2022-02-17 Nr. AB-3689-3-61-3-03766-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1276-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03766-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės K. H. N. N. (K. H. N. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės K.H. N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė K. H. N. N. (K. H. N. N.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 21S29896 (toliau – ir Sprendimas); 2) Panaikinti Departamento 2021 spalio 25 d. sprendimą Nr. 6K-1103 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) Įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Sprendimu Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini). Taip pat nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:

2.1. (duomenys neskelbtini) ji gyvena viena, jos tėvas buvo nužudytas, o ją persekioja Hezbollah grupuotė. Pareiškėja teigė, jog grupuotė manė, kad ji turi pinigų dėl jos gyvenimo Europoje patirties, o gyvenimas vakarietiškos kultūros valstybėje galėjo tapti persekiojimo motyvu. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdama su Sprendimu, nurodė, kad apskundė jį ikiteismine tvarka, tačiau skundas buvo atmestas Komisijos sprendimu.

2.2. Pareiškėjos manymu, aplinkybė, kad pareiškėja nėra viešas asmuo ir (ar) asmuo, susijęs su tam tikromis politinėmis partijomis, savaime nepašalina grėsmės būti persekiojamai ir nepaneigia pareiškėjos persekiojimo fakto. Pareiškėja manė, jog Departamentas nesurinko informacijos apie Hezbollah grupuotę bei išsamiai nevertino, kas nutinka su asmenimis, kuriuos ji imasi persekioti.

2.3. Nurodė, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėja nepriklauso nei vienai iš pažeidžiamų grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Pareiškėja yra moteris, kuri (duomenys neskelbtini) neturi vyriškos paramos, jos tėvas buvo nužudytas. Būtent šie faktai įrodo, kad pareiškėja priklauso pažeidžiamų asmenų grupei – vieniša moteris, neturinti jokio vyriško palaikymo, o tokios moterys (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojamos. Pareiškėjos manymu, jos padėtį daro dar grėsmingesnę jos tėvo nužudymo faktas.

2.4. Pažymėjo, jog Departamentas tik formaliai vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) gairėmis, tačiau neindividualizavo asmeniškai pareiškėjai kylančios grėsmės ir pavojaus patirti beatodairišką smurtą. Atkreipė dėmesį, kad EPPB 2021 m. ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 m. spalio mėn., todėl skundo rengimo metu informacija yra mažiausiai 10 mėnesių senumo. Atsižvelgus į tai, pareiškėja manė, kad EPPB ataskaita neturėjo būti pagrindiniu, vieninteliu ir kertiniu informacijos šaltiniu nusprendžiant nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

2.5. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad sprendimas uždrausti atvykti ir ją išsiųsti yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus sprendimo dalį, kuria nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji sprendimai. Draudimas atvykti sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti yra neproporcingai užkertamas kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjo padėtis kilmės valstybėje. Taip pat pareiškėja paaiškina, jog buvo nurodžiusi, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, prašyta Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Paaiškino, jog pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad sulaukė grasinimų iš Hezbollah grupuotės. Anot pareiškėjos į kiemo teritoriją buvo mėtomi laiškai, kuriais buvo reikalaujama duoti pinigų, kadangi prieglobsčio prašytoja yra grįžusi iš Europos Sąjungos šalies (Vokietijos), todėl neva turi turėti pinigų. Departamento apklausos metu pareiškėja patikslino, kad vėliau buvo nužudytas jos tėvas, jos teigimu, tai padarė būtent Hezbollah grupuotė, todėl bijodama dėl savo gyvybės ir saugumo išvyko iš (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatyta, kad remiantis informacija apie Hezbollah veiklą ir jų taikinius, atsižvelgiant į tai, kad prieglobsčio prašytoja nėra viešas asmuo, nepriklausė jokiai opozicinei ar pozicinei politinei partijai, organizacijai ar ginkluotai grupuotei, nevykdė veiklos prieš Hezbollah ar veiklos, kuri galėtų patraukti Hezbollah atstovų dėmesį, nėra tikėtina, kad Hezbollah turėjo tikslą susidoroti su asmeniu. Pažymėjo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojos pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl teigė, kad asmuo nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Nurodė, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje asmeniui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į asmens individualias savybes ir į tai, kad asmens kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatuotina, kad asmuo neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

3.2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja teigė, kad jai grasina Hezbollah teroristinė grupuotė, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių objektyvių duomenų nepateikė. Be to, pareiškėjos pasakojimas nebuvo suderinamas su surinkta kilmės valstybės informacija, pagal kurią Hezbollah taikiniai, kuriuos ji pati skelbia, yra JAV, Saudo Arabų šalys ir Izraelis, o ne pavieniai (duomenys neskelbtini) piliečiai, neturintys ryšių su minėtomis valstybėmis. Pareiškėja nėra nei viešas asmuo, nei asmuo, susijęs su tam tikromis politinėmis partijomis ar kitokiomis grupuotėmis, todėl tyrimo metu pagrįstai nenustatyta tariamo persekiotojo (Hezbollah teroristinės grupuotės) tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją, kas yra svarbu vertinant tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjos vertinimas, kad ją galėtų persekioti dėl to, kad ji neva anksčiau gyveno Europoje (šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė), yra subjektyvaus pobūdžio ir randama kilmės valstybės informacija šių prielaidų nepatvirtina.

3.3. Paaiškino, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko kilmės valstybės informaciją apie Hezbollah teroristinę grupuotę, jos ištakas bei taikinius, kuri pareiškėjos pasakojimo kontekste yra pakankama konstatuoti, kad Hezbollah teroristinės grupuotės taikiniai nėra pavieniai (duomenys neskelbtini) piliečiai ar asmenys grįžę iš užsienio valstybės, jei tie asmenys neturi sąsajų su anksčiau minėtomis šalimis, nėra iš tų šalių verslo atstovas, nepriklausė jokiai opozicinei ar pozicinei politinei partijai, organizacijai ar ginkluotai grupuotei, nevykdė veiklos prieš Hezbollah ar veiklos, kuri galėtų patraukti Hezbollah atstovų dėmesį, tuo labiau, pareiškėja savo įtarimus dėl tariamo persekiojimo vykdytojo motyvuoja tik prielaidomis, nes kaip pati teigė, tiesioginių grasinimų nesulaukė, jokio fizinio kontakto su grupuotės nariais neturėjo, kas suponuoja, kad tariami persekiotojai, tai yra išimtinai pareiškėjos subjektyvi nuomonė.

3.4. Pažymėjo, kad pareiškėja neįvardijo jokių konkrečių ir individualių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje kyla grėsmė vien dėl to, kad ji yra moteris. Pareiškėja neteigė, kad ji yra persekiojama ar diskriminuojama dėl savo lyties, o vien tai, kad pareiškėja patenka į asmenų grupių, galinčių susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, sąrašą, nesuponuoja individualios grėsmės pareiškėjai atsiradimo tikimybės bei nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjai kyla tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, o jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pati pareiškėja.

3.5. Atkreipė dėmesį, kad atlikto tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėja neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Tai, kad, anot pareiškėjos, (duomenys neskelbtini) nėra saugu gyventi, pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, savaime nesudaro teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pabrėžia, jog remiantis EPPB pateikiama informacija, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjos kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pati pareiškėja taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

3.6. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Departamentas manė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

3.7. Nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas ikiteismine tvarka numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29896 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29896 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1103 dalį. Teismas atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 21S29896 1 punkto, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), bei 2 punkto, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), bei dėl atitinkamos dalies Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1103 dalies panaikinimo.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė tuo, kad sulaukė grasinimų iš Hezbollah grupuotės.

5.2. 2021 m. spalio 4 d. atlikta prieglobsčio prašytojos apklausa. Apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad ji 2015 m. lapkričio 29 d. išvyko iš kilmės valstybės kartu su sūnumi, nes prasidėjo grasinimai iš Hezbollah grupuotės. Pasak prieglobsčio prašytojos, ji gavo pabėgėlio statusą Vokietijoje. 2017 m. gavo leidimą laikinai gyventi Vokietijoje, ten gyveno kartu su sūnumi, kuris dirbo apsaugininku. 2018 m. gegužę, buvę kilmės valstybės kaimynai, pranešė, kad pareiškėjos tėvas serga, todėl ji grįžo į kilmės valstybę. Apie savo išvykimą iš Vokietijos atitinkamoms institucijoms nepranešė. 2018 m. birželio mėnesį turėjo baigtis leidimo laikinai gyventi galiojimas. Grįžusi gyventi į kilmės valstybę, apsistojo mažame miestelyje – Beladiane, tačiau sulaukė grasinimų iš Hezbollah grupuotės. Į kiemo teritoriją buvo mėtomi laiškai, kuriais buvo reikalaujama duoti pinigų, kadangi prieglobsčio prašytoja yra grįžusi iš Europos Sąjungos šalies, todėl neva turi turėti pinigų. Nenurodė, kad būtų sulaukusi tiesioginių grasinimų, tačiau vieną dieną kieme pamatė laišką, kuriame buvo parašyta „Arba duodi pinigų, arba nužudysim jus“. Pareiškėja nusprendė kartu su tėčiu išvykti į (duomenys neskelbtini). Hezbollah grupuotės atstovai sužinojo, kur gyvena pareiškėja ir toliau grasino. 2019 m. balandžio mėn. pareiškėja grįžo namo iš vaistinės ir rado tėvą negyvą, jis buvo sušaudytas. Pareiškėja teigė, kad tai buvo Hezbollah grupuotės išpuolis. Užpuolimo metu paimti prieglobsčio prašytojos dokumentai (pasas, Vokietijoje išduotas leidimas laikinai gyventi) bei mobilus telefonas. Pasak pareiškėjos, ji kreipėsi į policijos pareigūnus, kurie užfiksavo padarytą nusikaltimą. Po išpuolio, pareiškėja norėjo grįžti į Vokietiją pas sūnų, tačiau jai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas ir leidimas laikinai gyventi neišduotas. 2019 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja išvyko į Turkiją ir gyveno iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pareiškėjos teigimu, ji turėjo išvykti, nes negalėjo prasitęsti leidimo laikinai gyventi.

5.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 7 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5.4. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl šeimos neturėjimo kilmės valstybėje yra nesusijusios su anksčiau minėtomis priežastimis, nurodytos aplinkybės laikytinos socialinėmis priežastimis, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017). Atkreipė dėmesį, kad pati pareiškėja aplinkybių, kad yra vieniša, procedūrų metu nesiejo su konvencinėmis priežastimis. Taigi, atsižvelgus į tai, kas nurodyta, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekiant nustatyti, ar pareiškėjai turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas, teismas vertino tik aplinkybes dėl pareiškėjos nurodyto Hezbollah grupuotės persekiojimo ir dėl to tariamai kylančių padarinių.

5.5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, jog Departamentas nesurinko informacijos apie Hezbollah grupuotę bei išsamiai nevertino, kas atsitinka asmenims, kurie yra persekiojami šios grupuotės, yra nepagrįsti. Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Departamentas tyrimo metu nustatė, kad pagrindiniai Hezbollah grupuotės taikiniai yra Saudo Arabija, Izraelis, JAV ir kitos šalys, kurios pritaria Izraelio politikai, o ne pavieniai asmenys.

Pareiškėja taip pat nepateikė jokios kilmės valstybės informacijos, kad Hezbollah grupuotė persekiotų pavienius asmenis. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėja priklausytų organizacijai ar ginkluotai grupuotei, kuri veiklą vykdytų prieš Hezbollah grupuotę. Pareiškėja nevykdo jokios veiklos prieš Hezbollah, taip pat nevykdo jokios veiklos, kuri galėtų patraukti Hezbollah atstovų dėmesį. Atsižvelgus į tai, nėra tikėtina, jog Hezbollah turėjo tikslą susidoroti su pareiškėja. Teismas sutiko su Departamento pozicija, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo pateikti papildomi dokumentai, tačiau dalis dokumentų nėra susiję su prieglobsčio suteikimu Lietuvos Respublikoje, taip pat juose nurodomi pačios pareiškėjos parodymai, kurie neturi jokios įtakos pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai.

Pateiktuose 2015 m. vasario 13 d. ir 2019 m. kovo 11 d. laiškuose nurodama, kad juos parašė Hezbollah milicija. Įvertinus minėtus laiškus, teismas darė išvadą, kad laiškai vertinami kritiškai ir negali būti laikomi patikimais. Pateikti laiškai kelia abejonių dėl jų autentiškumo, kurio negalima nustatyti. Vertinant pateiktus laiškus atsižvelgtina ir į tai, kad vienas jų parašytas prieš beveik 7 metus, o kitas prieš beveik 3 metus, byloje nėra jokios informacijos, jog pareiškėjai būtų grasinama pakartotinai, todėl net vertinant, kad laiškai yra autentiški – pareiškėjos dabartinė padėtis saugumo prasme nesuponuoja išvados, kad jai grėstų realus pavojus.

Be kita ko, negalima daryti prielaidos, kad pateikti laiškai būtų siejami su persekiojamu dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kadangi juose nurodomi grasinimai yra dėl finansinių priežasčių. Taigi, teismas vertino, kad pateikti papildomi dokumentai nepaneigė Departamento Sprendime padarytų išvadų, todėl jie neturi jokios įtakos Sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

5.6. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad Departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis).

5.7. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas įvertino tai, kad pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, o EPPB 2021 m. sausio mėn. parengtose gairėse nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurto lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nurodė, kad dėl galimų grasinimų pareiškėja taip pat gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, kadangi pagal EPPB, (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų (duomenys neskelbtini) miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Kaip matyti, byloje yra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi pagalbos į teisėsaugos institucijas, jos parodymai buvo užregistruoti ir pradėtas tyrimas, tačiau pareiškėja nusprendė išvykti iš kilmės valstybės tyrimui nepasibaigus. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kad jai nebūtų suteikta pagalba, iš byloje esančių duomenų matyti, kad tokia pagalba naudojosi.

5.8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte numatyta, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Departamento komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėja. Teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė, kokios informacijos ji negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjusi pateikti žodiniais paaiškinimais. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos teiginius dėl žodinio skundo nagrinėjimo.

5.9. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatomis. Nurodė, kad Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokius nors teisės pažeidimus. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

5.10. Kadangi teismas sprendė, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 6. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

7. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus. Nurodo, kad pareiškėjai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos. Nesutiko su argumentais, kad nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjos persekiojimą Hezbollah grupuotės; pažymėjo, kad teismas neįvertino buvimo vieniša moterimi bei gyvenimo vakarietiškos kultūros šalyje faktų kaip pažeidžiančių moralės kodeksus ir sudarančių individualaus pobūdžio persekiojimo motyvus. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

8. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

9. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja teigė, kad jai grasina Hezbollah teroristinė grupuotė, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių objektyvių duomenų nepateikė. Be to, pareiškėjos pasakojimas nebuvo suderinamas su surinkta kilmės valstybės informacija, pagal kurią Hezbollah taikiniai, kuriuos ji pati skelbia, yra JAV, Saudo Arabų šalys ir Izraelis, o ne pavieniai (duomenys neskelbtini) piliečiai, neturintys ryšių su minėtomis valstybėmis. Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją apie Hezbollah teroristinę grupuotę, jos ištakas bei taikinius, kuri pareiškėjos pasakojimo kontekste yra pakankama konstatuoti, kad Hezbollah teroristinės grupuotės taikiniai nėra pavieniai (duomenys neskelbtini) piliečiai ar asmenys grįžę iš užsienio valstybės, jei tie asmenys neturi jokių sąsajų su aukščiau minėtomis šalimis, nėra iš tų šalių verslo atstovas, nepriklausė jokiai opozicinei ar pozicinei politinei partijai, organizacijai ar ginkluotai grupuotei, nevykdė veiklos prieš Hezbollah ar veiklos, kuri galėtų patraukti Hezbollah atstovų dėmesį, tuo labiau, pareiškėja savo įtarimus dėl tariamo persekiojimo vykdytojo motyvuoja tik prielaidomis, nes kaip pati teigė, tiesioginių grasinimų nesulaukė, jokio fizinio kontakto su grupuotės nariais neturėjo, kas suponuoja, kad tariami persekiotojai, tai yra išimtinai pareiškėjos subjektyvi nuomonė. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie prieštarautų ginčijamame sprendime surinktai informacijai ar daromoms išvadoms.

10. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymo negrindė baime patirti persekiojimą iš visuomenės atstovų, jos nurodytas tariamas persekiotojas – Hezbollah grupuotė, tačiau pareiškėjos nurodyti tariamo perskiojimo motyvai – ekonominiai. Be to, kaip buvo nustatyta tyrimo metu, ir pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtino, kad šiuo metu jai kylą individualaus persekiojimo grėsmė ir kad jos kilmės valstybės institucijos negali suteikti jai apsaugos nuo šios tariamos grėsmės (pareiškėja teikė teismui dokumentus, kad ji kreipėsi pagalbos į teisėsaugos institucijas, jos parodymai buvo užregistruoti ir pradėtas tyrimas, tačiau pareiškėja nusprendė išvykti iš kilmės valstybės tyrimui nepasibaigus).

11. Departamentas pažymi, kad pareiškėja neįvardijo jokių konkrečių ir individualių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje kyla grėsmė vien dėl to, kad ji yra moteris. Pareiškėja neteigė, kad ji yra persekiojama ar diskriminuojama dėl savo lyties, o vien tai, kad pareiškėja patenka į asmenų grupių, galinčių susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, sąrašą, nesuponuoja individualios grėsmės pareiškėjai atsiradimo tikimybės bei nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjai kyla tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

12. Pažymi, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi, EPPB 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29896 ir Departamento 2021 spalio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1103 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

15. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

16. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas tinkamai neįvertino, kad atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl jai galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

18. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

19. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

20. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

21. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

22. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

23. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

25. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

27. Byloje nustatyta, kad prieglobsčio prašymą pareiškėja pateikė dėl to, kad (duomenys neskelbtini) ji gyvena viena, jos tėvas buvo nužudytas, o ją persekioja Hezbollah grupuotė. Pareiškėjos manymu, Hezbollah grupuotė persekioja ją dėl to, kad ji turi pinigų dėl jos gyvenimo Europoje patirties, o gyvenimas vakarietiškos kultūros valstybėje galėjo tapti persekiojimo motyvu. Departamento sprendime nurodyta, kad pareiškėja nėra pateikusi jos asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų. Ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą.

28. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog Departamento surinkti duomenys (EPPB 2020 m. ir 2021 m. ataskaitos) buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra vieniša moteris ir dėl (duomenys neskelbtini) vyraujančių papročių gali patirti smurtą ne tik iš Hezbollah, bet ir visuomenės ir artimos aplinkos.

29. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas sutiko su Departamento išvadomis, paremtomis EPPB gairėmis, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurto lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei ir kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų (duomenys neskelbtini) miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Departamento surinkti duomenys (EPPB 2020 m. ir 2021 m. ataskaitos) buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų EPPB gairėse padarytas išvadas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad EPPB 2021 m. ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 m. spalio mėn., taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija yra mažiausiai 10 mėnesių senumo, tačiau pareiškėja nepateikė byloje duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) per 10 mėnesių laikotarpį pasikeitė tiek, kad pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jai patirti rimtą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, remiantis vidiniu įsitikinimu įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai nekyla rimta ir asmeninė grėsmė jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjos persekiojimą Hezbollah grupuotės; pažymėjo, kad teismas neįvertino buvimo vieniša moterimi bei gyvenimo vakarietiškos kultūros šalyje faktų kaip pažeidžiančių moralės kodeksus ir sudarančių individualaus pobūdžio persekiojimo motyvus.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjai kylančią individualią grėsmę būti persekiojamai Hezbollah grupuotės ir pagrįstai nurodė, kad pagrindiniai Hezbollah grupuotės taikiniai yra Saudo Arabija, Izraelis, JAV ir kitos šalys, kurios pritaria Izraelio politikai, o ne pavieniai asmenys. Teismas įvertino tai, jog pareiškėja nepriklauso jokiai organizacijai ar ginkluotai grupuotei, kuri priešintųsi Hezbollah, pareiškėja nevykdo jokios veiklos prieš Hezbollah, taip pat nevykdo jokios veiklos, kuri galėtų patraukti minėtos grupuotės atstovų dėmesį. Taigi, teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nėra tikėtina, jog Hezbollah turėjo tikslą susidoroti su pareiškėja. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjos pateiktus laiškus, kurie tariamai įrodo egzistuojančią grėsmę. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, kad kyla abejonių dėl šių laiškų autentiškumo ir jų įtakos pareiškėjos saugumo situacijai (pirmasis laiškas pateiktas prieš 7 metus, kitas – prieš 3 metus). Taip pat teismas teisingai nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pateikti laiškai būtų siejami su persekiojamu dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kadangi juose nurodomi grasinimai yra dėl finansinių priežasčių.

32. Dėl pareiškėjos argumento, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra vieniša moteris ir dėl (duomenys neskelbtini) vyraujančių papročių gali patirti smurtą ne tik iš Hezbollah, bet ir visuomenės ir artimos aplinkos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl šeimos neturėjimo kilmės valstybėje, yra nesusijusios su persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad pareiškėja yra vieniša moteris (duomenys neskelbtini) laikytina socialine priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017). Pažymėtina ir tai, kad Departamentas Sprendime nurodė padidintos rizikos asmenų profilius, tarp kurių nurodomos ir moterys. Tačiau, teisėjų kolegija sutinka su Departamento išvada, jog pareiškėjos individualios savybės ir tai, kad jos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nesudarė pagrindo vertinti, kad kilmės valstybėje (konkrečiai – (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno pareiškėja) pareiškėja gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

33. Komisijos sprendime taip pat nurodyta, jog pareiškėja neįvardijo jokių konkrečių ir individualių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje kyla grėsmė vien dėl to, kad ji yra moteris. Pareiškėja neteigė, kad ji yra persekiojama ar diskriminuojama dėl savo lyties, o vien tai, kad pareiškėja patenka į asmenų grupių, galinčių susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, sąrašą, nesuponuoja individualios grėsmės pareiškėjai atsiradimo tikimybės bei nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjai kyla tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo Komisijos vertinimu.

34. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats ginčijamas Departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės K. H. N. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė