2018-10-03 Nr. AB-17567-3-62-3-02135-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1982-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02135-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. perpildytose kamerose ir jos neatitiko higienos normų reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje numatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto. Kameroje, kurioje buvo laikomas, didelę dalį ploto užėmė kietasis inventorius, todėl buvo apribotos galimybės judėti po kamerą, mankštintis. Dėl per didelio asmenų kamerose skaičiaus buvo tvanku, trūko gaivaus oro, privatumo. Vienu metu visiems kameroje laikomiems asmenims valgyti prie stalo nebuvo galimybės, todėl tekdavo valgyti ant grindų, gultų arba laukti, kol kiti pavalgys ir tada valgyti atšalusį maistą. Dėl kamerų perpildymo, naudojimosi viena praustuve, tualetu vyko konfliktai su nuteistaisiais. Dėl kamerų perpildymo taip pat sumažėjo galimybės apsilankyti pas gydytojus, auklėtojus, psichologinę tarnybą, eiti į sporto sales ar pasinaudoti kitomis laisvalaikio praleidimo formomis. Karštu dušu galėdavo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 10 minučių, buvo draudžiama praustis kameroje. Pasivaikščiojimo kiemai maži, pasivaikščiojimui skiriama tik viena valanda. Yra nerūkantis ir pageidavo, jog būtų kameroje su nerūkančiais asmenimis, tačiau buvo paskirtas į kamerą, kurioje buvo rūkančių asmenų. Kameros vedinamos per langus, tačiau langai pilnai neatsidaro, langus užstoja grotos, tinklelis, todėl šviežio oro patekimas į kamerą ribotas. Atsakovas pažeidė jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Dėl to patyrė ne tik nepatogumus, bet ir pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją. Dėl nuolatinio neigiamo psichologinio ir fizinio poveikio negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ilgesnį laiką teko didesnis, nei nustatytas minimalus kameros plotas. Kauno TI kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Prie stalų gali laisvai sėdėti keturi asmenys, kiti nuteistieji valgo sėdėdami ant lovų ir lėkštę pasideda ant spintelių. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jam tenka valgyti ne prie stalo ir kodėl laukdavo kad maistas atšaltų. Pagal pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjas būdavo kamerose su trimis asmenimis, todėl prie stalo turėdavo tilpti. Pareiškėjas skundų dėl valgymo administracijai nėra pateikęs, nesiskundė ir dėl kamerų higieninių sąlygų nei administracijai, nei Kauno visuomenės sveikatos centrui. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti vieną valanda kieme, kaip tai numato teisės aktai. Taip pat nuteistiesiems sudarytos galimybės sportuoti, mankštintis. Teisės aktai nenumato, kokio ploto turi būti pasivaikščiojimo kiemeliai. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia taisykles. Pareiškėjui taip pat buvo užtikrinta galimybė maudytis vieną kartą per savaitę 15 minučių duše. Atvykęs į Kauno TI, pareiškėjas į psichiatrus nesikreipė. Užimtumo renginiai Kauno TI nėra priverstiniai, suimtieji įtraukiami į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kameros neatitiko higienos reikalavimų.

7. Dėl pareiškėjui tenkančio ploto teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. vasario 17 d. pažymos Nr. 11-785 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 129, Nr. 208, Nr. 151, Nr. 241, Nr. 240, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 14 parų (pareiškėjui teko 3,38 kv. m ploto). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovavosi.

9. Konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas sprendė, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat tarptautinės sutartys, tarp jų ir Europos Žmogaus Teisių konvencija (toliau – ir Konvencija). Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentus nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog, esant perpildytoms kameroms, tekdavo rytais eilėse laukti, kad nusiprausti, nueiti į tualetą, akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šį pažeidimą laikė nustatytu.

11. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliu teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, teismas nenustatė. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno TI įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m iki 17,43 kv. m, dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, pažymėjo, kad minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti.

12. Dėl prausimosi duše trukmės teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte panašiai numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs minėtą teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog sanitariniame mazge yra įrengta praustuvė bei šalto vandens sistema, todėl pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo nusiprausti kameroje atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga, paskirstydama suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad pataisos būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI nerūkė. Atsakovo atstovas patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, teismui nepateikė. Pareiškėjas į bylą taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginį dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, jog pareiškėjas turi pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė kartu su juo kameroje kalėjusių rūkančių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė tikslaus laikotarpio, kuriuo kalėjo kameroje su rūkančiais asmenimis, neprašė kviesti šių asmenų į bylą liudytojais, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan.

Be to, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad, atvykęs į Kauno TI, pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, o į tokį prašymą nebuvo atsižvelgta. Taip pat nepateikta įrodymų, jog dėl galimų kalinimo su rūkančiais asmenimis sukeltų nepatogumų ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Kauno TI pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, būtų prašęs perkelti jį ar rūkantį asmenį į kitą kamerą ir pan. Teismas sprendė, kad abstrakčios ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis negali būti pagrindas konstatavimui, jog Kauno TI pažeidė pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

14. Teismas pažymėjo, kad Kauno TI Psichologų grupės specialisto išvadose nurodyta, kad pareiškėjas kameroje sutaria, prisitaiko, psichologo pagalbos nepageidavo. Duomenų apie pareiškėjo sveikatą, jos pablogėjimą nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas teismui nepateikė. Teismas darė išvadą, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

15. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas nustatė, kad Kauno TI pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 14 parų, ši norma buvo pažeista nežymiai (jam teko 3,38 kv. m), pažeidimas nebuvo tęstinio pobūdžio, be to, didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto. Teismas pabrėžė, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto.

16. Įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas darė išvadą, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Tačiau nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į sprendimo priėmimo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur.

III. 17. Pareiškėjas E. G. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno TI nesilaikė higienos normų ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nuolatinis asmeninės erdvės jam neužtikrinimas, jį laikant perpildytose kamerose, pažeidė jo orumą, sukėlė diskomfortą, nerimą, nepasitenkinimą, sąlygojo konfliktus su kitais nuteistaisiais. Rizikuodavo sužaloti savo ir kitų sveikatą, lipdamas į dviejų aukštų lovos antrą aukštą, nesant kopėtėlių. Pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeidžiamos tyčia, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant prašomo dydžio piniginę kompensaciją. Atsakovo atstovas neužtikrino Konvencijoje ir EŽTT nustatytos ploto normos, t. y. 4 kv. m., dėl kamerose esančio inventoriaus buvo apribotos galimybės judėti. Be to, nesilaikyta ir nacionalinės teisės aktuose įtvirtintos 3, 6 kv. m vienam asmeniui tekančios ploto normos. Prastas miegas, esant mažam plotui, sietinas su kamerų ploto dydžiu, todėl neturtinės žalos dėl miego sutrikimo atlyginimo klausimas spręstinas kartu su neturtinės žalos atlyginimu dėl kameros ploto. Kauno TI kamerose, dušo patalpose neužtikrintas saugumas, t. y. nėra galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtukais, jie neveikia, dėl to, esant reikalui, tekdavo daužyti į duris. Buvo kalinamas antisanitarinėmis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Daugiau negu metus Kauno TI buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, išgyveno vidinį diskomfortą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimą ir EŽTT praktika, vertina, kad nėra pagrindų mažinti jo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, nurodė, kad teismas nėra saistomas prašomos priteisti sumos ir gali ją didinti.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos dydį arba teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, kaip tinkamą neturtinės žalos atlyginimo būdą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas parengtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartoja skunde nurodytas aplinkybes, nenurodo teismo padarytų procesinių ar materialiosios teisės normų pažeidimų. Reikalavimas priteisti didesnį nei teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimo sumą, nėra pagrįstas jokiais argumentais, kurių nebūtų įvertinęs teismas. Teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo klausimo pareiškėjas nekelia. Atsakovo vertinimu, teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra neproporcingai didelis, neatitinka teismų praktikoje suformuotą neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. už kiekvieną netinkamomis sąlygomis praleistą dieną Kauno TI kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 Eur iki 7 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o tai reiškia, kad teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti nuo 56 iki 98 Eur, o atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo patirti nepatogumai truko trumpą laiko tarpą, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktuose nustatyta ploto norma 14 parų, nustatomas neturtinės žalos dydis turi būti minimalus – 56 Eur arba teismo sprendimu pripažįstant pareiškėjo teisių pažeidimą, kaip tinkamą neturtinės žalos atlyginimo būdą. Teismo įvertintas pažeidimas buvo trumpalaikis ir nežymus, o pareiškėjas dėl to nepatyrė neigiamų pasekmių psichinei ar fizinei sveikatai. Teismas netinkamai įvertino nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą ir nusižengimo intensyvumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamu atveju yra pažeista valstybės institucijų pareiga racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas, nes neturtinės žalos materialiojo atlyginimo dydis yra neproporcingas pažeidimo mastui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliaciniame skunde pareikštas materialinis – teisinis reikalavimas bei argumentai, kuriais jis yra grindžiamas, apsprendžia ir bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teisme, ribas.

22. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai nustatė faktinę aplinkybę dėl minimalaus kameros ploto, kuris jam atiteko kalint Kauno TI, nes iš šio ploto sumos neatėmė ploto, kurį užima baldai ir kiti namų apyvokos daiktai. Taip pat nurodo, kad teismas neteisingai įvertino jam padarytos žalos dydį ir pobūdį, kurį prašo kompensuoti didesne pinigų suma. Kitų teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, neginčija.

23. Pareiškėjas savo teiginius dėl netinkamo minimalaus ploto skaičiavimo būdo, kiek tai susiję su minimaliu ploto dydžiu ir baldų užimamu plotu, grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija, ir nurodo, jog minimalaus ploto dydis yra 4 kv. m., į kurį neturi būti įskaitomas baldų ir kitos įrangos užimamas plotas.

24. EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šioje byloje EŽTT taip pat konstatavo, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

25. Aptarta EŽTT jurisprudencija paneigia pareiškėjo teiginius dėl minimalaus ploto dydžio ir jo skaičiavimo būdo, dėl ko šie pareiškėjo teiginiai pripažįstami nepagrįstais bei neteisingais, ir yra atmetami.

26. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertindamas, ar buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, vadovavosi minėta EŽTT praktika ir Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių Laisvių Konvencijos reikalavimų pažeidimo nenustatė. Byloje duomenų, kurie paneigtų šią teismo išvadą, nėra surinkta. Tokių faktinių aplinkybių, išskyrus aptartus neteisingo pobūdžio teiginius, nenurodo ir pareiškėjas.

27. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtų pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimą konstatavo vadovaudamasis nacionalinėje teisėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, o būtent Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) 1.3 punktu. Pagal šią teisės normą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. ir nėra nurodyta, jog į kalinamam asmeniui tenkantį minimalų kameroje plotą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.

28. Iš šios nacionalinės teisės normos matyti, kad ji minimalaus ploto atžvilgiu, kuris turi priklausyti kameroje kalinamam asmeniui, nustato aukštesnį standartą nei numatyta EŽTT jurisprudencijoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinat bei taikant minėtą teisės normą yra konstatuota, kad į kalinamam asmeniui turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

29. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas apskaičiuodamas pareiškėjui tekusio minimalaus ploto dydį, rėmėsi aptartu ploto apskaičiavimo būdu, t. y., iš bendro kameros ploto neatimant ploto, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas minimalaus ploto, kuris atiteko pareiškėjui, skaičiavimo būdas atitiko teisinį reglamentavimą, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pažeidžiant aptartą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 14 parų. Teismas šį pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimą pripažino padariusiu pareiškėjui neturtinę žalą, kurią įvertino 100 eurų suma. Pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta didesnė žala, kuri turi būti įvertinta didesne pinigine suma.

31. Iš bylos matyti, kad aptariamų pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimas nebuvo ženklus bei intensyvus. Pareiškėjui turinčio tekti minimalaus ploto norma (3,6 kv. m) buvo pažeista nežymiai. Minėtų 14 parų laikotarpiu pareiškėjui kameroje atiteko 3,38 kv. m. ploto, t.y., nežymiai mažiau nei yra nustatyta minimali norma. Pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas laikotarpyje nuo 2015 07 15 iki 2016 08 01, o pažeidimas jo atžvilgiu truko 14 parų. Tai patvirtina, kad pažeidimas nebuvo tęstinis bei intensyvus, ar nukreiptas prieš pareiškėjo asmenybę. Byloje taip pat nustatyta, kad didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto.

32. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui neturtinės žalos suma atitinka jam padaryto pažeidimo pobūdį bei sunkumą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą šiuo aspektu, taip pat nėra pagrindo.

33. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš atsakovo veiksmų, kuriais jo teigimu, nebuvo jam sudarytos sąlygos kameroje susisiekti su įkalinimo įstaigos personalu. Tačiau iš bylos matyti, kad pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą šiuo pagrindu, pirmosios instancijos teisme, negrindė, ir šių aplinkybių tyrimas nebuvo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo dalykas. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės iškėlė naują reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuris negali būti bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo dalyku, dėl ko apeliacinio skundo argumentai, susiję su šiuo reikalavimu yra nesvarstytini, nepateikiant į juos motyvuotų išvadų.

34. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

36. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys