Legislator Case Law & Legislation
fecf8e35-60d3-4f0a-b43c-024b91f17eed AI generated

fecf8e35-60d3-4f0a-b43c-024b91f17eed · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number fecf8e35-60d3-4f0a-b43c-024b91f17eed
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-603/2013, kuriuo patenkintas „Swedbank lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės ieÅ¡kinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilnerus“ ir V. P. dėl piniginių sumų priteisimo ir atmestas atsakovo V. P. prieÅ¡ieÅ¡kinis ieÅ¡kovui ,,Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

Legislator headnote

AI generated

fecf8e35-60d3-4f0a-b43c-024b91f17eed · Lietuvos apeliacinis teismas: Atsakovas V. P. nurodo, kad jis banke iÅ¡ viso nebuvo, jokių dokumentų neteikė ir nepasirašė, o ginčijamų sutarčių sudarymo metu neturėjo jokio nekilnojamojo turto. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovas nesugebėjo pateikti laidavimo sutarčių parengiamųjų dokumentų – praÅ¡ymo, kreditorių komiteto sprendimo, sutuoktinės raÅ¡tiÅ¡ko sutikimo, paso kopijos, nekilnojamo turto registro pažymos ir t. t.Apelianto inicijuota raÅ¡ysenos ekspertizė nepaneigė atsakovo V. P. teiginio, kad jis nepasirašė laidavimo sutarčių.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-824/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00637-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2.; 114.; 121.18. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. birželio 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V.

P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-603/2013, kuriuo patenkintas „Swedbank lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės ieÅ¡kinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilnerus“ ir V. P. dėl piniginių sumų priteisimo ir atmestas atsakovo V. P. prieÅ¡ieÅ¡kinis ieÅ¡kovui ,,Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas iÅ¡ atsakovų UAB „Vilnerus“ ir V. P. solidariai priteisti 599,83 Lt nesumokėtų mokėjimų, 65 232,80 Lt nuostolių dėl turto pardavimo, 11 241,70 Lt papildomų iÅ¡laidų, 6 341,57 Lt palÅ«kanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iÅ¡ viso – 83 415,90 Lt, bei 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos teisme iÅ¡kėlimo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.IeÅ¡kovas nurodė, kad jis („Swedbank lizingas“, UAB) ir UAB „Vilnerus“ 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684, o atsakovas V.

P. 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LT038683/L ir LT038684/L įsipareigojo įvykdyti UAB „Vilnerus“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas UAB „Vilnerus“ nevykdė įsipareigojimų, todėl ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Dėl 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutarčių LT038683 ir LT038684 neįvykdymo ieškovas patyrė 83 415,90 Lt nuostolių, kuriuos prašė priteisti solidariai iš atsakovų.

Atsakovas V. P. su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstÄ bei nurodė, kad laidavimo sutarčių nesudarė ir jų nepasirašė. Atsakovas V. P. taip pat ieÅ¡kovui ,,Swedbank lizingas“, UAB pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriame prašė 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartis Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieÅ¡kovo „Swedbank lizingas“, UAB ieÅ¡kinį tenkino ir ieÅ¡kovui „Swedbank lizingas“, UAB solidariai iÅ¡ atsakovų UAB „Vilnerus“ ir V.

P. priteisė 599,83 Lt nesumokėtų mokėjimų, 65 232,80 Lt nuostolių dėl turto pardavimo, 11 241,70 Lt papildomų iÅ¡laidų, 6 341,57 Lt palÅ«kanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iÅ¡ viso 83 415,90 Lt, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos teisme iÅ¡kėlimo (nuo 2011 m. kovo 8 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, o atsakovo V. P. prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas „Swedbank lizingas“, UAB ir atsakovas UAB „Vilnerus“ 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684 bei 2006 m. lapkričio 24 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT042723, pagal kurias ieÅ¡kovas įsipareigojo iÅ¡ atsakovo UAB „Vilnerus“ nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytÄ turtÄ ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui UAB „Vilnerus“ su sÄ lyga, kad Å¡is sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LT038683/L ir LT 038684/L atsakovas V.

P. įsipareigojo ieÅ¡kovui įvykdyti UAB „Vilnerus“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684. Taip pat teismas nustatė, kad UAB „Vilnerus“ per nustatytÄ terminÄ neįvykdžius reikalavimo sumokėti skolÄ , ieÅ¡kovas 2009 m. kovo 5 d. praneÅ¡imu Nr. 01-30-3797 vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimÄ bei grÄ Å¾inti sutarčių pagrindu valdytÄ ir naudotÄ turtÄ , o 2009 m. balandžio 16 d. praneÅ¡imu Nr. 1600 ieÅ¡kovas pareikalavo iÅ¡ atsakovo V.

P. iki 2009 m. balandžio 30 d. įvykdyti atsakovo UAB „Vilnerus“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal nutrauktas sutartis. Vertindamas atsakovo V. P. argumentus, kad jis nepasirašė 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L, teismas nurodė, jog pagal atsakovo praÅ¡ymÄ buvo paskirta ekspertizė, kuria buvo siekiama nustatyti ieÅ¡kovo ir atsakovo V. P. sudarytose laidavimo sutartyse esančių parašų tikrumÄ , tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. rugpjūčio 28 d. pateiktose iÅ¡vadose nurodyta, jog nebuvo galima nustatyti, ar laidavimo sutartis pasirašė atsakovas V.

P., ar kitas asmuo. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertai nepatvirtino fakto, jog atsakovas V. P. 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L nepasirašė. Teismas pabrėžė, kad bÅ«tent atsakovas, prieÅ¡ieÅ¡kiniu ginčydamas laidavimo sutarčių galiojimÄ , turėjo pareigÄ Ä¯rodyti prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodytas aplinkybes dėl jo paraÅ¡o nebuvimo laidavimo sutartyse. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu pasiÅ«lė atsakovui V. P. pateikti papildomus įrodymus prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti bei suteikė galimybę apklausti tiek lizingo, tiek laidavimo sutartis pasiraÅ¡iusius asmenis liudytojais, tačiau atsakovas pateikti papildomus įrodymus atsisakė.

Atsižvelgęs į Å¡ias aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo vienareikÅ¡miÅ¡kai iÅ¡vadai dėl atsakovo paraÅ¡o nebuvimo ginčijamuose sandoriuose, nes atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių jo prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodytas aplinkybes. Be to, teismas nurodė, kad laidavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo metu atsakovas V. P. buvo UAB ,,Vilnerus“ akcininkas, o tai, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo suinteresuotumÄ pasiraÅ¡ant laidavimo sutartis ir taip suteikiant papildomas garantijas lizingo bendrovei užtikrinti įmonės veiklai reikalingos įrangos įsigijimÄ .

Atsižvelgęs į visas Å¡ias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas V. P. neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl atsakovo V. P. prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė kaip neįrodytÄ .Taip pat teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl ieÅ¡kovo reikalaujamų priteisti 83 415,90 Lt pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683, LT038684 ir LT042723. Teismas nurodė, kad byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, jog ieÅ¡kovui atsakovas UAB ,,Vilnerus“ po sutarčių nutraukimo pagal lizingo sutartis nesumokėjo 599,83 Lt eilinių mokėjimų bei 6 341,57 Lt palÅ«kanų įmokų, taip pat kad ieÅ¡kovas patyrė 65 232,80 Lt dydžio nuostolius pardavus turtÄ bei 11 241,70 Lt dydžio papildomas iÅ¡laidas, todėl solidariai iÅ¡ atsakovų priteisė 83 415,90 Lt bei 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos teisme iÅ¡kėlimo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.             III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ atsakovo V. P. prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkinti, o ieÅ¡kovo „Swedbank lizingas“, UAB ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:IeÅ¡kovas nevykdė teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 2A-12/2011) nustatytos rÅ«pestingumo pareigos – prieÅ¡ sudarant laidavimo sutartį bankas privalėjo surinkti duomenis apie laiduotojo turtinę padėtį, gauti sutuoktinio sutikimÄ , atskleisti laidavimo sutarties esmę bei pasekmes, patikrinti tapatybę bei paraÅ¡o autentiÅ¡kumÄ , tačiau tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

Atsakovas V. P. nurodo, kad jis banke iš viso nebuvo, jokių dokumentų neteikė ir nepasirašė, o ginčijamų sutarčių sudarymo metu neturėjo jokio nekilnojamojo turto. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nesugebėjo pateikti laidavimo sutarčių parengiamųjų dokumentų – prašymo, kreditorių komiteto sprendimo, sutuoktinės raštiško sutikimo, paso kopijos, nekilnojamo turto registro pažymos ir t. t.Apelianto inicijuota rašysenos ekspertizė nepaneigė atsakovo V. P. teiginio, kad jis nepasirašė laidavimo sutarčių.

Skirti papildomos ekspertizės nebuvo prašoma, nes pateikus papildomus laisvuosius parašus, ekspertai negalėjo pateikti kategoriškos ar tikėtinos išvados dėl parašų priklausomybės.Apelianto iniciatyva į teismo posėdį pakviesta buvusi banko darbuotoja S. P., pasirašiusi laidavimo sutartis, teisme patvirtino, kad su atsakovu V. P. nėra bendravusi ir jo nepažįsta, bei kad V. P. laiduotoju pasirinko banko kreditorių komitetas. Atsakovas teigia, kad tai patvirtina, jog ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovas V.

P. pasirašė ginčijamas lizingo sutartis, o teismas, neįvertindamas, kad sudarant sandorį yra bÅ«tina abiejų Å¡alių suderinta valia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.63 straipsnio 6 dalis), iÅ¡reikÅ¡ta laisva valia (CK 1.64 straipsnio 1 dalis) bei pasiraÅ¡ymas (CK 1.76 straipsnio 1 dalis), ir neatsižvelgdamas į atsakovo pateiktus argumentus bei teismų formuojamÄ praktikÄ , priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ sprendimÄ . IeÅ¡kovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

IeÅ¡kovas atsiliepime nurodo Å¡iuos pagrindinius argumentus: Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002, tačiau atsakovo nurodytoje byloje nagrinėtos aplinkybės (ratio decidendi) yra visiÅ¡kai skirtingos, todėl Å¡i nutartis negali bÅ«ti vertinama Å¡ios civilinės bylos kontekste. Taip pat ir apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2A-12/2011 nėra aktuali Å¡ioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.Atsakovas, bÅ«damas lizingo gavėjo UAB „Vilnerus“ vadovu bei pagrindiniu akcininku, pateikė ieÅ¡kovui asmeninę priemonę lizingo sutarčių įvykdymui užtikrinti – įsipareigojo asmeniÅ¡kai savo turtu atsakyti ieÅ¡kovui tuo atveju, jei UAB „Vilnerus“ pažeis lizingo sutarčių sÄ lygas.

Pagrindiniam skolininkui UAB „Vilnerus“ neįvykdžius laidavimu užtikrintų prievolių, atsakovai UAB „Vilnerus“ ir V. P. yra solidarÅ«s bendraskoliai.Pagal Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 punktÄ finansų įstaigos klientas apibrėžiamas kaip kaip asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Å iuo konkrečiu atveju finansavimas buvo teikiamas UAB „Vilnerus“, o V. P. tik laidavo už tinkamÄ prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymÄ , todėl atsakovas V.

P. nelaikytinas ieÅ¡kovo „Swedbank lizingas“, UAB klientu Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo prasme.IÅ¡ laidavimo santykių teisinio reglamentavimo bei laidavimo sutarčių sÄ lygų matyti, kad kreditorių ir laiduotojÄ sieja asmeninė laiduotojo pareiga įvykdyti užtikrintÄ prievolę. Laidavimo sutartys nėra daiktinių teisių suvaržymo sandoriai, nes sudarius laidavimo sutartį nėra suvaržomas (įkeičiamas, areÅ¡tuojamas ir pan.) joks turto savininkui priklausantis turtas, todėl ir laidavimo sutarties sudarymo atveju raÅ¡ytinis kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas.

Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad atsakovo sudaryta laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia dėl to, jog sudaryta be kito sutuoktinio raÅ¡ytinio sutikimo, ar kad ieÅ¡kovas netinkamai vykdė rÅ«pestingumo pareigÄ .Atsakovas pateikia tik deklaratyvius teiginius, kad ieÅ¡kovas neatskleidė apeliantui laidavimo sutarties esmės bei pasekmių, nepatikrino tapatybės, paraÅ¡o autentiÅ¡kumo, ir visiÅ¡kai nenurodo jokių realių ir objektyvių tai patvirtinančių įrodymų.

Laidavimo sutartyse yra nurodytas apelianto asmens kodas, gyvenamoji vieta, ieÅ¡kovas po lizingo sutarties nutraukimo 2009 m. balandžio 16 d. praneÅ¡imu informavo laiduotojÄ apie lizingo sutarties nutraukimÄ ir apie jo, kaip laiduotojo, prievolę įvykdyti lizingo bendrovei prievolę pagal laidavimo sutartis. Be to, iÅ¡ byloje esančio 2009 m. kovo 23 d. turto perdavimo–priėmimo akto Nr. 2009/1577 matyti, kad turtÄ pristatė pats apeliantas, nes jame yra jo paraÅ¡as. Apeliantui ieÅ¡kovas siuntė informacijÄ , susijusiÄ su jo, kaip laiduotojo, prievolėmis, pasiÅ«lymais įsigyti ginčo turtÄ , duomenimis apie vykdytÄ aukcionÄ , reikalavimu atlyginti nuostolius.

Å ie praneÅ¡imai buvo siųsti adresu, kurį nurodė apeliantas tiek laidavimo sutartyse, tiek paties teismui siunčiamuose procesiniuose dokumentuose. Taigi, visus ieÅ¡kovo siųstus praneÅ¡imus apeliantas turėjo gauti, bet nei į vienÄ iÅ¡ jų nesureagavo ir tik nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčija laidavimo sutartis, taip elgdamasis nesÄ Å¾iningai prieÅ¡ ieÅ¡kovÄ . Remiantis byloje atliktos raÅ¡ysenos ekspertizės iÅ¡vada, nebuvo galima nustatyti, ar laidavimo sutartis pasirašė atsakovas V.

P., ar kitas asmuo, taigi, teismo ekspertai nepatvirtino, kad apeliantas laidavimo sutarčių nepasirašė. Atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinio tikslas buvo pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, todėl bÅ«tent atsakovas turėjo pareigÄ Ä¯rodyti, kad jis nepasirašė ginčijamų laidavimo sutarčių, tačiau atsakovas Å¡ios pareigos neįvykdė. Teismas suteikė pakankamai galimybių apeliantui pateikti kitus įrodymus, iÅ¡aiÅ¡kino galimybę dėl naujų įrodymų pateikimo, apklausė liudytojus, tačiau atsakovas vis tiek nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodytas aplinkybes.

Ieškovas teigia, kad dėl šių aplinkybių nėra pagrindo pripažinti ginčijamų laidavimo sutarčių negaliojančiomis dėl to, kad apeliantas jų nepasirašė. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).Å ios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieÅ¡kovo „Swedbank lizingas“, UAB ieÅ¡kinys ir atmestas atsakovo V.

P. prieÅ¡ieÅ¡kinis, pagrįstumas ir teisėtumas. Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priteistų sumų dydžio neginčija, ginčas nagrinėjamoje byloje iÅ¡ esmės yra kilęs tik dėl laiduotojo atsakovo V. P. pareigos atsakyti ieÅ¡kovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl atsakovo UAB „Vilnerus“ netinkamai įvykdytų 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutarčių Nr. LT038683 ir LT038684.Byloje nustatyta, kad UAB „Hansa Lizingas“ (dabar „Swedbank lizingas“, UAB) ir UAB „Vilnerus“ 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684, pagal kurias ieÅ¡kovas įsipareigojo iÅ¡ UAB „Vilnerus“ nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytÄ turtÄ (boulingo įrangÄ ) ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Vilnerus“ su sÄ lyga, kad Å¡is sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas (b. l. 7-12, 15-24). 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LT038683/L ir LT038684/L atsakovas V.

P. įsipareigojo įvykdyti UAB „Vilnerus“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684 (b. l. 142-144). UAB „Vilnerus“ per nustatytÄ terminÄ neįvykdė ieÅ¡kovo reikalavimo sumokėti skolÄ , todėl ieÅ¡kovas 2009 m. kovo 5 d. praneÅ¡imu Nr. 01-30-3797 vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimÄ bei grÄ Å¾inti lizingo sutarčių pagrindu atsakovo UAB „Vilnerus“ valdytÄ ir naudotÄ turtÄ (b. l. 41-42).

Taip pat ieÅ¡kovas 2009 m. balandžio 16 d. praneÅ¡imu Nr. 1600 pareikalavo iÅ¡ atsakovo V. P. iki 2009 m. balandžio 30 d. įvykdyti atsakovo UAB „Vilnerus“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal nutrauktas 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684 (b. l. 43). IÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovui UAB „Vilnerus“ Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2526-259/2013 buvo iÅ¡kelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartimi buvo nutarta įmonę pripažinti bankrutavusia ir jÄ likviduoti.

Liteko duomenimis ieÅ¡kovo „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinis reikalavimas UAB „Vilnerus“ bankroto byloje nėra patvirtintas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo V. P. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo pozicijÄ iÅ¡ esmės grindžia tik tuo, jog jis nepasirašė ginčijamų 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir LT038684/L, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes ir dėl to priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ .

Vertindama šiuos atsakovo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Pažymėtina, kad faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieÅ¡taravimų tarp įrodymų, ar Å¡alutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklÅ«s Å¡alutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena Å¡alis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, t. y. ieÅ¡kovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tÄ teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieÅ¡kovo reikalavimÄ , turi įrodyti atsakovas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009).Nagrinėjamoje byloje, siekdamas nustatyti ieÅ¡kovo ir atsakovo V.

P. sudarytose laidavimo sutartyse esančių V. P. parašų tikrumÄ , pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo V. P. praÅ¡ymÄ , paskyrė raÅ¡ysenos ekspertizę (b. l. 147-148). Lietuvos teismo ekspertizės centras 2012 m. rugpjūčio 28 d. pateikė ekspertizės aktÄ , kuriame nurodyta, kad tiek 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartyje Nr. LT038683/L, tiek 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartyje Nr. LT 038684/L, įvertinus parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai iÅ¡vadai.

Nustatyti daugiau sutampančių ar besiskiriančių požymių nebuvo galima, nes tiek tiriamieji paraÅ¡ai, tiek pavyzdžiai yra labai trumpi ir paprasti. Atsižvelgdami į tai, ekspertai davė iÅ¡vadÄ , kad nebuvo galima nustatyti, ar laidavimo sutartis pasirašė atsakovas V. P., ar kitas asmuo (b. l. 161-163). Jokių duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti, kad atsakovas V. P. nepasirašė ginčijamų 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir LT 038684/L, byloje nėra.

Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvusi banko darbuotoja liudytoja S. P., pasirašiusi ginčijamas laidavimo sutartis, patvirtino, jog su atsakovu V. P. nėra bendravusi ir jo nepažįsta, bei kad V. P. laiduotoju pasirinko banko kreditorių komitetas. Atsakovas teigia, kad tai patvirtina, jog ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovas V. P. pasirašė ginčijamas lizingo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ne ieškovas, o atsakovas V.

P. prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė pripažinti 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartis Nr. LT038683/L ir LT 038684/L negaliojančiomis, todėl pagal pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas bei teismų praktikÄ , ne ieÅ¡kovui, o atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis nepasirašė ginčijamų laidavimo sutarčių. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu liudytoja S. V. (P.) patvirtino, kad tiek lizingo, tiek 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartis Nr. LT038683/L ir LT 038684/L pasirašė ji, tačiau Å¡ių sutarčių pasiraÅ¡ymo aplinkybių neprisimena.

Liudytoja paaiškino, kad ieškovo vardu pasirašydama sutartis ne visuomet pati bendraudavo su klientais – ji, kaip parašo teisę turintis asmuo, pasirašydavo ne tik savo klientų sutartis, bet ir kitų, neturinčių parašo teisės, vadybininkų paruoštas sutartis (b. l. 216-218). Taigi ieškovo nurodomi liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovas V. P. nepasirašė 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir LT 038684/L.Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu pasiūlė atsakovui V.

P. pateikti papildomus įrodymus priešieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti bei suteikė galimybę apklausti liudytojais asmenis, dalyvavusius sudarant tiek lizingo, tiek laidavimo sutartis, tačiau atsakovas pateikti papildomus įrodymus atsisakė (b. l. 216-218). Šiame kontekste taip pat svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad atsakovas V. P. buvo atsakovo UAB ,,Vilnerus“ steigėjas ir nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2007 m. liepos 23 d., t. y. ir ginčijamų laidavimo sutarčių pasirašymo metu, buvo vienintelis UAB ,,Vilnerus“ akcininkas (b. l. 111-113).

IÅ¡ atsakovo V. P. 2013 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio metu duotų paaiÅ¡kinimų matyti, kad jis ketino pradėti teikti boulingo paslaugas, tačiau pamatęs, kad vystyti įmonės veiklÄ nesiseka, įmonę pardavė ir nustojo domėtis jos veikla. Atsakovas taip pat patvirtino, kad paskyrė įmonės direktorę, su kuria bendraudavo telefonu, bÅ«damas UAB ,,Vilnerus“ akcininku domėjosi įmonės veikla (b. l. 205-208). Ä®vertinus aplinkybes, kad UAB „Vilnerus“ sudarė lizingo sutartis ir gavo boulingo įrangÄ , lizingo sutartys buvo sudaromos siekiant užsiimti atsakovo V.

P. planuojamomis teikti boulingo paslaugomis, atsakovas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad UAB „Vilnerus“, kurios savininku bÅ«tent ir buvo jis, turėjo pakankamai lėšų įsigyti boulingo įrangÄ ar lizingo sutarčių įvykdymÄ užtikrinti kitokiu bÅ«du, t. y. kad nebuvo jokio reikalo ir pagrindo įmonės savininkui (atsakovui) laiduoti už lizingo sutarčių įvykdymÄ , darytina iÅ¡vada, kad atsakovui buvo žinoma apie lizingo sutarčių sudarymÄ ir jis turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindÄ laiduoti už įmonės lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymÄ .

Pažymėtina, kad verslo praktikoje paprastai už įmonės sudarytų lizingo sutarčių įvykdymÄ laiduoja su įmone tiesiogiai susiję asmenys, o nagrinėjamu atveju atsakovas ir buvo toks asmuo. Atsakovui, kaip verslininkui, turėjo bÅ«ti žinoma tokia verslo praktika. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartys buvo sudarytos praėjus nedaug laiko nuo UAB „Vilnerus“ įregistravimo juridinių asmenų registre (2006 m. birželio 12 d.), o duomenų, jog sudarant Å¡ias lizingo sutartis UAB „Vilnerus“ turėjo pakankamai turto ir kad Å¡ioms sutartims įvykdyti nereikėjo papildomų užtikrinimo priemonių, byloje nėra pateikta.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše su istorija yra nurodyta, jog atsakovo V. P. adresas nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. buvo Panevėžio g. 32-3, Rokiškyje, Rokiškio r. sav. (b. l. 111-113). Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovo 2009 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 1600, kuriuo buvo pareikalauta iš atsakovo V. P. įvykdyti atsakovo UAB „Vilnerus“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal nutrauktas 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684, buvo išsiųstas šiuo adresu – Panevėžio g. 32-3, Rokiškyje, Rokiškio r. sav. (b. l. 43).

IÅ¡ atsakovo pirmosios instancijos teismo posėdyje pateiktų paaiÅ¡kinimų taip pat matyti, jog jis yra įkÅ«ręs ne vienÄ Ä¯monę (b. l. 207), todėl teisėjų kolegija, vertindama Å¡iÄ aplinkybę, pažymi, kad atsakovas, bÅ«damas apdairiu, rÅ«pestingu ir sÄ Å¾iningu verslininku, turėjo bÅ«ti itin suinteresuotas tinkamu informavimu apie įmonės veiklÄ bei dėti visas reikiamas pastangas, jog oficialiuose informacijos Å¡altiniuose nurodoma jo gyvenamoji vieta atitiktų faktinę gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Ä®vertinusi visas Å¡ias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovui V. P. apie ieÅ¡kovo jam, kaip laiduotojui, reiÅ¡kiamus reikalavimus turėjo bÅ«ti žinoma bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas V. P. neįrodė, kad jis nepasirašė ginčijamų 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L.Apeliaciniame skunde atsakovas V. P. nurodo, kad ieÅ¡kovas neįvykdė teismų praktikoje nustatytos rÅ«pestingumo pareigos – prieÅ¡ sudarant laidavimo sutartį ieÅ¡kovas privalėjo surinkti duomenis apie laiduotojo turtinę padėtį, gauti sutuoktinio sutikimÄ , atskleisti laidavimo sutarties esmę bei pasekmes, patikrinti tapatybę bei paraÅ¡o autentiÅ¡kumÄ , tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su Å¡iais atsakovo argumentais nesutinka. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininkÄ , jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininkÄ yra asmeninio pobÅ«džio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010).

Skirtingai negu prievolių įvykdymÄ užtikrinant daiktinių teisių suvaržymu, laidavimas dėl jo asmeninio pobÅ«džio sieja kreditorių su įsipareigojimÄ patenkinti laidavimu užtikrintÄ reikalavimÄ prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne su konkrečiu daiktu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Dėl to laiduotojas įsipareigoja ne turėti tam tikrÄ turtÄ prievolės įvykdymui, bet įvykdyti prievolę iÅ¡ savo nuožiÅ«ra pasirinkto turto.

Laiduotojui neįvykdžius laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, teismo sprendimo pagrindu iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti nukreiptas į bet kokį laiduotojo turtÄ , iÅ¡skyrus turtÄ , iÅ¡ kurio iÅ¡ieÅ¡kojimÄ riboja įstatymas. Laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtÄ bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieÅ¡ sudarant laidavimo sutartį. Teismas, aiÅ¡kindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl teisės norma negali bÅ«ti aiÅ¡kinama taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas reikÅ¡tų reikalavimÄ atlikti neefektyvius, akivaizdžiai beprasmiÅ¡kus veiksmus.

BÅ«tent dėl Å¡ios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtÄ nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad Å¡is turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iÅ¡ kurio ateityje gali bÅ«ti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

Atsižvelgdama į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas neturėjo pareigos prieÅ¡ sudarant atsakovo ginčijamas laidavimo sutartis surinkti duomenis apie laiduotojo atsakovo V. P. turtinę padėtį bei gauti atsakovo sutuoktinės sutikimÄ . Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei Å¡alių pateiktus paaiÅ¡kinimus, sutinka su ieÅ¡kovo atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodytu argumentu, kad atsakovo teiginiai, jog ieÅ¡kovas neatskleidė apeliantui laidavimo sutarties esmės bei pasekmių, nepatikrino jo tapatybės ir paraÅ¡o autentiÅ¡kumo, yra deklaratyvaus pobÅ«džio.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų Å¡ias atsakovo nurodytas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas Å¡iuos atsakovo argumentus atmeta kaip neįrodytus. Apibendrindama pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, tinkamai paskirstė Å¡alims įrodinėjimo pareigÄ , objektyviai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus ir nustatė visas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes, todėl teismo sprendimas tenkinti ieÅ¡kovo „Swedbank lizingas“, UAB ieÅ¡kinį ir atmesti atsakovo V.

P. prieÅ¡ieÅ¡kinį yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl Å¡ių priežasčių apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai             Alė Bukavinienė              Alvydas PoÅ¡kus              Dalia ViÅ¡inskienė