2019-12-11 Nr. AB-23994-3-62-3-00911-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3030-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00911-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN nuo 2014 metų. Bausmę atliko 14, 20, 8 būriuose, kuriuose trūko gyvenamojo ploto, kurį mažino įrengti baldai. Teigė, kad 14 būrio patalpose įrengti 2 sanitariniai mazgai, iš kurių vienas iki 2017 m. spalio 23 d. buvo tupimas ir juo sudėtinga naudotis, jei skauda kelius, 8 būryje įrengti 3 sanitariniai mazgai, kuriais naudojosi 40 ir 80 nuteistųjų, todėl trūko sanitarinių įrenginių. Tarp dušų neįrengtos pertvaros, ant grindų nebuvo guminių kilimėlių ar medinių grotelių, silpnas apšvietimas bei ventiliacija, bendro dušo patalpa seniai neremontuota.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 14 būrio patalpose neįrengtos rūbų ir avalynės džiovyklos, neveikė mechaninė ventiliacija, nuolat tvyrojo drėgmė. Pažymėjo, kad 14 ir 8 būrių patalpose neįrengta priešgaisrinė gesinimo sistema, dūmų jutikliai, avariniai išėjimai. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nes jais naudojasi kelių būrių nuteistieji, nesudarytos sąlygos užsiimti boksu, imtynėmis, karatė. Ilgalaikio pasimatymo patalpose buvo 6 kambariai, bendras tualetas, dušas ir virtuvėlė, kambarių durys nesandarios, nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio, reikėjo laukti eilėse prie dušo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, jautė nuolatinę depresiją, buvo sutrikęs miegas. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus.

Pažymėjo, jog 14 būryje yra 2 pisuarai ir 2 sėdimi klozetai, 8 būryje yra 3 tualetai bei 3 pisuarai. Yra sienelės, skiriančios kietuosius įrenginius, taip pat yra užtraukiamos užuolaidos, kurios dar labiau užtikrino pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi ir tikrina Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlieka einamuosius remonto darbus. Teigė, kad duše persirengimo patalpoje prie kiekvienos vietos yra medinės grotelės. 14 būrio nuteistieji turi drabužių džiovyklą, taip pat sudaryta galimybė drabužius džiovinti lauke. Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, patalynė. Marijampolės PN gesintuvai ir kitas gaisrinis inventorius yra laikomas kontroliniuose postuose ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo patalpoje. Marijampolės PN patalpose, būriuose, koridoriuose, laiptinėse yra iškabinti nurodomieji ženklai, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba įstaigoje atlieka priešgaisrinį techninį patikrinimą. 14 būrio kiemas yra įrengtas pagal pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato įrengti pasivaikščiojimo kiemelį būnant su artimaisiais ilgalaikio pasimatymo metu, taip pat teisės aktai nenumato ilgalaikio pasimatymo gyvenamųjų patalpų plotų. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo T. N. skundą atmetė.

8. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų nuo 2014 metų iki 2018 m. gegužės 9 d., nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo patalpinimo Marijampolės PN pradžios (2014 metų), tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 8 d. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jo teisių pažeidimai vyko kiekvieną dieną, be to, nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė šio termino praleidimo svarbių aplinkybių ar priežasčių. Todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo ir jo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. gegužės 8 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad byloje analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 8 d.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog 8, 14 būriuose trūko gyvenamojo ploto normos, nustatė, kad objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. spalio 23 d. , nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. bausmę atliko 14 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 77,25 kv. m, joje ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinti 24 asmenys, todėl vienam nuteistajam teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. bausmę atliko 8 būryje, kurio plotas 259,42 kv. m, joje ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta 80 nuteistųjų (perkelti iš 14 ir 15 būrių), todėl vienam nuteistajam teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad trūko sanitarinių įrenginių, nurodė, jog 14 būrio patalpose įrengti 2 sanitariniai mazgai, 8 būryje buvo įrengti 3 sanitariniai mazgai, kuriais naudojosi 40 ir 80 nuteistųjų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 14 būrio sanitariniame mazge įrengti 2 pisuarai ir 2 sėdimi klozetai ir ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 38 iki 42 nuteistųjų, 8 būryje įrengti 3 tualetai ir 3 pisuarai, ginčo laikotarpiu būryje buvo 80 nuteistųjų. Todėl teismas padarė išvadą, kad sanitarinių įrenginių kiekis atitiko normose numatytus reikalavimus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad tarp dušų neįrengtos pertvaros, ant grindų nebuvo guminių kilimėlių ar medinių grotelių, silpnas apšvietimas bei ventiliacija, bendro dušo patalpa seniai neremontuota, pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Marijampolės departamento patikrinimo aktą, nuotraukas, konstatavo, kad dušinių įrengimas nepažeidė galiojančių teisės aktų, nes dušo persirengimo patalpoje prie kiekvienos sėdimos vietos yra medinės grotelės, o duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtent naudodamasis dušu dėl slidžių grindų būtų patyręs traumų, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas naudodavosi dušais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad 14 būrio patalpose neįrengtos rūbų ir avalynės džiovyklos, neveikė mechaninė ventiliacija, nuolat tvyrojo drėgmė, nustatė, jog Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, patalynė, patalynė ir drabužiai skalbiami, priimami bei atiduodami išskalbti nustatytu ir patvirtintu Marijampolės PN direktoriaus grafiku, o Centro patikrinimo akte nėra konstatuota, kad skalbyklos patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų.

13. Teismas pareiškėjo teiginius, kad: 14 ir 8 būrių patalpose neįrengta priešgaisrinė gesinimo sistema, dūmų jutikliai, avariniai išėjimai; pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nes jais naudojasi kelių būrių nuteistieji, nesudarytos sąlygos užsiimti boksu, imtynėmis, karatė; taip pat dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo prie ilgalaikių pasimatymų patalpų ir eilių prie dušo, atmetė kaip deklaratyvius ir visiškai neįrodytus. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo vertinti, jog pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, jautė nuolatinę depresiją, buvo sutrikęs miegas, nustatė, jog pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo, be to, pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl virškinimo problemų, nė karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos laikymo sąlygos. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

15. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų žalos atlyginimas negalimas.

III. 16. Pareiškėjas T. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai priteisiant jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas mano, kad jam padaryta neturtinė žala yra dėl valstybės tarnautojų veiksmų/neveikimo, todėl tokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas senaties terminas. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė jokio dėmesio į tai, jog atsakovas į gyvenamųjų patalpų plotą įskaičiuoja baldus (spintelės 110/43cm), miegamąsias vietas (lovos 190/60 cm), stalus (43/60 cm), kas sudaro 2 kv. m, todėl nuteistajam tenka vos 1,30 kv. m laisvo ploto. Taip pat teismas atsižvelgė tik į neteisingus atsakovo paaiškinimus ir nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą asmenų skaičių 14 būrio aktualioje gyvenamojoje patalpoje. Dauguma nuteistųjų yra paskirti į 14 būrio 1 sekciją, kuri visą laiką yra perpildyta, o Marijampolės PN administracija tai slepia. Be to, nuteistieji didžiąją laiko dalį yra uždaryti gyvenamosiose patalpose.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinio inventoriaus įrengimo, nors jokių įrodymų, jog 8 ir 14 būrių patalpose yra priešgaisrinis avarinis išėjimas, priešgaisrinė signalizacija, dūmų jutikliai ir kur yra iškabinti evakuacijos planai atsakovo atstovas nepateikė, nes jų nėra. Teigia, kad 8, 14, 15 būrių langai visiškai sandariai uždaryti grotomis ir gaisro atveju sudegtų apie 80 lokalinio sektoriaus nuteistųjų. Taip pat teismas nepatikrino pareiškėjo teiginių dėl būrių avarinių išėjimų ir kitų priešgaisrinių sistemų planų, kurių nurodytuose būriuose nėra. Taigi teismas rėmėsi neteisingais atsakovo teiginiais ir neišreikalavo iš atsakovo atstovo pareiškėjo skunde nurodytų dokumentų ir įrodymų.

20. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, jog tualete turi būti po klozetą arba unitazą 12 asmenų, pisuarą – taip pat 12 asmenų. Mano, kad nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje neadekvačioje šio įsakymo redakcijoje numatyta 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų. Teismas, remiantis protingumo principu, turėjo atsižvelgi į tai, jog klozetas ir pisuaras nėra tas pats ir jų naudojimosi funkcijos yra skirtingos.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovo teiginiai, jog Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų drabužiai, patalynė yra netiesa, nes jokių drabužių skalbykloje skalbti negalima. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovui naudinga pozicija, sumenkindamas pareiškėjo teiginius, taip atmesdamas teisingumo sampratą ir pasitikėjimą ja. Teismas net nesvarstė, jog pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi nustatytas normas kiekviename būryje turi būti įrengtos rūbų ir avalynės džiovyklos.

22. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju jis skundžiasi ne dėl dušų pertvarų, o dėl to, jog nesant pačiame duše medinių grindų kilimėlių, iškyla didelė grėsmė nuo tekančio vandens, kuris nubėga į vandens surinkimo kanalus, užsikrėsti tokia liga kaip kojų nagų grybeliu. Taigi pareiškėjui kyla prievolė kreiptis į teismą ginant savo teises. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir į komentarus dėl atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų bei pažymų. Teismas taip pat nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo atstovo pareiškėjo skunde nurodytų dokumentų dėl bendro dušo apšvietimo, patalpos kapitalinio remonto, ventiliacijos. Taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus.

23. Pareiškėjas nesutinka su byloje paskirstyta įrodinėjimo pareiga, manydamas, jog atsakovo atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir nepateikė neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN nuo 2014 metų iki 2018 m. gegužės 1 d., nebuvo pažeisti teisės aktai. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pareiškėjas prašo išreikalauti konkrečius dokumentus iš atsakovo atstovo apie kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir vertina jį kaip visiškai nepagrįstą. Teigia, kad yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2015 m. gegužės 8 d. pritaikė ieškinio senatį ir, nustatęs, kad vertinamasis aktualus ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., išnagrinėjęs bylos duomenis, aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų žalos atlyginimas yra negalimas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti ir priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su pritaikytu ieškinio senaties terminu, taip pat teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo jam tenkantį laisvą plotą gyvenamosiose patalpose, nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir palaikė byloje vien atsakovo atstovo poziciją, taip pat nesutiko su atmestais jo nusiskundimais dėl patalpų higienos reikalavimų pažeidimų.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas teisme gautas 2018 m. gegužės 8 d., pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų ilgą delsimą kreiptis į teismą, į atsakovo atstovo prašymą skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2015 m. gegužės 8 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2015 m. gegužės 8 d. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog atsakovo atstovo padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas minėtai daliai pareiškėjo reikalavimų pagrįstai taikė ieškinio senatį.

32. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2267-525/2019).

33. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo pareiškėjui, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismas pažymėjo, jog atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais.

34. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

35. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu 8 ir 14 būryje pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis sąlygomis, nes jam buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte numatyta minimali 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo, pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.

36. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. spalio 23 d., nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. 14 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 11, 25), o nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. 8 būryje jam teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 13, 26, 27). Byloje nėra jokių duomenų, kuriuos reikėtų vertinti kitaip šiuo aspektu nei juos vertino teismas, be to, apeliaciniame skunde taip pat nėra paneigti minėti nustatyti bylos medžiaga duomenys, taigi teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Taigi nei vienoje iš paminėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeistas Taisyklių 111.1 punkte nustatytas 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto standartas.

37. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

38. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis gyvenamojo ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios leistų daryti šiuo aspektu priešingą išvadą, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas.

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės itin detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris iš esmės atitiko atsakovo atstovo pateiktą poziciją, nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas.

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis kitomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių ir teisės aktų nuostatų, susijusių su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytomis kitomis aplinkybėmis (t. y. dėl aprūpinimo klozetais, nuteistųjų skalbykla, medinių grindų kilimėlių nebuvimo duše, dėl bendro dušo apšvietimo, patalpos kapitalinio remonto, ventiliacijos), kurias teismas, išsamiai išanalizavęs bylos duomenis, nevertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimus šiuo konkrečiu atveju. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė