2021-01-13 Nr. AB-834-3-61-3-01642-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-56-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01642-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas galiojančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui privalomas kameros plotas, kadangi A. M. buvo laikomas su 2–3 suimtaisiais. Pareiškėjas nurodė, kad tikslių kamerų numerių neatsimena, kadangi buvo laikomas dešimtyje kamerų.

3. A. M. akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose esančiame tualete nebuvo užtikrinamas privatumas, todėl jis buvo matomas į kamerą ateinančių asmenų. Kamerose neveikė vėdinimo sistema, todėl susidarė pelėsis, atsirado grybelis, kaupėsi drėgmė, luposi dažai. Dušuose taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas, nes nebuvo atitvarų, todėl maudydamasis, pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų. A. M. teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, kadangi jie nebuvo tinkamai prižiūrimi, kiemeliuose matėsi pelėsis.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė psichologinį diskomfortą ir sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, sutrikusį visavertį gyvenimą bei socialinius įgūdžius, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, miego sutrikimus, dirglumą, padidėjusią baimę aplinkai ir sumažėjusias bendravimo galimybes.

5. Teismo posėdyje A. M. palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą tenkinti.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Vilniaus PN nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose A. M. buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. (su pertraukomis), numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas akcentavo, kad į Lukiškių TI-K atvykusius asmenis skirstant į kameras, buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų.

8. Vilniaus PN pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus ir klozetus bei griaudami atitvarines sieneles, kurios klozetą skiria nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai teko daryti pakartotinį remontą.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos, stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), o sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Vilniaus PN paaiškino, kad reikalavimas skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, iš jo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, yra nepagrįstas.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti.

11. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebėjo per kamerose įrengtas stebėjimo akutes.

12. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai buvo pritaikyti vėdinti patalpas, kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus. Teigė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Vilniaus PN nurodė, kad kamerose buvo įrengtas dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas atitinkantis dieninis ir naktinis elektros apšvietimas.

13. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose buvo laikomi suimtieji (nuteistieji). Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu.

14. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jeigu su tuo suimtasis sutinka. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji kasdien gali pasivaikščioti pusantros valandos, o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Vilniaus PN akcentavo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi, esant būtinybei – barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atliko kiemsargis. Pasivaikščiojimo kiemelius taip pat tvarkė nuteistieji, kurie buvo įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo bei į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

15. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad dėl skunde nurodytų pretenzijų A. M. ginčo laikotarpiu į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Vilniaus PN A. M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktavo kaip nesąžiningas norą pasipelnyti iš valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies: jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką. Aptaręs su minimaliais kalinimo vietų kamerų plotui keliamais reikalavimais susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamam asmeniui tenkantis plotas. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas.

18. Teismas nustatė, kad A. M. Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. (su pertraukomis) buvo laikomas šiose kamerose: 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 195 (2 asmenys); 7,35 kv. m ploto kameroje Nr. 376 (1 asmuo); 7,61 kv. m ploto kameroje Nr. 329 (2 asmenys); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 114 (1 asmuo); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 136 (2 asmenys); 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 175 (1–2 asmenys); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 199 (1–2 asmenys); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 119 (2 asmenys); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108 (1 asmuo); 8,02 kv. m ploto kameroje Nr. 148 (2 asmenys); 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 110 (2 asmenys) ir 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 152 (1–2 asmenys). Kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas – 0,56 kv. m. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,65 kv. m iki 7,94 kv. m, o atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,37 kv. m iki 7,38 kv. m. Teismas sprendė, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu A. M. teisės aktuose nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą užtikrino ir jo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

19. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, asmuo yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog sanitarinio mazgo atskyrimas pertvara nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, kadangi asmuo vis tiek gali būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir prižiūrėtojų.

20. Teismas nurodė, kad pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio pranešime „Dėl A. M. skundo“ yra nurodyta, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Minėtame pranešime taip pat pažymėta, kad teisės aktuose sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nėra numatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos.

21. Teismo nuomone, nurodytas sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrino asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d., 2017 m. gegužės 24 d., 2017 m. birželio 1 d., 2017 m. birželio 7 d., 2017 m. birželio 12 d., 2017 m. liepos 13 d. pusę paros ir 2017 m. rugpjūčio 10 d., iš viso 6,5 paros, buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, t. y. nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gegužės 7 d., nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 6 d., nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. birželio 11 d., nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2017 m. birželio 18 d., nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2017 m. liepos 9 d., nuo 2017 m. liepos 13 d. pusę paros iki 2017 m. liepos 18 d., nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 9 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d., iš viso 98,5 paros, A. M. kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje esančiais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, jog sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje jis buvo laikomas. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime į A. M. skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgus į tai, kad priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, neteisėti Vilniaus PN veiksmai nebuvo konstatuoti. Teismo nuomone, 6,5 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 98,5 parų laikotarpį, kai A. M. kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ar asmenimis, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais.

22. Aptaręs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015) 17 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime bei Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio pranešime yra nurodyta, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus; kamerų langai yra skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi ir yra pritaikyti vėdinti patalpas. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog kameros yra vėdinamos natūraliai per atidarytą langą, kaip nustato Higienos normos 134:2015 17 punktas. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo atstovo veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, A. M. teiginiai nurodytu aspektu buvo atmesti kaip nepagrįsti.

23. Aptaręs Higienos normos 134:2015 14, 15 ir 16 punktų bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklių 14.1 bei 14.3 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai. Nustatyta, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pelėsio, grybelio, drėgmės buvimo požymių ar atsilupusių dažų kamerose nebuvo nustatyta. Teismas akcentavo, kad A. M. skunde nenurodė, ar dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad A. M. neįrodė, jog šiuo aspektu jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

24. Pacitavęs Higienos normos 134:2015 44 punkto nuostatą bei aptaręs atsakovo atstovo teiginius dėl galimybės naudotis dušu sudarymo ir dušo tinkamo įrengimo, teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše, jis ginčijo aplinkybę, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl buvo stebimas kitų nuteistųjų. Teismas akcentavo, kad nacionaliniai teisės aktai nereguliuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenustato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos pertvaros, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog asmens privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos užuolaidos. Teismo nuomone, nors pertvaros dušuose buvo įrengtos, tačiau jos neužtikrino pakankamo privatumo nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad A. M. ginčo laikotarpiu iš viso 105 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu.

25. Aptaręs su nuteistųjų teise pasivaikščioti, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu bei asmenų pasivaikščiojimu kiemelyje susijusį teisinį reguliavimą ir atsakovo atstovo pateiktą informaciją, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tinkamai prižiūrimi, ar, kad juose matėsi pelėsis. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, turėjo tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais, kad pasivaikščiojimo kiemelius tvarko kiemsargis arba paskirti nuteistieji, taip pat tuo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pelėsio. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, o A. M. nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, neva netinkamai prižiūrimų pasivaikščiojimo kiemelių, įrodymų.

26. Teismas pažymėjo, kad pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija patvirtina, jog jis ne kartą kreipėsi į gydytojus, tačiau tai nereiškia, jog A. M. būtent dėl atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo turėjo kreiptis į medicinos specialistus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ar dušu neužtikrinimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti A. M. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas atkreipė dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jeigu asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

27. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pastebėjo, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu vienais atvejais leidžia tik pripažinti pažeidimą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų atsakovo atstovo pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant A. M. privatumo naudojantis sanitariniais mazgais (98,5 paras) ir dušu (105 paras), pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga suma yra 100 Eur, kuri jam turi būti priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

III. 28. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai.

29. Pareiškėjas su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad jam tekęs 3,37 kv. m plotas atitiko teisinį reguliavimą, nesutinka. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog nuteistajam (suimtajam) neužtikrinant 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, kalinimo sąlygos turi būti pripažįstamos nežmoniškoms ir prilygstančioms kankinimui. Atsižvelgęs į tai, A. M. prašo pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamą gyvenamąjį plotą.

30. Pareiškėjas su teismo vertinimu, kad laikotarpiu, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nesutinka. Nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu, buvo nuolat stebimas pareigūnų, o sanitariniai mazgai nebuvo įrengti tinkamai, kadangi matomumas nebuvo ribojamas jokiomis konstrukcijomis, nebuvo įrengta užuolaidų. A. M. teigia, kad turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo požiūriu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir jam sukelti nemalonių išgyvenimų. Pareiškėjas pažymi, kad tai reiškia, jog pataisos įstaiga net ir sanitariniame mazge įrengusi užuolaidas, tinkamo privatumo asmeniui neužtikrintų. Atsižvelgęs į tai, jis prašo pripažinti, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista A. M. teisė į privatumą ir tai jam kasdien kėlė neigiamus išgyvenimus.

31. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskiros vėdinimo sistemos, kasdien naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje tvyrojo nemalonūs kvapai ir tai jam kėlė neigiamas emocijas: trukdė tiek kokybiškai miegoti, tiek susikaupti. Atsižvelgęs į tai, A. M. prašo pripažinti, kad tinkamos vėdinimo sistemos sanitariniame mazge neįrengimas stipriai apsunkino jo kalinimo sąlygas.

32. Pareiškėjas nurodo, kad jam kalint Lukiškių TI-K, jokie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atliekami, todėl jis su teismo padaryta priešinga išvada bei išvada, kad pažeidimai nebuvo nustatyti, nesutinka. Teigia, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka atsakovui. A. M. nurodo, kad su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais nėra susipažinęs. Jis prašo tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus ir atsakovo atstovui nesugebėjus tinkamai paneigti pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų, pripažinti, kad jo gyvenamoji aplinka dėl pelėsio ir per didelės drėgmės buvimo buvo pavojinga sveikatai.

33. A. M. su teismo vertinimu, kad atsakovo atstovas neturėjo prievolės dušuose įrengti pertvaros, nesutinka. Teigia, kad pertvarų neįrengimas pats savaime yra neteisėtas veiksmas. Akcentuoja, kad teismai daug kartų yra konstatavę privatumo maudantis duše Vilniaus PN pažeidimą. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad dušinėse nebuvo jokių matomumą ribojančių pertvarų, o tai pareiškėjui sukėlė didesnius išgyvenimus ir nepatogumus, nei vertino pirmosios instancijos teismas.

34. A. M. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismai klaidingai taikė įstatymą, kadangi nurodė, jog pareiškėjui kalint, buvo aktualios Bausmių vykdymo kodekso nuostatos. Akcentuoja, kad jis buvo ne nuteistas, o suimtas. Atsižvelgęs į tai, A. M. mano, kad jo skundas turėtų būti nagrinėjamas iš naujo.

35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

36. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vilniaus PN pažymi, kad vadovaujantis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Teigia, kad nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovo atstovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad A. M. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Vilniaus PN teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo A. M. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo A. M. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: jam iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą A. M. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos A. M. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

40. A. M. apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad laikotarpiais, kai jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeistas, akcentuoja, kad privatumas nebuvo užtikrinamas ir dušuose. A. M. taip pat nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, kamerų patikrinimai nebuvo atliekami ir jis su patikrinimo rezultatais nėra susipažinęs. Pareiškėjas taip pat akcentuoja Lukiškių TI-K kamerose buvusią drėgmę bei pelėsį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

42. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde A. M. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: minimalaus vienam asmeniui privalomo kameros ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu neužtikrinimą, vėdinimo sistemos Lukiškių TI-K kamerose nebuvimą, kamerose buvusius drėgmę bei pelėsį, dažų lupimąsi ir netinkamą pasivaikščiojimo kiemelių būklę. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną A. M. nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu. Kitų A. M. skunde nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

44. Apeliacinį skundą pareiškėjas pirmiausia grindžia tuo, kad buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui privaloma ploto norma.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą kameros plotą dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį A. M. buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K teko mažiausiai 3,66 kv. m jų ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2976-415/2020).

Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija.

46. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos pažeidimais. A. M. nesutinka, kad laikotarpiais, kai jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pareiškėjo pozicija yra pagrįsta.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr.42525/07, 60800/08)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kita)).

48. Teisėjų kolegija sutinka, kad Lukiškių TI-K, A. M. neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu (šių aplinkybių atsakovo atstovas nepaneigė), neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 99 dienas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu ir tik 6 dienas buvo laikomas vienas (kai asmuo kameroje pusę dienos buvo laikomas vienas, o pusę dienos su dar vienu asmeniu, laikoma, kad visą dieną jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. M. teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista tik tada, kai kamerose jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių A. M. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė.

49. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose neveikė vėdinimo sistema, tačiau administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą Lukiškių TI-K kamerų ginčo laikotarpiu vėdinimą, pareiškėjo argumentas dėl šios kalinimo sąlygos neužtikrinimo buvo pagrįstai atmestas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas A. M., buvusią drėgmę ar pelėsį, priešingi pareiškėjo argumentai taip pat buvo pagrįstai atmesti. Nebuvo nustatyta, kad A. M. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl kamerose buvusios drėgmė ir pelėsio tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019, 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019, 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių būtų nepaisęs ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Iš A. M. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti, o pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios bei detalios ir vien tokio aplinkybių nurodymo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka.

51. Atkreiptinas dėmesys, kad A. M. apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę dėl atskiros vėdinimo sistemos Lukiškių TI-K esančiuose sanitariniuose mazguose nebuvimo, kurios nebuvo akcentavęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti A. M. tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atskiros vėdinimo sistemos sanitariniuose mazguose nebuvimo.

52. M. teiginius, kad kamerų patikrinimai nebuvo atliekami, paneigia atsakovo atstovo pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktai ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos šiluminės aplinkos tyrimo bei dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolai. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs susipažinti su administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau jam nebuvo leista to padaryti. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog vertindamas A. M. teiginius dėl Lukiškių TI-K buvusių kiemelių neatitikties higienos normoms, teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, reguliuojančiomis nuteistojo teisę pasivaikščioti gryname ore bei pareigą po pasivaikščiojimo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, tačiau pareiškėjas buvo ne nuteistas, o suimtas, jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Tuo labiau, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas suimtiesiems nustato tokias pačias teises ir pareigas, kokias teismo cituoto Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 110 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos nustato nuteistiesiems.

53. A. M. kitų pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų neginčijant ir nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir pirmosios instancijos teismo aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo.

54. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotą Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o A. M. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui.

55. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad A. M. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir A. M. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

57. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

58. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas 15 minučių vieną kartą per savaitę visą ginčo laikotarpį, o privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 105 dienas), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 100 suma nėra proporcinga Lukiškių TI-K padarytiems pažeidimams ir pakankama A. M. patirtai neturtinei žalai kompensuoti, tačiau ir pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė padarytus pažeidimus, tačiau nepagrįstai nustatė trumpesnį pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo laikotarpį bei netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad A. M. priteistas neturtinės žalos dydis nėra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiant 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius