A-602-2137-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2137/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01259-2010-3 Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainio Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Rolandui Kruopiui,

atstovo atstovei Agnei Vaivadaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Verslo investicijos“ atstovams Gabrielei Vazniokaitei, advokatams Nijolei Vaičiūnaitei, Mariui Juoniui,

trečiojo suinteresuoto asmens V. P. atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuotojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (tretieji suinteresuotieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Verslo investicijos“, V. P., D. P., A. A.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimą „Dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Nėries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir atsakovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimas).

Pareiškime, kurį vėliau patikslino, nurodė, kad 2008 m. gegužės 20 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas trečiųjų suinteresuotų asmenų V. P. ir A. A. prašymas dėl kreipimosi į teismą, ginant viešąjį interesą, detaliai planuojant valstybės nuosavybe esantį žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2008 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 7.2-187 buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašant pateikti informaciją ir sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo plano dokumentus.

Gavus prašomus dokumentus ir susipažinus su jais, 2008 m. gegužės 28 d. buvo kreiptasi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, prašant atlikti patikrinimą ir pateikti išvadą, ar rengiant ir tvirtinant teritorijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalųjį planą, nebuvo padaryta nustatytos tvarkos pažeidimų. 2008 m. liepos 24 d. buvo gauta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvada, kurioje buvo nurodyta eilė aptariamo detaliojo planavimo proceso pažeidimų.

Išnagrinėjus surinktą medžiagą, nustatyta, kad rengiant ir tvirtinant teritorijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalųjį planą, buvo padaryti grubūs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo bei kitų teisės aktų pažeidimai, buvo pažeistos teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimą. Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) 2.2.2.5 papunkčio teritorijų naudojimo bendrųjų reglamentų ir žymėjimų 2 punkte numatyta, kad visuomeninėje teritorijoje galimi kiti leistini naudojimo pobūdžiai, tarp jų – komerciniams objektams (K4).

Detaliuoju planu planuojamoje teritorijoje nustatyto žemės naudojimo būdo – visuomeninės paskirties teritorijoje leistini ir kiti naudojimo pobūdžiai – tarp jų – komerciniams objektams (K4). Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendiniais žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į oranžine spalva pažymėtą visuomeninės paskirties teritoriją. Pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius matyti, kad sklypas (duomenys neskelbtini) sudaro daugiau nei 20 procentų konkrečios oranžine spalva pažymėtos visuomeninės paskirties teritorijos.

Planavimo sąlygų 5 punkte nurodyto specialiojo plano – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-661 patvirtintos Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos (toliau – ir Raidos programa) sprendiniais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale numatytas žemės naudojimo būdas – komercinė, daugiaaukštė gyvenamoji teritorija. Atsižvelgiant į tai, pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius, sklypas (duomenys neskelbtini) sudaro daugiau nei 20 procentų konkrečios visuomeninės teritorijos, todėl, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, Bendrasis planas turėjo būti keičiamas.

Tačiau Detaliojo plano sprendiniais numatytas žemės naudojimo būdas – komercinės teritorijos neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, nes, vadovaujantis Bendrojo plano sprendinių 2.2.2.5 papunkčio teritorijų naudojimo bendrųjų reglamentų ir žymėjimų 2 punktu, visuomeninės paskirties teritorijoje galimi kiti leistini naudojimo pobūdžiai, tarp jų – komerciniams objektams (K4). Raidos programos sprendiniais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale numatytas žemės naudojimo būdas – komercinė, daugiaaukštė gyvenamoji teritorija atitinka Detaliojo plano sprendiniais nustatytą žemės naudojimo būdą – komercinės teritorijos.

Detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 2 lapo sprendiniais numatytas įvairus pastato aukštų skaičius – 1 aukštas, 5 aukštai, 12 aukštų, nenustatant statinio aukščio metrais nuo žemės paviršiaus. Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendiniais nustatytas maksimalus leistinas statinio aukštis nuo žemės paviršiaus – 54 m ir aukštų skaičius – 15 aukštų. Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas privalomasis teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas rengiant detaliuosius planus – leistinas pastatų aukštis.

Bendrojo plano sprendiniais planuojamoje teritorijoje leistinas pastatų aukštis nenustatytas. Raidos programos sprendiniais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje numatytas aukščio reikalavimas, skaičiuojamas metrais, nenustatytas. Raidos programos sprendiniais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale nustatytas tik aukštų skaičius – 12 aukštų. Todėl detaliojo plano sprendiniais skirtingo aukščio statybos zonose nenustatytas Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintas privalomasis reikalavimas – leistinas pastato aukštis, skaičiuojamas metrais.

Tuo nesilaikoma Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Detaliojo plano sprendiniais nustatytas aukštų skaičius – 15 aukštų prieštarauja Raidos programos sprendiniams, kuriais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale nustatytas aukštų skaičius – 12 aukštų. Tuo nesilaikoma Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatų. Ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-059-08, atliekamo Vilniaus apygardos prokuratūroje metu nustatyta, kad I. K., D. S. ir D. B., būdami sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, detaliojo plano rengėjais, žinodami, kad derinant šio detaliojo plano projektą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinėje statybų komisijoje 2006 m. liepos 26-27 d. protokolu Nr. 54 buvo pritarta detaliajam planui ir Pagrindiniam brėžiniui („Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“) su 12 aukštų 52 metrų aukščio statiniu, kad atliekant viešo svarstymo procedūras ant to paties brėžinio pasirašė E. G.

M. ir L. G. M., kad tas pats brėžinys buvo tikrinamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, kuris dėl šio brėžinio ir detaliojo plano 2006 m. rugsėjo 1 d. pateikė teigiamą išvadą Nr. (100)-11.81-311, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d. UAB „Senojo miesto architektai“ buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) Vilniuje, D. B., veikusiam pagal D. S. nurodymus, paruošus sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, detaliojo plano Pagrindinį brėžinį „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ su 15 aukštų 54 metrų aukščio statiniu bei nuskanuotomis nuo kitų dokumentų suderinimo su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vedėju R.

B. 2006 m. birželio 20 d., su Lietuvos teismo ekspertizės centro direktore G. J. – G. 2006 m. liepos 28 d., su UAB „Ibrahim“ direktoriumi V. B. 2006 m. liepos 28 d., su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyriaus vedėja G. Č. 2006 m. rugsėjo 8 d., su Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus Eismo organizavimo poskyrio vedėju V. C. 2006 m. liepos 31 d., su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus Sąlygų ir projektų derinimo poskyrio vyr. specialiste A.

G. 2006 m. liepos 31 d. žymomis bei skaitmenizavimo savivaldybės įmonėje „Vilniaus planas“ 2006 m. birželio 12 d. žyma su L. S. parašu, taip pat sumaketavus tekstą apie tokio brėžinio suderinimą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente ir išvados „Teigiama“ Nr. (100)-11.81-311 gavimą 2006 m. rugsėjo 1 d., I. K. žinodama, kad padaryti pakeitimai bei pagamintas naujas brėžinys su išvardintais asmenimis derinami nebuvo ir neatitinka tikrovės ir kad jis bus pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui, esančiam Konstitucijos pr. 3 Vilniuje, parengimui sprendimo dėl detaliojo plano su pakeistais ir tikrovės neatitinkančiais sprendiniais tvirtinimo, tokį žinomai netikrą dokumentą patvirtino savo parašu sklypo reglamentų lentelėje prie savo pavardės, o šį brėžinį patvirtinus ir D.

S. bei D. B. savo parašais taip pat I. K. ar D. S. uždėjus UAB „Senojo miesto architektai“ antspaudą laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d. D. S. pateikė jį Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui, parengimui sprendimo dėl detaliojo plano su pakeistais ir tikrovės neatitinkančiais sprendiniais tvirtinimo. Detaliojo plano sprendiniais nustatytas užstatymo intensyvumas Q,5) prieštarauja Bendrojo plano sprendiniais (1.5; 2.5) ir Raidos programos sprendiniais (2.4.) nustatytam užstatymo intensyvumui.

Tuo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatos. Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendiniais nustatyta statybos riba neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 (Žin., 2004, Nr. 54-1851; 2005, Nr. 96-3612) patvirtinto statybos reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir Statybos reglamentas STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“) 3 priedo 1.1. papunktyje nustatytų mažiausio atstumo reikalavimų. Dėl sumažinto atstumo negauti visų gretimų sklypų savininkų sutikimai raštu.

Projekto vadovės I. K. ataskaitoje „Viešojo svarstymo su visuomene procedūros ir išvados“ nurodyta, kad apie pradėtą rengti teritorijų planavimo dokumentą buvo paskelbta 2004 m. gruodžio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ nesant 2006 m. balandžio 7 d. Planavimo sąlygų, skelbimo turinys neatitinka Planavimo sąlygose nurodytų planavimo tikslų. Tuo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų (Žin., 1996, Nr. 90-2099; 2004, Nr. 112-4189) (toliau – ir Nuostatai) 26, 27.1 punktų reikalavimai.

Pateiktoje medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad Nuostatų 27.1 punkte nurodyta informacija buvo raštu pateikta visiems besiribojančioje su planuojamu žemės sklypu teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkams, daugiabučio namo savininkų bendrijai ar daugiabučio namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam atstovui, ar butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriui. I. K. ataskaitoje „Viešojo svarstymo su visuomene procedūros ir išvados“ nurodyta, kad viešas svarstymas įvyko 2006 m. gegužės 31 d..

Derinant projektą Nuolatinėje statybos komisijoje buvo sumažintas statinių aukštis iki 12 aukštų (pagal patvirtintą Šnipiškių rajono raidos programą) (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. liepos 26-27 d. kompleksinio derinimo protokolas Nr. 54.). Detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 1 lape nurodyta, kad statinio aukštis iki kraigo – 52 m, statinių aukštų skaičius – 1,5, 12.

Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtinto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano pagrindinio brėžimo „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 2 lape nurodytais sprendiniais numatytas statinio aukštų skaičius – 1, 5, 12, 15, statinio aukštis iki kraigo – 54 m. Atsižvelgiant į tai, detaliojo plano sprendiniai, kuriais numatytas statinio aukštis – 14-15 aukštų, statinio aukštis nuo žemės paviršiaus – 54 m, buvo pateikti tvirtinti, nesilaikant Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnyje nustatytos tvarkos ir Detalusis planas patvirtintas esant nurodytiems pažeidimams.

Nurodė, kad, atsakovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimas dėl jo rengimo metu padarytų pažeidimų, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 daliai, 2 straipsnio 17 daliai, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 26 straipsnio 3 daliai, 27 straipsniui, STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. papunkčiui, Nuostatų 26, 27.1 punktams, todėl turi būti panaikintas. Kaip matyti iš UAB „InReal“ parengtos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo palyginamojo tyrimo ataskaitos Nr. 08/12-2156, dėl neteisėtai patvirtinto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendinių poveikio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertė (vertinant Tyrimo ataskaitos parengimo metu galiojusiu kainų lygiu) sumažėjo nuo 3 232 000 litų iki 666 000 litų, t. y. viso 2566000 litų.

Akcentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 741/2247 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikai tenkančio žemės sklypo dalies vertės sumažėjimo suma sudarytų apie 846198 litus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad sisteminis-teleologinis Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies bei 12 straipsnio 4 dalies aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog keisti bendrąjį planą reikia tada, kai rengiamo detaliojo plano sprendiniai neatitinka bendrojo plano sprendinių. Vilniaus miesto Bendrojo plano, Teritorijų naudojimo bendrųjų reglamentų ir žymėjimų lentelėje numatyta, kad visuomeninės paskirties teritorijoje galimi ir kiti leistini naudojimo pobūdžiai, tarp jų ir komerciniams objektams. Taigi žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo plano sprendiniai, nustatantys žemės naudojimo būdą ir pobūdį, neprieštarauja Vilniaus miesto Bendrojo plano sprendiniams, todėl remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi bendrojo plano keisti nereikėjo.

Pažymėjo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog rengiant detaliuosius planus nustatomas leistinas pastatų aukštis. Minėto įstatymo 2 straipsnio 17 dalis pastatų aukštį apibrėžia kaip aukštį, skaičiuojamą statinio statybos zonoje metrais nuo žemės sklypo paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo ar statinio konstrukcijos aukščiausio taško. Taigi detaliajame plane turi būti nurodytas tik maksimalus kiekvieno pastato aukštis. Galiojančiuose teisės aktuose nevartojama sąvoka statinio skirtingo aukščio statybos zonos bei nenumatytas reikalavimas detaliajame plane nustatyti kiekvienos statinio skirtingo aukščio statybos zonos aukštį, kalbama yra apie viso pastato maksimalų aukštį.

Pagal ginčijamą detalųjį planą žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje numatyta statyti vieną pastatą, nustatytas šio pastato aukštis iki kraigo – 54 m., statinio aukščio absoliutinė altitudė – 158 m., statinio aukštingumas – 14 ir 15 aukštų. Taigi Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos buvo įvykdytos. Manė, kad pareiškėjas nepagrįstai plačiai aiškino imperatyvias Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Tikino, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog ginčijamame detaliajame plane numatytas 15 aukštų pastatas prieštarauja Raidos programai.

Pažymėjo, jog Raidos programa nėra specialusis planas, kaip klaidingai savo 2008 m. liepos 8 d. rašte nurodė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Nurodė, jog specialiojo planavimo dokumentai yra išvardinti Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, o Raidos programa nepatenka nei į vieną iš nurodytų dokumentų grupę. Be to, pačiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 1-661, kuriuo buvo patvirtinta Raidos programa, nurodyta, jog patvirtinta raidos programa atitinka detaliojo planavimo dokumento rengimo koncepcijos nustatymo stadiją (2.1. punktas).

Koncepcijos nustatymo stadijoje nustatomos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai (TPĮ 25 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tačiau kokie bus konkretūs detaliojo plano sprendiniai yra nustatoma tolesnėje, t. y. sprendinių konkretizavimo stadijoje. Taigi Raidos programa nėra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo, o tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, todėl rengiant detalųjį planą Raidos programoje nustatyti sprendiniai gali būti tikslinami. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Dėstė, jog, kita vertus, skundžiamu atsakovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimu buvo patvirtintas ne tik sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalusis planas, bet ir pakeista Raidos programa, numatant sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje pastatų aukštingumą – 15 aukštų, iki 158 m absoliutinės altitudės. Taigi jokio neatitikimo tarp ginčijamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalaus plano bei Raidos programos nėra. Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliajame plane numatytas užstatymo intensyvumas prieštarauja Vilniaus miesto Bendrajame plane bei Raidos programoje numatytam užstatymo intensyvumui.

Vilniaus miesto Bendrojo plano užstatymo intensyvumo (UI) reglamentų lentelėje nurodyta, kad tiek visuomeninės, tiek komercinės paskirties teritorijų užstatymo intensyvumas, statant aukštesnius nei 5 aukštų pastatus yra 2,5. Tačiau Vilniaus miesto Bendrojo plano tekstinės dalies 2.2.2.5. punkte nurodyta, jog bendrajame plane numatoma tik orientacinė maksimali UI reikšmė, kuri vėliau bus tikslinama atskirų miesto dalių bendrojo, specialiojo ir detaliojo planavimo dokumentuose. Minėta nuostata reiškia, jog Vilniaus miesto Bendrajame plane nustatytą užstatymo intensyvumą galima viršyti rengiant kitus teritorijų planavimo dokumentus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalusis planas prieštarauja Vilniaus miesto Bendrajam planui.

Akcentavo, jog Raidos programa nėra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo, o tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, todėl rengiant detalųjį planą joje nustatyti sprendiniai gali būti tikslinami. Sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo planavimo tikslai buvo nustatyti 2004 m. gruodžio 2 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartyje Nr. 04102 (2.1.1. punktas), 2004 m. gruodžio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje www.vilnius.lt ir 2004 m. gruodžio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ viešai paskelbta apie detaliojo plano rengimo pradžią, tikslus, 2005 m. sausio 17 d.

įvyko pirmas detaliojo plano viešasis svarstymas. Taigi Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodyti detaliojo planavimo proceso parengiamąjį etapą sudarantys veiksmai buvo atlikti jau 2004 m. gruodžio 2 d., todėl ši data laikytina sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo planavimo proceso pradžia. Sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo planavimo organizatorius neturėjo pareigos vadovautis Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ nuostatomis, nes detalusis planas pradėtas rengti dar iki šio įsakymo įsigaliojimo.

Klausimas dėl statinių išdėstymo žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje jau buvo spręstas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-3132-04/2007 pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims TEO LT, AB, D. P. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1366 panaikinimo.

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu argumentai dėl per mažo atstumo tarp statinio statybos ribos ir gretimo žemės sklypo ribos buvo atmesti. Manė, jog nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendime nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje, minėtu sprendimu būtina remtis nagrinėjant šią administracinę bylą. Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai tikino, jog 2004 m. gruodžio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ išspausdinto skelbimo, kuriame nurodoma, jog organizuojamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo plano rengimas, numatant sklype pastatų rekonstrukciją, neatitinka Planavimo sąlygose nurodytų planavimo tikslų.

Minėtas skelbimas buvo išspausdintas pačioje detaliojo planavimo proceso pradžioje. Detaliojo plano rengimo momentu dar nebuvo aišku, ar pastatas bus rekonstruotas, ar nugriautas ir statomas naujai. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad 2004 m. gruodžio 10 d. skelbimas bei 2005 m. sausio 17 d. įvykęs detaliojo plano viešasis svarstymas buvo ne vieninteliai. 2006 m. gegužės 2 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ išspausdintas skelbimas apie tai, kad parengtas sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalusis planas, nurodytas planavimo tikslas bei kita būtina informacija, kurios pakako, kad suinteresuota visuomenė sužinotų ir galėtų dalyvauti detaliojo planavimo procese. 2006 m. gegužės 31 d.

įvyko antrasis sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo plano viešasis svarstymas su visuomene, kuriame dalyvavo ir gretimuose žemės sklypuose esančių nekilnojamųjų daiktų savininkai. Svarstymo su visuomene ataskaitoje ir išvadose nurodyta, jog 2006 m. gegužės 12 d. buvo siunčiami registruoti laiškai gretimuose sklypuose esančio nekilnojamojo turto savininkams (6 p.). Be to, vadovaujantis Nuostatų 28 punkto nuostatomis (nekilnojamojo daikto savininkų daugiau nei dešimt), informacija apie detaliojo plano rengimą buvo paskelbta dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ (2006 m. gegužės 2 d., Nr. 98).

Taigi Nuostatų 27.2 punktas buvo įvykdytas. Kai planavimo organizatorius raštu informuoja visus daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkus, laikytina, jog toks informavimas yra pakankamas, kad būtų užtikrinta suinteresuotos visuomenės galimybė dalyvauti teritorijų planavimo procese, papildomai informuoti daugiabučio namo savininkų bendriją ar daugiabučio namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotą atstovą, ar butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nereikia.

Apie parengtą sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalųjį planą buvo informuoti visi namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje butų savininkai, todėl Nuostatų 27.2 punktas nebuvo pažeistas. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, sutartiniuose žymėjimuose išskirta aukštuminė dalis, kuri yra 12-15 aukštų. Tai reiškia, jog Nuolatinėje statybų komisijoje sprendinys dėl 15 aukštų pastato buvo suderintas. Aplinkybę, jog planuojamoje teritorijoje numatoma statyti būtent tokio dydžio, t. y. 15 aukštų, pastatą, patvirtina ir kiti detaliojo plano rengimo dokumentai: 2006 m. birželio 27 d.

Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolas Nr. 12-1386, 2006 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio protokolas Nr. 20, virtualios panoramos, kuriose nurodyta, kad projektuojamas 12 aukštų pastatas su antstatu, absoliuti užstatymo altitudė – 158 m. Taigi nagrinėjamu atveju jokio teisės aktų pažeidimo nebuvo. Tikino, jog pareiškėjas nenurodo, kokios vertybės, kurios yra objektyviai reikšmingos, reikalingos, vertingos visuomenei ar jos daliai, bus apgintos tenkinus prokuroro reikalavimą, kokios konkrečiai gretimybių gyventojų teisės buvo pažeistos, taip pat kaip konkrečiai pablogėjo jų gyvenimo sąlygos patvirtinus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalųjį planą, nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų.

Svarstymo su visuomene ataskaita patvirtina, jog visi suinteresuoti asmenys apie rengiamą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detalųjį planą buvo informuoti, dalis jų dalyvavo teritorijų planavimo procese, sutiko su numatomais sprendiniais (parašai ant detaliojo plano brėžinio), kiti nereiškė jokių pretenzijų. Iš pareiškimo turinio akivaizdu, jog su patvirtintu detaliuoju žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliuoju planu nesutinka tik V. P., kuris pats dėl to paties dalyko su skundu kreipėsi į teismą ir bylą pralaimėjo, bei A.

A. (nors viso detaliojo plano rengimo metu jokių pastabų ir pasiūlymų nereiškė). Taigi šiuo atveju prokuroras iš esmės gina dviejų fizinių asmenų privačius interesus. Taip pat išdėstė argumentus, susijusius su pareiškėjo praleistu terminu kreiptis į teismą bei manė, jog byla šiuo atveju turėtų būti nutrauktina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Verslo investicijos“ su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad vien faktinė aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikė Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, neleidžia daryti išvados, jog yra ginamas viešasis interesas. Teigė, kad prokuroras nevertina, kokie visuomeniniai gėriai pagal konkrečias faktines aplinkybes sudaro viešąjį interesą; ar tretieji suinteresuoti asmenys V. P. ir A. A., apskritai turi reikalavimo teisę, t. y. ar šiuos asmenis galima laikyti gretimybių gyventojais; pažeidžia savo pareigą nustatyti, kuo tariamai neteisėti valstybės institucijų priimti teisės aktai pažeidžia šių trečiųjų suinteresuotų asmenų interesus.

Manė, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Taip pat nurodė, jog deklaratyvūs pareiškėjo argumentai apie pasitikėjimo valstybe pakirtimą, priėmus ginčo sprendimą, negali būti laikomi viešojo intereso gynimo pagrindu, nes patvirtintu detaliuoju planu nėra daromas joks neigiamas poveikis kultūros paveldui, saugomoms teritorijoms, valstybinės reikšmės miškams, kad Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama viešojo intereso gynimu. Viešąjį interesą šioje byloje sudaro suplanuoto žemės sklypo detaliojo plano realizavimas, pagal patvirtintus bendrojo ir specialiojo planavimo sprendinius.

Tokia teisinė padėtis, kai valstybės žemės sklypo nuomininkas negali nepagrįstai ilgą laiką realizuoti detaliojo plano sprendinių, patvirtintų įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pažeidžia Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (teisę nekliudomai naudotis nuosavybe), Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus. Todėl šioje byloje pirmenybė turėtų būti teikiama ne formaliam įstatymų taikymui, o Konstitucijoje įtvirtintų minėtų principų apsaugai.

Pažymėjo, jog įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-502-906/2008, LVAT 2009 m. spalio 19 d. nutartimi atnaujintoje administracinėje byloje Nr. A-556-1009/2009 bei VAAT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3132-04/2007 Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-311 paliktas galioti. Todėl iš naujo vertinti Lietuvos teismų nustatytas ir išnagrinėtas faktines aplinkybes dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano rengimo, derinimo su kompetentingomis valstybės institucijomis ir gretimybių savininkais, viešo paskelbimo visuomenei ir patikrinimo procedūrų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Detaliojo plano pagrindinio brėžinio pakeitimas padidinant aukštų skaičių nuo 12 iki 14-15 ir pastato aukštį nuo 52 iki 54 metrų, t. y. viso 2 (dviem) metrais, nedaro viso teisėtai parengto, suderinto ir patikrinto detaliojo plano neteisėtu. Neteisėta gali būti tik ta detaliojo plano pagrindinio brėžinio dalis, kuri buvo UAB „Senojo miesto architektai“ architektų pakeista tvirtinimo Vilniaus miesto savivaldybėje metu. Jeigu teismas nuspręstų, kad buvo pažeistas viešasis interesas, kurio apgynimui gali būti pažeisti pirmiau išvardinti principai, sprendimas turi atitikti proporcingumo ir teisingumo principus.

Šiuo atveju teismas galėtų tenkinti prokuroro pareiškimą iš dalies ir nuspręsti panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-10-25 sprendimo Nr. 1-1366 2.1.5. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštingumas viršija 12 aukštų, ir 2.1.6. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštis nuo žemės paviršiaus viršija 52 m, likusioje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti. Manė, kad 2009 m. birželio 22 d. trečiojo suinteresuoto asmens V. P. pateikta 2008 m. gruodžio 12 d. Turto vertės nustatymo ataskaita turėtų teismo būti vertinama kritiškai, nes šis rašytinis įrodymas nesusijęs su pareiškimo ir patikslinto pareiškimo pagrindu, t. y. negali nei patvirtinti, nei paneigti ginčo sprendimo galiojimui reikšmingų faktinių aplinkybių.

Patikslintu skundu prokuroras tariamo viešojo intereso pažeidimą įvertina kaip Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo vertės sumažėjimą, tačiau tokie Prokuroro patikslinto skundo argumentai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų suformuotai praktikai. Vien faktinis konstatavimas, kad greta sklypo, dėl kurio rengiamas detalusis planas, yra Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis ir dėl to bet kokie detaliojo teritorijų planavimo sprendiniai, tariamai mažinantys šios dalies rinkos vertę, turi būti panaikinami, neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniuje yra aukštybinėje komercinėje daugiaaukščiu pastatų teritorijoje, todėl pareiškėjas, gindamas tariamai pažeistą viešąjį interesą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo vertės sumažėjimą, pirmiausia turėtų ginčyti Vilniaus miesto Bendrojo plano, Aukštybinių pastatų specialiojo plano bei Raidos programos, teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, kuriuos turi atitikti planuojama teritorija. Detalusis planas yra tik bendrojo ir specialiojo plano konkrečioje teritorijoje detalizacija, nustatanti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus.

Prokuroras nepagrįstai gina tariamą viešą interesą dėl Lietuvos Respublikai priklausančios žemės sklypo dalies rinkos vertės sumažėjimo, nes pats Lietuvos Respublikai priklausančios žemės patikėtinis, teritorijų planavimo priežiūrą vykdantis įgaliotas valstybės subjektas (VAVA) neprieštaravo detaliojo plano rengimui ir patvirtino teisėtai parengtus sprendinius be jokių pastabų. Be to, kai buvo parengti detaliojo planavimo sprendiniai, t. y. 2005 m. sausio 17 d. pirmasis viešo detaliojo planavimo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sprendinių svarstymas, tretieji suinteresuoti asmenys, t. y. nei V.

P., nei D. P., nei A. A., nebuvo gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininkai Turto vertės nustatymo ataskaitos išvados yra nepagrįstai ir neteisėtai siejamos su visu gretimu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyvenamuoju pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei pastatu-parduotuve, esančia (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pridūrė, jog ataskaitoje visiškai neatsižvelgiama į Lietuvos ūkio ir finansų bendrus makroekonomikos rodiklius 2004-2008 m. laikotarpiu, nesigilinama į nuosavybės teisinius santykius, nevertinamas, užsakovo įgaliojimas užsakyti ataskaitą visų bendraturčių ir trečiųjų asmenų (UAB „Sportas LTU“) vardu.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo V. P. atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškimu sutinka, palaiko pareiškime nurodytus argumentus bei motyvus, mano, jog prašymas yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas, nes žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo planavimo procese buvo šiurkščiai pažeidžiami įstatymai ir kiti teisės aktai, pažeistos jo bei kitų trečiųjų asmenų teisės, valstybės, kaip nekilnojamojo turto savininkės, teisės, pažeisti teisėtumo ir teisinės valstybės principai, dėl ko yra pagrindas minėtus aktus panaikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 27 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjo skundą patenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1-1366 „Dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Nėries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ panaikino.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei pažymėjo, jog ginčo santykį reguliuoja Teritorijų planavimo įstatymas, Nuostatai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės ir kt. Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi bei nurodė, jog byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto Bendrojo plano 2.2.2.5 papunkčio teritorijų naudojimo bendrųjų reglamentų ir žymėjimų 2 punkte numatyta, kad visuomeninėje teritorijoje galimi kiti leistini naudojimo pobūdžiai, tarp jų − komerciniams objektams (K4).

Detaliuoju planu planuojamoje teritorijoje nustatyto žemės naudojimo būdo − visuomeninės paskirties teritorijoje leistini ir kiti naudojimo pobūdžiai, tarp jų − komerciniams objektams (K4). Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendiniais žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į oranžine spalva pažymėtą visuomeninės paskirties teritoriją. Pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius matyti, kad sklypas (duomenys neskelbtini) sudaro daugiau nei 20 procentų konkrečios oranžine spalva pažymėtos visuomeninės paskirties teritorijos.

Planavimo sąlygų 5 punkte nurodyto specialiojo plano − Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-661 patvirtintos Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos (toliau – ir Raidos programa) sprendiniais planuojamoje teritorijoje − 7 kvartale numatytas žemės naudojimo būdas − komercinė, daugiaaukštė gyvenamoji teritorija. Nurodė, jog Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 d. nustatyta, kad savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei.

Konstatavo, jog pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius, sklypas (duomenys neskelbtini) sudaro daugiau nei 20 procentų konkrečios visuomeninės teritorijos, todėl, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, Bendrasis planas turėjo būti keičiamas.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, kurie turi būti nustatomi rengiant detaliuosius planus. Vienas iš privalomai nustatomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų − leistinas pastatų aukštis. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, pastatų aukštis – tai aukštis, skaičiuojamas statinio statybos zonoje metrais nuo žemės sklypo paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo ar statinio konstrukcijos aukščiausio taško.

Išdėstė, jog detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 2 lapo sprendiniais numatytas įvairus pastato aukštų skaičius – 1 aukštas, 5 aukštai, 12 aukštų, nenustatant statinio aukščio metrais nuo žemės paviršiaus. Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendiniais nustatytas maksimalus leistinas statinio aukštis nuo žemės paviršiaus – 54 m ir aukštų skaičius – 15 aukštų. Bendrojo plano sprendiniais planuojamoje teritorijoje leistinas pastatų aukštis nenustatytas.

Raidos programos sprendiniais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje numatytas aukščio reikalavimas, skaičiuojamas metrais, nenustatytas. Raidos programos sprendiniais planuojamoje teritorijoje – 7 kvartale nustatytas tik aukštų skaičius – 12 aukštų. Taigi detaliojo plano sprendiniais skirtingo aukščio statybos zonose nenustatytas Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintas privalomasis reikalavimas – leistinas pastato aukštis, skaičiuojamas metrais, o detaliojo plano sprendiniais nustatytas aukštų skaičius (15 aukštų) prieštarauja Raidos programos sprendiniams, kuriais nustatytas 12 aukštų skaičius.

Padarė išvadą, kad rengiant detalųjį planą pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 26 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pridūrė, jog Bendrojo plano reglamentų brėžinio sprendiniais planuojamoje teritorijoje numatyta užstatymo intensyvumas – 1.5. Bendrojo plano užstatymo intensyvumo (UI) reglamentų lentelėje visuomeninėje komercinėje teritorijoje, tuo atveju, kai aukštų skaičius – daugiau nei 5 aukštai, numatyta: užstatymo intensyvumas – 2.5. Raidos programos sprendiniais 7 kvartale numatytas užstatymo intensyvumas – 2.4.

Detaliojo plano sprendiniais nustatytas užstatymo intensyvumas - 3.5. Sprendė, kad Detaliojo plano sprendiniais nustatytas užstatymo intensyvumas (3.5 prieštarauja Bendrojo plano sprendiniais (1.5; 2.5) ir Raidos programos sprendiniais (2.4.) nustatytam užstatymo intensyvumui, tokiu būdu pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tęsė, jog Statybos reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. papunktyje nustatyta, kad mažiausias atstumas nuo visuomeninės paskirties statinių iki 8,5 m aukščio iki gretimo sklypo ribos – ne mažesnis kaip 3,0 m. Aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui. Šis atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu. Detaliojo plano sprendiniais nustatyta statybos riba neatitinka STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. papunkčio, nes pažeisti mažiausio atstumo reikalavimai, negavus visų gretimų sklypų savininkų sutikimų raštu.

Rėmėsi Nuostatų 26 punktu ir 27.1, 27.2 papunkčiais bei pažymėjo, jog projekto vadovės I. K. ataskaitoje „Viešojo svarstymo su visuomene procedūros ir išvados“ nurodyta, kad apie pradėtą rengti teritorijų planavimo dokumentą buvo paskelbta 2004 m. gruodžio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ nesant 2006 m. balandžio 7 d. Planavimo sąlygų, skelbimo turinys neatitinka Planavimo sąlygose nurodytų planavimo tikslų, tokiu būdu pažeidžiant Nuostatų 26, 27.1 punktų reikalavimus. Pridūrė, jog pateiktoje medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad Nuostatų 27.1 punkte nurodyta informacija buvo raštu pateikta visiems besiribojančioje su planuojamu žemės sklypu teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkams, daugiabučio namo savininkų bendrijai ar daugiabučio namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam atstovui, ar butų ir kiti patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriui.

Teismas taip pat rėmėsi Teritorijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi bei pabrėžė, jog šioje ataskaitoje nurodyta, kad viešas svarstymas įvyko 2006 m. gegužės 31 d. Derinant projektą Nuolatinėje statybos komisijoje buvo sumažintas statinių aukštis iki 12 aukštų (pagal patvirtintą Šnipiškių rajono raidos programą) (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. liepos 26-27 d. kompleksinio derinimo protokolas Nr. 54.). Detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 1 lape nurodyta, kad statinio aukštis iki kraigo – 52 m, statinių aukštų skaičius – 1,5, 12.

Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtinto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 2 lape nurodytais sprendiniais numatytas statinio aukštų skaičius – 1, 5, 12, 15, statinio aukštis iki kraigo – 54 m. Įvertinus šiuos duomenis, darė išvadą, kad detaliojo plano sprendiniai, kuriais numatytas statinio aukštis – 14-15 aukštų, statinio aukštis nuo žemės paviršiaus – 54 m, buvo pateikti tvirtinti, nesilaikant Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnyje nustatytos tvarkos ir Detalusis planas patvirtintas esant nurodytiems pažeidimams.

Teismas taip pat rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalimi ir 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Detaliųjų planų rengimo taisyklių 48 punktu bei akcentavo, jog detaliojo plano sprendiniai galėjo būti keičiami iki baigiamojo teritorijų planavimo dokumento etapo. Nurodė, jog detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius aptarus su visuomene ir vėliau kuriuos nors iš tų sprendinių (aukštų skaičių, užstatymo intensyvumą, absoliučią altitudę ir kt.) keičiant ir didinant, prieš juos tvirtinant turėjo būti atliktas naujas viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas, tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui patikrinus Detaliojo plano dokumentą, kuriuo numatyta 12 aukštų statinio statyba, kurio absoliuti altitudė 158 m, statinio aukštis iki kraigo 52 m, vėliau statinio aukštį padidinus iki 54 m, aukštų skaičių padidinus iki 15, šie detaliojo plano sprendinių pakeitimai galėjo būti patvirtinti tik atlikus teisės aktuose nustatytas detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų baigiamojo etapo (teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadija – viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas ir teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija – tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, tvirtinimas ir registravimas teritorijų planavimo registre (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalis)) procedūras.

Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius patikrinus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, jie negalėjo būti savavališkai patvirtinti, jeigu buvo pakeisti po šio patikrinimo. Pažymėjo, jog minėtus pažeidimus taip pat nustatė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai savo išvadose. Apibendrino, jog atsakovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimas dėl jo rengimo metu padarytų pažeidimų, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams: Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 daliai, 2 straipsnio 17 daliai, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 26 straipsnio 3 daliai, 27 straipsniui, STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. papunkčiui, Nuostatų 26, 27.1 punktams, todėl yra naikintinas kaip neteisėtas.

Teismas taip pat rėmėsi Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, apžvelgė viešojo intereso taikymo praktiką bei konstatavo, jog neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, patvirtinus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendinius, buvo pažeisti gretimo žemės sklypo bendraturčių, įskaitant Lietuvos Respublikos valstybę, teisėti interesai, todėl darytina išvada, kad šioje byloje prokuroras pagrįstai kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teismas atmetė ir atsakovo bei trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Verslo investicijos“ argumentus dėl to, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, pažymėdamas, jog šis klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusia nutartimi. Teismas taip pat paliko nenagrinėtu pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, konstatuodamas, jog jis neatitinka tokiems prašymams taikomų formos ir turinio reikalavimų.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Verslo investicijos“ (toliau – ir apeliantas), nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. V, b. l. 154 – 167), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skundą grindžia padarytais procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimais. Išskiria tokius pagrindinius argumentus:

1. Skundžiamu sprendimu buvo pažeista apelianto teisė kreiptis gynybos į teismą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis), teismo pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 straipsnis), apelianto teisė susipažinti su byla ir daryti kopijas (ABTĮ 51 straipsnis) ir pan. Nurodo, jog priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi baudžiamąja byla Nr. 1-762-270/2010 dėl (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano I pagrindinio brėžinio elementų suklastojimo pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį, su kuria apeliantas neturėjo galimybės susipažinti, nes šios baudžiamosios bylos medžiagą sudaro net 8 tomai, o teismas apelianto atstovams susipažinti su byla suteikė 5, o vėliau 30 minučių. Tokiu būdu buvo pažeista konstitucinė apelianto teisė į gynybą.

2. Skundžiamas sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nurodo, jog iki sprendimo 10 lapo 2 paragrafo yra perrašytos ginčo faktinės aplinkybės iš procesinių dokumentų ((duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano rengimas, derinimas su visuomene, patikrinimas ir tvirtinimas), o toliau teismo sprendime nuo 10 lapo paskutinio paragrafo iki 12 lapo paskutinio paragrafo yra ištisai (žodis į žodį) perrašytas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2008 m. liepos 8 d. raštas Nr. 6.2-1804 „Dėl išvados pareiškimo“ (toliau – ir Inspekcijos raštas) ir jame daromos išvados. Remiasi ABTĮ 7 straipsnio 1 dalimi bei ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi bei pabrėžia, jog vienintelis teismo vertintas įrodymas ir motyvas, kuriuo grindžiama galutinė teismo išvada pripažinti atsakovo sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti, yra Inspekcijos raštas.

3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino faktų, nustatytų įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais. Nurodo, kad 2008 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki įsiteisės LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – ir VAVA), Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims akcinei bendrovei TEO LT, AB, D.

P. dėl VAVA 2006 m. rugsėjo 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311) (toliau – ir Aktas) ir atsakovo sprendimo panaikinimo. LVAT 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl VAAT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau LVAT 2008 m. spalio 29 d. nutartimi minėtą administracinę bylą atnaujino (administracinė byla Nr. A-556-1009/2009), bet savo 2009 m. spalio 19 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A502- 906/2008 (A-556-1009/2009) 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikino ir priėmė naują nutartį, o VAAT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. 2009 m. lapkričio 24 d. apelianto prašymas dėl administracinės bylos Nr. 1-4240-580/2008 (A-556-1009/2009) medžiagos prijungimo prie šios administracinės bylos VAAT 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo patenkintas.

Pamini, kad įsiteisėjusiame 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3132-04/2007 VAAT konstatavo tai, kad: „Atlikus detaliojo plano projekto paveldosauginę ekspertizę, padaryta išvada, kad detaliojo plano projektas atitinka Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius <...>. Vilniaus visuomenės sveikatos centro projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokole <...> konstatuota, kad detalusis planas atitinka visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus. 2006 m. birželio 9 d. vykusiame Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje pritarta (duomenys neskelbtini) detalaus plano rengimui <...>.

Nenustatyta jokių esminių pažeidimu priimant 2009 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100-11.81-311), todėl, kolegijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas panaikinti aktą yra nepagrįstas, skundas šioje dalyje atmestas“. Be to, įsiteisėjusia 2009 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1009/2009 VAAT pabrėžė, jog: „<...> sprendžiant iš formuojamos administracinių teismų praktikos, darytina išvada, kad teigiama patikrinimo išvada betarpiškai susijusi su detalaus plano patvirtinimo, kaip detalaus planavimo proceso užbaigimu.

Be minėtos išvados detalusis planas negalėtų būti tvirtinamas, o patvirtintas paprastai būtų naikintinas“. Akcentuoja, jog nepaisant to, kad įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais yra išspręstas ginčas dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, t. y. reikalavimas dėl Akto atmestas, o administracinė byla dalyje dėl atsakovo sprendimo panaikinimo nutraukta, VAAT nematė poreikio ir tikslingumo vadovautis įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais ir vertinti faktus, nustatytus šiose bylose.

4. VAAT Skundžiamame sprendime nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pažymi, kad dėl minėtos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) raštinės duomenis, šio apeliacinio skundo teikimo dieną teismui yra pateikti dviejų asmenų, kuriems byla yra nutraukta, ir vieno iš jų gynėjo kasaciniai skundai. Dėl to, kad baudžiamosios bylos medžiaga yra prijungta prie šios administracinės bylos, kasacinių skundų priėmimo klausimas LAT dar nėra išspręstas. Vertina, jog VAAT, neįtraukdamas šių architektų (asmenų, kuriems byla nutraukta), į administracinę bylą, tačiau skundžiamame teismo sprendime nuspręsdamas dėl šių asmenų teisių ir pareigu, t. y. pripažindamas jų veiką neteisėta, iš esmės pažeidė procesines teisės normas.

5. VAAT pažeidė procesines normas, reglamentuojančias sprendimo priėmimą ir paskelbimą (ABTĮ 85 straipsnio 5 dalis). Nurodo, jog ši administracinė byla baigta nagrinėti iš esmės 2012 m. sausio 16 d. ir proceso dalyviams buvo pranešta, kad sprendimo paskelbimas atidėtas iki 2012 m. sausio 26 d., 16 val. 30 min. Tačiau dėl apeliantui nežinomų priežasčių 2012 m. sausio 26 d. sprendimo paskelbimas neįvyko ir proceso dalyviams nepranešant buvo nukeltas į 2012 m. sausio 27 d., 11 val. Taigi, buvo pažeistas sprendimo priėmimo ir paskelbimo 10 dienų terminas baigus nagrinėti bylą. Apeliantui kyla pagrįstų abejonių dėl teismo ir teisėjų nepriklausomumo principo pažeidimo.

6. Skundžiamame sprendime, vertinant tariamą viešojo intereso gynimą, teismas apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, patvirtinus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendinius, buvo pažeisti gretimo žemės sklypo bendraturčių, įskaitant Lietuvos Respublikos valstybę, teisėti interesai, todėl teismas padarė išvadą, kad šioje byloje prokuroras pagrįstai kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pažymi, kad šis argumentas perrašytas iš prokuroro 2008 m. rugpjūčio 25 d. pirminio pareiškimo dėl atsakovo sprendimo panaikinimo, tačiau 2010 m. sausio 18 d. prokuroras papildomu pareiškimu pakeitė reikalavimo faktinį pagrindą, t. y. nurodė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į bylą pateikė rašytinį įrodymą – UAB „InReal“ parengtą Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo palyginamojo tyrimo ataskaitą Nr. 08/12-2156, pagal kurią viešojo intereso pažeidimai šioje teisinėje situacijoje pasireiškė gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertės sumažėjimu. Mano, jog svarbu yra tai, kad VAAT skundžiamame sprendime šio rašytinio įrodymo ir prokuroro patikslinto pareiškimo dėl pagrindo pakeitimo argumentų iš viso nevertino bei nenurodė argumentų, dėl kurių teismas atmeta šį įrodymą, tuo iš esmės pažeisdamas procesines normas.

7. Mano, jog skundžiamo sprendimo deklaratyvūs argumentai apie pasitikėjimo valstybe pakirtimą, priėmus tariamai neteisėtą sprendimą, negali būti laikomi viešojo intereso gynimo pagrindu. Remiasi LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1410/2011 bei EŽTT praktika bei pažymi, jog viešąjį interesą šioje administracinėje byloje sudaro suplanuoto žemės sklypo detaliojo plano realizavimas pagal patvirtintus bendrojo ir specialiojo planavimo sprendinius. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1- 1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų ir jo sprendinius pagal tekstinę ir grafinę dalis. Vadovaujantis minėto bendrojo plano brėžiniu bei aiškinamojo rašto santraukos 4.6 dalimi žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei gretimybių teritorijos patenka į aukštybinių pastatų statybos teritoriją. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1-123 pritarta Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiojo plano koncepcijai, pagal kurią ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į aukštybinių pastatų išdėstymo schemą - „zona B“, kurioje galima statyti aukštybinius pastatus pagal parengus detaliuosius planus.

8. Pažymi, jog nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano rengimo pradžios 2004 m. gruodžio 10 d. iki šio apeliacinio skundo teikimo dienos praėjo 7 metai ir 2 mėnesiai. Teigia, jog tokia teisinė padėtis, kai valstybės žemės sklypo nuomininkas negali nepagrįstai ilgą laikotarpį realizuoti detaliojo plano sprendinių, patvirtintų įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 1 Protokolo 1 str. straipsnį (teisė nekliudomai naudotis nuosavybe), Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus. Remiasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 ir EŽTT praktika. Taip pat akcentuoja, jog šioje byloje pirmenybė turi būti teikiama ne formaliam įstatymų taikymui, bet – Konstitucijoje įtvirtintų minėtų principų apsaugai. Šiam teiginiui pagrįsti cituoja LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007. Taip pat nurodo, jog net ir darant prielaidą, kad atsakovo sprendimu patvirtintas detalusis planas pažeidžia viešąjį interesą, pagal proporcingumo ir neformalaus teisingumo principus, prokuroro reikalavimas galėtų būti tenkinamas tik iš dalies. Tuo tarpu patenkinus prokuroro reikalavimus visa apimtimi, t. y. panaikinus visą Sprendimą, būtų pažeisti teisinės valstybės principai. Mano, kad detaliojo plano pagrindinio brėžinio pakeitimas padidinant aukštų skaičių nuo 12 iki 14-15 ir pastato aukštį nuo 52 iki 54 metrų, t. y. viso 2 (dviem) metrais, nedaro viso teisėtai parengto, suderinto ir patikrinto detaliojo plano neteisėtu, todėl teismas galėtų tenkinti prokuroro reikalavimą iš dalies ir nuspręsti panaikinti atsakovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1366 2.1.5. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštingumas viršija 12 aukštų, ir 2.1.6. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštis nuo žemės paviršiaus viršija 52 m, o likusioje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti.

9. Inspekcijos rašte daromos išvados prieštarauja Aplinkos ministerijos 2006 m. spalio 25 d. raštui Nr. (1-19)-D8-8691, adresuotam trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. bei Vilniaus apskrities viršininkui. Minėtame rašte konstatuojama, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija išnagrinėjo V. P. 2006 m. spalio 2 d. prašymą bei atsakė, kad VAVA 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 20-728 šio asmens advokatui M. Sadovničiui pateiktos išvados yra pagrįstos. Pagal tos pačios Inspekcijos raštą reikalauti panaikinti VAVA Aktą, kuriuo buvo pasiūlyta tvirtinti (duomenys neskelbtini), Vilniuje žemės sklypo detalųjį planą, nėra jokio teisinio pagrindo.

Pabrėžia, kad minėtame Aplinkos ministerijos rašte daromos išvados yra pagrįstos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo planavimo metu galiojusiais teisės aktais. Teigia, jog Inspekcijos rašte daromomis išvadomis negalima vadovautis todėl, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendinių atitiktis teritorijų planavimą reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimams buvo vertinama ne pagal šio detaliojo plano rengimo bei tvirtinimo metu galiojančius teisės aktus, bet pagal Inspekcijos rašto rengimo metu galiojusius teisės aktus.

Rašte vertinant detaliojo plano sprendinių atitiktį Vilniaus miesto bendrajam planui vadovaujamasi ne apeliantui palankiu – 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos iki 2015 metų bendruoju planu, tačiau – anksčiau galiojusiu, dar 1998 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 292 patvirtintu Vilniaus miesto bendruoju planu. Pažymi, kad pagal naująjį Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos iki 2015 metų bendrąjį planą žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į visuomeninės paskirties teritoriją, kurioje maksimalus pastatų aukštingumas yra iki 35 m.

Priduria, kad 2004 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-224 patvirtintoje Aukštybinių pastatų išdėstymo schemoje (lentelėje) numatyta, kad B zona (kurioje planuojamas statinys) – teritorija, kurioje galima statyti aukštutinius (didesnius nei 12 aukštų ar 35 m.) pastatus. Taigi, vadovaujantis šiuo metu galiojančiu minėtu bendruoju ir specialiuoju teritorijos planu, akivaizdu, kad jokie normatyvinių teritorijų planavimo teisės aktų reikalavimai nėra pažeisti, o Inspekcijos išvados yra prieštaringos, surašytos taikant suinteresuotam asmeniui V.

P. palankius teisės aktus.

10. Inspekcijos rašte daromos išvados taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jų apimties. Pažymi, kad šiame rašte yra pateikiama daugiau išvadų negu keliama klausimų Vilniaus apygardos prokuratūros 2008 m. gegužės 28 d. rašte Nr. 7.2-205. Pavyzdžiui, minėtame prokuratūros rašte nėra prašoma teikti nuomonę dėl detaliojo plano viešumo procedūrų, tuo tarpu, minėtame Inspekcijose rašte šiuo aspektu yra pasisakoma. Be to, ši nuomonė yra priešinga ne tik minėtame 2006 m. spalio 25 d. Aplinkos ministerijos rašte Nr. (1-19)- D8-8691 ankstesnei pačios Inspekcijos teiktai išvadai, kad „planavimo organizatoriaus veiksmai atitinka minėtą [Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų] teisės akto nuostatą“, bet ir – VAVA 2006 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 20-728 bei įsiteisėjusiuose Lietuvos teismų sprendimuose daromose išvadose, kad visuomenės dalyvavimo detaliojo planavimo procese užtikrinimui pakanka privalomos informacijos apie detalaus plano rengimą paskelbimo šalies dienraštyje ar vietos spaudoje (jeigu gretimų nekilnojamųjų daiktų savininkų negalima surasti). Priduria, jog Inspekcijos rašte yra teigiama, kad Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas privalomasis teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas – leistinas pastatų aukštis. Be to, priduriama, kad nei bendrajame Vilniaus miesto plane, nei specialiajame aukščio reikalavimas, skaičiuojamas metrais, nenustatytas. Tuo tarpu, Inspekcijos rašte yra teigiama, kad aukštų skaičius prieštarauja Raidos programos sprendiniams, todėl egzistuoja prieštaravimai teisės aktų reikalavimams. Be to, nepaisant to, kad nei bendrasis, nei specialusis planas neturi nustatytų aukščio reikalavimų, Inspekcija galutinėse išvadose nepagrįstai preziumuoja, kad detalusis planas yra patvirtintas esant pažeidimams. Taip pat mano, jog Inspekcijos išvada negali būti rašytiniu įrodymu šioje administracinėje byloje, nes Inspekcija neturi teisės oficialiai aiškinti teisės aktų.

11. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais, t. y. šis Aktas yra galiojantis. Remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 3.2. punktu, 13 punktą bei Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 8 punktu ir nurodo, jog Vadovaujantis Aktu Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, įvertindamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalųjį planą, patikrino 2006 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio protokolą, 2004 m. kovo 20 d. detaliojo plano projekto paveldosauginę ekspertizę, detaliojo plano brėžinius, 2006 m. birželio 27 d. Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolą Nr. 12-1386, 2006 m. gegužės 31 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano viešo svarstymo protokolą bei papildomus dokumentus. Atkreipia dėmesį, kad kompetentingos valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos specialistai nenustatė jokių esminių ar neesminių planavimo dokumento trūkumų, lemiančių atsisakymą tvirtinti šiuos sprendinius ar planavimo procedūrų rezultatus, o kadangi galiojantis Aktas, patvirtina visų pirmiau išvardintų planavimo dokumentų ir procedūrų teisėtumą, atsakovo sprendimo, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalusis planas, ginčijimas yra įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais nustatytų faktų pakartotinis įrodinėjimas.

12. Skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma, kad buvo pažeistos teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimą (Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 26, 27.1 punktai). Cituoja VAAT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, kurį LVAT patvirtino 2009 m. spalio 19 d. nutartimi, ir teigia, jog akivaizdu, kad V. P. kaip visuomenės nario, subjektinė teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese nebuvo pažeista.

13. Dėl proceso koncentruotumo nurodo, jog iki LVAT 2009 m. spalio 19 d. galutinės ir neskundžiamos nutarties priėmimo, administracinė byla Nr. A502-906/2008 (A-556-1009/2009) buvo nagrinėjama pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje, įskaitant atnaujinimą, beveik 3 metus. Pažymi, jog V. P. skundo išnagrinėtoje byloje ir prokuroro pareiškimo šioje administracinėje byloje dalykas ir teisinis pagrindas yra identiškas, tik formaliai pasikeitęs pareiškėjas. Pabrėžia ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė – atsakovo sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas, buvo taikoma VAAT nutartimi išnagrinėtoje byloje nuo 2007 m. kovo 27 d <...> ši reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma iki šiol, t. y. viso beveik 5 metus. Mano, jog tokia situacija pažeidžia proceso koncentracijos ir operatyvumo principus, o dėl šių priežasčių apeliantas nuolat patiria vis didėjančius nuostolius. Taip pat remiasi EŽTT praktika, kurioje šis teismas pasisakė dėl pernelyg ilgo bylų nagrinėjimo (EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo) (Stogmuler v. Austrija, Nr. 1602/62, 1969 m. lapkričio 10 d., Boddaert v. Belgija, Nr. 12919/87, 1992 m. spalio 12 d., Frydlender v. Prancūzija Nr. 3079/96, 2000 m. birželio 27 d. ir kt.). Pakartoja, jog ginčas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendinių atitikties normatyviniams teisės aktams buvo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtas VAAT ir LVAT. Be to, šioje byloje prokuroro reikalavimas panaikinti atsakovo Sprendimą yra identiškas pareiškėjo V. P. reikalavimui išnagrinėtoje byloje. Tuo tarpu vadovaujantis šiuo apeliaciniu skundu prokuroro ginamą tariamą viešąjį interesą negali sudaryti ginčas dėl planuojamo statinio aukščio kitimo 2 (dviem) metrais. Mano, kad tokia prokuroro pareiškimo esmė negali būti pateisinama proceso dalyvių teisių pažeidimu, laukiant galutinio sprendimo 7-8 metų laikotarpį, nes tokia praktika akivaizdžiai pažeidžia EŽTK 6 straipsnio 1 dalį.

2012 m. gegužės 23 d. trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Verslo investicijos“ pateikė prašymą, kuriuo dėl administracinės bylos Nr. A-602-2137-12 sustabdymo arba nagrinėjimo atidėjimo.

Prašyme iš esmės nurodo, jog minėtos administracinės bylos negalima nagrinėti dėl dviejų priežasčių: 1) trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. yra inicijavęs dvi administracines bylas dėl atsakovo sprendimo dėl Detaliojo plano panaikinimo, pirmą – asmeniškai, vėliau Viešojo intereso bylą – per Prokurorą. Administracinė byla pagal V. P. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims D. P., TEO LT, AB dėl Detaliojo plano patikrinimo akto ir atsakovo sprendimo panaikinimo yra išnagrinėta, bet 2012 m. vasario 9 d. buvo pateiktas V. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo; 2) baudžiamojoje byloje, kurioje Detalųjį planą rengę architektai kaltinami BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, t. y. Detaliojo plano pagrindinio brėžinio suklastojimu yra paduoti kasaciniai skundai. Atkreipia dėmesį, jog teismo sprendimas dėl V. P. prašymo atnaujinti išnagrinėtą bylą nepriimtas, o kasacinių skundų minėtoje baudžiamojoje byloje priėmimo klausimas neišspręstas. Todėl tuo atveju, jeigu bylą nagrinėjantis teismas nuspręstų, kad nėra formalaus pagrindo stabdyti šią bylą, kurioje yra ginamas viešasis interesas, bylos nagrinėjimą reikėtų atidėti, kol bus išspręstas V. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje ir kasacinių skundų priėmimo klausimas baudžiamojoje byloje. Taip pat mano, jog prieš sustabdant ar atidedant bylą prijungtas bylas būtų tikslinga grąžinti minėtas bylas nagrinėjantiems teismams, idant būtų išspręstas skundų priėmimo klausimas.

2012 m. gegužės 24 d. trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Verslo investicijos“ taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1366 2.1.5. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštingumas viršija 12 aukštų, ir 2.1.6. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštis nuo žemės paviršiaus viršija 52 m, o likusioje dalyje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Rašytiniuose paaiškinimuose detalizuoja savo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu susijusioje byloje (VAAT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, patvirtintas LVAT 2009 m. spalio 19 d. nutartimi), nustatytas aplinkybes. Teigia, jog skundžiamo teismo sprendimo išvados prieštarauja minėtoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytoms aplinkybėms, nors abiejose bylose teismai vertino iš esmės tuos pačius įrodymus. Akcentuoja, jog vienintelė nauja aplinkybė šioje byloje, kurioje yra ginamas viešasis interesas, lyginant su išnagrinėta minėta byla, yra Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendinių dėl statinių aukštingumo ir aukščio suklastojimo faktas, konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo.

Teigia, jog neatsižvelgiant į tai, kad daugiau jokių naujų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų šioje viešo intereso byloje nebuvo pateikta, pirmosios instancijos teismas atsakovo sprendimo panaikinimą motyvavo ne tik Detaliojo plano pagrindinio brėžinio suklastojimu, bet ir kitomis aplinkybėmis, kurios jau buvo vertintos minėtoje išnagrinėtoje byloje (pvz., atstumas iki gretimo sklypo ribos, visuomenės informavimo procedūros ir kt.). Taigi, vienu įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad Detalusis planas atitinka teisės aktų reikalavimus, o kitame teismo sprendime konstatuojami to paties Detaliojo plano prieštaravimai įstatymų reikalavimams.

Apibendrina, jog šiuo atveju du teismai tas pačias faktines aplinkybes ir įrodymus įvertino visiškai priešingai, kas yra nesuderinama su teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teismų sprendimų privalomumo, jurisprudencijos tęstinumo, teisėtumo principais. Pabrėžia ir tai, jog baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendiniai vėliau buvo pakeisti, padidinant statinio aukštį nuo 52 m iki 54 m ir aukštų skaičių nuo 12 iki 15. Detaliojo plano pagrindinio brėžinio sprendinių pakeitimas buvo atliktas po Detaliojo plano suderinimo, viešojo svarstymo ir patikrinimo teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, t. y., po Patikrinimo akto, kurį teismas pripažino teisėtu, jau atlikus visas detaliojo planavimo procedūras, išskyrus paskutinę – Detaliojo plano patvirtinimą.

Mano, jog tai reiškia, kad neteisėtu gali būti laikomas ne visas Detalusis planas, o tik ta jo dalis, kuri buvo suklastota. Atitinkamai, neteisėtu galėtų būti pripažintas ne visas atsakovo sprendimas, o tik ta jo dalis, kuria buvo patvirtinti suklastotieji Detaliojo plano sprendiniai. Priduria, jog atsakovo sprendimo dalį, kurioje konstatuoti pažeidimai, įmanoma atskirti, todėl tuo atveju, jeigu šią bylą nagrinėjęs teismas pripažino viešojo intereso egzistavimą, teismas prokuroro reikalavimą galėjo ir turėjo tenkinti tik iš dalies, t. y. panaikinti Sprendimo 2.1.5. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštingumas viršija 12 aukštų, ir Sprendimo 2.1.6. punktą toje dalyje, kiek statinio aukštis nuo žemės paviršiaus viršija 52 m.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškimu dėl prisidėjimo prie UAB „Verslo investicijos“ apeliacinio skundo (t. V, b. l. 180 – 190) prašo patenkinti trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Verslo investicijos“ apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja ir praplečia argumentus, susijusius su materialinės teisės normų pažeidimu, o būtent – dėl Teritorijų planavimo 12 straipsnio 4 dalies„ 2 straipsnio 17 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 26 straipsnio 3 dalies, 27 straipsnio, dėl STR 2.02.02:2004 „Visuomenės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1 papunkčio, Nuostatų 26 ir 27.1 punktų bei dėl viešojo intereso gynimo šioje byloje, jau teiktus atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą pirmosios instancijos teismui.

Taip pat savo atsiliepimą atsakovas papildo argumentais, susijusiais su procesinės teisės normų pažeidimu. Šiuo aspektu nurodo, jog teismas skundžiamame sprendime rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. Aplinkos specialistų nuomone ir motyvų, kodėl ši nuomonė vertintina kaip svarbus įrodymas, kurio išvados netgi buvo būtina perkelti į skundžiamą sprendimą, nepateikė, todėl išspręstoje byloje liko neatsakytas klausimas, kokią teisinę reikšmę iš tikrųjų turi Aplinkos ministerijos specialistų nuomonė. Mano, jog tokiu būdu teismas pažeidė pareigą savo sprendimus motyvuoti. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir pabrėžia, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų <...>. Pažymi, jog nagrinėjamos bylos kontekste svarbią reikšmę turi administracinė byla Nr. I- 3132-04/2007 pagal pareiškėjo V. P. skundą , kurioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu buvo konstatuota, jog nenustatyta jokių esminių pažeidimų priimant Detaliojo plano patikrinimo aktą. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad V. P. skundo ir pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimo dalykas yra tas pats ir iš dalies sutampa pagrindas, tik formaliai pasikeitęs pareiškėjas, išnagrinėtoje byloje priimtų teismų sprendimų išvados yra reikšmingos šiai bylai, tačiau teismas skundžiamame sprendime ne tik, kad nesivadovavo minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nevertino faktų, nustatytų šiose bylose, bet ir neargumentavo ir nemotyvavo, kodėl teisinio pagrindo į juos atsižvelgti nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į UAB „Verslo investicijos“ apeliacinį skundą (t. VI, b. l. 1 – 21) prašo atmesti apelianto skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime iš dalies pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepimuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikia šiuos kertinius atsiliepimo motyvus:

1. Dėl apelianto teiginių apie teismų sprendimų prejudicinę galią nurodo, jog apelianto argumentai šioje dalyje neturi pagrindo, nes tam, kad kokie nors faktai būtų nustatyti kaip prejudiciniai, būtina, kad kitoje byloje dalyvaujančių asmenų sudėtis nebūtų pakitusi. Pažymi, jog šiuo atveju to nėra. Nurodo, jog administracinė byla pagal V. P. skundą, kuriuo buvo kvestionuojamas atsakovo sprendimo ir 2006 m. rugsėjo 1 d. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo Patikrinimo aktas, teisėtumas, buvo išnagrinėta tiek VAAT, tiek LVAT, tačiau abu teismai apsiribojo konstatavimu, kad kreiptis į teismą V. P. praleido įstatymų nustatytą terminą, todėl apskritai netyrė nė vieno iš V. P. ginčijamų aktų teisėtumo.

2. Dėl apelianto teiginių apie administracinio akto (Patikrinimo akto) prejudicinę galią pažymi, jog 2007 m. rugsėjo 20 d. VAAT sprendimu, priešingai nei teigia apeliantas, tebuvo konstatuota, kad jokia detaliojo plano atskirus dokumentus tikrinusi institucija nenustatė kokių nors pažeidimų. Aptardamas V. P. nurodytus detaliojo planavimo dokumentų trūkumus, prieštaravimus normatyviniams dokumentams, teismas apibendrintai nurodė, kad „nenustatyta jokių esminių pažeidimų priimant 2009 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr.(100)-11.81-311, todėl, kolegijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį aktą yra nepagrįstas, skundas šioje dalyje atmestinas. Tikina, jog iš šios išvados matyti, kad teismas net nevertino V. P. nurodytų argumentų apskritai, nekalbant apie jų vertinimą atitikties detaliojo planavimo reikalavimams prasme, besąlygiškai „pasikliaudamas“ byloje suinteresuotų institucijų anksčiau atliktomis ginčijamomis išvadomis, tuo iš esmės pažeisdamas teisėjų nepriklausomumo, teismo nešališkumo ir kt. principus. Kaip matyti iš LVAT 2006 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A7-850-06, pirmosios instancijos teismas analogiškai vadovavosi kompetentingų institucijų išvadomis kaip nekvestionuojamomis, dėl ko teismo sprendimas aukštesnės instancijos teismo buvo panaikintas: (cituoja nutartį). Be to, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, tokie atsisakymo naikinti Patikrinimo aktą pagrindai („niekas nebuvo nustatęs jokių pažeidimų“) vėliau buvo pakeisti kitų bylą pagal V. P. skundą nagrinėjusių LVAT teismų kolegijų: tiek 2008 m. rugpjūčio 8 d., tiek ir 2009 m. spalio 19 d. LVAT nutartyse nurodoma, kad V. P. skundas dalyje dėl Patikrinimo akto panaikinimo netenkinamas ne tais argumentais, kuriuos nurodė VAAT, o dėl to, kad Patikrinimo aktas neva negali būti laikomas savarankišku detaliojo planavimo proceso dokumentu, t.y. eliminavo iš VAAT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo tokius argumentus, kuriais remiasi UAB „Verslo investicijos“.

3. Dėl susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga nurodo, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad jam buvo užkirstas kelias susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymi, jog apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo nei vienos aplinkybės, nei vieno fakto ar argumento, susijusio su baudžiamosios bylos medžiaga, kurie, jo manymu, leistų konstatuoti, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas neteisingai išsprendus bylą, todėl prielaidų konstatuoti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies pažeidimą nėra. Mano, jog apeliantas turėjo galimybę apeliacinio skundo rašymo metu susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau to nepadarė.

4. Dėl teismo sprendimo nemotyvuotumo nurodo, jog sprendimo motyvavimo pareiga neturi būti suprantama kaip pareiga pasisakyti dėl kiekvieno šalių išdėstyto argumento, atskirai įvertinti kiekvieną įrodymą (remiasi EŽTT praktika). Nesutinka su tuo, jog sprendimą be motyvų daro tai, kad teismo motyvai yra panašūs į pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytą ginčo faktinių aplinkybių vertinimą. Atkreipia dėmesį, jog teismas turi teisę įvertinti tam tikras konkrečias faktines aplinkybes, kurias jis yra ištyręs bylos nagrinėjimo metu, tapačiai kaip ir kiti asmenys, nepriklausomai nuo to, ar tie kiti asmenys yra šioje byloje dalyvaujantys asmenys, ar kiti asmenys. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog vien ta aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl turto vertinimo ataskaitos, sąlygoja skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą, arba dar daugiau – išvadą, kad teismas šį įrodymą „atmeta“, kaip bando įteigti apeliantas. Pažymi, jog teismas šio įrodymo neatmetė, o tiesiog dėl jo atskirai nepasisakė, tuo tarpu valstybės turtinių interesų pažeidimo faktas skundžiamame sprendime konstatuotas vadovaujantis kitais įrodymais - pvz., aplinkybėmis, kad patvirtinant atsakovo sprendimą nebuvo paisyti valstybės, kaip žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendraturtės, žemės sklypo, užimamo Lietuvos teismo ekspertizės centro pastato, savininkės, interesai ir kt. Be to, konkretus valstybės turtinių interesų pažeidimo mastas ir su tuo susiję klausimai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

5. Dėl VAAT pasisakymo dėl į procesą neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų atsikerta, jog apeliantas iš esmės nepagrindžia, dėl kokių trečiųjų asmenų teisių ir pareigų nusprendė teismas skundžiamu sprendimu. Pažymi, jog VAAT apskritai nepasisakė dėl detalųjį planą rengusių asmenų teisių ir pareigų, kadangi byloje buvo nagrinėjamas ne konkrečių asmenų atsakomybės klausimas, o tai, ar atsakovas teisėtai patvirtino savo sprendimą.

6. Dėl viešojo intereso gynimo ir teisėtų lūkesčių nurodo, jog tai, kad teritorijų planavimo klausimai yra viešojo intereso objektas, ne kartą buvo patvirtinta LVAT praktikoje, tai bylos nagrinėjimo metu ne kartą patvirtino ir pats apeliantas. Teigia, jog, priešingai negu nurodo apeliantas, prokuroras administracinėje byloje gina ne V. P. interesus, tačiau viešą interesą, kurį sudaro grupės asmenų, tame skaičiuje ir valstybės, turtiniai interesai. Mano, jog, be kita ko, jau vien viešosios nuosavybės gynimas yra savaime viešo intereso objektas. Pažymi, jog atskirą viešojo intereso objektą sudaro tai, kad iš administracinės apyvartos būtų pašalinti suklastoti dokumentai, ypač tokios svarbos, kokia valstybėje pripažįstama teritorijų planavimo dokumentams. Nurodo ir tai, jog apeliantas cituoja EŽTT praktiką, nurodančią, kad nuosavybės teisių ribojimas teritorijų planavimo metu yra pateisinamas viešaisiais interesais, tačiau apeliantas akivaizdžiai nepagrįstai šią EŽTT praktiką sieja su savo inicijuotais veiksmais, kurie buvo nustatyti turį nusikaltimo požymių.

7. Dėl apelianto teiginių apie galimybę pakeisti detalųjį planą teismo sprendimu išdėsto, jog su apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes:

7. 1. Apelianto nurodyta LVAT praktika negali būti vertinama šioje byloje susiklosčiusioje situacijoje, kadangi LVAT administracinės bylos Nr. A-492-2653/2011, kurią nurodo apeliantas, ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi skiriasi, todėl apelianto nurodytoje byloje padarytos išvados negali būti vertinamos kaip šiuo metu nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinas teisminis precedentas.

7. 2. Apelianto siūlomas variantas byloje nėra galimas, nes administraciniai teismai neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių (tiek tekstinės dalies, tiek ir brėžinių, t. y. grafinės dalies) keitimas teismo sprendimu, ko iš esmės prašo padaryti apeliantas, apeinant viešojo administravimo procedūrą, nėra galimas. Remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalimi bei 7 dalimi ir pažymi, jog įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino detaliųjų planų, įskaitant juos sudarančių sprendinių, keitimo ir tvirtinimo tvarką bei subjektą, kuris tvirtina detaliuosius planus. Be to, įstatymų leidėjas nesuteikė teismams galimybės perimti viešojo administravimo funkcijos iš savivaldybės arba savivaldybės administracijos direktoriaus tvirtinti detaliuosius planus. Teigia, jog aukščiau pateiktą išvadą patvirtina ir LVAT praktika (cituoja LVAT 2007 m. lapkričio mėn. 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-469-951-07, LVAT 2011 m. kovo mėn. 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-772-11 bei LVAT 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2818-11).

7. 3. Mano, jog aukščiau nurodytas išvadas patvirtina ir ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, iš kurio matyti, kad teismams yra suteikiama galimybė tik naikinti administracinius aktus visiškai arba dalinai, nekalbama apie jokias galimybes keisti ginčijamus administracinius aktus.

7. 4. Apeliantas, užsimindamas apie galimybę dalinai naikinti ginčijamą atsakovo sprendimą (iš esmės – jį keisti), nenurodo, kokia tvarka jis įsivaizduoja tai esant galimu padaryti. Pažymi, jog vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 38 punktu, kiekvieną detalųjį planą sudaro grafinė ir tekstinė dalys, todėl kyla klausimas, kurioje grafinių sprendinių ir tekstinės dalies dalyse turėtų būti naikinamas atsakovo sprendimu patvirtintas detalusis planas bei kaip teismas išspręstų grafinių sprendinių „korektūros“ realizavimą.

7.

5. Apeliantas siūlo, kad Sprendimas būtų naikinamas tik toje dalyje, kurioje jis buvo suklastotas, tačiau toks pasiūlymas visiškai nesuderinamas su pareiškėjo skundo motyvais bei skundžiamu sprendimu. Pažymi, jog skundžiamame sprendime aiškiai nurodoma, kad atsakovo sprendimas yra naikinamas, be kita ko, ir tokiais pagrindais, kurie nėra susiję su suklastojimo veiksmais, t.y., pvz., dėl to, kad nebuvo gauti gretimų žemės sklypų bendraturčių (įskaitant valstybės) sutikimai dėl užstatymo intensyvinimo labiau negu leidžiama teisės aktais:

Statybos reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. papunktyje nustatyta, kad mažiausias atstumas nuo visuomeninės paskirties statinių iki 8.5 m aukščio iki gretimo sklypo ribos – ne mažesnis kaip 3,0 m. Aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui. Šis atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu. Detaliojo plano sprendiniais nustatyta statybos riba neatitinka STR 2.02.02:2004 „ Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. papunkčio, nes pažeisti mažiausio atstumo reikalavimai, negavus visų gretimų sklypų savininkų sutikimų raštu“.

Pažymi, jog pastarojoje dalyje priimto skundžiamo sprendimo apeliantas nė neginčija, nors šie skundžiamo sprendimo argumentai sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovo sprendimas, netgi ir neatsižvelgiant į aplinkybes, kad atsakovo sprendimu buvo patvirtintas suklastotas detalusis planas, vis tiek būtų nepagrįstas, kadangi leidžiamų atstumų (tiek tų, kurie numatyti Sprendimu patvirtiname detaliajame plane, tiek ir tų, kurie įtvirtinti Patikrinimo aktu patikrintu detaliuoju planu) sumažinimui nebuvo gautas gretimo žemės sklypo savininkų, įskaitant Lietuvos Respublikos, sutikimas.

Dėsto, jog tokie sutikimai, kaip baudžiamojoje byloje patvirtino kaltinamosios, buvo būtini ir tiems sprendiniams, kurie buvo svarstomi ir derinami Nuolatinėje statybų komisijoje (t. y., 12 aukštų, 52 metrai, be automobilių stovėjimo aikštelės), tokie pat sutikimai buvo būtini ir „paaugintiems“ sprendiniams, kadangi apskritai, nes Statybos reglamento STR 2.02.02.2004 3 priedo reikalavimai yra taikomi tik tais atvejais, kuomet kaimyniniame žemės sklype ketinama statyti statinį per arti žemės sklypo ribos, o atstumas, kuriuo nuo žemės sklypo ribos gali būti statomas pastatas, yra tiesiogiai priklausomas nuo pastato aukščio, dėl ko, bent kiek padidėjus pastato aukščiui, atstumas nuo žemės sklypo ribos privalo būti didinamas arba tokiam pakeistam sprendiniui privalo būti gaunamas naujas gretimų žemės sklypų savininkų sutikimas.

Tęsia, jog vėliau suklastotas detalusis planas buvo pradėtas rengti 2006 m. balandžio 7 d., gavus Vilniaus miesto savivaldybės išduotas planavimo sąlygas Nr.A620-82(10.9-MPD-3), esančias byloje. Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punktas detaliojo plano rengimo pradžią siejo būtent su planavimo sąlygų išdavimu, todėl būtent dėl šios priežasties detaliajam planavimui buvo taikytinas Statybos reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedas, ir nuostata, kad šis Reglamentas taikomas rengiant detaliuosius planus, nes Aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ buvo papildytas 3 priedu, kuriame numatyti statinių išdėstymo sklype reikalavimai, 2005 m. rugpjūčio 5 d.

Aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-390. Šis įsakymas įsigaliojo 2005 m. rugpjūčio 10 d., dėl ko šis STR visa apimtimi privalėjo būti taikomas šioje byloje aktualiam detaliajam planavimui. Remiasi STR 1 bei 7 punktais bei pažymi, jog šios STR nuostatos taikymas jau detaliajame planavime yra itin svarbus ir dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė taiko praktiką, pagal kurią sprendinių, kurie turėjo būti revizuoti detaliojo planavimo metu, ji neberevizuoja techninio projekto rengimo stadijoje. Argumentuoja, jog, kaip numatoma į bylą pateiktame „Sklypo (duomenys neskelbtini), K/NR.0101/0032:281, detalusis planas“, sklype (duomenys neskelbtini) projektuojamas iki 15 aukštų pastatas, kurio aukštis – iki 54 m.

Automobilių parkavimas projektuojamas požemyje ir aikštelėje kieme, kas suponuoja inžinerinės paskirties statinio – parkavimo aikštelės – statybą. Todėl, net ir neatsižvelgiant į tai, kad minėtas aukštingumo sprendinys (54 m.) buvo patvirtintas šiurkščiai pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, konstatuotina, kad minėti projektiniai sprendiniai prieštarauja dar būtent ir STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ nuostatoms. Cituoja Statybos reglamento STR 3 priedą bei daro išvadą, jog gretimų sklypų naudotojai privalo pastatus savo naudojamuose sklypuose išdėstyti tokia tvarka, kokia nurodyta aukščiau nurodytame teisės akte, o greta esančių sklypų savininkai turi subjektinę teisę reikalauti, kad statiniai būtų išdėstyti būtent teisės aktų nustatyta, o ne kita tvarka.

Teigia, jog akivaizdu, kad atstumai, numatyti aukščiau nurodytame 1.1 punkte, nėra užtikrinami, kadangi: A) 52 m. aukščio pastato (dėl tokio aukščio pastato statybos buvo gautas neteisėtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos pritarimas patikrinimo metu atstumas iki žemės sklypo ribos turėtų būti: 3 m.+ (52 m. - 8,5 m.) x 0,5 = 24,75 m.; B) 54 m. aukščio pastato (toks aukštingumas yra de facto patvirtintas Savivaldybės sprendimu) atstumas iki žemės sklypo ribos turėtų būti: 3 m. + (54 m. - 8,5 m.) x 0,5 = 25,75 m.

Tuo tarpu iš į bylą pateiktų detaliojo plano brėžinių matyti, kad atstumas nuo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės teise valdomo sklypo ribos iki leidžiamos užstatyti aukštuminės dalies (12-15 m.) yra (pagal mastelį 1:500) tik apie 13 m., kas įgalina teigti detalųjį planą patvirtinus pažeidžiant kaimyninių sklypų savininkų (naudotojų) interesus, įskaitant Lietuvos Respublikos interesą; C) 1 aukšto pastato atstumas iki (duomenys neskelbtini), Vilniuje žemės sklypo ribos turėtų būti minimaliai 3 metrai, tačiau šis atstumas, kaip matyti Detaliojo plano Pagrindinio brėžinio, yra 0 (nulis) metrų (t.y. pastatą numatyta statyti ant sklypo ribos).

Privalomas atstumas galimai gali būti ir didesnis (pastatams viršijus 8,5 m. aukštį), kadangi detaliajame plane yra patvirtintas tik vienas aukštingumo matavimas – aukštų skaičius, nors pagal galiojusias Detaliųjų planų rengimo taisykles aukštingumas privalėjo būti apibūdintas kaip „leistinas pastatų aukštis metrais“ (43.2 punktas). Toks aukštis vieno ir penkių aukštų pastatams turėjo būti išskirtas metrais, kadangi šios užstatymo dalys plane išskirtos atskiromis reglamentų galiojimo ribomis. Esama situacija netrukdo sklype suprojektuoti papildomai cokolinį aukštą, neriboto aukščio pirmą aukštą;

D) antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė suplanuota ant pat (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žemės sklypo ribos, nors, vadovaujantis STR nuostatomis, minimalus jos atstumas nuo žemės sklypo ribos turėjo būti ne mažiau nei 1 metras: „ne visuomeninės paskirties inžinerinių statinių, esančių sklype, išskyrus sklypo aptvarus – ne mažesnis kaip 1,0 m.“. Pabrėžia, jog iš Statybos reglamento STR „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo nuostatų akivaizdu, kad pagrindas sumažinti tokius patvirtintus atstumus, vienintelė prielaida, yra gretimo sklypo savininko sutikimas.

Kadangi žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra valdomas bendrąja daline nuosavybe (Lietuvos Respublikos, M., A., P.), sutikimas turėjo būti suteiktas visų savininkų, ne jų daugumos, kadangi Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.75 straipsnio 1 dalis numato, kad „bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu“, t. y. turi būti visų bendraturčių bendras sprendimas kiekvienu turto valdymo klausimu). Žemės sklypas, kuriame yra Lietuvos teismo ekspertizės centras, yra valdomas vien valstybinės nuosavybės teise, todėl šio žemės sklypo atžvilgiu taip pat privalėjo būti gautas valstybės sutikimas.

Tuo tarpu negavus valstybės atstovo sutikimo buvo neleistinai pažeisti Lietuvos Respublikos teisėti interesai, viešosios nuosavybės teisės turinys. Tęsia, jog STR 3 priedo 1 punktas tiesiogiai įvardija, kad 3 priedo 1.1 ir 1.2 punktų numatomi tokie mažiausi atstumai, kurie nepažeidžia gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėtų interesų, t. y. bet koks mažesnio atstumo nustatymas (išskyrus, jeigu gaunamas gretimo sklypo savininko sutikimas) laikomas automatiškai pažeidžiančiu gretimo sklypo savininko interesus. Kaip matyti iš Pagrindiniame brėžinyje numatytų sprendinių, iki pat (duomenys neskelbtini), Vilniuje bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribos yra numatyta statyti 1-5 aukštų statinį.

Pastaruoju atveju ne tik kad nesilaikoma 3 m. priešgaisrinio atstumo, bet užstatymas apskritai numatytas iki pat sklypų ribos. Tokiais sprendiniais akivaizdžiai pažeidžiamos (duomenys neskelbtini), Vilniuje žemės sklypo bendraturčių teisės. Priduria ir tai, jog LAT išplėstinė 7 teisėjų kolegija jau yra apibendrinusi ir suformavusi tokią teismų praktiką, pagal kurią gretimo sklypo savininko, atsisakančio duoti sutikimą mažinti STR reglamentuojamą užstatomos zonos atstumą iki žemės sklypo ribos, atsisakymas negali būti nė kvestionuojamas, kadangi tokio savininko teisė atsisakyti duoti sutikimą buvo pripažinta jo, kaip savininko, absoliučia nuosavybės teisės išraiška (cituoja LAT 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010).

7. 6. Apelianto prielaidos, kad „pakoregavus“ detalųjį planą toje apimtyje, kurioje jis buvo suklastotas, jo teisėtumo klausimas būtų „išspręstas“, buvo paneigtas atsakovu šioje byloje patraukto asmens. Nurodo, jog tai, kad atsakovo sprendimu patvirtinti aukštingumo sprendiniai, nulemiantys statinių atstumą iki bendrąja daline Lietuvos Respublikos, V. P., A. A. ir kitų savininkų nuosavybe valdomo sklypo ribos, yra neteisėti, pripažino pati Vilniaus miesto savivaldybė: kuomet buvęs trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB (vėliau jo procesines teises byloje perėmė apeliantas) 2007 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu išduoti pagal atsakovo sprendimo (detaliojo plano) sprendinius suprojektuoto pastato statybos leidimą (nurodydama statinio aukštį 51,09 m; aukštų skaičių 4-5-14), Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. rugsėjo 5 d. – 2007 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos posėdžio Nr.1-36 protokolu tokį statybos leidimą atsisakė išduoti, nurodydama „neprojektuoti už statinių statybos zonos ribų, tikslinti pastato aukštį nuo vid. žemės paviršiaus“.

7. 7. Remiasi ABTĮ 92 straipsniui ir argumentuoja, jog panaikinus ginčijamą sprendimą net iš dalies būtų atkurta tokia padėtis, kuomet tėra patvirtintas tik ginčijamo detaliojo plano patikrinimo aktas bei rengiamasi detaliojo plano patvirtinimui savivaldos institucijoje. Toks patikrinimo aktas, nors ir yra svarbios administracinės procedūros baigiamasis dokumentas, pastaruoju atveju susidurtų su galiojimo problema. Pažymi, jog, kaip nurodyta Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, 19 punkte, „Patikrinimo aktas galioja vienerius metus nuo jo patvirtinimo dienos. Jei per šį terminą Dokumentas nepatvirtinamas, patikrinimo aktas netenka galios ir Dokumentas turi būti teikiamas tikrinti iš naujo“. Mano, jog tokiu būdu naujas sprendimas pagal tą patį patikrinimo aktą netgi teoriškai negalėtų būti priimtas, kadangi patikrinimo akto galiojimo terminas būtų pasibaigęs. Priduria, jog Planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. A620-82-(10.9-MPD-3), kurios TEO LT, AB dukterinei įmonei UAB „Lintel“ buvo išduotos 2006 m. balandžio 7 d., tiek Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-262 Dėl Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių patvirtinimo patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių 10 punkte nurodoma, kad „detaliojo plano rengimo planavimo sąlygų sąvadas (toliau – ir Sąvadas) galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus“. Kadangi TEO LT, AB išduotų planavimo sąlygų galiojimo terminas pasibaigė 2009 m. balandžio 7 d., naujas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas patvirtinti detalųjį planą pagal tas pačias sąlygas negalėtų būti priimtas, kaip ir negalėtų būti priimtas toks teismo sprendimas, kuriuo tvirtinami iš esmės nauji teritorijų planavimo sprendiniai.

7. 8. Pažymi, jog kaip matyti iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos, ir Patikrinimo aktu patikrinto detaliojo plano tikrinimo procedūra buvo šiukščiai pažeista. Štai, baudžiamojoje byloje esančiame Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-62-270/2011 nurodoma: „Pažymėtina, be to, kad originali paminėta išvada, esanti detaliojo plano brėžinyje su 12 aukštų aukštingumu, yra atlikta pasinaudojant Vilniaus apskrities Viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiosios specialistės A. S. – T. spaudu, ši originali viza nepasirašyta. A. S. –T. tuo momentu atostogavo, o kas realiai uždėjo šią vizą – nenustatyta“, t. y., nė nenustatyti asmenys, kurie atliko detaliojo plano patikrinimo procedūrą bei uždėjo ant originalaus brėžinio kito, tuo metu atostogavusio darbuotojo, vardinį spaudą.

7. 9. Po Sprendimo priėmimo Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. priėmė naują Vilniaus miesto Bendrąjį planą (numatantį miesto sprendinius iki 2015 metų). Tiek Sprendimu patvirtinto, tiek ir Patikrinimo aktu patikrinto detaliojo plano atitiktis minėtam Bendrajam planui nebuvo tikrinta, nepaisant to, apeliantas prašo teismo „pakoreguoti“ atsakovo sprendimo sprendinius neatsižvelgiant į tai, ar „pakoreguoto“ detaliojo plano sprendiniai atitiks naujo Bendrojo plano sprendinius, kuo iš esmės galima įsitikinti tik atlikus administracines procedūras teisės aktų nustatyta tvarka.

7. 10. Apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad atliekant detaliojo plano „korektūras“ teisme, iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apskritai būtų atimta galimybė dalyvauti detaliojo plano tvirtinimo procedūroje, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ne dėl jos valios buvo pateiktas tvirtinti jau suklastotas detalusis planas, tad iš pastarosios apskritai būtų atimta galimybė pateikti savo nuomonę dėl tokio detaliojo plano, kuris būtų nesuklastotas.

8. Dėl apelianto teiginių dėl inspekcijos rašto nepagrįstumo nurodo, jog apeliantas nepagrįstai kalba apie kažkokius prieštaravimus tarp valstybės institucijų raštų, vietoje to, kad pasisakytų dėl kiekviename iš šių raštų dėstomų argumentų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Nurodo, jog lieka neaišku, kokio bendrojo plano sprendiniais turėjo vadovautis Inspekcija – ar tais, kurie galiojo Sprendimo patvirtinimo metu, ar tais, kurie yra naudingesni apeliantui. Viena vertus, pirmame sakinyje nurodoma, kad Inspekcijos išvadomis negalima vadovautis dėl to, kad joje buvo vadovaujamasi nauju bendruoju planu, kitame sakinyje – kad Inspekcija sąmoningai vadovavosi anksčiau galiojusiu bendruoju planu.

Taip pat pažymi, jog yra nesuprantama, su kokiais rezultatais apeliantas sieja savo šiuose argumentuose išdėstytas aplinkybes, tačiau pažymėtina tai, kad pastatų aukštų skaičius atsakovo sprendimo parengimo metu buvo privalomasis teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reglamentu. Akcentuoja, jog „Aukštų skaičius“ yra privalomasis reglamentas šiuo konkrečiu atveju – detaliojo plano, kuris patvirtintas atsakovo sprendimu, atveju. Statinių aukštų skaičius – privalomasis teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo sprendinys, vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 44.1 punktu, atkartojančiu TPĮ 23 straipsnio nuostatas.

Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi, „Reikalavimai dėl papildomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatomi išduodant planavimo sąlygas“. Kaip matyti iš 2006 m. balandžio 7 d. planavimo sąlygų, esančių byloje, atsižvelgiant į tai, kad ketinamas statyti pastatas buvo svarbus urbanistiniu, paveldosauginiu, aplinkosauginiu požiūriais, planavimo sąlygomis detaliojo plano rengėjai buvo įpareigoti privalomai analizuoti visus Detaliųjų planų rengimo taisyklių 44 punkto papunkčiuose numatytus sprendinius, kadangi jie apibūdinti kaip „privalomam teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimui nustatomi papildomi reikalavimai“.

Remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. D1-246 Dėl Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių ir Kraštovaizdžio tvarkymo specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo 6.2 punktu ir pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, pasinaudojusi teise apibrėžti kitokius privalomuosius aukštybinių pastatų kriterijus, 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-753 Dėl minimalaus aukštybinių pastatų aukščio nustatymo, nustatė, kad „aukštybiniais pastatais Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinėse ribose laikomi pastatai, kurių aukštis – daugiau kaip 12 aukštų arba 35 metrai nuo žemės paviršiaus“, t. y. numatė prielaidas vėliau rengiamuose teritorijų planavimo dokumentuose aukštybinių pastatų aukštį apibrėžti ir papildomu privalomuoju dydžiu – aukštų skaičiumi.

Priduria, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1-1231 Dėl pritarimo aukštybinių pastatų išdėstymo Vilniaus mieste specialiojo plano koncepcijai preambulėje nurodydama, kad vadovaujasi savo 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-661 Dėl pritarimo teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programai ir šios teritorijos detaliųjų planų rengimui, 5.1 punktu patvirtino, kad „teritorijoje piečiau Žalgirio gatvės aukštybinių pastatų išdėstymą reglamentuoja Šnipiškių detaliojo plano raidos programa (koncepcija)“, t. y.

Šnipiškių detaliojo plano raidos programos (koncepcijos) sprendinius, susijusius su aukštybiniais statiniais, integravo į 2006 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1-1231 kaip specialųjį aukštybinių statinių išdėstymą reglamentuojantį planą. Teigia, jog minėtos Raidos programos, kuria vadovautis Vilniaus miesto savivaldybės išduotomis planavimo sąlygomis (kuriose aiškiai nurodoma, kad ši raidos programa yra specialusis aukštybinių pastatų išdėstymo planas) buvo įpareigotas TEO LT, AB, priede-brėžinyje Teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimai – aukštybinių pastatų aukštis buvo papildytas privalomuoju urbanistiniu ir architektūriniu rodikliu – aukštų skaičiumi, nurodant tiek minimalų ir maksimalų aukštų skaičių kiekvienoje iš šios teritorijos kvartalų dalių, tiek ir pažymint, kad Aukštybinių pastatų su minimaliu ir maksimaliu aukštų skaičiaus žymėjimu (pvz., 20-23) konk-retus aukštų skaičius nustatomas kitoje planavimo stadijoje“.

Kadangi tokia kita planavimo stadija yra detalusis planavimas, dėl tokio konkretaus aukštų skaičiaus detaliojo planavimo stadijoje ir privalėjo būti sprendžiama įvertinus statinio vizualizacijos (kuri privalėjo būti parengta, vadovaujantis 2006 m. balandžio 7 d. planavimo sąlygomis Nr. A620-82(10.9-MPD-3)) duomenis apie pastato architektūrinę kokybę. Kad tokia kita Raidos programoje nurodoma planavimo stadija yra būtent detalusis planavimas, patvirtina Raidos programos reglamentų lentelė „Detaliesiems planams parengti siūlomos teritorijos“, kurioje vienas nurodomų parametrų yra „Aukštingumas aukštais“ (cituoja LVAT 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1465/2009) .

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuris yra ginčijamas šioje byloje. Tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teisme metu, detalusis planas buvo ginčijamas dėl detaliuoju planu nustatyto statinių aukščio, nustatyto metrais bei aukštų skaičiumi. Detaliajame plane, be kita ko, nustatytas statinio aukštingumas - 14 ir 15 aukštų, statinio aukštis nuo žemės paviršiaus - 54 m, statinio aukščio absoliutinė altitudė - 158 m.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad 0.3293 ha valstybinės žemės kitos paskirties sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įregistruotas 1998 metais Apskrities viršininko įsakymo pagrindu ir išnuomotas TEO LT 99 metams. 2000 – 2007 metais sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomininku buvo UAB „Lintel“, 2007 metais Apskrities viršininko įsakymo pagrindu sklypas įregistruotas registre iš naujo, 2000 – 2007 metais sklypo nuomininku buvo UAB „Lintel“, nuo 2007 metų sklypo nuomininku buvo TEO LT, nuo 2009 metų sklypo nuomininku tapo UAB „Verslo investicijos“, kuri nuo 2009 metų yra ir sklype esančio įregistruoto nebaigto statyti pastato – automatinės telefono stoties savininkas pagal pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su TEO LT.

2004 m. gruodžio 12 d. sudaryta sutartimi Vilniaus miesto savivaldybės administracija perdavė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas UAB „Lintel“, siekiant nekeičiant žemės tikslinės paskirties, nustatyti žemės sklypo naudojimo ir tvarkymo režimą.

Planavimo organizatorius sudarė sutartį su plano rengėju - UAB „Senojo miesto architektai“.

2005 m. gruodžio 20 d. UAB „Lintel“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl planavimo sąlygų išdavimo. Prašyme nurodė detaliojo planavimo tikslus ir uždavinius bei numatomą veiklą: sklypo naudojimo būdo patikslinimas, statybos ir teritorijos reglamentų nustatymas, numatant telefonų stoties perstatymą bei naujo daugiaaukščio biurų pastato statybą.

2006 m. balandžio 7 d. išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti.

Plano rengėjo UAB „Senojo miesto architektai“ svarstymo su visuomene išvados patvirtina, kad 2004 m. gruodžio 10 d. apie pradėtą rengti planą buvo paskelbta spaudoje, dienraštyje „Lietuvos rytas“; 2005 m. sausio 17 d. vyko viešas svarstymas, kuriame visuomenės atstovai nedalyvavo; 2005 m. gegužės 2 d. apie parengtą planą paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“; Šnipiškių seniūnijoje buvo projekto ekspozicija; 2005 m. gegužės 31 d. vyko viešas svarstymas (byloje yra protokolas (t. 1, b. l. 58-59)); 2005 m. birželio 15 d. detaliojo plano tūriniai sprendimai buvo pristatyti Urbanistinėje ir architektūrinėje taryboje prie Lietuvos architektų sąjungos (toliau - ir Urbanistinė ir architektūrinė taryba prie LAS), kurioje iš esmės buvo pritarta 15 aukštų pastatui; derinant projektą Nuolatinėje statybos komisijoje buvo sumažintas aukštingumas iki 12 aukštų. Svarstymo su visuomene išvadose nurodoma, kad kaimyninių sklypų savininkų ir naudotojų sutikimai gauti: „Lietuvos teismo ekspertizės centro“ ((duomenys neskelbtini)) 2006 m. birželio 28 d. pasirašė G. J.-G.; UAB „Ibrahim“ ((duomenys neskelbtini)) 2006 m. birželio 28 d. pasirašė V. B.; L.M. ir L.M. M. ((duomenys neskelbtini)) pasirašė ant pagrindinio brėžinio; sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams – V. P., D. P., S. Ž., A. A. siųsti registruoti laiškai grąžinti neįteikti (t. 1, b. l. 53-55).

Planavimo organizatorius UAB „Lintel“ ir plano rengėjas UAB „Senojo miesto architektai“ svarstymo su visuomene ataskaitoje ir išvadose konstatavo, kad detaliojo plano sprendiniams visuomenė pritarė, pažymėta, kad 2005 m. birželio 15 d. Urbanistinės ir architektūrinės tarybos prie LAS pastabos dėl užstatymo intensyvumo įvertintos – derinimui pateiktas sumažintas intensyvumas (t. 1, b. l. 56). Urbanistinės ir architektūrinės tarybos prie LAS protokolas patvirtina, kad buvo pritarta projektiniams pasiūlymams (12 aukštų + 3, aukštis apie 54 m); pažymėta, kad rekomenduojama spręsti užstatymo pasiūlymų ir detaliojo plano sprendinių neatitikimo raidos programai klausimą – koreguoti raidos programos sprendinius detaliojo planavimo stadijoje (t. 1, b. l. 57).

2006 m. birželio 9 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio protokole paminėta, kad svarstant klausimą dėl detalaus plano, buvo siūlomi parametrai 15-os aukštų pastatas ir 160 m absoliuti altitudė (t. 2, b. l. 173-175).

2006 m. birželio 27 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolas, kurį pasirašė gydytoja higienistė, patvirtina, kad buvo svarstomas projektas, kuriame nurodytas statinių aukštų skaičius iki 15 (t. 2, b. l. 156).

2006 m. birželio 26-27 d. Nuolatinės statybos komisijos kompleksiniu derinimo protokolu patvirtinama apie detalaus plano patikrinimą.

2006 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės inspekcijos priežiūros departamentas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100) – 11.81 -311 patvirtino apie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalaus plano patikrinimą ir pasiūlė jį tvirtinti.

Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ nurodyta, kad statinio aukštis iki kraigo – 52 m, statinių aukštų skaičius – 1, 5, 12; šis brėžinys yra su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės inspekcijos priežiūros departamento antspaudu, patvirtinančiu apie šio dokumento patikrinimą 2006 m. rugsėjo 1 d. (t. 2, b. l. 159).

Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3132-4/2007 Vilniaus apskrities viršininko administracijos į bylą pateikti dokumentai su šios įstaigos antspaudu apie kopijų patvirtinimą, patvirtina, kad būtent minėto turinio dokumentai (kuriose yra nurodytas statinio aukštis iki kraigo – 52 m, statinių aukštų skaičius – 1, 5, 12) buvo pateikti 2006 m. rugpjūčio 22 d. kreipiantis su prašymu atlikti teritorijų planavimo dokumento patikrinimą (administracinė byla Nr. I-3132-4/2007, t. 1, b. l. 112-204), būtent ant pagrindinio brėžinio su minėtais duomenimis yra šios institucijos antspaudas apie patvirtinimą kaip ir minėta brėžinio kopija nagrinėjamoje byloje (t. 2, b. l. 159).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projekto dėl sklypo esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalaus plano tvirtinimo 2006 m. rugsėjo 8 d. aiškinamajame rašte (kuris nėra pasirašytas), nurodoma, kad sklype numatoma statyti 14-15 aukštų pastatą (t. 4, b. l. 111).

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekte, kuriame yra statinio aukštingumas aukštais nustatytas – 14 ir 15 aukštų, statinio aukštis nuo žemės paviršiaus 54 m; yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūnų 2006 m. rugsėjo 18 d. suderinimai (t .4, b.l. 110).

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atsakydama į Vilniaus apygardos prokuratūros paklausimą ir įvertinusi prokuratūros pateiktas detaliojo planavimo dokumentų kopijas, konstatavo, kad detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 1 lape nurodyta, kad statinio aukštis iki kraigo – 52 m, statinių aukštų skaičius – 1, 5, 12; tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ 2 lape nurodytais sprendiniais numatytas statinių aukštų skaičius – 1, 5, 12, 15, statinio aukštis iki kraigo – 54 m (t .1, b. l. 61-67).

Plano rengėjas UAB „Senojo miesto architektai“ 2006 m. lapkričio 3 d. teikdami prašymą registruoti patvirtintą detalųjį planą kartu pateikė dokumentus, be kita ko, detaliojo plano pagrindinio brėžinio „Teritorijos naudojimo būdai, sklypų ribos, statybos ir tvarkymo reglamentai“ su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. anspaudu dėl plano patvirtinimo, kuriame nurodytas statinių aukštų skaičius – 1, 5, 12, 15, statinio aukštis iki kraigo – 54 m (t. 2, b. l. 133-134, 139).

Administracinėje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad patvirtintas detalusis planas yra neteisėtas, nes jo tvirtinimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant pagrindines taisykles, reglamentuojančias šią procedūrą. Savivaldybė patvirtino detalųjį planą, kuris nebuvo patikrintas įstatymo nustatyta tvarka, būtent patvirtino detalųjį planą, kuriame po teritorijų planavimo patikrinimo buvo pakeistas vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementų – leistinas pastatų aukštis (iš 52 m į 54 m) (Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiais veiksmais savivaldybė iš esmės pažeidė įstatyme nustatytą teritorijos planavimo procedūros baigiamąjį etapą, t.y. teritorijų planavimo tvirtinimo stadiją – valstybinės teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai patikrinus detalųjį planą ir jį suderinus, savivaldybė patvirtino pakeistą planą, keičiant vieną iš privalomųjų reikalavimų (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 26 straipsnis). Byloje neginčijamai nustatyta, kad savivaldybė iš esmės pažeidė minėtas ir kitas detaliojo planavimo proceso eigą reglamentuojančias teisės normas, detaliojo plano tvirtinimą reglamentuojančias teisės normas bei teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti bendrąją tvarką (Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teismas papildomai ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas panaikinęs ginčijamą detalųjį planą iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą. Pirmosios instancijos teismas nustatė minėtas aplinkybes, konstatavo minėtų teisės normų pažeidimą, todėl nėra pagrįsti apelianto motyvai, jog sprendimas yra be motyvų bei, kad teismas vadovavosi tik Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išvada, pateikta prokurorui kreipiantis į teismą. Pažymėtina yra tai, jog vadovavimasis valstybės institucijos, vykdančios valstybinę priežiūrą atitinkamoje srityje, išvada negali būti vertinamas kaip negatyvus teismo sprendimo elementas. Nors administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato tokios valstybės institucijų dalyvavimo ginant viešą interesą formos kaip išvados dėl ginčo teikimas, kaip yra nustatyta Civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje, tačiau tai netrukdo teismui vadovautis tokia išvada kaip rašytiniu įrodymu. Valstybės institucijų išvadų vertinimas kaip rašytinių įrodymų administraciniame teisme yra pateisinamas ir racionalus dėl to, kad teismas nagrinėja ginčus, kylančius iš įvairių sričių, kurioje veiklą vykdo ir sprendimus priima viešojo administravimo subjektai, todėl nagrinėjant bylą turi būti žinomi ne tik teisės aktų reikalavimai, bet ir atitinkamų sričių veiklos specifika, kaip ginčijamu atveju sudėtingo teritorijų planavimo proceso, kurį vykdo įvairių sričių atestuoti specialistai bei valstybės ir savivaldybių institucijos, specifika. Be to, teismo sprendimo motyvavimas neturi būti suprantamas kaip teismo pareiga atsakyti į absoliučiai visus motyvus, bet kaip teismo pareiga pasisakyti dėl esminių motyvų, dėl kurių yra priimamas sprendimas, bei atsakyti į esminius dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, sudarančius jų reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą.

Pažymėtina, kad savivaldybės detaliojo plano tvirtinimo stadijoje atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip veiksmai, kuriais keičiamas detalusis planas, nes keičiamas gali būti tik patvirtintas planas, kuris turėtų būti keičiamas ta pačia tvarka kaip ir naujas planas, šiuo atveju nebuvo ir negalėjo būti laikomasi tokios tvarkos, nes planas dar nebuvo patvirtintas (Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalis).

Ankščiau minėti savivaldybės atlikti teisės aktuose nenumatyti tokie parengiamieji veiksmai kaip pvz. sprendimo projekto dėl pakeisto detaliojo plano tvirtinimo suderinimas savivaldybės administracijos darbuotojų, pasitarimai dėl tokio plano keitimo, negali būti pripažinti tesėtais, nes jie nėra privalomi teisinę reikšmę turintys veiksmai detaliai reglamentuotame teritorijų planavimo procese. Dėl to, tokių veiksmų atlikimas nedaro teisėtu patvirtinto plano, nes viena iš privalomų procedūrų – suderinimas apskrities viršininko administracijoje, buvo paneigta, o atlikti teisinės reikšmės neturintys veiksmai. Minėti veiksmai patvirtina, kad savivaldybė, tvirtindama planą, negalėjo nesuprasti ar nežinoti, jog yra teikiamas tvirtinti kitas plano projektas, negu buvo svarstytas ir patikrintas. Viešojo administravimo subjektas prieš priimdamas sprendimą privalo įsitikinti, jog visos procedūros yra atliktos tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus. Ginčijamu atveju nėra abejonių, jog savivaldybė patvirtino planą, turėdama informaciją, jog privalomų procedūrų dokumentai yra pakeisti, nes prieš tai atliko veiksmus, susijusius su tokių neteisėtų pakeitimų paruošimu.

Nepagrįsti yra skundo motyvai, jog pakeitus vieną iš detaliojo plano privalomųjų reikalavimų - leistiną pastatų aukštį metrais, iš esmės padėtis nepasikeitė, nes plane buvusi įtvirtinta statinio aukščio absoliutinė altitudė - 158 m, nepasikeitė. Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 straipsnio 17 punktas patvirtina, kad rengiant detalųjį planą, kaip vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų yra leistinas pastatų aukštis, kuris turi būti skaičiuojamas (tuo pačiu ir išreikštas) statinio statybos zonoje metrais nuo žemės sklypo paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo ar statinio konstrukcijos aukščiausio taško.

Dėl to sprendime dėl detaliojo plano patvirtinimo privalomai turi būti nustatytas būtent minėtas aukštis išreikštas metrais, atitinkamo reikalavimo nėra nei dėl statinio aukštų skaičiaus (kuris dėl skirtingo aukštų aukščio gali įtvirtinti skirtingą statinio aukštingumą), nei dėl statinio aukščio absoliutinės altitudės - 158 m, t.y. dėl statinio aukščio nuo jūros lygio pagal Baltijos aukščių sistemos altitudes. Dėl nurodytų motyvų, detaliojo plano dalis, kuri nebuvo pakeista, bet kuri ir nėra priskirta įstatymo prie privalomo detaliojo plano elementų, negali būti vertinama kaip garantija, kad patvirtintas detalusis planas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir patvirtintu detaliuoju planu nebus vėliau pažeidžiamos suinteresuotos visuomenės teisės ir teisėti interesai ar nebus pažeistas viešasis interesas.

Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. gruodžio 11 d. įsakyme, priimtame ginčijamo detalaus plano pagrindu, dėl sklypo duomenų nustatymo, jau nėra nustatyta statinio aukščio absoliutinė altitudė - 158 m, bet yra nustatytas statinio aukštis aukštais ir metrais (54 m) iki kraigo, taigi iš esmės įtvirtinta padėtis dėl 54 m statinio aukščio (t. 1, b. l. 12-13). Neturi esminės reikšmės šios bylos išsprendimui minėtų aukštų skaičiaus pakeitimai, nes nėra nustatyta, kad statinio aukštis turi būti išreikštas aukštais, yra nustatytas reikalavimas, jog statinio aukštis turi būti išreikštas metrais.

Aukštų skaičiaus pakeitimas teritorijų planavimo proceso teisėtumo požiūriu gali turėti labiau informacinę, o ne teisinę reikšmę, pvz. svarstant planą su visuomene bei vertinant tokio svarstymo objektyvumą, informacijos pateikimo formą (jos suprantamumo prasme) visuomenei.

Nepagrįsti yra motyvai dėl STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ netaikymo, nes Sąlygose yra nurodoma, kad rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmės turi būti vertinamos ir šio teisės akto aspektu (t. 1, b. l. 31-32).

Nėra pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas pažeidė dalyvaujančio byloje asmens teisę į tinkamą teismo procesą (Konstitucijos 30 straipsnyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio) dėl to, kad teismas išreikalavo baudžiamąją bylą ir apelianto atstovui suteikė tik 30 minučių laiko susipažinti su prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta baudžiamosios bylos medžiaga.

2008 m. sausio 29 d. V. P. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, nurodęs, kad dalyvaudamas administracinės bylos nagrinėjime sužinojo, jog sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patvirtintas detalusis planas skiriasi nuo to plano, kuris buvo patikrintas Vilniaus apskrities viršininko administracijoje (t. 4, b. l. 18).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D. S., I. K. ir D. B. išteisinti pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

D. S., I. K. ir D. B. buvo kaltinami tuo, kad būdami sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano rengėjai, žinodami, kad derinant šio detaliojo plano projektą Nuolatinėje statybų komisijoje 2006 m. liepos 26-27 d. buvo pritarta detaliajam planui ir Pagrindiniam brėžiniui su 12 aukštų 52 metrų aukščio statiniu, paruošė sklypo detaliojo plano Pagrindinį brėžinį su 15 aukštų 54 metrų aukščio statiniu bei nuskenuotomis nuo kitų dokumentų suderinimo bei skaitmenizavimo žymomis, kompiuteriu sumaketavo tekstą apie tokio brėžinio suderinimą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente ir išvados „Teigiama“ Nr. (100)-11.81-311 gavimą 2006-09-01; tokį brėžinį laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2006-09-18 patvirtino savo parašu bei pateikė jį Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui parengimui sprendimo dėl detaliojo plano tvirtinimo.

2010 m. rugsėjo 21 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu buvo pateiktas 2010 m. kovo 5 d. Kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-059-8 bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 140-167). Kaltinamajame akte yra nurodyti pareikšti įtarimai, išsamiai aprašyti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai – apklaustų įtariamųjų parodymai, liudytojų parodymai, pateikti dokumentai. 2010 m. rugsėjo 21 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu dalyvavo ir UAB „Verslo investicijos“ atstovai, kurie po nurodyto laiko turėjo galimybę susipažinti su pateiktais minėtais baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais, kurių turinys patvirtino ir baudžiamosios bylos eigą bei juose esančių įrodymų turinį. Dėl to, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo iš esmės apribota trečiojo suinteresuoto asmens teisė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, baudžiamoji byla buvo pateikta apeliacinės instancijos teismui, tuomet apeliantas galėjo susipažinti su šios bylos medžiaga bei nurodyti esmines aplinkybes, susijusias su šioje byloje esančiais faktiniais duomenimis, tačiau tokių aplinkybių nenurodė.

Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos medžiaga nėra nagrinėjamos administracinės bylos sudėtinė dalis, nes administracinį procesą reglamentuojančios normos nenustato tokio instituto, todėl teismas priima sprendimą pagal nagrinėjamoje byloje esančius ir betarpiškai ištirtus nagrinėjamoje byloje įrodymus. ABTĮ 58 straipsnis prie neįrodinėtinų administraciniame procese aplinkybių priskiria įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytas asmens veiksmų teisines pasekmes. Žymėtina, kad įrodytomis pagal minėtą straipsnį gali būti laikomos tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, atitinkamos taisyklės dėl atleidimo nuo įrodinėjimo nėra nustatytos nei dėl išteisinamojo nuosprendžio, nei dėl procesinių dokumentų, kuriais baudžiamoji byla nėra išnagrinėjama iš esmės, todėl išteisinamasis nuosprendis bei nutartys vertintini kaip rašytiniai įrodymai. Būtent taip – kaip rašytinį įrodymą, ir vertino pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos teismo nutartį, dėl kurios pridėjimo prie bylos apelianto atstovas posėdyje neprieštaravo.

Nėra pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas pasisakė dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų, būtent dėl baudžiamojoje byloje buvusių kaltinamų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas nepažeidė ABTĮ įtvirtintų ir įgyvendintų bylos nagrinėjimo betarpiškumo ir kitų proceso principų. Minėta, kad teismas įvertino kaip rašytinį įrodymą Vilniaus apygardos teismo nutartį ir joje konstatuotas aplinkybes. Teismas nagrinėjamoje byloje sprendžia klausimą dėl savivaldybės sprendimo ir veiksmų teisėtumo, bet ne dėl privačių asmenų, kaltintų baudžiamojoje byloje, veiksmų teisėtumo.

Dėl minėto motyvo (jog byloje sprendžiamas savivaldybės, o ne privačių asmenų veiksmų teisėtumas) teismas taip pat netenkino dalyvaujančių byloje asmenų prašymų atidėti ar sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą dėl minėtos baudžiamosios bylos, kurioje yra paduoti kasaciniai skundai. Apelianto motyvai, jog teismas yra pasisakęs dėl negalimumo nagrinėti administracinę bylą kol nėra išnagrinėta baudžiamoji byla ir tai sudaro pagrindą stabdyti ar atidėti šios bylos nagrinėjimą, yra nepagrįsti. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas privalomas bylos sustabdymo pagrindas ir šiuo pagrindu stabdytinos bylos terminas, kuris apibrėžiamas kaip nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimas baudžiamojoje byloje, yra suprantami kaip negalimumas (šis privalomas bylos sustabdymo kriterijus yra vertinamojo pobūdžio) neapibrėžtą laiką nagrinėti bylą dėl įsiteisėjusio teismo procesinio dokumento, kuriuo užbaigiamas bylos nagrinėjimas, nebuvimo. Ginčijamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ir šiuo metu baudžiamoji byla yra užbaigta, kasacine tvarka yra skundžiama įsiteisėjusi teismo nutartis. Todėl šiuo metu nėra minėto privalomo bylos sustabdymo pagrindo, taip pat nėra kitų bylos sustabdymo pagrindų ar priežasčių, darančių negalimą administracinį procesą neapibrėžtam laikui. Bylos atidėjimas neapibrėžtam laikui nėra numatytas procese, tokiu atveju byla turi būti stabdoma. Pažymėtina, kad apelianto motyvai dėl būtinumo stabdyti bylą, nes toks būtinumas jau buvo konstatuotas teismo ankščiau, yra nepagrįsti, nes res iudicata galią turi teismo sprendimas, kuriuo užbaigtas bylos nagrinėjimas, bet ne teismo nutartys, priimtos sprendžiant tarpinius procesinius klausimus neišnagrinėtoje byloje. Be to, apeliantas kitus apeliacinio skundo motyvus bei savo teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą grindžia proceso ilgumu, todėl byla sustabdyta ar atidėta galėjo būti esant aplinkybėms, užkertančioms kelią nagrinėti bylą apeliacine tvarka, nenustačius tokių įstatyme nustatytų ar kitų teismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, buvo nutarta bylą nagrinėta apeliacine tvarka.

Iš dalies yra pagrįsti apeliacinio skundo motyvai, jog teismas neatsižvelgė į nustatytas aplinkybes išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje, be kita ko, buvo ginčijamas ir šioje byloje ginčijamas administracinis aktas, bei motyvai, jog teismas neatsižvelgė į kito sprendimo res iudicata galią.

2006 m. lapkričio 11 d. V. P., kuris yra sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalies savininkas bei šiame sklype esančiame name, buto savininkas, kreipėsi su reikalavimu panaikinti detaliojo plano patikrinimo aktą, vėliau reikalavimą patikslino ir prašė panaikinti sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo (administracinė byla Nr. I-3132-4/2007). Minėtoje byloje V. P. pareiškė reikalavimą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvavo D. P. ir AB „TEO“ LT. V. P. savo reikalavimų pagrindu nurodė detaliojo plano svarstymo su visuomene pažeidimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atmetė reikalavimą panaikinti detaliojo plano patikrinimo aktą, nutraukė bylą dalyje dėl sprendimo patvirtinti detalųjį planą panaikinimą dėl to, kad konstatavo, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. spalio 19 d. išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.

ABTĮ 58 straipsnis nustato kaip neįrodinėtinas aplinkybes – prejudicinius faktus nustatytus administracinėje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys. ABTĮ 96 straipsnis įtvirtina sprendimo įsiteisėjimo teisnius padarinius ir nustato, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje byloje nustatė aplinkybes dėl tinkamo visuomenės informavimo rengiant detalųjį planą bei sprendė, kad V. P. teisės nėra pažeistos, o 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas yra teisėtas. Taigi yra nustatytas faktas dėl visuomenės informavimo procedūrų įvykdymo, iš naujo neturėjo būti nustatinėjamas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Šioje byloje neturi būti iš naujo nustatinėjami teisiniai santykiai dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto teisėtumo, nes toks reikalavimas yra teisme išnagrinėtas ir atmestas. Minėtoje byloje nedalyvavo prokuroras. Šią bylą inicijavo prokuroras – šalis ex officio, kurios reiškiamo pareiškimo dalykas nors ir yra viešasis interesas, bet šioje byloje priimtas sprendimas tiesiogiai yra susijęs ir su trečiojo suinteresuoto asmens V. P. materialinėmis teisėmis, kurių pažeidimu be kita ko, grindžiamas ir prokuroro prašymas. Dėl to, teismas laiko nustatytais teisinius santykius dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto teisėtumo, kadangi jis nebuvo nuginčytas teisme. Tačiau nagrinėjama byla buvo inicijuota dėl aplinkybių, kurios atsirado po 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto priėmimo, o esminės aplinkybės, sudarančios nagrinėjamos bylos pagrindą yra aplinkybės atsiradusios dėl vėlesnių veiksmų, kurie negalėjo būti V. P. reikalavimo panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. aktą, pagrindu.

Administracinė byla pagal V. P. reikalavimą panaikinti nagrinėjamoje byloje ginčijamą detalųjį planą yra nutraukta konstatavus, kad buvo praleistas skundo padavimo terminas, t.y. konstatavus, kad nėra teisės kreiptis į teismą prielaidos (ABTĮ 101 straipsnio 6 puntas). Bylos nutraukimas dėl termino praleidimo nelaikomas asmens teisės kreiptis į teismą realizavimu teismui nutraukus bylą dėl materialinės teisės atsisakymo arba dėl to, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba dėl to, kad yra patvirtinta taikos sutartis (jeigu būtų proceso įstatyme įtvirtintas tokios sutarties sudarymas) (ABTĮ 101 straipsnio 2 puntas). Dėl nurodytų motyvų, net ir padarius prielaidą dėl procesu šalių tapatumo (prokuroro ir asmens, su kurio teisėmis susijęs reiškiamas prašymas), negalima būtų konstatuoti, kad yra išnagrinėtas ginčas dėl detaliojo plano panaikinimo, turintis res iudicata reikšmę šioje byloje. Minėta, kad prokuroro prašymo dalykas yra savarankiškas – viešo intereso gynimas, tai patvirtina ir ABTĮ 56 straipsnio 2 dalies nuostata dėl fizinių asmenų, su kurių teisėmis susijęs prokuroro reikalavimas, teisės kreiptis į teismą nepaisant to, kad prokuroras atsisako savo paduoto pareiškimo. Dėl nurodytų motyvų, teismas neturėjo pagrindo nutraukti bylos pagal prokuroro pareiškimą ar priimti kitokį procesinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuotas negalimumas nagrinėti bylą dėl galimo res iudicata principo pažeidimo. Teismo argumentai dėl nustatytų prejudicinių faktų ir teisinių santykių, neturi reikšmės sprendimo teisėtumui, nes esminiai teismo sprendimo priėmimo motyvai yra teisingi, o sprendimas priimtas dėl prokuroro reikalavimo, kuris nėra išnagrinėtas teisme.

Apelianto motyvai dėl teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo tvarkos pažeidimo, susijusio su šio termino atidėjimu, neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir nesudaro pagrindo abejoti teismo nepriklausomumo principo pažeidimu. Byla yra išnagrinėta 2012 m. sausio 16 d. pasėdyje, sprendimo priėmimas ir apskelbimas atidėtas 2012 m. sausio 26 d., informuojant apie tai posėdyje dalyvavusius asmenis, 2012 m. sausio 26 d. teismo nutartimi dėl 2012 m. sausio 24-25 d. teisėjų komandiruotės, ir nebuvimo galimybės per trumpą laiką priimti sprendimą, sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminas pratęstas iki 2012 m. sausio 27 d.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 6 straipsnį teismas privalo vykdyti teisingumą. Teismai, vykdydami teisingumą, turi pareigą užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

2010 m. yra priimta Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiksmingumas, atsakomybė Nr. CM-Rec (2010) 12. Rekomendacijos 31 punkte pažymima apie teisėjų veiklos veiksmingumą kaip apie kokybiško sprendimo priėmimą per protingą laiką.

Minėtos Konstitucijos nuostatos, tarptautinių dokumentų nuostatos sudaro pagrindą tvirtinti, kad teismas priimdamas sprendimą turi turėti protingą laiką teismo sprendimo priėmimui, tai sudaro vieną iš teisėjo nepriklausomumo garantijų, todėl teismo nutartis su jos pagrindimu, bei termino pratęsimu vienai dienai, nelaikytina proceso pažeidimu, turinčiu įtakos sprendimo teisėtumui ar galiojimui.

Nėra pagrįsti apelianto motyvai, jog teismas nepasisakė dėl prokuroro pareiškimo pagrindo pakeitimo. 2010 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos prokuroras pateikė teismui pareiškimą dėl pareiškimo pagrindo pakeitimo, kuriuo papildė pareiškimo pagrindą aplinkybėmis dėl Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamo ikiteisminio tyrimo nustatytų aplinkybių – dėl galimo detaliojo plano pagrindinio brėžinio klastojimo faktų. Be to, prokuroras papildė pareiškimą aplinkybėmis dėl būtinumo ginti viešą interesą papildomu aspektu – dėl sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio dalis priklauso ir valstybei, vertės sumažėjimo, grindžiamo UAB „InReal“ pateikta turto vertės ataskaita, atlikta V. P. užsakymu (t. 3, b. l. 139-145).

Pirmosios instancijos teismas, glaustai nurodė motyvus dėl valstybinės dalies žemės vertės sumažėjimo ir tuo pačiu ir dėl viešo intereso buvimo. Apeliantas grindžia savo apeliacinį skundą šiuo motyvu, nors minėtas įrodymas ir motyvas yra nepalankus apeliantui, kaip ir priimtas teismo sprendimas. Teismas konstatavęs pakankamą pagrindą tenkinti prokuroro prašymą, glaustai pasisakęs dėl apeliantui nepalankaus įrodymo, nepažeidė apelianto teisių.

Nėra pagrįsti apelianto motyvai, jog teismo sprendimo motyvai dėl viešo intereso pažeidimo yra deklaratyvūs. Įstatyme nėra ir negali būti nustatytas viešo intereso pažeidimo atvejų baigtinis sąrašas, todėl tai yra paliekama spręsti teismų praktikai ir sprendžiama kiekvienoje byloje individualiai. Tiek Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl turto privatizavimo) vienareikšmiškai pripažįstama, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais sukurtos teisinės pasekmės pripažįstamos viešo intereso pažeidimu, nes tokie veiksmai pakerta pasitikėjimą valstybės institucijų veiksmais. Be to, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl teritorijos planavimo urbanizuotoje teritorijoje, Vilniaus miesto centrinėje dalyje, todėl ginčijamas atvejis susijęs su daugelio fizinių ir juridinių asmenų interesais, bei kaip ir kiekvienu teisės aktuose būtinu atveju planuojant teritoriją, ginčas susijęs su suinteresuotos visuomenės šiame procese dalyvavimu.

Apelianto motyvai dėl 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų naujų bendrojo plano sprendinių neturi reikšmės šios bylos išsprendimui, nes minėti argumentai susiję su naujų aplinkybių atsiradimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tikrinti viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo klausimą buvusį administracinio sprendimo priėmimo metu, vėlesnis faktinės padėties pasikeitimas nesudaro pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto sprendimo ar veiksmų neteisėtumą, bet, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, priimti kitą administracinį sprendimą (ABTĮ 3 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis) (žr. pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2094/2012). Taigi, nagrinėjamu atveju teismas privalo tikrinti ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvusią faktinę ir teisinę situaciją bei pateikti atitinkamą situacijos įvertinimą, o ne revizuoti laike nesutampančių aplinkybių visumą.

Dėl minėtų motyvų, negalima tenkinti apelianto prašymo ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo, proporcingumo principais pakeisti sprendimą iš dalies, sumažinant sprendimu įtvirtintą privalomą reikalavimą iki 52 m, kuris buvo patikrintas teisės aktų nustatyta tvarka. Apelianto nurodoma teismų praktika - LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2653/2011 dėl skirtingų šių bylų aplinkybių negali būti laikoma precedentu, kuriuo reikėtų vadovautis ir nagrinėjamu atveju, nes minėtoje byloje viešojo administravimo subjekto sprendimas buvo pakeistas iš dalies atsižvelgiant į tai, kuria dalimi šis sprendimas buvo susijęs su privačiu interesu, t.y. konkrečia privataus sklypo dalimi. Nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas yra bendro pobūdžio, t.y. iš esmės buvo pažeista detaliojo plano tvirtinimo procedūra, todėl šis pažeidimas negali būti pašalintas iš dalies naikinant sprendimą. Be to, teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų, administracinis teismas tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą (ABTĮ 3 straipsnis, 88 straipsnis). Iš dalies pakeitus ginčijamą sprendimą, iškiltų kiti klausimai dėl pakeisto sprendimo dalių, visų primą - dėl detaliojo plano sudėtinės dalies – teritorijos tvarkymo ir naudojimo rėžimo brėžinio, kuriame pažymimi privalomieji, ir esant reikalui, papildomieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai (Detaliųjų planų rengimo taisyklių 38, 39 punktai).

Apelianto motyvai dėl Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos rašto prieštaringumo ar abejonės dėl šio rašto apimties nesusiję su nagrinėjama byla, nes byloje nebuvo sprendžiamas šios institucijos veiksmų teisėtumas. Teismas vertino išvadą kartu su kitais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina teismo nustatytas aplinkybes (ABTĮ 57 straipsnis).

Apelianto motyvai dėl pernelyg ilgo administracinio proceso negali turėti reikšmės bylos išsprendimui. Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą šioje byloje 2008 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartimi bylą nutraukė dėl, kad prokuroras kreipėsi į teismą praleidęs ABTĮ nustatytą terminą (t .4, b.l. 38-48). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį konstatavęs, kad terminas kreiptis į teismą nėra praleistas (t .4, b.l. 94-101). Taigi teismas šioje byloje konstatavo, kad nebuvo pažeista minėta prielaida kreiptis į teismą. Dėl to, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas negali nutraukti minėtu pagrindu bylos ir dėl to atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios konkrečios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą nei dėl apelianto nurodytų, nei dėl kitų motyvų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė