2020-03-30 Nr. CB-3691-2-68-3-26215-2017-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-1461

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26215-2017-5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. kovo 30 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. kovo 20 d. gautu ieškovo R. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo.

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl ieškovo mokėtina piniginė kompensacija atsakovei pagal povedybinės sutartį turi būti skaičiuojama nuo turto, kurį ieškovas turėjo anksčiau, bet neturi santuokos nutraukimo momentu, t. y. nuo buto (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas iš principo vadovavosi išimtinai pažodiniu sutarties aiškinimo principu. Abiejų instancijų teismai neteisingai ir netinkamai aiškino povedybinės sutarties 3.5. punkto nuostatos turinį, nes neatsižvelgė ir nesirėmė tikrąja šalių valia ir ketinimais dėl šio punkto sudarymo, todėl pažeidė esminius sutarčių aiškinimo principus, suformuotus teismų praktikoje, ir iš esmės paneigė povedybinės sutarties instituto prasmę.

Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo, visų pirma turi nustatyti, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ir, ištyręs bei įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoti, ar šis pagrindas egzistuoja, ar jis yra įrodytas; tik tada, atsižvelgdamas į įstatyme įtvirtintus kriterijus ir suformuotą tokios kategorijos bylose teismų praktiką, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-687/2018 24 punktas, 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019 21 punktas).

Nustačius pagrindą pakeisti nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydį, turi būti sprendžiama dėl paties išlaikymo dydžio, o tai turi būti daroma taikant įstatyme įtvirtintus kriterijus, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį ir atitinkamai jų galimybes teikti išlaikymą, būtiną vaiko poreikiams tenkinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2–3 dalys). Panašus aiškinimas atsispindi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016, 16 punktas, 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018 41 punktas).

Abiejų instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos dviem aspektais: pirma, nusprendė dėl išlaikymo dydžio padidinimo teisinio pagrindo egzistavimo, vadovaudamiesi objektyviomis aplinkybėmis, t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams po šalių susitarimo dėl išlaikymo dydžio nustatymo, vaiko visi poreikiai objektyviai padidėjo, paslaugų ir prekių kainos objektyviai padidėjo, todėl išlaikymo dydis privalo būti didinamas; antra, abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į ieškovo turtinę padėtį, kuri esmingai pasikeitė nuo to momento, kai šalys susitarė dėl išlaikymo vaikui teikimo dydžio ir į ieškovo turimų išlaikytinių skaičiaus padidėjimą, t. y. netyrė ieškovo realių galimybių teikti 100 Eur didesnį išlaikymą savo sūnui D.

S. Teismai nustatė faktines aplinkybes, kad vaiko poreikiai kinta, kai kurie poreikiai išnyko, kai kurie atsirado, o tai yra natūralaus gyvenimo procesas, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad bėgant laikui išlaikymas privalo būti didinamas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo turimų galimybių teikti didesnį išlaikymą vaikui, rėmėsi 2016 metais nustatytais faktais, kurie yra iš esmės yra pasikeitę 2020 metais, teismui priimant sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Susipažinusi su ieškovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Be kita ko, pažymėtina, kad ieškovas kasaciniame skunde nenurodė trečiojo asmens kooperatinės bendrovės „Akademinė kredito unija“ (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovui grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti ieškovui R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 317 (tris šimtus septyniolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. kovo 19 d. AB SEB banke.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas