N-575-688-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-688/2012

Teisminio proceso Nr. 4-65-3-00343-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 39.2; 50.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarties J. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. J. R. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta už tai, kad ji 2010 m. rugsėjo 26 d., apie 18.00 val., Medininkų kaime, Krakių seniūnijoje, Kėdainių rajone, gindama savo tariamą teisę besąlygiškai valdyti žemės sklypą, savavališkai užrakino pakeliamą apsauginį užtvarą, įrengtą ant kelio, vedančio į V. Č. sodybą, esančią Medininkų kaime, Krakių seniūnijoje, Kėdainių rajone, taip apribodama V. Č. galimybę laisvai naudotis pravažiavimu į savo sodybą. Atsižvelgiant į tai, Administracinės komisijos prie Kėdainių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Komisija) 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimu J. R. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 200 Lt bauda.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi minėtą Komisijos nutarimą paliko nepakeistą. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kelias, einantis pro J. R. nuosavybės teise priklausančius statinius, realiai egzistuoja, jis yra valstybinėje žemėje ir tai vienintelis kelias, kuriuo V. Č. gali patekti į jam priklausančią sodybą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio 2 dalis nustato, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, o to paties straipsnio 3 dalis įtvirtina draudimą piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog J. R., užrakindama ant minėto kelio įrengtą užtvarą, ką patvirtino ji pati ir teismui pateiktos fotonuotraukos, apribojo V. Č. galimybes šiuo keliu privažiuoti prie jam priklausančios sodybos. Pabrėžė, kad J. R., nebūdama žemės, kurioje yra ginčo kelias, savininke, savavališkai apribojo jo naudojimą. Atkreipė dėmesį, jog tik formuojant J. R. namų valdą ir ją įsigyjant nuosavybėn, spręstinas klausimas, ar minėtas kelias patektų į jos namų valdai formuojamą žemės sklypą, ar būtų tikslinga nustatyti kelio servitutą ir pan. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis įrodyta, jog J. R. padarė ATPK 188 straipsnyje numatytą pažeidimą, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė ir bylą išnagrinėjo įgalioti bei kompetentingi pareigūnai, ATPK 272 straipsnyje įtvirtintos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės pažeistos nebuvo, administracinė nuobauda asmeniui buvo paskirta sankcijos už padarytą pažeidimą ribose, atsižvelgus į padaryto pažeidimo pobūdį bei J. R. asmenybę, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Komisijos nutarimą.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta J. R. prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį ir panaikinti Administracinės komisijos prie Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą. Apeliantė nesutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai, kadangi byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jai priklausančiame žemės sklype yra kelias. Pažymi, kad ji yra vienintelė 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypo, esančio Medininkų kaime, Krakių seniūnijoje, Kėdainių rajone, savininkė, o aplinkybė, jog po pinigų sumokėjimo ji neįregistravo žemės sklypo nekilnojamojo turto registre, nesuteikia teisės žemę laikyti valstybine. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismui buvo pateikusi preliminarų žemės sklypo planą, iš kurio matyti, jog V. Č. iki savo sodybos gali privažiuoti kitu keliu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Komisija prašo skundą atmesti. Nurodo, jog nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o savo nesutikimą grindžia ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais. Mano, kad teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju J. R. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta už ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 188 straipsnis įtvirtina, kad savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms, užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 100 Lt iki 200 Lt ir baudą pareigūnams – nuo 200 Lt iki 500 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. R. padarė ATPK 188 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad iš Kėdainių rajono savivaldybės Krakių seniūnijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos (t. I, b. l. 134), Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ (t. I, b. l. 131) ir šiuo sprendimu patvirtinto Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo (t. I, b. l. 132–133) matyti, jog ginčo vietoje yra vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49, kurio plotis 3 m.

Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir byloje esanti ištrauka iš Meironiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 02-06-7551 (t. I, b. l. 55), J. R. priklausančio žemės sklypo planas (t. I, b. l. 75), Žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrisas (t. I, b. l. 110), Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištrauka (t. I, b. l. 150), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. SID-238 dėl V.

Č. prašymo (t. I, b. l.

52) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. spalio 7 d. raštas Nr. SID-293 dėl prašymo (t. I, b. l. 54), kuriuose, be kita ko, aiškiai nurodyta, jog Meironiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 02-06-7551 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, numatytas kelias įvažiavimui į V. Č. sodybą, kuris ribojasi su J. R. privačiu žemės sklypu ir valstybine žeme, kelias yra valstybinėje žemėje, o teiginys, jog ginčo kelias eina per J.

R. sklypą, nepagrįstas jokiais dokumentais. Be to, akcentuojama, kad kito kelio į V. Č. sodybą nėra, o nauji privažiavimo keliai projektuojami tik tuo atveju, jeigu prie suprojektuotų žemės sklypų negalima privažiuoti esamais keliais. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas aplinkybes patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 12 d. bei 2010 m. rugsėjo 1 d. žemės sklypo(-ų) vietoje patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, jog kelias buvo nuo seno naudojamas, tačiau dabar juo pravažiuoti neįmanoma (t.

I, b. l. 49–50), taip pat kiti byloje esantys duomenys. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėtas kelias realiai egzistuoja, jis yra valstybinėje žemėje ir tai vienintelis kelias, kuriuo V. Č. gali patekti į jam priklausančią sodybą, o J. R., užrakindama ant šio kelio įrengtą užtvarą, savavališkai, pažeisdama CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus, apribojo V. Č. galimybes privažiuoti prie jam priklausančios sodybos ir padarė ATPK 188 straipsnyje numatytą pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl J.

R. kaltės padarius jai inkriminuotą pažeidimą daryti.

Papildomai pasisakydamas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirtos nuobaudos individualizavimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ATPK 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos J. R. atsakomybę sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės, taip pat įvertinus pažeidėjos asmenybę (charakterizuojama teigiamai) (t. I, b. l. 193), padaryto pažeidimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas sumažinti Komisijos nutarimu J. R. paskirtą maksimalią baudą iki ATPK 188 straipsnio sankcijoje numatytos minimalios. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra keistina, skiriant J. R. minimalią ATPK 188 straipsnio sankcijoje numatytą baudą – 100 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

J. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Administracinės komisijos prie Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą pakeisti, paskiriant J. R. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą 100 Lt baudą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas