A-552-2737-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -2737/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01576-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjui D. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. skundu (I t., b. l. 1–8) ir jo papildymais (I t., b. l. 45–49; III t., b. l. 159–164) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. 38-TE-106 „Dėl D. K. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš atsakovo nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro 124 val. 25 min. padaugintų iš 1,5 jam nustatyto valandinio atlygio (5 509,17 Lt), taip pat 0,06 procento delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki skundo padavimo dienos 158,66 Lt, iš viso – 5 667,83 Lt; 4) priteisti iš atsakovo 2011 m. birželio 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio, butpinigių ir nepanaudotų 2010–2011 m. kasmetinių atostogų 0,06 procento delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki išmokų išmokėjimo dienos, iš viso – 64,55 Lt; 5) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (4 880,32 Lt) ir butpinigius (360 Lt) nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki išmokų (susijusių su darbo užmokesčiu) išmokėjimo dienos; 6) priteisti 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme datos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Įsakymu iš tarnybos buvo atleistas nepagrįstai. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 16.1 punktą, nustatantį kad tikrinamas pareigūnas turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus. Ši teisė buvo atimta, nes tarnybinis patikrinimas pradėtas, vykdomas ir baigtas pareiškėjui sergant. Vadovaujantis Tvarkos 29 punktu, tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos, neskaitant laiko, per kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos, tačiau atsakovas dėl pareiškėjo ligos tarnybinio patikrinimo nestabdė. 2011 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 38-IS-11 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada) buvo nurodytos neatitinkančios tikrovės aplinkybės, kurios tapo pagrindu skundžiamo Įsakymo priėmimui, o Išvada yra neobjektyvi ir neišsami.

Joje nurodoma, kad pareiškėjui gydymo metu skiriami vaistai neturi poveikio jo psichinės sveikatos būklei, tačiau iš medicininių dokumentų išrašo matyti, jog minėtu laikotarpiu jam buvo paskirti vaistai: „Lexotanil“, „Captohexal“, „Nebilet“, „Nitromint 2,6“, „Omep“ ir kt., kurių aprašymuose yra numatyti šalutiniai poveikiai, sukeliantys svaigulį, nuovargį, mieguistumą, pablogina dėmesio koncentravimą ir paveikia užduočių atlikimą. Pabrėžė, kad dar 2006 m. jam diagnozuota liga 2011 m. balandžio 18 d. suaktyvėjo.

Atkreipė dėmesį, kad Išvadoje nurodyta aplinkybė, jog vairuotojas parodė sustabdžiusiems pareigūnams tarnybinį pažymėjimą, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nevengė pasitikrinti blaivumo, tik nurodė, jog pasitikrins medicinos įstaigoje. Išvadoje nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalį už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 18 punkto reikalavimų pažeidimą, tuo tarpu 2011 m. balandžio 16 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pagal ATPK 126 straipsnio 5 dalį už KET 14 punkto reikalavimų pažeidimą.

Pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus pranešimą iš policijos įvykių suvestinės dėl pradėtos administracinio teisės pažeidimo teisenos (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 50P-857203-11). Nustatytos aplinkybės nesudaro savarankiško tarnybinio nusižengimo, todėl tarnybinis patikrinimas turėjo būti stabdomas, kol bus priimtas sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje.

Pareiškėjas pažymėjo, kad savo veika nepažemino pareigūno vardo, kadangi apie jo blaivumo tikrinimo aplinkybes buvo žinoma tik tiesiogiai su pareiškėju bendravusiems policijos pareigūnams. Aplinkybė, kaip įvykis yra vertinamas visuomenės informavimo priemonėse, negali būti pagrindu nustatant pareigūno vardo pažeminimo faktą ir mastą, kadangi visuomenės informavimo priemonių darbuotojai yra priklausomi nuo valstybės institucijų vadovų ir darbuotojų pateikiamos informacijos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodytas įvykio laikas ir kitos įvykio aplinkybės. Atskirose šios Išvados dalyse fragmentiškai nurodyti atskiri teiginiai. Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas 2011 m. gegužės 31 d., o jo pagrindu Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas 2011 m. birželio 1 d. priėmė skundžiamą Įsakymą. Vadovaujantis Tvarkos 28 punktu, su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnas supažindinamas per 5 darbo dienas, tuo tarpu pareiškėjas su priimtu Įsakymu nustatytu terminu supažindintas nebuvo. Atsakovas informaciją dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos ir atsiskaitymo registruotu paštu išsiuntė tiktai 2011 m. birželio 15 d. raštu. Neinformavus laiku apie Išvadą ir atleidimą iš vidaus tarnybos, pareiškėjas prarado socialines garantijas t. y. galimybę gauti ligos pašalpą, nedarbo socialinio draudimo išmoką. Pažymėjo, kad Statuto 58 straipsnio 1 punkte numatyta, jog su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau atsakovas su juo – atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu – atleidimo dieną neatsiskaitė, neišmokėjo už nepanaudotas kasmetines atostogas, nepanaudotas išeigines ir dirbtus viršvalandžius, butpinigius, darbo užmokesčio, nors tai numatyta skundžiamame Įsakyme. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas dalį darbo užmokesčio už 2011 m. gegužės mėnesį – 816,6 Lt sumokėjo tiktai 2011 m. birželio 10 d., o butpinigius už 2011 m. gegužės mėnesį – 360 Lt sumokėjo tiktai 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuras už nepanaudotas 2010 m. ir 2011 m. kasmetines atostogas – 5 002,46 Lt sumokėjo tiktai 2011 m. birželio 27 d., o už 2009–2011 m. nepanaudotas išeigines ir dirbtus viršvalandžius iš viso neatsiskaitė.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į pareiškėjo D. K. skundą (I t., b. l. 25–26; III t., b. l. 96–97) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų buvo vertinamas jo elgesys ne tarnybos metu, o ne pareiškėjo galimai padarytas administracinės teisės pažeidimas. Pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Pareiškėjas savo veiksmais sulaužė Statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą. Pareigūnas parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą šia institucija, o dėl to valstybė patyrė žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde minimi teiginiai dėl galimų procedūrinių pažeidimų atleidžiant jį iš tarnybos, neįtakoja sprendimo atleisti pareiškėją. Pažymėjo, kad skunde nurodytų 2009–2011 m. dirbtų viršvalandinių laikotarpių, už kuriuos su juo nebuvo atsiskaityta, neatitinka tikrovės, kadangi dalis nurodytų laikotarpių yra pažymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2007 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 38-V-118 (Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2009 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 38-V-138 redakcija, kartu su vėlesniais pakeitimais) patvirtintame Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbo reglamente (toliau – ir Reglamentas) yra numatyta tvarka, kaip turi būti įforminamas viršvalandinis darbas. Pareiškėjas, būdamas padalinio vadovu, turėjo Reglamente nustatyta tvarka pateikti tarnybinius pranešimus dėl dirbtų viršvalandžių, nurodytų jo skundo papildymo tam tikruose punktuose, ir vizuotus Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo, perduoti asmeniui, atsakingam už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą, tačiau to nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu (IV t., b. l. 105-114) pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad skundžiamas atsakovo Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. gegužės 31 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje siūloma pripažinti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą ir atleisti jį iš vidaus tarnybos. Tarnybinio patikrinimo surinkta medžiaga nustatyta, jog buvo gautas pranešimas apie tai, kad 2011 m. balandžio 15 d. 22 val. 8 min. Panevėžio rajone kelio Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys 53 kilometre sustabdytas automobilis VW Caravele. Automobilį sustabdę pareigūnai – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimų poskyrio specialistė L. Balnienė ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimų poskyrio vyresnysis patrulis M. B. nustatė, kad jį vairavo D. K., dirbantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininku. Bendraudami su pareiškėju, pareigūnai jautė iš jo burnos sklindantį stiprų alkoholio kvapą, judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli. Pasiūlius pasitikrinti blaivumą, pareiškėjas tai daryti atsisakė ir reikalavo, kad blaivumas būtų nustatytas ligoninėje. Nuvežtas į VšĮ „Panevėžio ligoninė“, pareiškėjas atsisakė pūsti į alkoholio matuoklį. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijoje jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis –kraujyje rasta 2,03 promilės etilo alkoholio. Po medikų apžiūros Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisare pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis vairavo automobilį būdamas galimai neblaivus, vengė neblaivumo patikrinimo.

Teismas pažymėjo, kad Statuto 25 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą (IV t., b. l. 14), tačiau pareiškėjas paaiškinimo nepateikė, motyvuodamas savo nedarbingumu nurodė, kad jį pateiks po ligos grįžęs į darbą (I t, b. l. 18). Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad buvo pažeista nustatyta tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka, kadangi jis nebuvo pasirašytinai ar kitu būdu supažindintas su 2011 m. birželio 1 d. Įsakymu.

Teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Įvertinęs pareiškėjo veiksmų pobūdį, kitas faktines aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjui inkriminuojami veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl konstatavo, kad atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo veiksmus kaip pareigūno vardo pažeminimą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant šia veika pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, todėl Įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, pripažino teisėtu.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Lietuvos Respublikos kriminalinės policijos biuro darbo užmokestį už 124 val. 25 min. viršvalandinio darbo ir kitas uždelstas išmokėti išmokas bei delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki skundo padavimo dienos, teismas nurodė, kad įvertinus pareiškėjo 2009–2011 m. darbo laiko apskaitos žiniaraščius nustatyta, kad iš 2012 m. vasario 8 d. skundo papildyme (III t., b. l. 159–164) nurodytų laikotarpių viršvalandinį darbą jis dirbo tik 2009 m. liepos 1 d. (2 val., I t., b. l. 162), 2009 m. liepos 2 d. (1 val., I t., b. l. 162), 2009 m. lapkričio 18 d. (2 val., II t., b. l. 37), 2009 m. lapkričio 19 d. (5 val., II t., b. l. 37). Nurodė, kad už šiuos laikotarpius pareiškėjui buvo sumokėtas darbo užmokestis. Kiti jo skunde nurodyti laikotarpiai, kuriais pareiškėjas tvirtina dirbęs viršvalandinį darbą, nėra pažymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pažymėjo, kad pareiškėjas Reglamente nustatyta tvarka turėjo pateikti tarnybinius pranešimus dėl dirbtų viršvalandžių, nurodytų skunde ir pavizuotus Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo perduoti asmeniui, atsakingam už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tai būtų padaręs. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad atsakovas neturėjo pagrindo pareiškėjui sumokėti darbo užmokesčio už dalį jo nurodyto dirbto viršvalandinio darbo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo jam išmokėti su šiuo reikalavimu susijusių delspinigių.

Teismas nurodė, kad skundu pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti 2011 m. birželio 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio, butpinigių ir nepanaudotų 2010–2011 m. kasmetinių atostogas delspinigius. Pažymėjo, kad taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti neatsiskaitymo laiku faktą bei aplinkybę, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Byloje esantys įrodymai – Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2012 m. sausio 2 d. pažyma Nr. 38-PAZ1-1 (III t., b. l. 100) bei Lietuvos kriminalinio policijos biuro AB banko „Snoras“ išrašai (III t., b. l. 101, 104–105), tarpinio išmokėjimo žiniaraščiai (III t., b. l. 102, 103, 106) patvirtina, kad dalis darbo užmokesčio pareiškėjui buvo išmokėta ne jo atleidimo dieną, o 2011 m. birželio 9 d. bei 2011 m. birželio 23 d. Pažymėjo, kad atsakovo biuro Finansų skyrius 2012 m. sausio 2 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad 2011 m. birželio 1 d. su pareiškėju nebuvo atsiskaityta, kadangi jis buvo atsakovui materialiai atsakingas asmuo ir galutinai su atsakovo padaliniais atsiskaitė tik 2011 m. liepos 18 d. (III t., b. l. 98). Pareiškėjo galutinio atsiskaitymo atsakovui faktą patvirtina byloje esantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. gegužės 31 d. atsiskaitymo lapelis Nr. 38-AL-7 (III t., b. l. 99). Įvertinęs šią aplinkybę, teismas padarė išvadą, kad su pareiškėju jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną buvo atsiskaityta ne visiškai dėl pareiškėjo kaltės, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką. Netenkinus pareiškėjo skundo, padarė išvadą, kad nėra pagrindo jam priteisti 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme datos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliantas iš esmės pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

Papildomai apeliacinis skundas (IV t., b. l. 119-128) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nevertino, kad Tarnybinio patikrinimo išvada paremta nepatvirtintais dokumentais, gautais iš nenustatytų šaltinių, atliktas tyrimas nuo pat tyrimo pradžios buvo tendencingas tiriamojo pareigūno atžvilgiu, tyrimo metu buvo suvaržyta teisė teikti paaiškinimus, pareigūnas buvo atleistas ligos metu, su tarnybinio patikrinimo išvada nebuvo supažindintas. Nurodyti tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos pažeidimai turėjo įtakos objektyviam visų reikšmingų aplinkybių ištyrimui, suvaržė pareiškėjo teises, numatytas Tvarkoje, tarnybinio patikrinimo išvada neatitiko jai Tvarkoje keliamų reikalavimų.

2. Teismas nepasisakė dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų, reglamentuojamų Tvarkoje, pažeidimų, t. y. dėl to, kad buvo nustatytas neprotingai trumpas terminas paaiškinimui teikti – 3 dienos, ir dėl esminio tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų pažeidimo, nes tarnybinis patikrinimas apelianto atžvilgiu buvo baigtas 2011 m. gegužės 31 d., o jo pagrindu skundžiamas Įsakymas priimtas 2011 m. birželio 1 d.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad su apeliantu jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną buvo neatsiskaityta ne visiškai dėl pareiškėjo kaltės, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką. Pažymi, kad apeliantas neturėjo jokių galimybių atsiskaityti su darbdaviu nežinodamas apie savo atleidimą. Taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti neatsiskaitymo laiku faktą ir tai, kad nėra darbuotojo kaltės. Todėl teismas neteisingai konstatavo šalies kaltę.

4. Teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjui buvo laiku neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes formuluotė „dalis atlyginimo“ būtų vertinama, kai darbuotojui buvo neišmokėta vidutinių trijų paskutinių mėnesių mažesnė dalis negu vidurkis, tačiau darbdavys nesumokėjo laiku pareiškėjui 6 100,06 Lt, o atlyginimo vidurkis tesudarė 3 370,84 Lt.

5. Nesutinka su teismo išvada, jog iš 2012 m. vasario 8 d. skundo papildymo nurodytų laikotarpių viršvalandinį darbą, apeliantas dirbo tik 2009 m. liepos 1, 2 dienomis ir 2009 m. lapkričio 18 , 19 dienomis bei už šiuos laikotarpius pareiškėjui buvo sumokėtas darbo užmokestis. Tai paneigia teismui pateikti įrodymai, t. y. atsakovo 2012 m. vasario 8 d. pažyma Nr. 38-PAŽ1-23, kurioje nurodyta, kad 2009 m. liepos ir lapkričio mėnesiais apeliantui nebuvo priskaičiuoti viršvalandžiai (kiti priskaitymai), apelianto pateiktas atsakovo išduotas atsiskaitymo lapelis už 2009 m. lapkričio mėnesį, kuriame, nėra nurodyta, kad D. K. yra priskaičiuoti dirbti viršvalandžiai ir jie sumokėti. Pagal pareiškėjo pareigybės aprašymą, jis neatsakingas už viršvalandinio darbo apskaitą tam yra priskirti atsakingi asmenys. Apeliantas dirbo padalinyje, vykdančiame nepertraukiamas operatyvines ir kitas užduotis, todėl tarnybiniai pranešimai dėl viršvalandžių buvo nerašomi jei jų buvimą atspindi kiti procesiniai ar kitokie dokumentai. Todėl bylos nagrinėjimo metu konstatavus, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatspindi visų aplinkybių, reikšmingų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, faktiškai dirbtas laikas turi būti skaičiuojamas ir kitų darbo laiką fiksuojančių dokumentų pagrindu šiuo atveju procesinių dokumentų, pažymų pagrindu.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą (IV t., b. l. 133) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nagrinėti trys pagrindiniai klausimai – atsakovo Įsakymo , kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, teisėtumas ir pagrįstumas; apmokėjimo už pareiškėjo 2009-2011 metais dirbtus viršvalandžius teisingumas bei atsiskaitymo su atleidžiamu iš tarnybos pareiškėju savalaikiškumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. K. buvo statutinis valstybės tarnautojas – vidaus tarnybos pareigūnas (Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininkas). Jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2011 m. balandžio 15 d. 22 val. 8 min. Panevėžio rajone kelio Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys 53 kilometre vairavo automobilį VW Caravele, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o sustabdytas policijos pareigūnų , atsisakė pasitikrinti blaivumą alkotesteriu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijoje jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – kraujyje rasta 2,03 promilės etilo alkoholio. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija, jos patvirtintos įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2.6.-1623-749-2011.

2011 m. gegužės 31 d. buvo surašyta ir patvirtinta Išvada, kuria pasiūlyta pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas, ne tarnybos metu vairuodamas automobilį neblaivus, sąmoningai nesilaikė duotos policijos pareigūno priesaikos ir tokiais veiksmais pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą . Atsakovas, remdamasis Išvada, 2011 m. birželio 1 d. priėmė Įsakymą ir atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. už tai, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

Dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas nustatytos tvarkos, pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad jis pareigūno vardo nepažemino, o tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant nustatytas procedūras.

Sprendžiant pareiškėjo (statutinio pareigūno) atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą taikytinas Statutas, kurio 53 straipsnyje yra numatyti pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, tarp jų – jei pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra konstatavęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina išaiškinti, koks pareigūno veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindu, ar pareigūnas yra kaltas dėl tokio veikimo ar neveikimo, ar ši veika (veikimas ar neveikimas) akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 129/2004; 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 231/2008; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais, kitus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjo veiksmus pagrįstai ir teisėtai įvertino kaip žeminančius pareigūno vardą. Statutinio pareigūno padarytas šiurkštus tyčinis administracinis teisės pažeidimas akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą ir griauna pasitikėjimą vidaus tarnyba. Atkreiptinas dėmesys, kad apie šio pažeidimo darymą policijos pareigūnams pranešė atsitiktinis eismo dalyvis – visuomenės narys, apie įvykį tapo plačiai žinoma visuomenei. Toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai prieštaravo įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių dėl policijos pareigūnų. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog jo padaryta veika nelaikytina pareigūno vardo pažeminimu, nepripažintini pagrįstais.

Pažymėtina, kad pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

Dėl šios priežasties, sprendžiant pareigūno atleidimo už pareigūno vardo pažeminimą klausimus, netaikytinos Tvarkos nuostatos, skirtos tik tarnybinių nusižengimų tyrimui ir tarnybinių nuobaudų paskyrimui. Aplinkybė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas ir užbaigtas pareiškėjo laikinojo nedarbingumo metu, nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos imperatyviai privalo būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjas buvo informuotas apie atliekamą patikrinimą, jam buvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus ar įgalioti kitą asmenį jį atstovauti tarnybinio patikrinimo procese. To pareiškėjas nepadarė, o turint omenyje faktą, kad tuo metu pareigūnas gydėsi ambulatoriškai, jo sveikatos būklė nepripažintina svarbia ir objektyvia kliūtimi tinkamai ginti savo teises. Kiti procedūriniai pažeidimai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti neturėję esminės įtakos ginčijamo Įsakymo priėmimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Dėl apmokėjimo už pareiškėjo dirbtus viršvalandžius

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam buvo sumokėta už 2009 m. liepos ir lapkričio mėnesiais dirbtus viršvalandžius ir savo poziciją grindžia byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegiją šiuos apelianto argumentus pripažįsta pagrįstais, nes, kaip matyti iš 2009 metų liepos mėnesio atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščio (b.t.1, l. 162) , D. K. per liepos mėnesį dirbo 175 valandas, iš jų 8 valandas viršvalandžių. Pagal 2009 metų lapkričio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį (b.t.II, l. 37) D. K. lapkričio mėnesį dirbo 185 valandas, iš jų 17 valandų viršvalandžių. Pagal atsakovo buhalterinę pažymą (b.t.IV, l.97) ir pareiškėjo pateiktą atsiskaitymo lapelį (b.t.III, l.136) , jam buvo apmokėta tik už 167 darbo valandas liepos mėnesį bei už 168 valandas lapkričio mėnesį. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo realiai sumokėta už dirbtus viršvalandžius, kurie užfiksuoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir be pagrindo nepriteisė pareiškėjui jo negautos darbo užmokesčio dalies. Pareiškėjui priteistina 353,40 lito už 8 valandas viršvalandžių , dirbtų 2009 metų liepos 1 ir 2 dienomis (29,45 lito (vidutinis to mėnesio pareiškėjo valandos darbo užmokestis) x 8 valandos x 1,5 (koeficientas viršvalandiniam darbui)) ir 736,19 lito už 17 valandų viršvalandžių dirbtų 2009 metų lapkričio mėnesį (28,87 x 17 x 1,5).

Sprendžiant klausimą dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų viršvalandinio darbo atvejų, pažymėtina, kad Reglamento 164-168 punktai specialiai apibrėžė, kokia tvarka turi būti įforminami viršvalandžiai, t.y. pareiškėjas turėjo rašyti tarnybinį pranešimą, jį pateikti Biuro viršininkui arba jo pavaduotojui, kuris vizuodavo tokį pranešimą. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. administracinėse bylose A-932/2004 ir A-978/2004) pripažįstama, jog kai kurių pareigūnų darbo specifikai turi įtakos ir specialių darbo organizavimo bei darbo laiko apskaitos priemonių taikymas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pagrindiniai darbo laiką patvirtinantys įrodymai, tačiau jų įrodomoji galia nustatoma pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis). Todėl bylos nagrinėjimo metu konstatavus, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatspindi visų aplinkybių, reikšmingų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, faktiškai dirbtas laikas gali būti skaičiuojamas ir kitų darbo laiką fiksuojančių dokumentų pagrindu.

Administracinėje byloje yra vienintelis pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 24 d. tarnybinis pranešimas apie 2010 m. rugsėjo 20 – 21 dienomis dirbtus viršvalandžius, kuris adresuotas tinkamam subjektui ir privalėjo būti pagrindu įtraukti papildomai dirbtą laiką į darbo apskaitos žiniaraščius. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui nebuvo leista dirbti viršvalandžius ar kad dėl pareiškėjo kaltės šis tarnybinis pranešimas nebuvo pateiktas jį vizuoti turinčiam subjektui. Kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio, šios pareiškėjo darbo valandos nebuvo įtrauktos į žiniaraštį ir nebuvo apmokėtos. Teismas neturi pagrindo abejoti tarnybiniame pranešime nurodytų duomenų teisingumu, nes juos patvirtina ir ikiteisminio tyrimo procesiniai dokumentai. Pareiškėjui už 11 viršvalandinio darbo valandų, dirbtų 2010 metų rugsėjo 20-21 dienomis , priteistina 456,21 lito ( 27,65 x 11 x 1,5).

Visais kitais skunde nurodytais atvejais pareiškėjas nesilaikė Reglamente nustatytos tvarkos, tarnybiniais pranešimais neinformavo darbdavio apie dirbtus viršvalandžius ir negavo jo sutikimo apmokėti už papildomai dirbtą laiką, todėl neteko teisės ir gauti už juos papildomą atlyginimą. Vien duomenys iš teisėsaugos institucijų apie pareiškėjo atliktus operatyvinius ir procesinius veiksmus skunde minimais laikotarpiais negali būti pakankamu pagrindu kitaip skaičiuoti faktiškai dirbtą laiką ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš tarnybos pareiškėju

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nėra nuostatų, kurios numatytų sankcijas vidaus tarnybos institucijoms, kai yra uždelsiama atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Tokių nuostatų, kurios būtų analogiškos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme bei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybą. Todėl šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnį , byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams sureguliuoti taikytinos Darbo kodekso straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534-09).

Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalis (bylai aktuali 2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) numato, jog „kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.“ Teismų praktikoje aiškinant šios teisės normas nuostatas yra konstatuota, kad ši darbdavio pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės Darbo kodekso 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad su 2011 m. birželio 1 d. atleistu pareiškėju visiškai atsiskaityta buvo 2011 m. birželio 23 d. Tai įrodo, kad atsiskaityti su pareiškėju buvo uždelsta. Kartu byloje nėra nustatyta, kad dėl to būtų paties pareiškėjo kaltė. Atsakovui prievolė sumokėti visas su darbo santykiais susijusias sumas turėjo būti žinoma pareiškėjo atleidimo dieną, jokių naujų faktų, kurie būtų reikšmingi atsiskaitymo apimčiai, po jo atleidimo nepaaiškėjo. Tai, kad pareiškėjas atleidimo dieną nebuvo grąžinęs tarnybinės uniformos, pažymėjimo bei kitų atributų, nesudaro teisėto pagrindo neišmokėti jam visų su tarnybos santykiais susijusių sumų. Be to, būtina atkreipti dėmesį, kad atleidimo metu pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas, kas objektyviai galėjo kliudyti jam galutinai atsiskaityti su atsakovu.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo neatsiskaitymo su atsakovu faktą turinčiu reikšmės atleidžiant atsakovą nuo pareigos mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Toks faktas neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo tinkamą Darbo kodekso 141 straipsnyje numatytų pareigų įvykdymą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo teisinio santykio taikymui reikšmingas aplinkybes byloje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturi pareigos mokėti pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.

Teismų praktika yra suformavusi taisyklę, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Toks šios normos aiškinimas formuojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamose bylose taip pat vadovaujasi minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikiamais Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nes jis buvo priimtas netinkamai įvertinus įrodomąją reikšmę byloje turinčius faktus ir netinkamai pritaikius Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatas bei aktualią teismų praktiką (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str., 143 str.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui laiku nebuvo išmokėta kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma, viršijanti pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, tai pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, jam už uždelstą atsiskaityti laiką priteistinas vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis 2011 metų I ketvirtį sudarė 232,58 lito, pareiškėjas dirbo penkių darbo dienų savaitę, uždelsta atsiskaityti buvo 16 darbo dienų, todėl pareiškėjui priteistina 3721,28 lito suma.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam delspinigius už išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, pavėluotą mokėjimą. Pažymėtina, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta sankcija darbdaviui gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, gali būti taikoma Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje arba 297 straipsnio 3, 4 dalyse nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo ir atsakovo tarnybos santykiai pasibaigę, o pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog delspinigiai jam nepriteistini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

D. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti D. K. skundo reikalavimai priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius 2009 m. liepos 1-2 dienomis, lapkričio 18-20 dienomis bei 2010 metų rugsėjo 20-21 dienomis , vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, išmokėjimo dienos.

Šiuos pareiškėjo reikalavimus patenkinti ir priteisti D. K. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 1545,80 lito už 2009 m. liepos 1-2 , lapkričio 18-20 ir 2010 m. rugsėjo 20-21 dienomis dirbtus viršvalandžius bei 3721,28 lito vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti po atleidimo iš vidaus tarnybos laiką, viso 5267,08 Lt (penkis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis litus aštuonis centus).

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė