feb276a8-30ee-465f-8917-c709fff894e2 · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                           Civilinė byla Nr. 2A-406-372/2014Teismo procesinis Nr. 2-36-3-00818-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.; 44.2.4.1.; 126.3.; 121.21(S)Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. birželio 12 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Matiukienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės V.

Å . apeliacinį skundÄ dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-943-476/2013pagal ieÅ¡kovės V. Å . ieÅ¡kinį atsakovams R. P., A. B., A. V., R. M. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylÄ , n u s t a t ė:Ginčo esmė IeÅ¡kovė V. Å . prašė priteisti solidariai iÅ¡ R. P., A. B., A. V., R. M. 46754,98 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad 2009-10-15 UAB „Cerara Servis“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla, o ji paskirta bankroto administratore.

Atsakovas R. P. buvo įmonės direktorius, o kiti atsakovai – akcininkai. Vadovas ir akcininkai trukdė jai vykdyti administratorės funkcijas, laiku nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir dėl to padarė UAB „Cerara Servis“ bankroto administratorei 46 754,98 Lt dydžio žalÄ . UAB „Cerara Servis“ turtu buvo disponuojama ir tada, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Buvo sudarytas sandoris, todėl įmonėje neliko piniginių lėšų bei turto. Jei Å¡ie veiksmai nebÅ«tų atlikti, bankroto procedÅ«ra bÅ«tų buvusi sėkmingesnė.Atsakovai A.

B., R. P., R. M. pateikė atsiliepimus į ieÅ¡kinį, nurodė, kad su ieÅ¡kiniu nesutinka, prašė ieÅ¡kinio netenkinti. Atsakovas R. P. nurodė, kad 2009-10-28 areÅ¡tas buvo panaikintas, todėl įmonė ir vadovai turėjo teisę disponuoti turtu. Nei vienas iÅ¡ sudarytų sandorių nebuvo pripažintas negaliojančiu ir netinkamu. Vykdydamas bankroto procedÅ«ras, jis perdavė visus turėtus dokumentus administratorei, ji jokių pretenzijų nepareiÅ¡kė. Atsakovas A. B. nurodė, kad administratorė galėjo kreiptis į antstolę ir areÅ¡tuoti įmonės turtÄ , bet to nepadarė, taip pat turėjo teisę ginčyti jų sudarytus sandorius, bet to nedarė.

Nurodė, kad įmonėje trÅ«ko lėšų darbo užmokesčiui, todėl susitarė su darbuotojais ir iÅ¡rašė vekselius, tokiu bÅ«du atidėdami kažkuriam laikotarpiui skolų mokėjimÄ . Atsakovė R. M. paaiÅ¡kino, kad ji UAB „Cerara Servis“ veikloje praktiÅ¡kai nedalyvavo. Ji buvo tik akcininkė. Jokios žalos bankroto administratorei ji nepadarė. II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.

IÅ¡ ieÅ¡kovės V. Å . valstybei priteisė 38,32 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų. Teismas nustatė, kad 2013-07-01 Å iaulių apygardos teismo sprendimu pripažinta, jog UAB „Cerara Servis“ savo veiklÄ pabaigė. Teismas nenustatė, kad atsakovai, sudarydami ieÅ¡kovės nurodytus sandorius, elgėsi nesÄ Å¾iningai. Sudaryti sandoriai nenuginčyti, kitų duomenų apie atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ , sudarant sandorius, nėra. IeÅ¡kovė teisės reikalauti žalos atlyginimo bankroto proceso metu neįgyvendino, nors tokiÄ teisę turėjo.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje reiÅ¡kiamas praÅ¡ymas atlyginti žalÄ bankroto administratoriui, o ne bankrutuojančiai įmonei, kuris atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikÄ , negali bÅ«ti tenkinamas, kadangi bankroto administratorius nagrinėjamoje byloje veikia ne kaip bankrutuojančio juridinio asmens atstovas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ esmė Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė V. Å . praÅ¡o 2013-12-30 Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.Apeliacinio skundo motyvai:Teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, pažeidė pareigÄ tinkamai motyvuoti sprendimÄ , o sprendimo tinkamas nemotyvavimas yra absoliutus negaliojimo pagrindas.

Atsakovų iÅ¡dėstyti argumentai, kad jie apie bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ nežinojo, teismo turėjo bÅ«ti įvertinti kritiÅ¡kai, nes nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovų argumentais, kad vekseliai buvo pasiraÅ¡yti kaip atsiskaitymo su darbuotojais priemonė. Nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, nei Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nenumato galimybės atsiskaityti su pagal darbo sutartį dirbančiais darbuotojais vekseliais.Teismas netinkamai ir formaliai taikė teisės normas ir sprendė, kad, nesant nuginčytų sandorių, laikytina, kad valdymo organai elgėsi sÄ Å¾iningai.Teismas nepagrįstai siejo atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ su sandorių nesÄ Å¾iningumu.

IeÅ¡kovė savo reikalavimus reiÅ¡kė LR CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, o ne LR Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu. LR CK 2.50 straipsnio 3 dalis gali bÅ«ti taikoma tiek bankrutuojančio, tiek vykdančio veiklÄ , tiek jau iÅ¡registruoto juridinio asmens valdymo organams. Teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė veikia ne kaip iÅ¡registruoto juridinio asmens atstovė ir todėl neturi teisės į patirtos žalos atlyginimÄ , neatitinka LR CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reglamentavimo esmės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos –c.b.

Nr. 3K-3-509/2008, kurioje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normÄ prievolė atlyginti padarytÄ Å¾alÄ atsiranda savarankiÅ¡ku įstatyminiu pagrindu — dėl juridinio asmens dalyvio nesÄ Å¾iningų veiksmų ir kad ta aplinkybė, jog juridinis asmuo yra iÅ¡registruotas (pasibaigęs), neatleidžia tokio juridinio asmens valdymo organų nuo atsakomybės už padarytÄ Å¾alÄ .Atsiliepimais į apeliacinį skundÄ atsakovai A. V., R. M., A. B., R. P. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir praÅ¡o jo netenkinti.

Atsakovai mano, kad teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir nurodė, kad apeliantė turėdama įtarimų dėl sandorių neteisėtumo, bankroto proceso metu turėjo pareigÄ tuos sandorius nuginčyti, tačiau to nedarė ir neįrodė, kad jų nuginčijimas yra galimas po bankroto bylos užbaigimo. Teismas sandorių sudarymo aplinkybes iÅ¡tyrė visiÅ¡kai ir teisingai jas įvertinęs priėmė teisėtÄ sprendimÄ . Apeliaciniame skunde, apeliantė ginčija darbuotojų teisę gauti atlyginimÄ už darbÄ kitais bÅ«dais iÅ¡skyrus darbuotojų atlyginimo gavimÄ pinigais.

Toks apribojimas Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatytas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai Apeliacinis skundas tenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininkų (akcininkų) civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo. Ieškovė prašo iš atsakovų solidariai priteisti 46 754,98 Lt žalos atlyginimo įmonės administravimo išlaidoms apmokėti. Atsakovai nesutinka ne tik su nuotolių faktu, bet ir su ieškovės teise reikalauti žalos – administravimo išlaidų atlyginimo. Dėl teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reiÅ¡kiamas praÅ¡ymas atlyginti žalÄ bankroto administratoriui, o ne bankrutuojančiai įmonei, kuris, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikÄ , negali bÅ«ti tenkinamas, kadangi bankroto administratorius nagrinėjamoje byloje veikia ne kaip bankrutuojančio juridinio asmens atstovas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad Lietuvos Respublikos Ä®monių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal Å¡io įstatymo 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytÄ sumÄ , ar prisiėmęs rizikÄ administratorius, kuris pagal Å¡io straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo iÅ¡laidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir iÅ¡registravus įmonę turi teisę kreiptis į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti kreditoriui įmokėtÄ sumÄ ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo iÅ¡laidas iÅ¡ įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad Å¡is (Å¡ie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiÅ¡kimo teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei.

Ä®monės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvis subsidiariai atsako už juridinio asmens prievoles kreditoriams, bet ne pačiam juridiniam asmeniui. Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, jog galutiniai naudos gavėjai pagal ieÅ¡kinį yra ne įmonė, o jos kreditoriai, t. y. tie asmenys, kurių teisių apsaugai skirta CK 2.50 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies normÄ ir pripažįsta, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas reikalavimo teisę turinčio asmens.

Dėl reikalavimo priteisti administravimo iÅ¡laidas, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais. IeÅ¡kovė pagrindė patirtos žalos dydį, į bylÄ pateikusi bankrutavusios UAB „Cerara Servis“ administratorės ataskaitÄ (1 tomas, 29-32 b. l.), kuri buvo patvirtinta kreditorių susirinkimo. Ataskaitoje iÅ¡samiai nurodytos ir iÅ¡aiÅ¡kintos administratorės patirtos, bet neapmokėtos iÅ¡laidos – 46 754,98 Lt. Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvių (akcininkų) atsakomybės. Pagal Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y.

įmonė vieÅ¡ai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibÅ«dinamas kaip įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Pažymėtina, kad nuo 2008-07-01 iki 2010-11-22 galiojusi Lietuvos Respublikos Ä®monių bankroto įstatymo redakcija taip pat numatė (8 straipsnio 1 dalis), kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimÄ .

Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali bÅ«ti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylÄ iÅ¡lieka, o Å¡ios pareigos pažeidimas gali lemti jÄ pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko (akcininko) civilinės atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad jų atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatÅ«s. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais.

Ä®monės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Nagrinėjamu atveju, specialiajame įstatyme – Lietuvos Respublikos Ä®monių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog vadovas, savininkas (savininkai) administratoriui atsako solidariai, todėl Å¡iuo atveju yra teisinis pagrindas taikyti solidariajÄ atsakomybę.Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti iÅ¡imtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis).

Ä®monės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimÄ , privalo dirbti rÅ«pestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai ir daryti viskÄ , kad įmonė nepažeistų įmonių veiklÄ reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų ir neprieÅ¡tarautų visuomenės interesams. Tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Kai įmonės vadovas, matydamas realų įmonės nemokumÄ , delsia kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai. Å iuo atveju įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų, imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu (tokia yra pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonei tapus nemokiai) bei fiduciarinių pareigų pažeidimu.IeÅ¡kovė nurodė, kad bendrovės direktoriaus pareigas minėtu laikotarpiu ėjo R.

P.. Akcininkais buvo direktoriaus pareigas einantis R. P., taip pat A. B., A. V., R. M.. Atsakovai byloje to neneigė.        Remiantis Å¡iuo metu galiojančia Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio redakcija, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis). Tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant Ä®monių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymÄ Ä¯monės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrÄ sias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.

Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimÄ dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui ir įmonės savininkams taikymo, bÅ«tina nustatyti Å¡ių asmenų civilinės atsakomybės sÄ lygas. Ä®monės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieÅ¡kinį pareiÅ¡kęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali Å¡iÄ prezumpcijÄ paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. Ä®monės administracijos vadovas privalo exofficio veikti iÅ¡imtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimÄ ; veikti rÅ«pestingai, sÄ Å¾iningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Atsakovai, bÅ«dami įmonės administracijos vadovu ir įmonės savininkais (akcininkais), matydami, kad įmonės skolos auga ir virÅ¡ija turimo turto vertę, privalėjo vykdyti Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio įpareigojimÄ ir kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Atsakovai to nepadarė ir savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytÄ imperatyviÄ jÄ pareigÄ , todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracijos vadovas bei savininkai neveikė rÅ«pestingai, atidžiai, sÄ Å¾iningai ir iÅ¡imtinai bendrovės bei kreditorių interesais.Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto byloje patvirtinta 46754,98Lt administravimo iÅ¡laidų suma, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ laikoma administracijos vadovų ir savininkų padarytos žalos dydžiu.Tam, kad bÅ«tų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, bÅ«tina nustatyti Å¡io asmens civilinės atsakomybės sÄ lygas.

Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.Pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymÄ Ä¯monės vadovui kyla atsakomybė.

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams.Kasacinio teismo taip pat plėtojama dalyvio atsakomybės bendrovės kreditoriams pagalCK 2.50 straipsnio 3 dalį bylų praktika.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Göllnerspedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004, iÅ¡aiÅ¡kino, kad CK 2.50 straipsnio 3dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe iÅ¡vengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesÄ Å¾iningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimÄ Ä¯vykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesÄ Å¾iningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesÄ Å¾iningų veiksmų atlikimo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje A.

R. v.kooperatinė bendrovė „Kėdainių Å¡ilas“, bylos Nr. 3K-3-147/2009, iÅ¡aiÅ¡kinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga Å¡ių sÄ lygų visuma: nesÄ Å¾iningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryÅ¡ys tarp nesÄ Å¾iningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sÄ Å¾iningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesÄ Å¾iningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sÄ Å¾iningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sÄ Å¾iningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimÄ vykdyti savo prievoles.Ä® bylÄ pateiktoje Å iaulių apygardos teismo 2009-10-15 nutartyje (1 tomas, 10-12 b. l.) dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, konstatuota, jog Sodros biudžetui bendrovė buvo skolinga – 25 196,44 Lt.

Skola pradelsta, tęsiasi nuo 2008-09-30. Bendrovės skolos valstybės biudžetui buvo pradelstos nuo 2007-04-14, o skolos suma - 1 484 068,87 Lt. Buvo nustatyta, kad bendrovės balanse įregistruota turto suma yra 2 268 247 Lt, o 2009-01-01 balanse įrašytos bendrovės skolos sudarė – 3 989 219 Lt. Visos skolos pradelstos, jos tęsėsi nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio ir anksčiau, o skolos valstybės biudžetui tęsėsi nuo 2007 m. 2008 metus bendrovė baigė su didžiuliu nuostoliu – 1 232 720 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bankroto bylos UAB “Cerara Servis” iÅ¡kėlimo į teismÄ buvo kreiptasi 2008-11-19, pareiÅ¡kėjas buvo įmonės kreditorius –A. O.. Å iaulių apygardos teismo 2009-10-15 nutartimi buvo nustatyta ir patvirtinta, jog įmonė yra nemoki nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio ir anksčiau . UAB „Cerara Servis“ šį sprendimÄ apskundė. 2010-01-2 bylÄ iÅ¡nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas. Å iaulių apygardos teismo 2009-10-15 nutartis palikta nepakeista.

Tai įrodo, jog buvo dar kartÄ patikrintos bankroto bylos iÅ¡kėlimo aplinkybės ir patvirtinta, jog įmonė nemoki. Ä®monės akcininkai privalėjo domėtis įmonės veikla, o nustačius jos nemokumÄ , kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Å iuo atveju akcininkai turėjo bÅ«ti aktyvÅ«s.Vertinandama bendrovės vadovo ir įmonės akcininkų civilinės atsakomybės sÄ lygas, teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti veiksmai – Å¡iuo atveju, tai neteisėtas neveikimas, kai įmonės vadovas R.

P. ir įmonės akcininkai A. B., A. V., R. M. neatliko imperatyvios pareigos kreiptis į teismÄ dėl UAB „Cerara Servis“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 straipsnis). Å ioje byloje ieÅ¡kovės praÅ¡omÄ priteisti žalÄ sudaro suma – 46 754,98Lt, kurios, realizavus bankrutavusios įmonės turtÄ , neužtenka administravimo iÅ¡laidoms apmokėti. Kitaip tariant, administratorė turi galiojančiÄ reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintÄ administravimo iÅ¡laidų sumÄ , o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtÄ Ä¯sipareigojimÄ administratorei Å¡iÄ sumÄ sumokėti.

Ä®BÄ® nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, Å¡iuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma iÅ¡vestine iÅ¡ įmonei padarytos žalos. Taigi, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sÄ lyga – nuostoliai, sudarantys 46 754,98 Lt sumÄ . Sprendžiant, ar atsakovai yra atsakingi už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo iÅ¡laidų, t.y. dėl priežastinio ryÅ¡io kaip civilinės atsakomybės sÄ lygos egzistavimo, pažymėtina, kad siekiant iÅ¡vengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedÅ«ras, negali realizuoti savo teisės į administravimo iÅ¡laidas, nes tam neužtenka įmonės turto, Ä®BÄ® 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako kelti bankroto bylÄ , jeigu pareiÅ¡kimo iÅ¡kelti bankroto bylÄ nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstÄ prielaidÄ , kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo iÅ¡laidoms apmokėti, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus.

Tai yra, teisminės bankroto procedÅ«ros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo iÅ¡laidoms. Siekiant, kad teismas iÅ¡keltų bankroto bylÄ , nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo iÅ¡laidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sÄ skaitÄ sumÄ (ne didesnę nei 10 000 Lt), naudotinÄ teismo ar administravimo iÅ¡laidoms apmokėti (Ä®BÄ® 10 straipsnio 10 dalis). Pagal Ä®BÄ® 10 straipsnio 11 ir 12 dalis, Å¡i suma teismine tvarka iÅ¡ieÅ¡koma iÅ¡ įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad Å¡is (Å¡ie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiÅ¡kimo teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei.

Vadovaujantis Ä®BÄ® reglamentavimu, darytina iÅ¡vada, kad įmonės vadovas ir akcininkai yra atsakingi, jeigu dėl jų neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo iÅ¡laidoms apmokėti. Jeigu atsakovai bÅ«tų kreipęsi į teismÄ , finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumÄ , tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiÅ¡kai neliks turto, administravimo iÅ¡laidos bÅ«tų apmokėtos iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įmonės turtÄ .

Jeigu atsakovai bÅ«tų kreipęsi dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo iÅ¡laidoms apmokėti, jie bÅ«tų įpareigoti įmokėti į depozitÄ pinigų sumÄ , reikalingÄ administravimo iÅ¡laidoms padengti, tad Å¡iuo atveju irgi administravimo iÅ¡laidos bÅ«tų apmokėtos. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo ir akcininkų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys, nes bÅ«tent atsakovų, kaip įmonės vadovo ir akcininkų, pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nevykdymas sÄ lygojo situacijÄ kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju atsakovų kaltė dėl jų veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovai, dėl kurių veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jų kaltės nėra (CK6.248 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovai neveikė rÅ«pestingai, atidžiai, sÄ Å¾iningai, iÅ¡imtinai bendrovės interesais, nes matydami, kad įmonės skolos auga ir virÅ¡ija bendrovės turimo turto vertę, privalėjo vykdyti Ä®BÄ® 8 straipsnyje įtvirtintÄ Ä¯pareigojimÄ ir kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Kolegija nesutinka su atsakovų teiginiu, kad pati bankroto administratorė kalta dėl to, kad ji nebuvo pakankamai aktyvi ir nesiekė įmonės turtÄ realizuoti kaip įmanoma optimaliau. Patvirtindami paskutinę bankroto administratorės ataskaitÄ , kreditoriai tuo pačiu pripažino, kad bankroto administratorė savo pareigas atliko tinkamai, t.y. taip, kaip buvo galima jas atlikti esamoje situacijoje. Å iuo atveju visiÅ¡kai nesvarbu, ar bankroto administratorė ginčijo sandorius ar reikalavo iÅ¡ atsakovų priteisti žalÄ Ä¯monei.

Bankroto administratorius iÅ¡ esmės yra įmonės vadovas, jis turi teisę apsispręsti, ar yra pagrindo ginčyti buvusių vadovų veiksmus, tame tarpe ir jų sudarytus sandorius. Kaip jau nurodyta, kreditorių susirinkimas nereiÅ¡kė pretenzijų bankroto administratorei dėl kokių nors jos veiksmų ar neveikimo.Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje taip pat yra aktualÅ«s kasacinio teismo nurodymai dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisyklių, tame tarpe – įrodymų pakankamumo taisyklės, aiÅ¡kinimÄ bei taikymÄ .

Ä®rodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiÅ¡kia, kad iÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai iÅ¡lieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

Kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima daryti iÅ¡vadÄ , kad apeliantės reikalavimas yra pagrįstas. Dėl sprendimo motyvų Teismo pareiga motyvuoti sprendimÄ nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbÄ yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr.

Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos Å¡alims efektyviai pasinaudoti teise į apeliacijÄ . Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr. Van deHurk v. Netherlands, judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).NeiÅ¡samÅ«s motyvai reiÅ¡kia CPK normų pažeidimÄ , tačiau Å¡is pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste.

Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimÄ yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai Å¡is pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtÄ sprendimÄ . Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų bÅ«ti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai iÅ¡samÅ«s, o visa bylos medžiaga leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡dėstė sprendimo motyvus, pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, tačiau sprendimas apeliacinėje instancijoje naikinamas ne dėl procesinių teisės normų pažeidimo, o dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo.

Sprendime nebÅ«tina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, iÅ¡dėstyto atskiromis grupėmis. Skundžiamame teismo sprendime tai buvo galima daryti dėl to, kad įrodymai buvo susiję su atskirais Å¡alių argumentais bei nedidele raÅ¡ytinių įrodymų apimtimi.Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl netenkindamas ieÅ¡kinio, bylÄ iÅ¡sprendė neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl Å¡ios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieÅ¡kovės V. Å . ieÅ¡kinys atsakovams R. P., A. B., A. V., R. M. dėl 46 754,98 Lt žalos atlyginimo atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas – ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys tenkinamas visiÅ¡kai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Tenkinus apeliacinį skundÄ ir priėmus naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinys tenkinamas visiÅ¡kai, apeliacinės instancijos teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ (CPK 93 straispnio 1 dalis, 96 straipsnis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Nors apeliantė tiek ieÅ¡kinyje, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, tačiau duomenų apie turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas pirmos ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos iÅ¡ atsakovų ieÅ¡kovei nepriteistinos.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , iÅ¡ atsakovų priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidos valstybei: po 350,75 Lt žyminio mokesčio ir po 9,58 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų valstybei, patirtų pirmosios instancijos teisme ir po 350,75 Lt žyminio mokesčio apeliacinėje instancijoje (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a: Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ .IeÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai.Priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų R.

P. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)), A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)), A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)), R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) 46754,98 Lt (keturiasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt keturis litus 98 centus) žalos atlyginimo ieškovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) naudai ir po 711,08 Lt (septynis šimtus vienuolika litų 08 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

 TeisėjaiLaisvė Aleknavičienė Danutė Matiukienė Birutė Simonaitienė