2024-10-23 Nr. AB-15500-3-61-3-05366-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-767-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05366-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui R. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, NMA) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydama priteisti iš atsakovo R. N. (toliau – ir atsakovas) 31 870,70 Eur sumą, 74,07 Eur palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 5 d. bei 5 procentų metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 15–16 punktais nuo 2024 m. rugsėjo 6 d. nuo 31 870,70 Eur iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – atsakovo R. N. turtui bei piniginėms lėšoms taikyti turto areštą 31 870,70 Eur dydžio sumai bei šį areštą įregistruoti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Turto arešto aktų registre (areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims; nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuoti turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir / arba pas kitus trečiuosius asmenis, 31 870,70 Eur dydžio sumai).

Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad egzistuoja abi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma – reikalavimas yra pagrįstas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą, primindamas apie reikalavimą iki nustatyto termino pateikti mokėjimo prašymą bei ataskaitą, ne kartą tenkino atsakovo prašymus pratęsti projekto įgyvendinimo laikotarpį, tačiau atsakovas iš esmės pasisavino jam išmokėtas paramos lėšas ir neįgyvendino projekto. Antra – dėl teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos, gali atsirasti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas siekia susigrąžinti 31 870,70 Eur dydžio paramos sumą į valstybės biudžetą, todėl jei atsakovas bandys nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo vykdymas ar jis taps neįmanomas, o taip atsiras didelė žala valstybės bei Europos Sąjungos finansiniams interesams.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymą priėmė, prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netenkino.

Teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia: 1) reikalavimo pagrįstumu; 2) kilsiančia didele žala valstybės bei Europos Sąjungos finansiniams interesams, nes prašoma priteisti suma atsakovui yra didelė, o tai savaime gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Teismas pažymėjo, kad visapusiškai įvertinti, ar siekiama susigrąžinti suma atsakovui yra didelė, turi būti pateikti duomenys apie jo turtinę padėtį, pajamas ir pan., tačiau byloje tokių duomenų nėra. Byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui reikšminga ne tik siekiama susigrąžinti suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Nagrinėjamu atveju jokių tokių duomenų nėra pateikta, tad nėra pagrindo daryti išvados apie atsakovo nesąžiningumą. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidimą padarė tyčia.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė tikimybė, kad bus siekiama nuslėpti turimą turtą ar bus imtasi kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti valstybės finansinius interesus, – yra deklaratyvūs ir realiai nepagrįsti faktiniais duomenimis. Pareiškėjo nurodoma teismų praktika nėra identiška nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, tad ja vadovautis nėra pagrindo.

Teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkės teismo sprendimo vykdymas arba jis taps visiškai neįvykdomas.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas NMA atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 2 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodytas prašyme.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja abi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. NMA prašyme išsamiai išdėstė tiek reikalavimų pagrįstumą, tiek dėl teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos, neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimą, tačiau teismas selektyviai vertino byloje esančius duomenis.

NMA nurodo, kad pasirinko teisėtą ir efektyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą, prašymo reikalavimus pagrindžia faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais. Todėl konstatuotina, kad prašymas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas.

Pareiškėjas pažymi, kad nutartyje nurodoma, neva NMA nepateikė įrodymų, kurie bylotų apie atsakovo nesąžiningumą, tačiau toks argumentas nėra teisingas. Atsakovo nesąžiningumas matyti iš to, kad jis gavo 32 000 Eur paramą ir už šias lėšas privalėjo įgyvendinti projektą. Su prašymu NMA pateikė informaciją, kad atsakovas iš esmės pasisavino jam išmokėtas paramos lėšas, nors paramos lėšos buvo skirtos konkrečiai projekto įgyvendinimui, kurio atsakovas, akivaizdu, neįgyvendino, nes nei mokėjimo prašymas, nei projekto įgyvendinimo ataskaita nebuvo pateikta. Teismas neįvertino ir kito svarbaus aspekto, kuris liudija atsakovo nesąžiningumą – atsakovas su NMA bendravo ir bendradarbiavo tik tol, kol buvo išmokėta paramos suma (32 000 Eur). NMA ne kartą tenkino įvairius atsakovo teikiamus prašymus: 2021 m. spalio 27 d. prašymas (reg. Nr. BR5.1-17362) buvo tenkintas – atsakovas prašė leisti galutinį mokėjimo prašymą pateikti iki 2023 m. vasario 28 d. ir NMA neprieštaravo; 2022 m. lapkričio 29 d. prašymu (reg. Nr. BR5.1-20888) atsakovas prašė leisti projektą įgyvendinti vieneriais metais vėliau, t. y. iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir mokėjimo prašymą pateikti iki 2024 m. vasario 28 d., NMA tenkino tokį atsakovo prašymą. Nors NMA aiškiai ir suprantamai nurodė, jog neįgyvendinus projekto paramos lėšos turi būti grąžintos, atsakovas sąmoningai ignoravo NMA pranešimus ir paramos lėšų grąžinimo neatliko. Tokia situacija, kuomet komunikuojama su NMA tik siekiant gauti paramos lėšas, tačiau sąmoningai nevykdant projekto, vėliau jį nutraukiant, bet negrąžinant išmokėtos paramos ir iš esmės pasisavinant išmokėtas paramos lėšas nėra toleruotina, nes akivaizdžiai nebūtų apsaugoti tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos finansiniai interesai. Atsakovo nesąžiningumas matomas ir dėl to, kad jis neatsakė į NMA siunčiamą prašymą / priminimą pateikti mokėjimo prašymą (2024 m. kovo 7 d. (reg. Nr. BRK-3587), jokie dokumentai pateikti nebuvo ir pavėluotai.

NMA nesutinka su nutarties argumentais dėl prašymo netenkinimo, kad NMA nepateikė duomenų dėl atsakovo gaunamų pajamų. Toks reikalavimas neteisingas, nes NMA nėra institucija, kuri sektų ar koordinuotų informaciją apie fizinių asmenų gaunamas pajams, turimus finansinius įsipareigojimus ir t. t. Teismas nenurodė kokiais teisės aktais remiantis NMA gali rinkti tokią konkretaus asmens informaciją. Tokios informacijos NMA nei turi, nei gali gauti, nes asmenų gaunamos pajamos ir jų kontrolė nėra NMA kompetencijos ribose. Tokią informaciją gali pateikti pats atsakovas, jei mano, kad jo finansinė būklė yra gera ir nereikalingas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas. Teismo argumentai, kad NMA turėjo vertinti atsakovo turtinės padėties pokyčio perspektyvas, nepagrįsti, nes tai priklauso tik nuo paties atsakovo elgesio ir pasirinkimų, kuriems NMA negali ir neturi teisės daryti įtakos.

NMA nurodo, kad prašyme rėmėsi ne viena Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, todėl teismas turėjo konkrečiai įvardinti, kuri teismo nutartis šiuo atveju nėra aktuali. Teismas nenurodė nei teismų praktikos, nei teisės aktų nuostatų, jog dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių galima kreiptis tik tuo atveju, jei yra nustatyti tyčinio pobūdžio veiksmai.

NMA pažymi, kad pagal teismų praktiką didelė ieškinio / prašymo / pareiškimo suma preziumuoja būtinumą taikyti apsaugos priemones (reikalavimo užtikrinimo priemones), nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju susigrąžintina paramos suma (32 000,00 Eur) yra akivaizdžiai didelė, be to, nurodyta suma yra valstybės biudžeto lėšos ir Europos Sąjungos paramos lėšos, t. y. padaryta konkreti žala valstybės bei Europos Sąjungos finansiniams interesams. Bet kokia piniginė žala, padaryta tiek Lietuvos valstybės, tiek Europos Sąjungos finansiniams interesams yra didelė žala.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neanalizavo atsakovo veiksmų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės aiškiai rodo atsakovo nesąžiningumą – parama buvo skirta projekto vykdymui, kuomet atsakovas nukeldavo projekto įgyvendinimo ir dokumentų pateikimo laikotarpį, o galiausiai apskritai ignoravo NMA ir jokių atsakymų į NMA siunčiamus pranešimus neteikė. NMA vertinimu, toks akivaizdus paramos lėšų pasisavinimas yra aiškus nesąžiningumo įrodymas.

NMA teigia, kad prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones siekia apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos finansinius interesus. Projektas buvo neįgyvendintas tik dėl paties atsakovo kaltės, nes priešingu atveju, jis, atsisakydamas įgyvendinti projektą, būtų grąžinęs išmokėtas paramos lėšas, tačiau to sąmoningai nepadarė. NMA vertinimu, atsakovo elgesys, kuomet su NMA buvo bendradarbiauta tik siekiant gauti paramos lėšas, pratęsti projekto įgyvendinimo laikotarpį bei dokumentų pateikimą, tačiau iš esmės sąmoningai net ir neplanuojant įgyvendinti projekto, įrodo, kad atsakovas pasisavino paramos lėšas, o projekto tikslas nebuvo pasiektas.

NMA privalo kontroliuoti ir užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos biudžeto bei Europos Sąjungos lėšų panaudojimą ir nustačiusi, kad atsakovas pažeidė įsipareigojimus, taikyti atitinkamas sankcijas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti valstybės ir Europos Sąjungos finansinius interesus. Jei atsakovas būtų sąžiningas – būtų sugrąžinęs paramos lėšas po pranešimo apie tai, kad projekto neįgyvendins arba po NMA sprendimo gavimo, tačiau elgėsi priešingai – su NMA nebendradarbiavo, skolos negrąžino, vilkino mokėjimo prašymo pateikimą, kol galutinai to išvis nepadarė, todėl elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai ir neteisėtai. Atsakovo vengimas sumokėti skolą yra pagrindas manyti, kad kol bus nagrinėjama byla, jis gali tapti nepajėgus padengti įsiskolinimo, o reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje proceso stadijoje užtikrintų teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Teismai panašiose bylose tenkino NMA prašymus ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemones ir nebuvo reikalaujama NMA teikti duomenis apie asmenų gaunamas pajamas, todėl nutartyje pateiktas vertinimas yra nepagrįstas bei perteklinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 2 d. nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2022 m. kovo 16 d. sprendimo vykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas jo nepagrindė, nėra pagrindo teigti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkės teismo sprendimo vykdymas arba jis taps visiškai neįvykdomas.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindė, susigrąžintina lėšų suma yra didelė, nurodyta suma yra valstybės biudžeto lėšos ir Europos Sąjungos paramos lėšos, t. y. padaryta konkreti žala valstybės bei Europos Sąjungos finansiniams interesams, be to, atsakovas elgėsi nesąžiningai ir iš esmės pasisavino paramą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Pareiškėjas NMA prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – areštą atsakovo turtui bei piniginėms lėšoms 31 870,70 Eur dydžio sumai. Pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog atsakovas gali atsakovas gali bandyti nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl to gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo vykdymas ar jis taps neįmanomas, o taip atsiras didelė žala valstybės bei Europos Sąjungos finansiniams interesams. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, kad pareiškėjas nebendradarbiauja su pareiškėju (neteikė dokumentų dėl projekto įvykdymo, neatsako į reikalavimą sumokėti skolą), nesumoka skolos, iš esmės pasisavino paramos lėšas.

Bylos duomenys patvirtina, kad NMA 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. KŠ-1320(4.4.19-Ša) „Dėl paramos skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl paramos skyrimo), projektui Nr. 19JU-KV-20-1-08084-PR001 „R. N. mišraus ūkio įsikūrimas“ (toliau – ir projektas) skirta iki 40 000,00 Eur dydžio paramos. Buvo numatyti du projekto įgyvendinimo etapai: išmokas išmokėti pagal avansinį mokėjimo prašymą ir galutinį mokėjimo prašymą. Atsakovui 2020 m. gruodžio 8 d. išmokėtas 32 000,00 Eur avansas (80 proc. nuo skirtos paramos sumos).

Paraiškoje ir Sprendime dėl paramos skyrimo buvo nurodytas atsakovo įsipareigojimas galutinį mokėjimo prašymą pateikti iki 2024 m. vasario 28 d. Iki 2024 m. vasario 28 d. mokėjimo prašymas nebuvo pateiktas, todėl atsakovui 2024 m. kovo 6 d. siųstas pranešimas „Dėl nepateikto mokėjimo prašymo ir galutinės ataskaitos“ (reg. Nr. BRK-3587). Kadangi atsakovas nepateikė mokėjimo prašymo nei iki 2024 m. vasario 28 d., kada buvo galima teikti laiku, nei iki 2024 m. gegužės 27 d., kada buvo galima teikti pavėluotai, nustatytas pažeidimas – atsakovui pritaikyta paramos susigrąžinimo sankcija, t. y. susigrąžinama 32 000 Eur (avansinė paramos dalis).

NMA 2024 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-189 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas privalo grąžinti NMA susidariusią skolą ir palūkanas. Sprendimas Atsakovui buvo išsiųstas kartu su 2024 m. birželio 20 d. pranešimu Nr. BRK-10919 „Dėl skolos susidarymo ir dalies išskaičiavimo“ (toliau – ir Lydraštis). Sprendime nurodyta, kad skola, kurią atsakovas turi grąžinti sudaro 32 000,00 Eur. Lydraštyje patikslinta, kad dalis atsakovo skolos buvo išskaičiuota išmokų mokėjimo metu (106,32 Eur buvo sudengti, atsakovui neišmokant šių lėšų pagal papildomą pajamų paramą jauniesiems ūkininkams (2023–2027 m. taikomi reikalavimai) pagal 2023 m. birželio 19 d. pateiktą paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, reg.

Nr. 23-1012540346-1), todėl likusi skola sudaro 31 893,68 Eur. Po Lydraščio su Sprendimu išsiuntimo, 2024 m. rugsėjo 6 d. buvo atliktas dalinis skolos sudengimas (22,98 Eur) su kitomis atsakovui skirtomis išmokomis, todėl likęs atsakovo įsiskolinimas sudaro 31 870,70 Eur. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovas Sprendimo neapskundė nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis yra teisėtas ir galiojantis, o skola nesumokėta. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad atsakovas būtų pradėjęs administracinę bylą dėl Sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas tik prielaidomis grindžia bei abstrakčiai nurodo, jog egzistuoja didelė tikimybė, jog atsakovas sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas ir dėl to gali būti padaryta didelė neatitaisoma žala Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos biudžetams. Kaip minėta, būtent asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovas yra nemokus ar gali tapti nemokiu, arba imtis veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas. Iš byloje esančios pareiškėjo pildytos paraiškos, teiktos NMA, matyti, kad atsakovas nuosavybės teise turėjo žemės sklypų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie atsakovo turimus žemės sklypus, jų vertę, iš kurių būtų galimą spręsti apie aptartų aplinkybių egzistavimą.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, visų pirma primintina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodoma Regionų administracinių teismų praktika. Kita vertus, pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-599-415/2023 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Minėtoje byloje atsakovas yra ne fizinis, o juridinis asmuo, siekiama išieškoti skolos suma yra gerokai (beveik penkis kartus) didesnė, be to, skiriasi ir kitos bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų savaime nepatvirtina realios grėsmės, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, pareiškėjas grįsdamas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šiuo aspektu, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pažymėtina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis neužkerta kelio pareiškėjui, pasikeitus aplinkybėms kreiptis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pateikiant naują, pagrįstą prašymą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog šioje proceso stadijoje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis