2019-03-13 Nr. AB-6412-3-61-3-03366-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-389-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03366-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – T. N. individuali įmonė ir T. N.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. birželio 4 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-61529 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad centrinis mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Sprendimu nusprendė išieškoti į biudžetą iš sprendime nurodyto mokesčių mokėtojo turto 84 021,34 Lt. Mokestinė nepriemoka išieškoma iš T. N. individualios įmonės, už kurios prievoles pareiškėjas V. N. ir T. N. atsako subsidiariai, tarpusavyje už prievoles atsakydami solidariai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, remdamasi Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 69-87, siekdama išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką (82 073,90 Lt), 2014 m. sausio 21 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-623 areštavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės nekilnojamąjį turtą, kurio vertė yra 82 972,13 Lt. VMI Sprendimu nutarė pripažinti mokesčių mokėtoju ne tik T.

N. individualiąją įmonę, bet ir pareiškėją. Pareiškėjo manymu, Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. T. N., kaip individualios įmonės savininkei, buvo iškelta baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, kaltinant pasisavinus iš valstybės 78 146 Lt. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi nurodytoje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad VMI galėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka įrodinėjant ieškinio pagrįstumą ir dydį.

VMI tokia teise nepasinaudojo. 2010 m. lapkričio 9 d. VMI surašius turto arešto aktą, buvo areštuotas ne tik individualios įmonės savininkės T. N. turtas, bet ir pareiškėjo turtas. Panevėžio apygardos administracinis teismas šį aktą panaikino, o atsakovo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi atmetė kaip nepagrįstą. VMI iki šiol nepaaiškino, kaip skaičiuojama nepriemokos suma, dėl kurios išieškojimo priimtas Sprendimas. Pareiškėjas teigė, kad nėra aišku, kodėl už T. N., kaip individualios įmonės savininkę, atsakingas ir pareiškėjas.

Pareiškėjas nedirba sutuoktinės individualioje įmonėje, jis nėra mokesčių mokėtojas, todėl atsakomybę už individualios įmonės skolas turi prisiimti tik individualios įmonės savininkė, kuri atsako už prievoles savo įmonės ir savo asmeniniu turtu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nebuvo suinteresuotu asmeniu administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013, nedalyvavo ikiteisminiame mokestinio ginčo nagrinėjimo procese. Sprendimu nepagrįstai išplėstas mokesčių mokėtojų ratas įtraukiant pareiškėją. Pažymėjo, kad niekada nedirbo sutuoktinės individualioje įmonėje, nebuvo įmonės laiduotojas ar garantas, todėl negali būti pripažintas VMI skolininku.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog viešojo administravimo subjekto veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas jo aktą pripažinti neteisėtu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog, nesant duomenų, kad areštuotas turtas būtų buvęs perduotas individualiai įmonei, jo negalima areštuoti. Pareiškėjas teigė, kad jis jokio turto nėra perdavęs savo sutuoktinės įmonei, visas areštuotas turtas priklauso jam asmeninės, bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 str. 1 p.). Tais atvejais, kai, pasibaigus mokesčių sumokėjimo terminui, mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius. Atsakovas nurodė, kad išsiuntė T. N. 2013 m. gruodžio 6 d. raginimą Nr. (17.17-30)-RES-641351 per 20 dienų susimokėti 74 862,31 Lt mokestinę nepriemoką. Visa įmonės nepriemoka nurodyta raginime, lyginant su VMI sprendimu Nr. 69-87, sumažėjo mažiau negu 10 000 Lt dėl skaičiuojamų delspinigių.

6. Atsakovas su pareiškėjo teiginiu, kad VMI neturėjo teisės Sprendimu išplėsti mokesčių mokėtojų ratą įtraukiant pareiškėją, kaip mokesčių mokėtoją, nesutinka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog viešame registre prie turto turi būti nurodyti abu sutuoktiniai arba turi būti įrašas, kad tai bendroji jungtinė nuosavybė. VMI 2014 m. sausio 21 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-623 areštavo T. N. priklausantį turtą, kuris registruotas jos vardu ir nėra įrašo, kad tai bendroji jungtinė nuosavybė, todėl laikytinas T. N. asmenine nuosavybe. Atsakovas pažymėjo, kad turto areštavimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas už T. N. individualios įmonės prievoles atsako subsidiariai. Įmonė yra įsteigta vieno iš sutuoktinių vardu, tai yra T. N., tačiau pareiškėjas dirbo įmonėje nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2001 m. sausio 31 d., pareiškėjas laikytinas įmonės dalyviu, subsidiariai atsakingu už įmonės prievoles. Pažymėjo, kad šeimos įmonė yra įsteigta vieno iš sutuoktinių vardu, kitas sutuoktinis turi būti atidus ir domėtis, kaip tvarkoma ir valdoma įmonė, o prireikus net kreiptis į teismą dėl sutuoktinio nušalinimo nuo įmonės valdymo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. individuali įmonė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sprendime nėra nurodyta, jog pareiškėjas būtų T. N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VMI 2014 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-61529.

11. Teismas iš pridėtos administracinės bylos Nr. I-3219-463/2015 bylos duomenų nustatė, kad Panevėžio AVMI 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2012 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą Nr. PAR5, kuriuo T. N. individualiajai įmonei papildomai apskaičiavo pelno mokesčio ir su juo susijusias sumas. VMI 2012 m. gegužės 17 sprendimu Nr. 69-87 pakeitė Panevėžio AVMI 2012 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (36.9-17)-SA-10 dalį ir nurodė T. N. individualiajai įmonei sumokėti 62 435 Lt pelno mokesčio, 11 437 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 244 Lt pelno mokesčio baudą (administracinė byla Nr. I-3219-463/2015). VMI 2013 m. gruodžio 10 d. raginime nurodė T. N. individualiai įmonei per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos susimokėti 74 862,31 Lt mokestinę nepriemoką. VMI Sprendimu nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką iš T. N. individualios įmonės, T. N. bei V. N. turto.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto.

13. Teismas iš pridėtos administracinės bylos Nr. I-3219-463/2015 ir nagrinėjamos administracinės bylos duomenų nustatė, kad VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 69-87 dėl mokesčių apskaičiavimo priimtas mokesčių mokėtojos T. N. individualiosios įmonės atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).

14. Teismas pažymėjo, jog nors subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas, tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje.

Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Teismas pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Teismas pažymėjo, kad Sprendime nėra pateikti jokie argumentai, kodėl T.

N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad, siekiant įmonę pripažinti šeimos verslu, turi būti nustatoma, kad verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Minėti kriterijai Sprendime nėra aptarti, nėra pateikti duomenys, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas vertino, kad jame nėra nustatytas juridinių faktų visetas, kurių pagrindų būtų galima daryti išvadą, kad T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Sprendime taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas yra T. N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės dėl T. N. individualios įmonės vertinimo kaip šeimos verslu, ar faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas yra T. N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas, nėra nustatytos.

Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl pareiškėjo darbo T. N. individualioje įmonėje bei kiti argumentai, jog T. N. individuali įmonė yra šeimos verslas, pateikti tik kartu su atsiliepimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011, 2013 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).

Teismas vertino, kad Sprendimo motyvų nenurodymas ir jų papildymas atsiliepime kliudo pareiškėjui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Tokiu būdu sudaromos kliūtys ir teismui, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos. Esant šioms aplinkybėms, atsiliepime pateikti papildomi argumentai negali būti laikomi Sprendimo sudedamąja dalimi. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad jame nėra pasisakyta, kodėl T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu, nepateikti argumentai minėtai išvadai daryti, nėra nustatyta, kad pareiškėjas yra T.

N. individualios įmonės laiduotojas ar garantas.

15. Teismas priėjo išvadą, kad VMI 2014 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-61529 yra nepagrįstas.

III. 16. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pareiškėjas iš jam pateiktų dokumentų galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę bei aktyviai ginti savo teises. Ginčijamas Sprendimas pareiškėjui pateiktas kartu su VMI 2014 m. birželio 16 d. raštu Nr. (23.28-08)-RNA-22768, kuriame aiškiai nurodyta, kad T. N. individualios įmonės savininkai T. N. ir V. N. už įmonės prievolės atsako subsidiariai, o tarpusavyje įmonės savininkų atsakomybė už įmonės prievoles yra solidari. VMI prie 2014 m. birželio 16 d. rašte yra nurodyti rašto rengėjos telefono, fakso numeriai bei elektroninio pašto adresai. Jeigu pareiškėjui kilo abejonės, kodėl VMI laiko T. N. individualią įmonę šeimos verslu, visi informacija ir tai patvirtinantys dokumentai jam būtų pateikti. Pareiškėjas į VMI nesikreipė. VMI visada nuosekliai laikėsi pozicijos, kad T. N. individuali įmonė yra T. N. ir V. N. šeimos verslas. Tai patvirtina ir VMI 2014 m. sausio 21 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-623, kuriuo T. N. individualios įmonės prievolių užtikrinimui buvo areštuotas ir V. N. vardu esantis turtas. Pareiškėjas šį turto arešto aktą skundė, tačiau skundo netenkino nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016 pažymėta, kad vertinant ginčo turto arešto akto pagrįstumą pirmiausia atmestini pareiškėjo argumentai dėl to turto, kurio savininke Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta T. N. Šiuo aspektu atsakovas rėmėsi oficialiais Nekilnojamojo turto registre užfiksuotais duomenimis, kurie laikytini teisingais, kol jie nepaneigti.

16.2. Kiek tai susiję su kitu turtu, VMI tokį sprendimą taip pat siejo su tuo, jog, VMI turimais duomenimis, T. N. individuali įmonė buvo šeimos verslas, verslui buvo naudojamas tiek T. N., tiek ir pareiškėjo turtas, abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje. Tai, kad VMI T. N. individualią įmonę laiko T. N. ir V. N. šeimos verslu, pasisakyta ir T. N. ir V. N. santuokos nutraukimo byloje, nagrinėtoje Ignalinos rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. e2-16-286/2015). Šioje byloje VMI prieštaravo ieškovo V. N. prašymui po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine T. N. prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Šioje byloje 2015 m. vasario 19 d. yra priimtas dalinis sprendimas, nes šalys 2015 m. vasario 9 d. pateikė teismui patikslintą pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, kuriame prašo priimti dalinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, o bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal VMI 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 sustabdyti iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-4337-789/2015. Taigi, pareiškėjas turėjo pakankamai informacijos apie tai, kad VMI T. N. individualią įmonę laiko T. N. ir V. N. šeimos verslu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti šioje administracinėje byloje skundžiamo Sprendimo dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių ir dėl to galėjo būti pažeista jo teisė į gynybą. Sprendimas neturi esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprati ginčijamo teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą.

16.3. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštu įpareigojo VMI nurodyti teismui, kuo remiantis VMI teigia, jog V. N. yra vienas iš T. N. individualios įmonės savininkų. VMI 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (23.4-08) RNA-27794 pateikė prašomą informaciją bei tai patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas šių dokumentų iš viso nevertino. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad VMI siekė bylą baigti taikiai, taikos sutartis nebuvo pasirašyta tik dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys T. N. individuali įmonė ir T. N. per teismo paskirtą terminą nesikreipė į VMI dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. VMI nuomone, teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis), nevertino įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė.

17. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra pensininkas, turi savarankiškas pajamas, jo buvusios sutuoktinės įmonė nėra ir niekada nebuvo šeimos verslas. Ginčijamame Sprendime nėra pateikti jokie argumentai, kodėl T. N. individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu.

19. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas viešo administravimo subjekto sprendimui mėgina prilyginti informacinio pobūdžio raštus, adresuotus pareiškėjui, bei procesinius dokumentus, pateiktus nurodytiems teismams, kuriuose buvo išdėstyta VMI nuomonė apie pareiškėjo vaidmenį mokesčių mokėtojo – T. N. individualios įmonės, veikloje. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo teismas, vienos iš ginčo šalies nuomonė, pati savaime, nėra pagrindas priimti vienokį ar kitokį teismo sprendimą. Kadangi individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, jis turi būti įrodytas, tuo metu atsakovas jokių įrodymų nei teismui, nei pareiškėjui jam adresuotuose atsakovo minimuose raštuose nepateikė. Nepagrįstas atsakovo mėginimas remtis išnagrinėtomis bylomis Nr. e2-16-286/2015 (Ignalinos rajono apylinkės teisme) ir Nr. A-401-438/2016, nes šiose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo civilinės atsakomybės už mokesčių mokėtojo – individualios T. N. įmonės, skolas. Įmonės, kaip šeimos verslo, teismai nurodytose bylose nevertino, todėl šios bylos neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai ir joje priimtam ginčijamam teismo sprendimui. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas, žinodamas, kas rengia jam informacinius pranešimus, turėjo galimybę sužinoti ir priežastis, kodėl VMI laiko jo buvusios sutuoktinės įmonę šeimos verslu, apskritai prieštarauja tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, tiek ir MAĮ nuostatoms, nes mokestiniame ginče perkelia įrodinėjimo prievolę fiziniam asmeniui, kuriam apskritai jokie įrodymai nepateikti, įpareigodami jį ginčyti mokesčių administratoriaus nuomonę. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas iš VMI jokių laiškų ar reikalavimų pateikti kokią nors informaciją iš viso nėra gavęs, nes visi laiškai ir kita korespondencija buvo siunčiama tik likviduojamos individualios įmonės savininkei T. N., o ne pareiškėjui. Ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad T. N. ir V. N. yra nutraukę santuoką, ir santuokos nutraukimo byloje VMI buvo įtraukta į teismo procesą kaip T. N. kreditorius, kuris nepareiškė jokių kreditorinių reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 4 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-61529 teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Ginčijamu atsakovo Sprendimu buvo nuspręsta išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką iš T. N. individualios įmonės, kurios savininkė yra T. N., bei jos sutuoktinio V. N. turto (I t., b. l. 9).

22. Nors pareiškėjas skunde (I t., b. l. 1–5), paduotame pirmosios instancijos teismui, prašė panaikinti visą Sprendimą, tačiau šiame skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas (skundo pagrindas), yra susijusios tik su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta T. N. individualios įmonės mokestinės nepriemoką išieškoti iš pareiškėjo turto.

23. Skunde pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių dėl ko kita Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš T. N. individualios įmonės, kurios savininkė yra T. N., turto, yra nepagrįsta ar neteisėta, nenurodo, kuo ši Sprendimo dalis pažeidžia ar gali pažeisti pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių reikalavimą dėl paminėtos Sprendimo dalies panaikinimo, t. y. pareiškėjas nepagrindė savo reikalavimo teisės panaikinti Sprendimo dalį dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš T. N. individualios įmonės, kurios savininkė yra T. N., turto, todėl nebuvo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl šios Sprendimo dalies panaikinimo. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

24. Mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal šias įstatymų nuostatas mokesčių administravimas yra atskira viešojo administravimo atskira rūšis, todėl mokesčių administravimui yra taikomos ir Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos teisės normos (Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnis).

25. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktas nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto, kurį vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis minėtomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis ginčijamas sprendimas buvo priimtas vykdant mokesčių administravimo procedūras, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis).

26. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o tuo pačiu tas teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinė byla Nr. A12-219-04).

27. Pagal šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju, ginčijamo atsakovo Sprendimo priėmimo procedūra nėra baigta, nes nėra galutinai išnagrinėtas pareiškėjo administraciniam teismui paduotas skundas dėl Sprendimo panaikinimo.

28. Atsakovas 2014 m. birželio 16 d. rašte Nr.(23.28-08)-RNA-22768, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie Sprendimo priėmimą, nurodė, kad T. N. individualios įmonės savininkai T. N. ir V. N. už įmonės prievoles atsako subsidiariai, tarpusavyje įmonės savininkų atsakomybė už įmonės prievoles yra solidari (I t., b. l. 8).

29. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-16-286/2015 dėl T. N. ir V. N. santuokos nutraukimo. Šioje byloje 2015 m. vasario 19 d. yra priimtas dalinis sprendimas, nes šalys 2015 m. vasario 9 d. pateikė teismui patikslintą pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, kuriame prašė priimti dalinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, o bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę sustabdyti iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje (II t., b. l. 62-65).

30. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16-286/2015 dalyje dėl reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal Valstybinė mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 sustabdyta iki Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-4337-789/201 įsiteisės teismo sprendimas, nutartis ar nutarimas.

31. Taigi po administracinės procedūros, kurios metu buvo priimtas Sprendimas, pradėjimo paaiškėjo, jog bendrosios kompetencijos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl to, ar pareiškėjas turi prievolę sumokėti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką.

32. Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir per 5 darbo dienas nuo tokio paaiškėjimo dienos apie tai raštu informuojamas skundą pateikęs asmuo..

33. Paminėta Viešojo administravimo įstatymo nuostata tiesiogiai taikytina administracinei procedūrai, kuri šiame įstatyme apibrėžiama, kaip viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Tačiau nei Viešojo administravimo įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme nėra sureguliuota situacija, kai individualaus administracinio akto priėmimo procedūroje paaiškėja, jog dėl faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas individualus administracinis aktas, teisme yra nagrinėjamas ginčas.

34. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

35. Todėl, sprendžiant šį ginčą, pagal įstatymo analogiją taikytina Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, suteikianti prioritetą teismui dėl individualaus administracinio akto priėmimo procedūroje reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo.

36. Paaiškėjus aplinkybei, jog bendrosios kompetencijos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl to, ar pareiškėjas turi prievolę atlyginti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką, atsakovo išvada, jog už minėtos įmonės mokestinę prievolę subsidiariai yra atsakingas ir pareiškėjas, nagrinėjamo ginčo kontekste negali būti pripažintina pagrįsta, nes tik remiantis įsiteisėjusiu bendrosios kompetencijos teismo sprendimu dėl paminėto civilinio ginčo išsprendimo, mokesčių administratorius galės nuspręsti dėl pareiškėjo prievolės sumokėti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką.

37. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis).

38. Nustačius, kad faktiniai duomenys, kuriais remiantis buvo nuspręsta išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste negali būti pripažinti pagrįstais, todėl ginčijamo Sprendimo dalis dėl T. N. individualios įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto yra naikintina. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl minėtos Sprendimo dalies panaikinimo paliekamas nepakeistas.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. N. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 4 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-61529 dalį, kuria nuspręsta išieškoti T. N. individualios įmonės mokestinę nepriemoką iš V. N. turto.

Kitą pareiškėjo V. N. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė