feff3a9e-d8e5-4819-b0dd-988d82e8cb8d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2-620-330/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00254-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 8 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankroto administratoriaus D. J. atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Svertuva“ bankroto byloje (byla Nr. eB2-768-601/2018), n u s t a t ė :I.

Ginčo esmėKauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi UAB „Svertuva“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , įmonės bankroto administratoriumi paskyrė D. J.. Ä®monės bankroto administratorius pateikė teismui pareiÅ¡kimÄ , praÅ¡ydamas UAB ,,Svertuva“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu. Bankroto administratorius nurodė, kad UAB „Svertuva“ prie bankroto privesta tyčia. PaaiÅ¡kino, kad nuo įmonės įregistravimo iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonėje dirbo net 28 darbuotojai.

Darbuotojai keitėsi kas mėnesį arba net dažniau. PraktiÅ¡kai kiekvienam darbuotojui įmonė liko skolinga. Kai tik ateidavo laikas mokėti darbo užmokestį, įmonės vadovė R. B. nutraukdavo darbo sutartį su darbuotoju arba atgaline data praneÅ¡davo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kad darbuotojas net nedirbo, pakeisdavo parduotuvių spynas. Administratorius paaiÅ¡kino, kad 2014 m. kovo 13 d. R. B. įsteigė UAB ,,Sartera“, kuri vykdė analogiÅ¡kÄ veiklÄ ir veikė toje pačioje vietoje. 2016 m. rugpjūčio 25 d. tai įmonei buvo iÅ¡kelta bankroto byla, o 2017 m. kovo 16 d.

įmonė buvo iÅ¡registruota. Suprasdama, kad gresia bankrotas, R. B. 2016 m. gegužės 11 d. įregistravo UAB ,,Svertuva“, perregistravo kasos aparatus ir toliau tęsė tÄ pačiÄ veiklÄ . Prekybos vietose visos reklamos iÅ¡liko UAB ,,Sartera“ vardu. Vienintelis skirtumas tarp UAB ,,Sartera“ ir UAB ,,Svertuva“ – adresas. Nenorėdama, kad kas nors surastų įmonę pagal adresÄ , R. B. įregistravo įmonę Europos pr. 122, Kaune. Å is adresas Kaune garsėja kaip įmonių vaiduoklių adresas.

Neatsiskaitydama su darbuotojais įmonės vadovė elgėsi nusikalstamai neatsakingai. Ji taikėsi į socialiai labiausiai pažeidžiamus asmenis, kurie, tikėtina, neieÅ¡kos teisybės, nesikreips į teismus ir negins savo teisių. UAB „Svertuva“ iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , įmonės dokumentai ir turtas administratoriui nebuvo perduoti, todėl, teismui iÅ¡davus vykdomÄ jį dokumentÄ , administratorius su antstole nuvyko į UAB ,,Svertuva“ prekybos vietÄ . Antstolė įsitikino, kad tai tikrai UAB ,,Svertuva“ (buvo gauta parduotuvės patalpų nuomos sutartis bei patikrinti kasos aparatai).

Pardavėjai paskambinus jÄ Ä¯ darbÄ priėmusiam asmeniui (tikėtina, kad tai buvo R. B.), Å¡i pasiÅ«lė pardavėjai pasiimti savo daiktus ir bėgti iÅ¡ parduotuvės, palikus prekes. Antstolė paaiÅ¡kino, kad bėgti nėra jokios prasmės. Nei antstolei, nei bankroto administratoriui asmuo, priėmęs į darbÄ pardavėjÄ , neprisistatė, nesutiko atvykti ir vėliau niekaip nebendravo. UAB ,,Svertuva“ dokumentai nebuvo rengiami ir teikiami įstatymų nustatyta tvarka Juridinių asmenų registrui, neperduoti bankroto administratoriui.

Apie bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ Ä¯monės vadovas turėjo galimybę žinoti, esant įmonei nemokiai, jis nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, yra pagrindas iÅ¡vadai, jog įmonės dokumentai faktiÅ¡kai yra paslėpti, sunaikinti ar neiÅ¡saugoti. Tai įrodo aplaidų ir (arba) netinkamÄ buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , dėl to nėra galimybės nustatyti UAB ,,Svertuva“ veiklos, jos faktiÅ¡kai turimo turto ar įsipareigojimų dydžio bei struktÅ«ros.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėKauno apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ pripažinti BUAB „Svertuva“ bankrotÄ tyčiniu atmetė.Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumÄ , nurodė negalįs daryti iÅ¡vados, kad UAB „Svertuva“ situacija atitinka įstatyme nurodytos tyčinio bankroto sÄ vokos sÄ lygas.

Pažymėjo, kad bankroto administratorius, teikdamas praÅ¡ymÄ , nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie atskleistų iÅ¡ esmės sÄ moningai blogus įmonės vadovės ir/ar valdymo organų veiksmus, privedusius UAB ,,Svertuva“ prie nemokios įmonės padėties. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad BUAB ,,Svertuva“ vadovė sÄ moningai atliko blogus įmonės valdymo veiksmus, sukėlusius įmonės nemokumÄ (ar nemokios įmonės padėties esminį pabloginimÄ ) ir tarp tokių vadovės veiksmų ir įmonės nemokumo (kaip veiksmų/neveikimo rezultato) yra priežastinis ryÅ¡ys.

Teismas deklaratyviais pripažino bankroto administratoriaus argumentus, esÄ Ä¯monės vadovė, supratusi, jog įmonei UAB ,,Sartera“, kurios vadove ji buvo, gresia bankrotas, įregistravo UAB ,,Svertuva“, Å¡iai perregistravo kasos aparatus ir toliau tęsė tÄ pačiÄ veiklÄ . III. Atskirojo skundo argumentaiPareiÅ¡kėjas BUAB „Svertuva“ bankroto administratorius D. J. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – UAB „Svertuva“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu.

Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: Teismas negalėjo daryti iÅ¡vados, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu. UAB „Svertuva“ bankrotas yra vadovėlinis „Fenikso“ sindromo pavyzdys. Ä®monės dalyviai, iÅ¡ anksto sugalvoję planÄ , organizavo įmonės veiklÄ taip, kad galėtų nekontroliuojami gauti visas įmonės pajamas, nemokėdami darbuotojams darbo užmokesčio, o, iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , veiklÄ perkelti į kitÄ Ä¯monę.

Tai patvirtina, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Ä®monė praktiÅ¡kai nevykdė buhalterinės apskaitos, įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui jokių dokumentų, įmonės vadovas sistemingai pažeidinėjo mokėjimų eiliÅ¡kumo reikalavimus, kadangi įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitÄ Ä¯monę, skolas paliekant bankrutuojančiai įmonei. Teismas tik formaliai įvertino administratoriaus praÅ¡ymÄ dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka, neapklausė įmonės dalyvių, antstolės, dalyvavusios įmonės turto perėmime, kitos įmonės UAB „Sartera“ bankroto administratoriaus, įmonės darbuotojų.

Atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ negauta.IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiÅ¡kėjo BUAB „Svertuva“ bankroto administratoriaus praÅ¡ymas įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimÄ teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. PareiÅ¡kėjas BUAB „Svertuva“ bankroto administratorius praÅ¡ymÄ pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu grindė tuo, kad jos vadovė R. B. blogai valdė įmonę, kad įmonės vykdyta veikla buvo perkelta į kitÄ Ä¯monę, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus nurodytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, jog UAB „Svertuva“ bankrotÄ nulėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, todėl atmetė praÅ¡ymÄ Ä¯monės bankrotÄ pripažinti tyčiniu.

PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, pateikė atskirÄ jį skundÄ . Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) 20 straipsnio 1 dalį teismas, nustatęs Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje nurodytus požymius, gali pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus praÅ¡ymu. Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sÄ moningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo bÅ«ti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ , susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotÄ tyčiniu, nustatęs bent vienÄ iÅ¡ Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iÅ¡ Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).

Tačiau pagal kasacinio teismo praktikÄ visi Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiÅ¡ki, o taikomi tik kartu su Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiÅ¡kia, kad jei nėra priežastinio ryÅ¡io tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryÅ¡io tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali bÅ«ti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimÄ negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Pagal kasacinio teismo praktikÄ tam, jog bÅ«tų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotÄ , nėra bÅ«tina nustatyti vien tik konkretų veiksmÄ ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotÄ . Reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumÄ , įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumÄ .

Bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotÄ nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant iÅ¡vengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Pavyzdžiui, kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali bÅ«ti vertinami tokie atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklÄ Ä¯ kitÄ tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtÄ Ä¯monę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atmesti praÅ¡ymÄ dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, atskirajame skunde nurodė, kad teismas iÅ¡ byloje esančių duomenų negalėjo daryti iÅ¡vados, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra tyčinio bankroto požymių.

Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo bei taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ä®rodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir įrodymų visetÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad Å¡ioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo iÅ¡raiÅ¡ka.

Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti to teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantas pateikia savo subjektyviÄ nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiÅ¡kinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iÅ¡ pradžių kiekvienÄ Ä¯rodymÄ Ä¯vertina atskirai, o iÅ¡vadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetÄ .

Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimÄ , kuris nėra palankus pareiÅ¡kėjui, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iÅ¡ apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino Å¡alių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių argumentų.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 301 straipsnis, 338 straipsnis).

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai bÅ«dinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo iÅ¡tirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms iÅ¡vadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkcijÄ . Tai reiÅ¡kia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų iÅ¡taisymui.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas neturi pagrindo kartoti pirmosios instancijos teisme įvykusio bylos nagrinėjimo visa apimtimi, todėl Å¡iuo atveju vertintina, ar teismo iÅ¡vados dėl apelianto nurodytų ginčijamų aplinkybių yra pagrįstos. Apeliantas, teigdamas, kad teismas tik formaliai įvertino administratoriaus praÅ¡ymÄ dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka, neapklausė įmonės dalyvių, antstolės, dalyvavusios įmonės turto perėmime, kitos (susijusios) įmonės bankroto administratoriaus, įmonės darbuotojų, nepagrįstai siekia įrodinėjimo naÅ¡tÄ perkelti teismui, nors ir Å¡ios kategorijos bylose taipogi galioja bei negali bÅ«ti paneigiamas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡naudojo visas procesines priemones, jog buvusi įmonės vadovė bÅ«tų informuota apie vykstantį teisminį procesÄ , tačiau Å¡ios priemonės nebuvo sėkmingos. Dėl Å¡ios aplinkybės, įvertinant ir tai, kad bankroto administratorius teismui nesuformulavo konkretaus praÅ¡ymo dėl atskirų asmenų apklausos (apsiribodamas abstrakčiu teiginiu, jog, esant reikalui, teismas galėtų apklausti buvusius įmonės darbuotojus), apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ klausimÄ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti raÅ¡ytinio proceso tvarka pripažįsta teisingu.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas atmeta skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo aktyvumo stokos, esÄ pasireiÅ¡kusios tuo, jog nebuvo apklausti įmonės dalyviai, vadovė, buvę darbuotojai ir kiti susiję asmenys. Teismo aktyvumo pareiga nepaneigia bendrosios įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklės, pagal kuriÄ Ä¯rodyti privalo tas, kuris teigia (CPK 12 straipsnis). Atmestini pareiÅ¡kėjo atskirojo skundo argumentai, jog teismas neanalizavo byloje esančių aplinkybių visumos, neteisingai įvertino įrodymus ir neatskleidė bylos esmės. IÅ¡ apskųstos nutarties turinio matyti, kad teismas pakankamai iÅ¡samiai pasisakė dėl pareiÅ¡kėjo nurodytų požymių, kuriais Å¡is grindė UAB „Svertuva“ bankroto pripažinimÄ tyčiniu, įvertino su tuo susijusius įrodymus.

Apeliacinis teismas, iÅ¡analizavęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, bankroto administratoriaus atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada apie nepakankamumÄ duomenų, jog UAB „Svertuva“ prie bankroto buvo privesta tyčia. Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, pagal kuriÄ bankrotas yra tyčinis, jeigu įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitÄ Ä¯monę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklÄ vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į Å¡iÄ Ä¯monę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.

Pažymėtina, kad esminis IBÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytÄ prezumpcijÄ charakterizuojantis požymis yra tas, jog veikla perkeliama kitiems subjektams, kurie dėl egzistuojančio Å«kio subjektų ar jų valdymo organų sÄ sajumo (pvz., kuomet veikla perkeliama į nuo skolininko - juridinio asmens atskirtÄ Ä¯monę (naujai įkurtÄ Ä¯monę), kuomet veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) ir tokiu bÅ«du visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla – kitai (susijusiai) įmonei.

Nagrinėjamu atveju administratorius neįrodinėjo ir byloje nebuvo nustatyta, jog iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Svertuva“ veikla buvo perkelta į kitÄ juridinį asmenį, kaip tai apibrėžta Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. PrieÅ¡ingai, administratorius nurodė, kad bÅ«tent į (o ne iÅ¡) UAB „Svertuva“ buvo perkelta kito juridinio asmens – UAB „Sartera“ veikla, o tokia situacija visiÅ¡kai neatitinka UAB „Svertuva“ tyčinio bankroto požymių, nurodytų Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

IÅ¡ administratoriaus teiginių nėra aiÅ¡ku, kokiÄ Å¾alÄ bÅ«tent UAB „Svertuva“ kreditoriams ar pačiai įmonei galėjo sukelti toks veiklos perkėlimas, nes UAB „Sartera“ turtinės padėties vertinimas yra už Å¡ios bylos nagrinėjimo ribų. Pažymėtina ir tai, jog vien aplinkybė, kad tam tikrai veiklai pritaikytose patalpose, po to, kai viena įmonė baigia jose vykdyti veiklÄ , analogiÅ¡kÄ veiklÄ pradeda vykdyti kita įmonė, nėra neįprasta praktika ir Å¡is faktas pats savaime nepatvirtina veiklos perkėlimo iÅ¡ vienos įmonės į kitÄ .

Kita vertus, apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, jog tokie administratoriaus argumentai grindžiami objektyviai nepagrįstais teiginiais. Pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ Ä¯monės bankrotas gali bÅ«ti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sÄ moningai siekiama nuslėpti įmonės turto iÅ¡Å¡vaistymÄ ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais.

Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylÄ nagrinėjančiu teismu gali bÅ«ti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia iÅ¡vados dėl įmonės tyčinio bankroto.Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad buvusi įmonės vadovė bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto. Tačiau vien dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimo faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų žalÄ Ä¯monės kreditoriams, siekį nuslėpti įmonės turto iÅ¡Å¡vaistymÄ , pats savaime nepatvirtina aplaidaus ir / ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovė nesirÅ«pino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos.

Pareigos perduoti dokumentus ir turtÄ nustatytu terminu pažeidimas gali bÅ«ti įvertintas taikant buvusiam įmonės vadovui Ä®BÄ® nustatytÄ sankcijÄ , tačiau pats savaime nėra pakankamas įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu. Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumÄ , pagrįstai nekonstatavo priežastinio ryÅ¡io tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryÅ¡io tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo buvimÄ , todėl neturėjo pagrindo įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu.

Esant pirmiau iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo dėl apelianto atskirajame skunde pateiktų argumentų keisti ar naikinti apskųstÄ teismo nutartį, kuria atmestas bankroto administratoriaus praÅ¡ymas įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas atskirÄ jį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,    n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistÄ .           Teisėjas                                                                           Gintaras Pečiulis