2021-05-26 Nr. AB-11681-3-62-3-01549-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-265-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01549-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 28 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, lovos buvo pasenusios, nepatogios, klibančios, išduotas čiužinys buvo nehigieniškas. Pareiškėjui buvo suteiktas tik vienas patalynės komplektas. Pataisos namuose veisėsi blakės ir tarakonai, patalpose buvo karšta, trūko oro, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, grindys prastos būklės, neišduodamos valymo priemonės. Virtuvėje trūko inventoriaus, todėl pareiškėjas ja nesinaudojo. Valgykloje indai buvo plaunami tik vandeniu, todėl ant jų nuolat likdavo nešvarumų. Indai susidėvėję, prausykloje nebuvo muilo rankoms nusiplauti. Dušo patalpose nebuvo kilimėlių, veidrodžių, suolelių, lentynėlių, plaukų džiovintuvų. Be to, duše neužtikrinamas asmens privatumas. Pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo. Nuteistiesiems išduodamos valymo priemonės, todėl jie patys atsakingi už tvarkingos ir švarios aplinkos palaikymą. Lovos tvarkingos, nesulūžusios. Jei pasibaigus teisės aktuose nustatytam inventoriaus naudojimo laikui jis tebėra tinkamas naudoti, toks inventorius nekeičiamas. Pareiškėjas neteikė skundo dėl netinkamo čiužinio. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose patalpose palaikoma tinkama oro temperatūra, tačiau nuteistieji turi teisę prašyti išduoti ventiliatorius arba šildytuvus. Pareiškėjas tokių prašymų neišreiškė. Patalpų būklė gera, tinkama gyventi. Dušų pertvarų įrengimas nėra reglamentuotas, o kitus teisės aktų reikalavimus dušų patalpa atitinka. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“. Pareiškėjo argumentai deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra duomenų apie realiai kilusią neturtinę žalą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 28 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nurodė, kad minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (111.1 p.). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose patalpose: nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. sausio 25 d. 1 būrio 4 miegamajame, kurio plotas – 26,29 kv. m; nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. – 4 būrio 2 miegamajame, kurio plotas – 62,52 kv. m; nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 8 d. – 3 būrio 3 miegamajame, kurio plotas – 51,41 kv. m; nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 28 d. – 4 būrio 3 miegamajame, kurio plotas – 52,01 kv. m. 1 būrio 4 miegamajame įrengtos 8 miegamosios vietos, 4 būrio 2 miegamajame – 20 miegamųjų vietų, 3 miegamajame – 16 vietų, 3 būrio 3 miegamajame – 16 vietų. Teismas konstatavo, kad 1 būrio 4 miegamajame pareiškėju teko 3,2 kv. m ploto, 4 būrio 2 miegamajame pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto, 3 miegamajame – 3,2 kv. m ploto, o 3 būrio 3 miegamajame – 3,2 kv. m ploto, tai atitinka Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus.

7. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas su dar mažiausiai dešimčia – dvidešimt keturiais asmenimis, jokių tai pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė nei patalpos plano, nei su juo galbūt gyvenusių asmenų vardų ir pavardžių, nekonkretizavo, kokioje konkrečioje patalpoje su kiek tiksliai asmenų gyveno. Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo atsakyti į teismo klausimus, kiek konkrečioje patalpoje buvo miegamųjų vietų ir kiek jose realiai gyveno asmenų, pateikė tik abstrakčius argumentus, jog patalpos buvo „visiškai užpildytos“. Teismas, remdamasis bylos įrodymais, šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 12 punktą, laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad visos lovos yra tinkamos naudoti bei pateikė tai patvirtinančias fotonuotraukas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netinkamos naudoti lovos ar prašęs ją suremontuoti / pakeisti. Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

9. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu patvirtintų Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo 13–14 punktus, nuteistasis, pageidaujantis gauti patalynės dezinfekavimo paslaugą, turi patalynę atnešti į sandėlį ir pateikti prašymą dėl šios paslaugos suteikimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų šia teise pasinaudojęs, skunde apie tai neužsimena. Pagal HN 134:2015 43 punktą, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę turi būti keičiami nuteistųjų lovos skalbiniai, tačiau ne minkštasis inventorius. Nesant pareiškėjo prašymo, pataisos namai negalėjo žinoti apie jam kilusį poreikį dezinfekuoti minkštąjį inventorių ir tokią teisę suteikti.

10. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose. Teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Higienos reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pataisos namų dušinėje nebuvo įrengtos maudymosi kabinos. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Normos) tokio reikalavimo nėra. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo prastos (pavyzdžiui, jog trūko minimalaus gyvenamojo ploto, su pareiškėju buvo elgiamasi nežmoniškai, žiauriai, jis būtų išskirtas iš kitų nuteistųjų tarpo ar kt.). Privatumo duše neužtikrinimas galėtų būti laikomas tik kumuliacine aplinkybe, jei būtų nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos ir vertinamas jų visetas. Nagrinėjamu atveju, tokių aplinkybių nenustačius, nėra pagrindo vertinti pataisos namų administracijos veiksmus kaip pažeidžiančius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

12. Teismas, įvertinęs Normų 13.1 – 13.7 punktų nuostatas, konstatavo, kad pataisos namams nėra nustatyta imperatyvi pareiga aprūpinti virtuvėles šaldytuvais, praustuvėmis, garų surinktuvais. Šis inventorius įrengiamas tik esant poreikiui ir techninėms galimybėms. Be to, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad virtuvėlė apskritai gali būti įrengiama tik esant techninėms galimybėms (5.11 p.). Šiose normose taip pat nėra reglamentuojama, kokių formų, dydžių ar būklės turi būti nuteistiesiems išduodami indai, svarbu, kad jie būtų tinkami sąlyčiui su maistu ir terminiam jo apdorojimui. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl virtuvėlėse trūkstamo inventoriaus, nėra pagrįsti imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, be to, pareiškėjas buvo maitinamas nemokamai pataisos namų valgykloje, šios aplinkybės neneigia. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentą dėl plaukų džiovintuvų, kadangi jų įrengimas dušuose nėra numatytas Normose.

14. Teismas nustatė, kad pataisos namams yra išduotas Leidimas-higienos pasas, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nusiskundimus dėl kilimėlių, suolelių, veidrodžio, lentynėlių, prausiklių dozatorių neįrengimo duše, patalpų oro temperatūros, vėdinimo, pelėsių veisimosi, grindų ir sienų prastos būklės. Būtent Pravieniškių PN-AK turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, vėdinimas, grindų ir sienų būklė, dušo įrengimas, kas neatitinka HN 134:2015 16, 17, 39 punktų reikalavimų ir Normų 13.2–13.4 ir 13.6–13.7 punktų reikalavimų.

16. Teismas sprendė, kad nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatavo, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

III. 18. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, buvo šališkas bei nebuvo pakankamai aktyvus, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes. Pareiškėjas teigia, kad vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas turėjo būti apskaičiuojamas atėmus iš gyvenamosios patalpos ploto baldų, džiovinamų drabužių ir kitų daiktų užimtą plotą. Be to, kalinimo sąlygas sunkino ir laisvalaikio kambario neįrengimas. Virtuvės patalpa buvo per maža, todėl maisto produktus taip pat reikėjo laikyti gyvenamojoje patalpoje, joje buvo pastatytas šaldytuvas. Pareiškėjas nurodo, kad 4 būrio 2 brigadoje buvo 24 miegamosios vietos ir išvardina asmenų vardus ir pavardes. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas higienos normų neatitinkančiomis, žeminančiomis sąlygomis, todėl jam priteistinas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pareiškėjo nurodomo gyvenamojo ploto skaičiavimo būdo teisės aktai nenustato. Pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Dėl nustatytų pažeidimų nekilo tokio pobūdžio neturtinė žala, dėl kurios turėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui dėl jo atžvilgiu padarytų pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje kilo ginčas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų kalinant jį netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 28 d. atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 28 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas pažeidimus nustatė, nes atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nusiskundimus dėl kilimėlių, suolelių, veidrodžio, lentynėlių, prausiklių dozatorių neįrengimo duše, patalpų oro temperatūros, vėdinimo, pelėsių veisimosi, grindų ir sienų prastos būklės.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu Pravieniškių PN-AK atliko neteisėtus veiksmus, nes jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas, kuris turėjo būti nustatytas išskaičiuojant iš gyvenamųjų patalpų ploto baldų ir kitų daiktų užimtą plotą. Pareiškėjas teigia, kad jam neabejotinai kilo neturtinė žala, kuri turėjo būti kompensuota pinigais.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

28. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl jam tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista, nes Pravieniškių PN-AK 1 būrio 4 miegamajame pareiškėjui teko 3,2 kv. m ploto, 4 būrio 2 miegamajame – 3,1 kv. m ploto, 3 miegamajame – 3,2 kv. m ploto, o 3 būrio 3 miegamajame – 3,2 kv. m ploto. Taigi, Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas pažeistas nebuvo. Nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Nagrinėjamu atveju nenustatytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad gyvenamosios patalpos plotas turi būti skaičiuojamas tik vertinant neužimtą baldais ir kt. inventoriumi, plotą, atmestini. Atsakovas pateikė į bylą ginčui aktualius duomenis apie kartus su pareiškėju 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvusių miegamųjų vietų skaičių, o pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs konkrečių asmenų, kalėjusių kartu su juo, nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis, iš esmės rėmėsi abstrakčiais teiginiais dėl gyvenamosios patalpos perpildymo. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas paprastojoje grupėje, gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai vaikščioti po priskirtą pataisos namų sektoriaus teritoriją.

30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl jo atžvilgiu padarytų pažeidimų, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą, ėmėsi ABTĮ nustatytų priemonių, siekdamas išsiaiškinti bylai reikšmingai aplinkybes bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas ar, kad teismas buvo šališkas.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, į pareiškėjo nurodytus nusiskundimus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas yra adekvatus ir pakankamas pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, taikė tinkamą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdą – pažeidimo pripažinimą. Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė