2021-06-02 Nr. AB-11950-3-61-3-02305-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1384-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02305-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.8; 24.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 14097, Nr. 34161 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Socialinių išmokų skyrius neskyrė jam socialinės piniginės paramos laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybės administracijos subjektai siuntė jį atlikti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) draudžiamus priverčiamuosius darbus, o jam atsisakius vykdyti nusikalstamą nurodinėjimą ir bendrininkauti su siuntėjais nusikalstamose veikose, formaliu pagrindu buvo atsisakyta skirti jam vienareikšmiškai priklausančią piniginę socialinę paramą, kas prieštarauja Konstitucijai, valstybės tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos socialinės chartijos 12 ir 13 straipsnių nuostatoms.

3. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybės administracijos nusikalstamos veikos prasidėjo nuo 2014 m. vasario mėn. ir toliau tęsiasi nepertraukiamai, kartojasi kas tris mėnesius, todėl pareiškėjas periodiškai teikia prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kadangi Savivaldybės administracijos subjektai nekliudomai savo nusikalstamomis ir neteisėtomis veikomis padarė jam neatitaisomą didelę turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo manymu, teismas, teisėjai ir kitos susijusios institucijos yra šių veikų bendrininkai ir nuolat nusikalstamai aplaidžiai neišsprendžia nei skundų, nei prašymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

4. Nurodo, kad 2019 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją dėl jam priklausančios socialinės paramos, kuri, anot pareiškėjo, nusikalstamai aplaidžiai neskiriama nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. birželio 22 d.

5. Pareiškėjo manymu, visuomenei naudingai veiklai atlikti gali būti kviečiami tik savanoriai, o ne tie asmenys, kurių nenusavinamos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai yra pažeidinėjami, siekiant laikyti valstybės piliečius baimėje.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas 2019 m. gegužės 3 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 33356 (toliau – ir prašymas), kuriame nurodė, jog prašo nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. (3 mėnesiams) skirti socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (toliau – ir socialinė pašalpa ir kompensacijos).

8. Atsakovas paaiškina, kad Socialinių išmokų skyriaus Asmenų aptarnavimo poskyrio socialinių išmokų specialistė pareiškėjui 2019 m. gegužės 3 d. asmeniškai įteikė siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 1680(2.11.4.36) (toliau – ir siuntimas), kuriame buvo nurodyta, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. pareiškėjas turi atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – VšĮ Vilniaus miesto parkai, Šiltadaržio g. 2, Vilnius, taip pat visa kita būtina informacija apie pareiškėjo teises ir pareigas bei pasekmes, neatvykus atlikti visuomenei naudingai veiklos, kurį pareiškėjas pasirašė.

9. Atsakovas pažymi, kad 2019 m. gegužės 9 d. Visuomenei naudingos veiklos organizavimo sistemoje, kurioje kaupiami duomenys apie visuomenei naudingos veiklos atlikimo eigą, atlikus duomenų apie pareiškėjo visuomenei naudingos veiklos atlikimą patikrą buvo nustatyta, kad jis iki siuntime nustatytos datos neatvyko ir neatliko visuomenei naudingos veiklos, todėl Socialinių išmokų skyrius 2019 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. 14097, Nr. 34161 „Dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų S. F. neskyrimo“, kuriuo socialinė pašalpa ir kompensacijos neskiriamos, kadangi pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje – būdamas darbingas nedirbantis asmuo be pateisinamos priežasties Socialinių išmokų skyriaus nustatytu laiku neatvyko, nepasirašė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties ir neatliko visuomenei naudingos veiklos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir būsto šildymo, geriamojo vandens, karšto vandens išlaidų kompensacijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismas atsakovo atstovo paaiškinimais bei į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 3 d. pateikė Socialinių išmokų skyriui prašymą – paraišką Nr. 33356 piniginei socialinei paramai gauti, taip pat suteikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensacijas laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. (b. l. 43–46).

13. Socialinių išmokų skyrius 2019 m. gegužės 3 d. siuntimu Nr. 1680(2.11.4.36), vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, pasitelkė pareiškėją visuomenei naudingai veiklai atlikti. Siuntimu pareiškėjas buvo informuotas, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui išaiškinta, kad jei dėl objektyvių priežasčių (pvz. ligos, santuokos sudarymo, artimo giminaičio mirties ar kt.) iki nustatytos datos negalėtų atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo apie tai informuoti Savivaldybės administracijos padalinį ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Siuntime taip pat buvo nurodytos neatvykimo pasekmės – socialinė pašalpa neskiriama, o kompensacija neteikiama ar jų teikimas nutraukiamas iki pareigos bus įvykdytos.

14. Socialinių išmokų skyrius elektroniniu laišku, išsiųstu iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) buvo informuotas, kad pareiškėjas neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos (b. l. 83).

15. 2019 m. gegužės 9 d. Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 25 straipsnio 6 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d., nes pareiškėjas neįvykdė Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.

16. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 „Dėl Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).

17. Teismas pažymėjo, kad piniginės socialinės paramos teikimo principai yra įtvirtinti Paramos įstatymo 3 straipsnyje. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnį piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų. Piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos yra nustatytos Paramos įstatymo 25 straipsnyje, o Savivaldybės administracijos pareigos ir teisės teikiant piniginę socialinę paramą – šio įstatymo 23 straipsnyje. Paramos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta imperatyvi atsakovo pareiga neskirti kompensacijų, nutraukti jų teikimą įsiskolinusiems už būsto šildymą, geriamąjį ar karštą vandenį bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, kurie nevykdo šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo. Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte, be kitų atsakovo teisių, nustatyta ir teisė neteikti ar nutraukti socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų.

18. Teismas sprendė, kad tokia įstatymo konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta atsakovo diskrecijos teisė neskirti socialinės paramos ir kompensacijų, bei pažymėjo, kad ši diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendindamas atsakovas privalo vadovautis Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei gero viešojo administravimo principu.

19. Teismas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp jų ir tai, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

20. Nagrinėjamoje byloje teismas, vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų, 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktų nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjas neįvykdė Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

21. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas nustato Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas. Aprašo 11 punktas numato, kad visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiami ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, kurie: socialinę pašalpą nepertraukiamai gauna ne trumpiau kaip 3 mėnesius; būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir (ar) karšto vandens išlaidų kompensacijas (toliau – kompensacijos) nepertraukiamai gauna ne trumpiau kaip 3 mėnesius. Pagal Aprašo 12 punktą visuomenei naudingos veiklos trukmė negali viršyti 40 val. per mėnesį ir daugiau kaip 4 val. per vieną darbo dieną; privalomų darbų trukmė negali viršyti 8 val. per vieną darbo dieną. Aprašo 14 punktas reglamentuoja, kad visuomenei naudingai veiklai asmuo pasitelkiamas atsižvelgiant į organizatoriaus pateiktą veiklos poreikį; jeigu yra skirtingų veiklų poreikis, asmeniui suteikiama galimybė pasirinkti vieną iš siūlomų veiklų. Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad asmuo visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiamas atsižvelgiant į asmens profesinį pasirengimą, asmeninius gebėjimus, pomėgius, į buvusią darbinę veiklą, jo deklaruotą (faktinę) gyvenamąją vietą ir į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, siekiant užtikrinti, kad asmuo patirtų minimalias susisiekimo išlaidas ir visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiami darbingi nedirbantys ar nesimokantys ir nedalyvaujantys aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse asmenys bei dirbantys asmenys, kuriems nustatyta darbo laiko trukmė ne daugiau kaip 30 val. per savaitę (Aprašo 19 punktas).

22. Teismas iš rašytinės bylos medžiagos nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistavo sąlygos pareiškėjo pasitelkimui visuomenei naudingos veiklos atlikimui. Pareiškėjas yra registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo, sulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus bei Socialinių išmokų skyriaus siuntimu gavo nurodymą atlikti visuomenei naudingą veiklą pas nustatytą visuomenei naudingos veiklos organizatorių – VšĮ Vilniaus miesto parkai, adresu: Šiltadaržio g. 2, Vilnius, 40 val. trukmei, atliekant aplinkos tvarkymo darbus.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jokių dokumentų ir duomenų dėl to, kad negalėtų būti pasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai atlikti (Aprašo 20 p., 20.8 p., 27 p.) nei Socialinių išmokų skyriui, nei teismui nepateikė, todėl sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos. Pareigos neįvykdymas jam sukėlė atitinkamas pasekmes, apie kurias jis buvo tinkamai informuotas – siuntime pareiškėjui buvo pateikta pakankamai informacijos, be kita ko, nurodant, kad nedalyvavus visuomenei naudingoje veikloje, socialinės pašalpos ir kompensacijos neteikiamos, iki šios pareigos bus įvykdytos.

24. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus aptarto teisinio reguliavimo kontekste, padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, yra motyvuotas, pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

25. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjas skundo reikalavimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 26 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 53 straipsnio 1 daliai, pažymėjo, kad kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl norminio akto prieštaravimo Konstitucijai pagrindai ir tvarka nustatyti ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai.

26. Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

27. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai, t. y. teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiriboja vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).

28. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Paramos įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 29. Pareiškėjas S. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) pranešti prokuratūrai apie Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų J. R., S. J., V. P. įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo ir veikimo priešingai įstatymų nustatytam institucijos veiklos tikslui, įstatymų pažeidinėjimo, profesinių pareigų nevykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, priesaika valstybei prisiimtų pareigų neatlikimo, teismo autoriteto pažeminimo, teisėjo vardo sumenkinimo, nusikalstamų veikų vykdymo teismo procesinių veiksmų metu nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. birželio 22 d. skundą 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdyje ir priimant skundžiamą sprendimą, atlikti ikiteisminį tyrimą ir kelti baudžiamąją bylą dėl viešojo intereso gynimo; 3) dėl minėtų teisėjų veiksmų teikti motyvuotą prašymą dėl drausminės bylos iškėlimo; 4) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29.1. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, taip pat pažeidžiant tarptautinių teisės aktų (Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos ir Protokolų, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, Europos Socialinės Chartijos) nuostatas.

29.2. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo dėl bylų sujungimo, pažeidė visapusiškumo, objektyvumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principus, nepaisė pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo priemonių taikymo, taip atlikdamas galimai neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus, dėl kurių būtina kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu tęsiasi jau nuo 2014 m., todėl teismai, priimdami nagrinėti pareiškėjo skundus atskirose bylose bei nesujungdami šių bylų į vieną, vilkina procesą, ir taip neužtikrina objektyvaus bylų išnagrinėjimo.

29.3. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui įteiktas siuntimas dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, draudžiančioms prievartinį darbą, bei pažymi, kad teismai piktybiškai nepaiso pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo nuostatų dėl visuomenei naudingos veiklos prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms ištyrimo bei prašymų keiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjo manymu, tai patvirtina aplaidų teismų darbą, už kurį turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

29.4. Pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo sujungti visas pareiškėjo iškeltas bylas į vieną, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą bei į prokuratūrą, bet to nepadaręs, suvaržė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą, teisę dalyvauti teismo posėdyje ir kt. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl ištyrimo, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 26 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 53 straipsnio 1 daliai, bei mano, kad teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl minėtų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai.

29.5. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo reikalavimų, nesiėmė reikiamų procesinių priemonių ir tai sąlygojo neteisingo skundžiamo teismo sprendimo priėmimą. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas administracinis aktas turi būti panaikintas, jei jis neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijos nuostatoms, negalėjo priimti teisingo sprendimo dėl administracinio akto teisėtumo. Pareiškėjas nurodo, kad tokie aplaidūs ir neteisėti pirmosios instancijos teismo veiksmai, nenustatant Vilniaus miesto savivaldybės atliekamų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, daro žalą pareiškėjui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ABTĮ 86 ir 88 straipsnių nuostatas, neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių, nepasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų, teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

29.6. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo veiksmais yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, jam yra nutrauktas elektros energijos tiekimas į butą ir t. t. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė valstybei duotą priesaiką, neįvykdė pareigų, viršijo įgaliojimus, veikė priešingai įstatymų nustatytam institucijai veiklos tikslui, menkino teismo autoritetą ir žemino teisėjo vardą, todėl teismas privalo informuoti prokurorą dėl viešojo intereso gynimo.

30. Atsakovas atstovas Vilnius miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad jis yra nepagrįstas. Socialinių išmokų skyrius nurodo, jog sutinka su skundžiamame teismo sprendime pateiktais argumentais, kuriais remdamasis teismas nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei prašo palikti teismo sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 14097, Nr. 34161, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę išmoką ir kompensacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.

33. Nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, nepasisakė dėl visų byloje reikštų reikalavimų, nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde reikštų reikalavimų, pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 14097, Nr. 34161. Kitą skundo dalį (dėl reikalavimų nedelsiant atnaujinti nutraukto elektros energijos pareiškėjo gyvenamajam butui tiekimą ir priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų neteisėtų veikų, kuri 2019 m. birželio 22 d. skundo įteikimo teismui dieną buvo lygi 506 065,55 Eur) laikė nepaduota. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas dėl 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį laikė nepaduota, pateikė atskirąjį skundą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-671-822/2019 netenkintas ir skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalis palikta nepakeista.

36. Pirmosios instancijos teismas patikrino ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, taip pat išnagrinėjo pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimų (bylą nagrinėti teisėjų kolegijoje arba teismo plenarinėje sesijoje; sujungti pareiškėjo skunde nurodytas bylas) pasisakė 2019 m. liepos 4 d. nutartyje, paaiškino pareiškėjui, kad šie reikalavimai yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė jo 2019 m. gegužės 6 d. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą dėl 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo panaikinimo kreipėsi 2019 m. birželio 25 d., prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje nereiškė, todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kai nesusiję su nagrinėjama byla, todėl atmetami.

37. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Paramos įstatymas ir Aprašas. Paramos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta imperatyvi atsakovo pareiga neskirti kompensacijų, nutraukti jų teikimą įsiskolinusiems už būsto šildymą, geriamąjį ar karštą vandenį bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, kurie nevykdo šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo. Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte, be kitų atsakovo teisių, nustatyta ir teisė neteikti ar nutraukti socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų. Pagal Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punktą piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai inter alia (be kita ko) privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi, teisinis reguliavimas įstatyme vienareikšmiškas – nedalyvavus visuomenei naudingoje veikloje, socialinės pašalpos ir kompensacijos neteikiamos iki šios pareigos bus įvykdytos. Įgyvendinant Paramos įstatymą buvo patvirtintas Aprašas, kuris nustato Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas (Aprašo 2 p.).

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 3 d. pateikė Socialinių išmokų skyriui prašymą piniginei socialinei paramai gauti, taip pat suteikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensacijas laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. Socialinių išmokų skyrius 2019 m. gegužės 3 d. siuntimu pasitelkė pareiškėją visuomenei naudingai veiklai atlikti. Siuntimu pareiškėjas buvo informuotas, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, taip pat išaiškinta, kad jeigu dėl objektyvių priežasčių iki nustatytos datos negalėtų atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo apie tai informuoti savivaldybės administracijos padalinį, ir nė vėliau kaip per vieną mėnesį pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Siuntime taip pat nurodytos neatvykimo pasekmės – socialinė pašalpa neskiriama, o kompensacijos neteikiamos arba jų teikimas nutraukiamas iki pareigos bus įvykdytos. Pareiškėjas neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos (b. l. 48).

39. 2019 m. gegužės 9 d. Socialinių išmokų skyrius priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d., nes pareiškėjas neįvykdė Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Atsižvelgdama į tai, bei nenustačiusi nei vieno pagrindo, draudžiančio visuomenei naudingos veiklos organizatoriams pasitelkti asmenis tokiai veiklai, egzistavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. pagrįstai ir teisėtai nebuvo skiriama socialinė pašalpa bei būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos.

40. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti bylą neatsietai nuo kitų jo iškeltų bylų, tačiau nedetalizavo, kokios tose bylose nustatytos aplinkybės būtų svarbios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, kokią įtaką jos turėtų šioje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

41. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ar įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais atsisakyti skirti pareiškėjui socialinę pašalpą, taip pat nenustatyta, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertinęs byloje esančią medžiagą, išanalizavęs teisės aktus, tinkamai motyvavo išvadą, kodėl nėra tenkinamas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti ginčijamą Sprendimą: teismo sprendime aiškiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės nagrinėjamam ginčui, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, padarytos išvados.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su reikštu ir reiškiamu prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo konstitucingumo. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi jo argumentai dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų, inter alia dėl, kaip teigiama, priverčiamojo darbo, prieštaravimo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms nėra motyvuoti: pareiškėjas iš esmės niekaip nepagrindė, kodėl reikalavimas asmeniui, savo apsisprendimu siekiančiam gauti socialinę paramą, dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje turėtų būti vertinamas kaip prievartinis darbas.

43. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neobjektyvumo, materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimų yra siejami su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas ar neobjektyvumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neobjektyvumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018).

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pranešti prokurorui pagal ABTĮ 111 straipsnį dėl nustatytos nusikalstamos veikos požymių, ar dėl būtinybės ginti viešąjį interesą. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė atsakovo ar pirmosios instancijos teismo teisėjų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl pagrindo kreiptis į prokurorą nėra. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių ar argumentų, kurie leistų daryti tokią išvadą.

45. Dėl pareiškėjo prašymų, susijusių su drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą sprendimą, pažymėtina, kad teisėjų drausminės atsakomybės klausimai, reglamentuoti Lietuvos Respublikos teismų įstatyme bei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, nėra šios bylos nagrinėjamo dalykas.

46. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija į juos neatsako. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė