2022-02-09 Nr. AB-3432-3-61-3-00338-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-256-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00338-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.1; 12.15.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Club & Lounge 2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Club & Lounge 2“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Club & Lounge 2“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1.1. Panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-348) (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas);

1.2. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 69-103 (toliau – ir VMI sprendimas);

1.3. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. S-1(7-200/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas);

1.4. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Bendrovė skunde nurodė:

2.1. Buvo atliktas Bendrovės pakartotinis pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas už 2017 metų laikotarpį, kurio metu nustatyta, kad Bendrovė į apskaitą įtraukė ūkines operacijas, kurios realiai neįvyko ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnį ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 5 straipsnį ir 17 straipsnio 1 dalį. Tai nustačiusi Panevėžio AVMI surašė 2020 m. birželio 12 d. patikrinimo aktą Nr. (36.1 E)FR0680-297 (toliau – ir Patikrinimo aktas), o, išnagrinėjusi Bendrovės rašytines pastabas, priėmė Panevėžio AVMI sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo mokėtinas sumas (14 864 Eur PVM ir 8 582 Eur PM, 4 172 Eur PVM delspinigių ir 1 642,23 Eur PM delspinigių) ir skyrė 30 proc. dydžio PVM baudą (4 459 Eur) ir 30 proc. dydžio PM baudą (2 575 Eur). VMI ir Komisija netenkino Bendrovės skundų ir patvirtino, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė Bendrovei suteikti teisę į PVM atskaitą, nes pripažino, kad UAB „Maerus“ paslaugų Bendrovei iš tikrųjų nesuteikė.

2.2. Ginčo, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. išrašė UAB „Maerus“ PVM sąskaitas faktūras už suteiktas įvairaus pobūdžio paslaugas, nėra. Visos sąskaitos apmokėtos pavedimais per akcinę bendrovė (toliau – ir AB) SEB banką. UAB „Maerus“ nuo šių išrašytų PVM sąskaitų faktūrų mokėtiną 14 863,34 Eur PVM į valstybės biudžetą sumokėjo nustatyta tvarka ir terminais. Tai patvirtina pirmąją prielaidą Bendrovei į PVM atskaitą. VMI, remdamasi PVM sąskaitų faktūrų forma, nepagrįstai konstatavo, jog nėra antrosios prielaidos teisei į PVM ataskaitą atsirasti.

2.3. VMI neįrodė, kad UAB „Maerus“ realiai jokių paslaugų nesuteikė, apsiribodama PVM sąskaitų faktūrų, priėmimo-perdavimo aktų formos analize, bet neatsižvelgusi į tai, kad Bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, surinkta kita papildoma medžiaga patvirtina realų paslaugų teikimą.

2.4. VMI, priimdama VMI sprendimą, nepagrįstai netaikė turinio viršenybės prieš formą principo.

2.5. Kadangi paslaugų savybė yra ne materialus jos pobūdis, įrodyti paslaugos suteikimo faktą yra sudėtinga, o kai kuriais atvejais netgi neįmanoma. Vis dėlto Bendrovė pateikė daugiau nei pakankamai įrodymų, patvirtinančių suteiktų paslaugų realumą. Atsižvelgiant į nematerialų paslaugų pobūdį (mokymai, konsultacijos, darbuotojų atranka, informacijos perdavimas buhalterijai) didelė įrodomoji reikšmė yra liudytojų, kuriems tie mokymai ir konsultacijos buvo teikti parodymai. Tačiau VMI šiuo atveju nepagrįstai liudytojų parodymų nevertino, padarydama neteisingą išvadą, kad jie dviprasmiški ir vertintini tik kaip su Bendrove susijusių asmenų gynybinė pozicija.

2.6. Komisija, nagrinėdama Bendrovės skundą, Bendrovės surinktus įrodymus įvertino atsietai, nepagrįstai nustatė, kad jie nesusiję su ginču, išimtinai remdamasi tik VMI poziciją pagrindžiančiais įrodymais ir nieko nepasisakydama dėl Komisijos posėdyje apklaustų liudytojų parodymų, jų ryšio su pateiktais rašytiniais įrodymais.

2.7. VMI nepagrįstai ignoravo aplinkybes, kad Bendrovė kartu su UAB „Anos kiemas“ vykdo naktinių klubų veiklą Kauno ir Vilniaus miestuose su prekės ženklu Anna Mesha. Anna Mesha naktiniai klubai Kaune veikia įmonės UAB „Anos kiemas“ vardu, tuo tarpu Anna Mesha naktiniai klubai Vilniuje yra valdomi Bendrovės. Abi įmonės yra valdomos tų pačių akcininkų, veikia su tuo pačiu prekės ženklu, buhalterinė apskaita yra tvarkoma pas tuos pačius asmenis, prekės įsigyjamos iš tų pačių tiekėjų. Todėl dėl paslaugų teikimo su UAB „Maerus“ elektroniniais laiškais bendravo Anna Mesha atstovas.

2.8. Komisijos teiginiai, kad UAB „Maerus“ buvo įkurta fiktyvių paslaugų teikimui, yra nepagrįsta. Šią išvadą Komisija grindžia ikiteisminiame tyrime UAB „Maerus“ buvusios direktorės G. R. duotais parodymais, kad ji buvo tik formali vadovė, o viską darė P. B.. Priešingai nei teigia Komisija, ši aplinkybė tik patvirtina nuoseklius Bendrovės parodymus, jog paslaugų teikimui Bendrovė samdė P. B. dėl jo turimų žinių ir patirties. Esminė aplinkybė buvo ne UAB „Maerus“, kuri teikia paslaugas, o konkretus asmuo, t. y. P. B.. Nuo 2018 m. vasario 5 d. visos UAB „Maerus“ akcijos buvo perleistos P. B.. Nuo tada jis yra UAB „Maerus“ akcininkas ir direktorius. UAB „Maerus“ ir toliau vykdo veiklą, teikia finansinės atskaitomybės dokumentus, kas paneigia Komisijos išvadas, kad ši įmonė buvo sukurta tik fiktyviai veiklai vykdyti.

2.9. Komisijos išvada, kad šalys nesilaikė esminių 2017 m. sausio 25 d. Konsultavimo paslaugų sutarties (toliau – ir Sutartis) sąlygų, nepagrįsta. Sutarties 4.3 punkte, priešingai nei nurodo Komisija, nėra susitarta, kad kiekvienai atskirai paslaugai teikti privalomai bus perduodama informacija. Sutartis nenukrypo nuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.722 straipsnio ir nenumatė privalomų rašytinių ataskaitų teikimo. Todėl Komisija nepagrįstai teigė, kad tarp šalių nebuvo teikiama informacija dokumentų forma ir tai įrodo, kad Sutartis nebuvo vykdoma. Esminės paslaugų Sutarties sąlygos, vadovaujantis CK 6.716 straipsniu, yra vienos šalies įsipareigojimas suteikti paslaugas, o kitos šalies už jas atsiskaityti. Nei viena iš šių esminių sąlygų pažeista nebuvo. UAB „Maerus“, atstovaujama P. B., paslaugas teikė, o Bendrovė už jas atsiskaitė.

2.10. VMI nepagrįstai ignoravo faktines aplinkybes dėl Bendrovės ir P. B. santykių, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad Bendrovei paslaugų P. B. neteikė. Bendrovės ir P. B. santykiai prasidėjo 2016 m. lapkričio mėnesį. 2016 m. lapkričio 15 d. Bendrovės akcininkas F. F. elektroniniais laiškais pradėjo bendrauti su P. B. (pirmiausia yra prašoma atsiųsti gyvenimo aprašymą, susitikti pokalbiui). Prieš pradedant bendradarbiavimą su P. B., jis atsiuntė elektroninį laiką su savo gyvenimo aprašymu, kas patvirtina, kad P. B. buvo pasamdytas tik po to, kai buvo įsitikinta jo kompetencija ir gebėjimu suteikti atitinkamas paslaugas. Ši aplinkybė patvirtino faktą, jog sprendimas pirkti paslaugas iš P. B. nebuvo spontaniškas, buvo apgalvotas ir priimtas įvertinus P. B. kompetenciją. Tuo tarpu VMI ignoravo ikisutartinius šalių santykius ir apsiribojo išimtinai Sutarties vertinimu, kas sudarė formalią priežastį konstatuoti, jog iki 2017 m. sausio 25 d. paslaugos negalėjo būti suteiktos.

2.11. 2018 m. kovo 7 d. F. F., duodamas parodymus, nurodė, jog apmokama suma už suteiktas paslaugas visada buvo derinama tarpusavyje tarp jo ir P. B.. P. B. pateikdavo savo skaičiavimus, kiek jis išleido, sunaudojo savo laiko, o F. F. žiūrėdavo, ar tai realu. Suderinus sumą, UAB „Maerus“ išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui. Kadangi sumos buvo suderintos iš anksto, jas Bendrovė ir apmokėdavo. Dėl to, kad suteiktų paslaugų kaina kiekvienu atveju buvo suderinama individualiai, jų apimtys kiekvieną kartą skyrėsi.

2.12. Komisijos teiginį, kad įkainiai nebuvo suderinami tarp šalių, paneigė P. B. elektroniniai laiškai skirti Bendrovės buhalterei ir F. F., kurie patvirtino faktą, jog suteiktų paslaugų apimtys būdavo suderinamos tarp P. B. ir F. F., o buhalterė, negavusi patvirtinimo, apmokėjimo neatlikdavo.

2.13. Komisijos argumentas, kad priėmimo-perdavimo aktų sudarymui taikomas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, yra neteisingas, nes nei vienas įstatymas nenumato priėmimo-perdavimo aktų privalomo pildymo, jų formos ar turinio. Komisija, susikoncentravusi vien tik į priėmimo-perdavimo aktų vertinimą ir nesiedama jų su kitais Bendrovės pateiktais rašytiniais įrodymais, neanalizuodama jų turinio, padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, jog ginčo paslaugos nebuvo suteiktos, o Bendrovė nepateikė atitinkamos kokybės materialinę (daiktinę) formą turinčių darbo eigos dokumentų ir paslaugų suteikimo rezultatą patvirtinančių dokumentų.

2.14. VMI, nesupratusi, kas yra „ikko“ sistema, kaip ji veikia ir kokio pobūdžio mokymai darbuotojams buvo reikalingi, padarė nepagrįstą išvadą, kad „ikko“ programos įdiegimo ir mokymo paslaugų pirkimas iš UAB „Maerus“ nepagrįstas tikslingumo, ekonominio naudingumo ir protingumo kriterijais.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į Bendrovės skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakydama į Bedrovės skundą, VMI atsiliepime nurodė:

4.1. Nors patikrinimo metu buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Maerus“ Bendrovei išrašė 33 PVM sąskaitas faktūras už 85 641,61 Eur, išskiriant 14 863,34 Eur PVM, kuriose buvo nurodyta ta pati paslauga „Konsultacinės paslaugos pagal sutartį (Consulting services under the contract)“, tačiau Bendrovei buvo apribota teisė į PVM atskaitą pagal nustatytas UAB „Maerus“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes Bendrovė neįrodė, kad pagal jas ūkinės operacijos realiai įvyko. Bendrovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų Sutartyje nustatytų veiksmų atlikimo seką, įrodymų apie teiktas ataskaitas, pateiktus užsakymus, derintas paslaugų kainas. Dėl to buvo pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė ir UAB „Maerus“ nesilaikė esminių Sutarties sąlygų.

4.2. VMI poziciją dėl realiai nesuteiktų paslaugų sustiprino ir pateikti priėmimo-perdavimo aktai, kuriuose nurodytas tik bendras paslaugų kiekis (valandomis) ir bendra paslaugų kaina. Esant skirtingam paslaugos turiniui, turi skirtis tiek jų matavimo vienetai, tiek įkainiai. Todėl apskaitos dokumentuose paslaugos turėtų būti atvaizduotos skirtingai. Bendrovė nepateikė objektyvių įrodymų, kada, kokia apimtimi ir kokia kaina kiekviena iš paslaugų buvo suteikta.

4.3. Siekiant nustatyti, ar UAB „Maerus“ realiai suteikė Bendrovei konsultavimo paslaugas, buvo apklausti esami ir patikrinimo laikotarpiu dirbę darbuotojai. Taip pat patikrinimo metu buvo apklausta buvusi Bendrovės vykdomoji direktorė, patikrinimo metu ėjusi direktorės pareigas, A. B., kuri Panevėžio AVMI pateikė pakankamai abstraktaus pobūdžio paaiškinimą, kuris iš dalies prieštaravo patikrinimo metu surinktiems faktams. Esant duomenų prieštaringumui ir tam tikrų faktų neatitikimui, Bendrovės darbuotojų pateikti paaiškinimai įvertinti kritiškai, kaip nepatvirtinantys suteiktų paslaugų realumo.

4.4. Bendrovės pateikti elektroninio susirašinėjimo laiškai, atlikus išsamią atliktų ūkinių operacijų turinio, jų laiko, masto, apimties ir apskaitos analizę, tik galėjo papildyti atliktą įvertinimą, bet ne jį pakeisti. Todėl, įvertinus visą patikrinimo medžiagą, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Bendrovės pateikti elektroniniai laiškai nepatvirtino suteiktų paslaugų realumo.

4.5. Įvertinus patikrinimo metu surinktą medžiagą ir nustačius, kad Bendrovės pateiktuose dokumentuose nefigūruoja nei UAB „Maerus“, nei P. B., padaryta pagrįsta išavda, kad neįrodyta, jog P. B. atliko Bendrovės vykdomojo direktoriaus funkcijas.

4.6. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leido teigti, kad, UAB „Maerus“ pervedus už suteiktas paslaugas suteiktas lėšas, buvo siekiama jas pasisavinti, įforminant realiai neįvykusias ūkines operacijas ir išvengti mokestinių prievolių, teikiant melagingas PVM ir PM deklaracijas. Nors ikiteisminis tyrimas dėl veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje (Sukčiavimas), nutraukas, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (Turto pasisavinimas) ir BK 220 straipsnio 1 dalyje (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas). Taigi nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą savaime nepaneigė to fakto, jog UAB „Maerus“ galėjo (negalėjo) suteikti paslaugas Bendrovei. Be to, baudžiamosios bylos išvados neturi įtakos Bendrovės mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų. Todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakyta vertinti ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, kaip patvirtinančią suteiktų paslaugų realumą Bendrovei. Šią poziciją dar labiau sustiprino tai, jog Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) atliko UAB „Maerus“ mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyta, jog UAB „Maerus“ faktiškai ekonominės veiklos nevykdė, buvo naudojama PVM sukčiavime kaip priedanga – tarpinė grandis – sandorių grandinėje visuomenei priešiškiems, neteisėtiems tikslams pasiekti UAB „Maerus“ nesuteikė paslaugų Bendrovei.

4.7. Nustačius, kad Bendrovė analogiškas paslaugas dėl sistemos „ikko“ įsigijimo pirko iš UAB „Straujos prekybos sistemos“, o iš UAB „Maerus“ – už ženkliai didesnę kainą, padaryta pagrįsta išvada, kad toks veikimas nėra pagrįstas ekonominio naudingumo ir protingumo kriterijais.

4.8. Patikrinimo metu buvo atlikta itin išsami analizė, buvo apklausti Bendrovės buvę ir esami darbuotojai, išsiųsti paklausimai ir gauti atsakymai iš įmonių, turėjusių ryšių su Bendrove, atlikta išsami Bendrovės pateiktų elektroninių laiškų ir įrodymų analizė, analizuotos P. B. vykdytos funkcijos. Dalis Bendrovės pateiktų įrodymų, kurie jos teigimu patvirtina suteiktų paslaugų faktą, įvertinti kritiškai, nes nustatyti neatitikimai tarp Bendrovės išsakytų teiginių ir patikrinimo metu nustatytų faktų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu Bendrovės skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias ginčui reikšmingas aplinkybes:

6.1. Panevėžio AVMI, atlikusi pakartotinį Bendrovės PVM ir PM deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2017 m. laikotarpį, surašė Patikrinimo aktą, kuriame nustatė, kad Bendrovė į apskaitą įtraukė ūkines operacijas, kurios realiai neįvyko ir tokiu būdu pažeidė PVMĮ 58 straipsnį ir PMĮ 5 straipsnį ir 17 straipsnio 1 dalį.

6.2. Bendrovė, nesutikdama su Patikrinimo aktu, pateikė rašytines pastabas.

6.3. Panevėžio AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir rašytines pastabas, priėmė Panevėžio AVMI sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir juo priskaičiuotas 14 864 Eur PVM ir 8 582 Eur PM sumas. Panevėžio AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 97–99 straipsniais, apskaičiavo 4 172 Eur PVM delspinigių ir 1 642,23 Eur PM delspinigių, o, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsniu, skyrė Bendrovei 30 proc. dydžio PVM baudą (4 459 Eur) ir 30 proc. dydžio PM baudą (2 575 Eur).

6.4. Bendrovė, nesutikdama su Panevėžio AVMI sprendimu, padavė skundą VMI, kuri, išnagrinėjusi skundą, priėmė VMI sprendimą, kuriuo netenkino Bendrovės skundo.

6.5. Bendrovė, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri priėmė Komisijos sprendimą, kuriuo Bendrovės skundas buvo atmestas.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs PVMĮ 58 straipsnį, PMĮ 11 straipsnį, 17 straipsnį, juos aiškinančią teismų praktiką, konstatavo, kad, esant realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, mokesčių mokėtojo pateikti apskaitos dokumentai, nesant vieno iš rekvizitų, t. y. ūkinės operacijos turinio, laikytini neturinčiais juridinės galios, negali būti laikomi pagrindžiančiais mokėtojo patirtas sąnaudas.

8. Spręsdamas, ar byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidusių VMI padaryti išvadą, kad Bendrovės pateiktuose UAB „Maerus“ PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos paslaugos nebuvo suteiktos, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsniu, MAĮ 67 straipsniu, juos aiškinančia teismų praktika, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sutiko su VMI pozicija, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų Sutartyje nustatytų veiksmų atlikimo seką. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie teiktas ataskaitas, pateiktus užsakymus, derintas paslaugų kainas.

9. Teismas, neatkartodamas VMI argumentų, konstatavo, kad Bendrovės sandoriai su UAB „Maerus“ negali būti pagrindu į PVM atskaitą, nes paslaugų pardavimas Bendrovei užfiksuotas tik PVM sąskaitose faktūrose, kitų paslaugų suteikimą patvirtinančių dokumentų Bendrovė nepateikė.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kauno AVMI atliktame UAB „Maerus“ mokestiniame tyrime konstatuota, jog UAB „Maerus“ faktiškai ekonominės veiklos nevykdė, buvo naudojama PVM sukčiavime kaip priedanga – tarpinė grandis – sandorių grandinėje visuomenei priešiškiems, neteisėtiems tikslams pasiekti. UAB „Maerus“, nevykdydama ūkinių operacijų, imituodama ekonominę veiklą, vien tik surašydama apskaitos dokumentus, dalyvavo sandoriuose, kurie sudarė formalias sąlygas kitiems ūkio subjektams neteisėtai atskaityti pirkimo PVM, sąnaudas bei sukūrė sąlygas neapmokestinus išgryninti pinigines lėšas. Teismui tai leido padaryti išvadą, kad UAB „Maerus“ išrašytos konsultavimo paslaugų pardavimo PVM sąskaitos faktūros Bendrovei buvo surašytos formaliai, atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko.

11. Teismas, įvertinęs tai, kad: patikrinimo metu apklausti Bendrovės darbuotojai M. Ž., D. K. ir J. A. pateikė paaiškinimus, jog pažįsta P. B. ir jis jiems teikė konsultacijas bei mokymus (supažindino su vidaus tvarka, darbo eiga, ir kaip naudotis kasos „ikko“ sistema); apie kitus P. B. darbus apklaustieji plačiau papasakoti negalėjo; nors buvusi Bendrovės vykdomoji direktorė A. B. nurodė, kad P. B. UAB „Maerus“ dirbo nuo pat pradžių, tačiau oficialiai sutartis su UAB „Maerus“' sudaryta tik 2017 m. sausio 25 d., o P. B. UAB „Maerus“ įsidarbino tik 2017 m. sausio 26 d., A. B. Bendrovėje dirbo nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. padarė išvadą, kad šios aplinkybės leido konstatuoti, jog Bendrovės pateikti paaiškinimai yra abstraktaus pobūdžio, kurie prieštarauja patikrinimo metu surinktiems faktams, todėl Panevėžio AVMI pagrįstai nepripažino Bendrovės darbuotojų paaiškinimų, kaip patvirtinančių UAB „Maerus“ suteiktų paslaugų realumą.

12. Įvertinęs Bendrovės skundo argumentą dėl nepagrįstai įrodymais nepripažintų elektroninių laiškų, teismas su juo nesutiko, nustatęs, kad Panevėžio AVMI atliko išsamią P. B. paties rašytų ir jam rašytų elektroninių laiškų analizę ir nustatė, jog tik trys laiškai savo turiniu yra susiję su Bendrovė veikla, nors iš jų ir sunku nustatyti, koks yra P. B. tikrasis vaidmuo, be to visi kiti laiškai arba nesusiję su Bendrovės veikla, arba didžiąja apimtimi yra susiję su UAB „Anos kiemas“ vykdoma veikla.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstą Bendrovės argumentą, kad ji vykdo naktinių klubų veiklą UAB „Ana Mesha butas“ Vilniuje ir UAB „Anos kiemas“ Kaune, nes byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Bendrovė vykdo tik naktinio klubo UAB „Ana Mesha butas“ veiklą Vilniuje, tuo tarpu naktinis klubas UAB „Anos kiemas“ Kaune yra atskiras juridinis asmuo ir jis neturi nieko bendra su Bendrove.

14. Teismas sutiko su VMI pastebėjimais, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 14 punktu, P. B. negalėjo dalyvauti inventorizacijoje, kadangi jis nėra Bendrovės darbuotojas, o dirba UAB „Maerus“, kuri pagal byloje esančią medžiagą, nėra inventorizacijos paslaugas teikianti įmonė. Teismas pažymėjo, kad P. B. vardas ir pavardė nefigūruoja nei viename su inventorizacija susijusiame dokumente. Tą faktą, jog P. B. dalyvavo inventorizacijoje galimai patvirtina tik keli elektroniniai laiškai, iš kurių turinio sunku nustatyti, ar P. B. iš tiesų dalyvavo aptartame procese.

15. Įvertinę tai, kad nei UAB „Maerus“, nei P. B. nėra bendravęs su kitomis patikrinimo metu identifikuotomis įmonėmis dėl Bendrovės reikalų, ir tik vienintelio UAB „Liviko“ buvusio darbuotojo D. D., tuo metu dirbusio su Bendrove, buvo nurodyta, jog jis yra bendravęs su P. B. dėl prekių asortimento, tačiau nepasirašinėjo jokių sutarčių ir neturi tai patvirtinančių elektroninių laiškų, teismas konstatavo, kad dokumentai, kuriuos įvertinus padarytos šios išvados, nepagrindė Bendrovei suteiktų paslaugų realumo. Šios išvados nepakeitė gautas atsakymas iš BTB apskaitos.

16. Teismas, įvertinęs patikrinimo metu surinktą medžiagą ir UAB „Straujos prekybos sistemos“ paaiškinimus, kurie patvirtino, kad Bendrovė iš UAB „Maerus“ pirko analogiškas paslaugas, kurias teikė UAB „Straujos prekybos sistemos“, tik už ženkliai didesnę kainą, t. y. vietoje 70 Eur per mėnesį (plius 14,70 Eur PVM), 100 Eur už valandą (plius PVM), neatsižvelgiant į darbų sudėtingumą ir kitus kriterijus, neturėjo pagrindo abejoti, kad analogiškų paslaugų pirkimas už ženkliai didesnę kainą nėra pagrįstas ekonominio naudingumo ir protingumo kriterijais. Teismas atkreipė dėmesį, kad P. B. siųstas elektroninis laiškas patvirtino, jog jis pats nemokėjo naudotis UAB „Straujos prekybos sistemos“ įdiegta įranga. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad paaiškinimai, jog P. B. pirmasis išmoko dirbti su sistema ir vėliau apmokė likusius darbuotojus, pagrįstai įvertinti kritiškai. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir dėl to, kad sistema Bendrovėje buvo įdiegta 2017 m. sausio 11 d., o Sutartis su UAB „Maerus“ buvo sudaryta tik 2017 m. sausio 25 d. Vadinasi, Bendrovės darbuotojai jau mokėjo dirbti su sistema, kadangi jiems buvo atlikti pradiniai mokymai. Taip pat teismas pripažino, kad šie dokumentai, kurie buvo įvertinti, nepatvirtino Bendrovei suteiktų paslaugų realumo.

17. Teismas sutiko su VMI išvada, kad Bendrovė neįrodė, jog P. B. atliko funkcijas, tapačias Bendrovės vykdomosios direktoriaus funkcijoms.

18. Teismas pripažino faktą, jog aplinkybę, kad UAB „Maerus“ nesuteikė paslaugų Bendrovei, patvirtino į bylą pateiktos darbo sutartys, iš kurių teismas nustatė, kad jos surašytos pagal šabloną, jose pakeisti tik priimamo darbuotojo asmens duomenys, pareigos, darbo užmokesčio dydis ir bandomasis laikotarpis. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 29 darbo sutarčių, tik 13 sudaryta laikotarpiu, kai Bendrovei konsultavimo paslaugas teikė UAB „Maerus“. Be to, darbo sutartys tiek iki 2017 m. sausio 25 d., kai su UAB „Maerus“ buvo pasirašyta Sutartis, tiek po 2017 m. liepos 1 d., tiek po sutarties su UAB „Maerus“ pasibaigimo, buvo sudaromos pagal vieną ir tą patį šabloną. Tai paneigė faktą, jog Bendrovėje darbo sutarčių rengimo funkciją atliko P. B..

19. Kauno apygardos prokuratūros 2019 m. gegužės 3 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtino, kad UAB „Maerus“ atžvilgiu, negalėjus įrodyti, kad UAB „Maerus“ negalėjo suteikti bei nesuteikė paslaugų Bendrovei, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tačiau, teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta ir tai, kad, UAB „Maerus“, pervedus už suteiktas paslaugas suteiktas lėšas, galimai buvo siekiama jas pasisavinti, įforminant realiai neįvykusias ūkines operacijas, ir išvengti mokestinių prievolių, teikiant melagingas PVM ir PM deklaracijas. Todėl ir buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl veikų numatytų nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (Turto pasisavinimas) ir BK 220 straipsnio 1 dalyje (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas). Tai nustatęs, teismas priėjo prie išvados, kad aptartas nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo savaime nepaneigė fakto, jog UAB „Maerus“ galėjo ar negalėjo suteikti paslaugas Bendrovei, atsižvelgęs ir į tai, kad baudžiamojoje byloje padarytos išvados neturi įtakos Bendrovės mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų.

20. Teismas konstatavo, kad VMI surinko pakankamai įrodymų, kuriuos įvertinus pagal jų patikimumą, pakankamumą, nuoseklumą, jie patvirtino, jog Bendrovė neturi teisės į PVM atskaitą, sąnaudų priskyrimą leidžiamiems atskaitymams dėl realiai neįvykusių ūkinių sandorių.

21. Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius tinkamai įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias pagrįsti Bendrovei apskaičiuotus mokesčius bei su jais susijusias sumas, nes pateikė pakankamai daug įrodymų dėl Bendrovės teisės į PVM atskaitą. Padaręs šią išvadą, teismas atmetė Bendrovės argumentą, kad VMI nepagrįstai apsiribojo tik PVM sąskaitų faktūrų, priėmimo-perdavimo aktų formos analize ir netyrė kitų rašytinių įrodymų.

22. Remdamasis PMĮ 2 straipsnio 22 dalimi, 11 straipsnio 4 dalimi ir MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti išlaidų, patirtų, uždirbant pajamas, realumą, paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas. Aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros), neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, leido padaryti išvadą, kad Bendrovė, vadovaudamasi PVM sąskaitomis faktūromis bei jose užfiksuotais duomenimis, negalėjo pripažinti (pagrįsti) PM mažinančių sąnaudų. Kadangi Bendrovė nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, ir nepagrindė konkrečių įsigytų paslaugų pardavimo fakto, ryšio tarp šių paslaugų įsigijimo bei jų panaudojimo Bendrovės veikloje, susijusioje su pajamų uždirbimu, teismas laikė, kad Bendrovė savo poziciją grindė tik abstrakčiais paaiškinimais, spėjimais, nesilaikydama MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos pateikti įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei padarė mokesčių administracinius. Todėl teismas sutiko, kad PVM sąskaitas faktūras mokesčių administratorius pagrįstai pripažino neturinčiomis juridinės galios.

23. Teismas nesutiko su Bendrovės argumentais, kad Komisijos sprendimas nenuoseklus, jame netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, Bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai, neanalizuotas jų turinys, surinkti įrodymai įvertinti atsietai, nenustatant jų sąsajumo. Teismas konstatavo, kad Komisija įvertino aktualias įstatymo nuostatas dėl pajamų ir leidžiamų atskaitymų bei suformuotą teismų praktiką, išsamiai išanalizavo ginče susidariusią faktinę situaciją, įvertino byloje esančius duomenis ir motyvuotai išnagrinėjo ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tiek pajamų pripažinimo, tiek leistinų atskaitymų klausimais.

24. Pripažinęs, kad Bendrovės skundas nepagrįstas, teismas netenkino Bendrovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 25. Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

26. Bendrovė apeliaciniame skunde pakartojo aplinkybes ir argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teisme. Grįsdama skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą Bendrovė apeliaciniame skunde nurodo:

26.1. Pirmosios instancijos teismas tiesiog perrašė VMI sprendimą, neatsižvelgė į Bendrovės skundo motyvus, pateiktus rašytinius įrodymus ir dėl to neatskleidė bylos esmės.

26.2. Perrašydamas VMI sprendimą, teismas padarė tą pačią vertinimo klaidą, kurią padarė ir VMI – Bendrovė nebuvo nurodžiusi, kad naktinių klubų veiklą vykdo tiek Kaune, tiek ir Vilniuje. Priešingai, Bendrovė aiškiai nurodė, kad naktinių klubų veiklą vykdo tik Kaune.

26.3. Perrašydamas VMI sprendimą, teismas, kaip ir VMI, nepagrįstai Bendrovės ir P. B. santykių pradžią siejo su Sutarties vykdymu, nes Bendrovės pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, kad santykiai su P. B. užsimezgė 2016 m. lapkričio 5 d., t. y. du mėnesiai iki Sutarties sudarymo.

26.4. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs į bylos nagrinėjimą iškviesti liudytojus, užkirto kelią Bendrovei į teisingą bylos išnagrinėjimą ir galimybę įrodyti skundo aplinkybes viena iš leistinų įrodinėjimo priemonių.

26.5. Byloje liudytojų apklausa buvo reikalinga, siekiant Bendrovei pagrįsti skunde išdėstytas materialinio pobūdžio aplinkybes. Be to, Komisijos posėdyje nebuvo apklausta R. M., nors iš pateiktų elektroninių laiškų akivaizdu, kad ji betarpiškai bendravo su P. B. tiek paslaugų apmokėjimo, tiek buhalterinių dokumentų, tiek inventorizacijų, tiek darbuotojų įdarbinimo klausimais. Ji būtų detaliau paaiškinusi 4 214,43 Eur sumai išrašytos sąskaitos apmokėjimo aplinkybes (2017 m. vasario 6 d. elektroninis laiškas). Be to, eismo išvada, kad P. B. negalėjo dalyvauti inventorizacijose, nepagrįsta, nes Bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog P. B. kiekvieną savaitę vykdė Bendrovės inventorizaciją. Jeigu teismas būtų tenkinęs Bendrovės prašymą ir apklausęs teismo posėdyje F. F., P. B. ir R. M., būtų pats įsitikinęs Bendrovės skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl teiktos inventorizacijos paslaugos.

26.6. Dėl liudytojų apklausos teismo posėdyje neprieštaravo ir VMI atstovas. Todėl nėra suprantamas teismo atsisakymas tenkinti šį Bendrovės prašymą. Nemotyvuotas teismo atsisakymas apklausti liudytojus pažeidė proceso betarpiškumo principą.

26.7. Atsisakymas apklausti liudytojus, patvirtina, kad teismas, net nepradėjęs nagrinėti bylos iš esmės, jau turėjo išankstinę nuomonę dėl būsimo sprendimo.

26.8. Pirmosios instancijos teismas neištyrė į bylą Bendrovės su skundu pateiktų rašytinių įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė nepagrindė paslaugų suteikimo fakto.

26.9. Iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis, teismas padarė išvadą, kad ūkinės operacijos neįvyko. Teismas tiesiog apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad Bendrovė nepateikė paslaugų faktą pagrindžiančių įrodymų, nenurodydamas, kokie tai įrodymai, nepaaiškindamas, kodėl Bendrovės pateikti įrodymai nėra pakankami.

26.10. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta apie aplinkybę, kad mokesčių administratorius gavo patvirtinimą iš UAB „Liviko“ darbuotojo D. D., jog jis bendravo su P. B.. Toks pat patvirtinimas buvo gautas ir iš UAB „Straujos prekybos sistemos“ darbuotojo E. R., tačiau sprendime taip pat nieko apie šią aplinkybę nepasisakyta. Teismo sprendime nieko nepasisakyta ir dėl 2019 m. rugpjūčio 12 d. konsultacinės išvados dėl UAB „Maerus“ suteiktų paslaugų Bendrovei.

27. VMI atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

28. VMI atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą nurodo faktines aplinkybes ir argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui. VMI laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti Bendrovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl Bendrovei papildomai apskaičiuotų PVM, PM bei su šiais mokesčiais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Panevėžio AVMI sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriame apskaičiuota mokėtini 14 864 Eur PVM ir 8 582 Eur PM, 4 172 Eur PVM delspinigių ir 1 642,23 Eur PM delspinigių, paskirta 4 459 Eur PVM bauda ir 2 575 Eur PM bauda.

31. VMI, išnagrinėjusi Bendrovės skundą, priėmė VMI sprendimą, kuriuo patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą.

32. Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal Bendrovės skundą, priėmė Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtino VMI sprendimą.

33. Bendrovė pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė apklausti liudytojus, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad byloje yra kitų įrodymų, kurie teismui bus pakankami išnagrinėti bylą iš esmės.

34. MAĮ 153 straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui.

35. Lietuvos vyriausiasis teismas, aiškindamas aptartas MAĮ normas, yra nurodęs, kad jose įtvirtintas mokesčių mokėtojo teisės remtis dokumentais ir įrodymais, nepateiktais kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui, ribojimas yra taikomas tik ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, t. y. kai mokestinį ginčą nagrinėja centrinis mokesčių administratorius ar Komisija. Nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, mokesčių mokėtojas turi visas ABTĮ numatytas teises. ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus. ABTĮ nenustato jokių proceso šalies teisės teikti įrodymus apribojimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-999/2009; 2013 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-462/2013).

36. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 56 str. 5 d.).

37. Taigi nagrinėjant mokestinį ginčą teisme liudytojų parodymai yra leistina įrodinėjimo priemonė. Pažymėtina ir tai, kad liudytojų parodymams negali būti prilyginami asmenų paaiškinimai duoti ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms.

38. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

39. Tai reiškia, kad teismas negali a priori (iš anksto; nepatikrinus), neišnagrinėjęs bylos iš esmės, spręsti ar byloje pakanka įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog yra nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

40. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Bendrovės prašymo apklausti liudytojus, visų pirma, privalėjo išsiaiškinti, kokias bylai turinčias reikšmės aplinkybes prašomi apklausti liudytojai gali patvirtinti. Vietoje to pirmosios instancijos teismas atmetė aptartą prašymą vien tuo pagrindu, kad byloje yra kitų įrodymų, kurių pakanka bylą iš esmės išnagrinėti, taip be pakankamo pagrindo apribodamas Bendrovės teisę teikti teismui įrodymus bei pažeisdamas procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą administracinių bylų teisenoje. Kadangi dėl aptarto procesinės teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta bylą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 1 d.).

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Bendrovės apeliacinis skundas patenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

43. Panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Club & Lounge 2“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė