2019-01-30 Nr. AB-2746-3-62-3-01122-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-862-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01122-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. liepos mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio buvo laikomas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamoji norma. Didelę dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai. Patalpose buvo šalta, nebuvo tinkamo apšvietimo, tai kenkė regėjimui. Tualetas buvo įrengtas netinkamai, kadangi pareiškėjas nuolat galėjo matyti juo besinaudojančius nuteistuosius. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, emocinį sukrėtimą, pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėjui gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pareiškėjas skundais dėl sanitarinio mazgo įrengimo į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Įstaiga užtikrina tinkamą santykinę oro drėgmę, tinkamą oro temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymų, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 1 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos, nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą, todėl teismas atsakovo prašymą tenkino ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 2 d. (atvyko į Pravieniškių PN-AK) iki 2014 m. gegužės 31 d. taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.) ir sprendė dėl skundo reikalavimų pagrįstumo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. (išvyko iš Pravieniškių PN-AK).

8. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

9. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį plotą teismas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 15 būrio 3 brigadą, kurios plotas 33,16 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,31 kv. (33,16/10) m. ploto. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, ir nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmesti.

11. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo šilčiausias metų laikas – vasara, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog patalpoje buvo šalta, yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamos patalpų temperatūros. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpų temperatūros atmesti kaip nepagrįsti.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas jokių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą į bylą nepateikė, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikytinos nustatytomis. Kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuoti.

13. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, jų trukmę, teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo) galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoto pažeidimo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo trukmę (2 mėn. 4 d.), nenustatęs, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą, pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista ir priteisi 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, todėl jam turi būti priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas pažymi, kad bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų.

17. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pateikė klaidingus duomenis teismui, kad pareiškėjas yra be specialybės. Pareiškėjas įgijo staliaus specialybę.

18. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovas pateikė klaidingus duomenis dėl nuteistųjų skaičiaus ir miegamųjų vietų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu, kai buvo apgyvendintas 2007 m. liepos 5 d. 13 būryje, 2009 m. rugpjūčio 4 d. 12 būryje, 2010 m. rugsėjo 30 d. 10 būryje, 2010 m. spalio 5 d. 10 būryje.

19. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinus visas bylos aplinkybes, pažeidimo mąstą, trukmę, teismas tinkamai padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytos bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia ir dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. M. kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmiausia atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. Taip pat pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, taip pat su tuo, jog teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

27. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. gegužės 31 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2014 m. birželio 1 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo sąlygomis Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. (išvyko iš Pravieniškių PN-AK).

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Pravieniškių PN-AK yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su higienos normų reikalavimais, dėl teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pripažino nepagrįstais.

30. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.

31. Pareiškėjas skunde prašė priteisti neturtinę žalą dėl to, kad atsakovas Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Pravieniškių PN-AK pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl nuteistųjų skaičiaus ir miegamųjų vietų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu, kai buvo apgyvendintas 2007 m. liepos 5 d. 13 būryje, 2009 m. rugpjūčio 4 d. 12 būryje, 2010 m. rugsėjo 30 d. 10 būryje, 2010 m. spalio 5 d. 10 būryje. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde įvardija buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį, kuriam teismas taikė ieškinio senaties terminą. Ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. Įvertinęs byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. buvo paskirtas į 15 būrio 3 brigadą, kurios plotas 33,16 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,31 kv. ploto. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl kitų pažeidimų aplinkybių, kurias detaliai įvertino teismas skundžiamame sprendime, kolegija plačiau nevertins.

33. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoto pažeidimo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo trukmę (2 mėn. 4 d.), nenustatęs, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

35. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (neužtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik pažeidimas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (trukmė – 2 mėn. 4 d.), tuo metu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su higienos reikalavimais, neginčija ir jokių argumentų dėl jų nepateikia.

37. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys