo O. K. turėtų proceso iÅ¡laidų už jo atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra pateiktas 2016 m. birželio 15 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 857019, iÅ¡ kurio matyti, kad nukentėjusysis O. K. advokatui E. BuÅ¡movičiui sumokėjo 400 Eur už atstovavimÄ Lietuvos apeliaciniame teisme ir kitas teisines paslaugas (t. 3, b. l. 187).Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Å ios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylÄ apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau Å¡iuo atveju, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-177-677/2016 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundÄ padavė tik nuteistasis D.

R.. Apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų interesais, todėl jie kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatÄ praÅ¡ydami atstovauti juos Lietuvos apeliaciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas, nukentėjusiojo O. K. turėtos iÅ¡laidos, susijusios su nukentėjusiųjų atstovavimu teisme, turi bÅ«ti apmokėtos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme jokių naujų įrodymų nebuvo pateikta, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, byla iÅ¡nagrinėta per du teismo posėdžius, nukentėjusiesiems apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, kurio paslaugomis nukentėjusieji naudojosi ir pirmosios instancijos teisme (skundžiamu teismo nuosprendžiu iÅ¡ nuteistojo priteista 900 eurų už nukentėjusiųjų atstovavimÄ ), o taip pat atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, iÅ¡ jo priteistus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui dydžius, praÅ¡oma priteisti 400 eurų suma už nukentėjusiųjų atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 150 eurų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Nuteistojo D. R. apeliacinį skundÄ atmesti.Nustatyti nuteistajam D. R. paskirtos aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietÄ â€“ pataisos namuose. Priteisti iÅ¡ nuteistojo D. R. nukentėjusiajam O. K. 150 € (vienas Å¡imtas penkiasdeÅ¡imt eurų) turėtų iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                  Elena Vainienė                                                                  Svajūnas Knizleris                                                                  Daiva Pranytė – Zalieckienė