2019-12-04 Nr. AB-22781-3-61-3-03947-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1912-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03947-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 5.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK, Vyriausioji rinkimų komisija) 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) dalis, kuriomis nuspręsta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio valstybės biudžeto asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą; 2) įpareigoti VRK priimti naują sprendimą neskirti valstybės biudžeto asignavimų laikotarpiui, atitinkančiam proporcingumo principą, t. y. trumpesniam, nei pusės metų laikotarpiui; 3) įpareigoti VRK, sutrumpinus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpį, atitinkamai pakeisti skundžiamo Sprendimo 7 punktą dėl politinėms partijoms skiriamos 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti sumos nustatymo ir 8 punktą dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 4 dalį, jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Skundžiamas VRK Sprendimas skirti sankciją nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Pareiškėjui nesuprantama, kokiais kriterijais ir motyvais vadovaujantis pasirinktas sankcijos laikotarpis. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nenustato žemutinės sankcijos ribos, tačiau VRK net nesvarstė galimybės skirti sankciją trumpesniam terminui. Pareiškėjo manymu, neskiriant valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui, nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos VRK sprendimo pagrįstumui, įvertinimas, liko neįvertinti partijos pirmininko pareigas ėjusio E. G. teiginiai dėl sankcijos taikymo, išsakyti VRK posėdžio metu.

3. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas proporcingumo principas, VRK neįvertino visuomeninių santykių, susiklosčiusių, kuomet politinės partijos nariai kaip savarankiški rinkimų dalyviai ar kaip partijos atstovai dalyvauja mokymuose, neaiškumo, tinkamo teisinio reguliavimo ir praktikos nebuvimo. VRK neįvertino veikos nepavojingumo, t. y. aplinkybių, kad tariama nepiniginė auka pareiškėjui buvo pripažinta tik ištraktavus aplinkybių visumą, tačiau kryptingo pareiškėjo siekio gauti šią auką ar ją sąmoningai maskuoti, nebuvo. VRK, skirdama griežtą sankciją, neįvertino politinės partijos, kaip ypatingo visuomeninių santykių subjekto statuso. Pareiškėjas atstovauja rinkimuose balsus atidavusią visuomenės dalį. VRK privalėjo įvertinti, kokią įtaką sprendimas gali turėti politinės partijos gyvavimui. VRK nevertino itin sunkios pareiškėjo finansinės situacijos ir aplinkybės, kad sankcijos paskyrimas gali apskritai eliminuoti politinę partiją iš politinės arenos. Negavęs 2017 m. antrojo pusmečio biudžeto asignavimų, pareiškėjas negali vykdyti įsipareigojimų pagal 2016 m. gegužės 6 d. kredito sutartį. 2017 m. liepos 5 d. vykusiame partijos valdybos posėdyje buvo priimtas sprendimas dėl sunkios finansinės situacijos sumažinti 2017 m. partijos biudžeto išlaidas bent 5 proc. 2017 m. liepos 18 d. partijos tarybos posėdyje buvo priimtas patikslintas partijos biudžetas. Iš viso per 2017 m. partija buvo įsipareigojusi grąžinti 540 000 Eur vertės kredito dalį. Po VRK sprendimo pareiškėjas, siekdamas išgyventi be valstybės biudžeto asignavimų, yra nutaręs atsisakyti partijos būstinės, priimtas sprendimas mažinti darbuotojų skaičių. Be to, viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Taikomosios politikos institutas“ organizuotų mokymų rengimo išlaidos sudaro 45 336,86 Eur, o neskirtų biudžeto asignavimų suma – 394 880 Eur, net aštuonis kartus viršija tariamai gautą naudą. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas ir lygiateisiškumo principas, nes visuomenėje yra pakankamai duomenų apie kitų partijų padarytas analogiškas veikas, tačiau VRK ir teisėsaugos institucijos jokių veiksmų nesiima, sankcijų netaiko, pažeisdami lygybės prieš įstatymą principą.

4. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. VRK nesutiko, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas, o VRK neatliko išsamaus ir objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo. Sprendimas yra tinkamai motyvuotas, o kriterijai, kuriais vadovaudamasi VRK priėmė Sprendimą, pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir yra aiškūs. VRK valstybės biudžeto asignavimus skirsto ir perveda du kartus per metus – iki balandžio 15 d. ir iki lapkričio 15 d. Įstatyme nenumatyta VRK teisė asignavimus skirstyti kitais terminais. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 4 dalį VRK, nustatytu periodiškumu skirstydama valstybės biudžeto asignavimus teisės aktus šiurkščiai pažeidusiai politinei partijai, gali neskirti finansavimo dvejus metus nuo sprendimo pripažinti šiurkštų įstatymo nuostatų pažeidimą įsiteisėjimo dienos, t. y., VRK gali neskirti biudžeto asignavimų net keturis kartus.

VRK, priėmusi sprendimą neskirti biudžeto asignavimų skirstant 2017 m. antrojo pusmečio dotaciją, kitą kartą skirstant valstybės biudžeto asignavimus (2018 m. pirmojo pusmečio valstybės dotaciją) vėl turi teisę spręsti dėl asignavimų skyrimo ar neskyrimo. VRK sprendimo projekte, kuris buvo svarstytas 2017 m. spalio 26 d., buvo siūloma pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų neskirti vienerius metus (du pusmečius). Tačiau VRK, įvertinusi visas aplinkybes, atsižvelgdama, kad pareiškėjas tokį pažeidimą padarė pirmą kartą, vienbalsiai nusprendė neskirti asignavimų tik už 2017 m. antrąjį pusmetį.

Proporcingumo principas nebuvo pažeistas, nes šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Svarstant dėl laikotarpio buvo įvertintos ir kitos aplinkybės, atsižvelgta į pažeidimo pobūdį. VRK nustatytos aplinkybės, nurodytos 2017 m. spalio 18 d. VRK darbo grupės išvadoje, liudija grubų ir akivaizdžiai neteisėtą pareiškėjo elgesį gaunant neteisėtas aukas iš juridinio asmens. VRK nuomone, pažeidimais pareiškėjas ne tik pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, bet ir padarė žalą visuomenės pasitikėjimui rinkimų proceso skaidrumu, atvirumu, politinių partijų veikla.

Pareiškėjas nepripažino pažeidimų, dėl jų nesigailėjo, nebendradarbiavo su VRK tyrimo metu. Pareiškėjas nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios yra neaiškios ar netinkamai reglamentuotos. VRK nuomone, Įstatyme ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme (toliau – ir Finansavimo įstatymas) įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra aiškus ir konkretus, nurodyta, kas yra finansavimo šaltiniai, kas yra aukos, kas tas aukas gali suteikti, numatyta, kad juridiniams asmenims draudžiama finansuoti politines partijas.

Mokymai politinių partijų nariams nėra draudžiami, tačiau neatlygintinis mokymų ir su mokymais susijusių paslaugų gavimas iš juridinių asmenų, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, gali reikšti, kad juridiniai asmenys remia partiją nepinigine auka, o politinė partija tokią neteisėtą auką priima. Įstatymai nereikalauja vertinti aplinkybių dėl sunkios politinių partijų padėties priimant sprendimus dėl biudžeto asignavimų skyrimo ar neskyrimo. 2017 m. spalio 26 d. posėdžio metu pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie savo finansinę padėtį, o kartu su skundu pateikta informacija neatskleidžia tikrosios pareiškėjo finansinės padėties.

Be to, viešoje erdvėje pateikti partijos pirmininko E. G. pasisakymai, kad „finansiniai reikalai partijoje – aptvarkyti <...>“. Nors pareiškėjas skunde mini visuomenėje esančius duomenis apie kitų partijų galbūt analogiškas veikas, tačiau nepateikia jokių konkrečių pavyzdžių dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. Atsakovas apie vykusius mokymus sužinojo iš teisėsaugos institucijų. Atsižvelgiant į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją ir asmenų užklausimus, atsakovas tiria mokymų, kuriuos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariams organizavo VšĮ „Demokratinės politikos institutas“, atitikimą teisės aktų reikalavimams.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175 pripažino pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidomis 2016 m. sausio 16 d. – balandžio 24 d. VšĮ „Taikomosios politikos institutas“ organizuotų mokymų „Ready to Win“ rengimo išlaidas (45 336,86 Eur); šias mokymų išlaidas pripažino nepinigine auka pareiškėjui; pripažino, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Finansavimo įstatymą, kadangi pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija finansuota nepriimtina auka, tai yra juridinio asmens (VšĮ „Taikomosios politikos institutas“) auka, ir pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje pateikė žinomai klaidingus duomenis, t. y. nenurodė VšĮ „Taikomosios politikos institutas“ nepiniginės aukos ir mokymų „Ready to Win“ išlaidų.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017 pareiškėjo skundą dėl VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. Sp-175 panaikinimo atmetė. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad VRK nustatyti pažeidimai atitinka Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Finansavimo įstatymą.

9. VRK byloje skundžiamu 2017 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. Sp-178, vadovaudamasi Įstatymo 20 ir 21 straipsniais, Lietuvos Respublikos 2016 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu bei VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175, paskirstė 2 751 000 Eur valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms 2017 m. antrąjį pusmetį. Šio sprendimo 6 punktu VRK nusprendė neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo vieną pusmetį, neįtraukė pareiškėjo į Sprendimo 7 punkte nurodytą politinių partijų sąrašą, kurioms skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma, o Sprendimo 8 punktu nusprendė pagal pareiškėjo gautus balsus nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį (394 880 Eur) grąžinti į valstybės biudžetą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo nemotyvuotumo, neobjektyvaus ir neišsamaus aplinkybių vertinimo, pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai supranta Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyto valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo teisinę prigimtį. Valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas politinei partijai, šiurkščiai pažeidusiai Finansavimo įstatymą, nėra baudžiamosios teisinės prigimties poveikio priemonė, ja nesiekiama nubausti politinės partijos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimą valstybės biudžeto lėšų skyrimo tikslas – kad politinės partijos turėtų galimybę rinkėjų pasitikėjimą stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Taigi, politinėms partijoms neveikiant teisėtai, valstybės biudžeto lėšų skyrimas tokioms politinėms partijoms neatitinka tokio finansavimo tikslo. Kitaip tariant, valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas yra teisės į valstybės paramą praradimo išraiška, nesilaikant tokios paramos suteikimo sąlygų. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta sankcija.

11. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, jeigu VRK pripažįsta, jog politinė partija šiurkščiai pažeidė Įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai VRK sprendimu iki dviejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami, t. y. tokia politinė partija praranda teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies formuluotė „valstybės biudžeto asignavimai neskiriami“ yra imperatyvaus pobūdžio, todėl yra privaloma VRK.

12. Įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalys įtvirtina, kad valstybės biudžeto asignavimai skiriami du kartus per metus, t. y. politinėms partijoms, atitinkančioms Įstatyme numatytas sąlygas, skiriami ir pervedami pusmetiniai asignavimai. Įstatymo 21 straipsnyje reglamentuojama, pagal kurių rinkimų galiojančius rezultatus atsižvelgiama sprendžiant dėl teisės gauti valstybės biudžeto asignavimus, taip pat kokiu būdu apskaičiuojamas valstybės biudžeto pusmetinių asignavimų konkretus dydis. Teismas sprendė, kad iš Įstatymo nuostatų aiški įstatymų leidėjo valia valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms skirti du kartus per metus (kas pusmetį), tuo užtikrinant, kad būtų kuo tiksliau atspindimas rinkėjų pareikštas pasitikėjimas politinėms partijoms paskutiniuose rinkimuose iki sprendžiant dėl biudžeto asignavimų skirstymo. Įstatymas nenumato nei galimybės, nei procedūros, nei konkrečių skirtinų valstybės biudžeto asignavimų apskaičiavimo taisyklių tam, kad valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms būtų skirti dažniau.

13. Teismas, sistemiškai aiškindamas Įstatymo 21 straipsnį, numatantį valstybės biudžeto pusmetinių asignavimų apskaičiavimą ir paskirstymą politinėms partijoms du kartus per metus, kartu su Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostata, kad politinei partijai, padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, VRK sprendimu valstybės biudžeto asignavimai neskiriami iki dviejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo, padarė išvadą, jog politinė partija, padariusi šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, VRK sprendimu negali dalyvauti Įstatymo 21 straipsnyje nustatytose pusmetinių valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinėms partijoms skyrimo procedūrose, vykstančiose dvejų metų laikotarpiu, pripažinus šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą. Spręsti, keliuose šiuo laikotarpiu vykstančiuose valstybės biudžeto asignavimų skyrimuose politinė partija neturi teisės dalyvauti, suteikiama VRK, tačiau imperatyvi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies formuluotė „valstybės biudžeto asignavimai neskiriami“ suponuoja, kad tokia politinė partija valstybės biudžeto pusmetinių asignavimų skyrimo procedūrose negali dalyvauti ir gauti asignavimų bent vieną kartą, atitinkamai, tokiai politinei partijai mažiausiai gali būti neskiriami valstybės biudžeto vieno pusmečio asignavimai.

14. Teismas konstatavo, kad Įstatymas nenumato VRK diskrecijos teisės neskirti valstybės biudžeto asignavimų politinei partijai, padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, mažiau nei vienam pusmečiui (pavyzdžiui, neskirti vieno ar kelių mėnesių asignavimų). Darant prielaidą, kad Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis neva suteikia VRK teisę neskirti trumpesnio, nei pusmečio laikotarpio valstybės biudžeto asignavimų, taptų neaišku, kokiomis taisyklėmis remiantis būtų apskaičiuojamas konkretus tokio trumpesnio laikotarpio valstybės biudžeto asignavimų dydis, ypač tada, kai į pusmečio laikotarpį prieš valstybės biudžeto asignavimų skyrimą įsiterptų nauji rinkimai. VRK diskrecija, sprendžiant klausimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo, yra iš esmės apribota detalaus ir imperatyvaus įstatyminio reguliavimo, todėl VRK savo praktika negali sukurti naujų teisės taisyklių, neatitinkančių Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (pvz., taisyklių, kaip apskaičiuoti vieno ar kelių mėnesių valstybės biudžeto asignavimų sumą).

15. Teismas vertino, kad sisteminį aiškinimą patvirtina ir gramatinė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatos interpretacija, kadangi joje nustatytas terminas siejamas su valstybės biudžeto asignavimų skyrimo procesu („valstybės biudžeto asignavimai neskiriami iki dviejų metų“), bet ne su laikotarpiu, už kurį asignavimai neskiriami.

16. Teismas, vertindamas valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpio reglamentavimą istoriniu aspektu, sprendė, kad Finansavimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2010 m. rugsėjo 15 d., 30 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, VRK sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis. Nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. įsigaliojusio Finansavimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje buvo numatyta, kad VRK pripažinus, jog politinė partija ar politinės kampanijos dalyvis šiurkščiai pažeidė šį įstatymą, jam dvejus metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Nuo 2012 m. sausio 1 dienos analogiška nuostata buvo įtvirtinta Finansavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje (iki Finansavimo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo 2013 m. gruodžio 14 d.). Nuo 2013 m. gruodžio 14 d. galioja šiam ginčui taikytina jau aptarta Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostata. Taigi anksčiau galiojusiame teisiniame reglamentavime nebuvo numatyta VRK diskrecijos teisė spręsti dėl mažesnio, nei valstybės biudžeto pusmetinis asignavimų dydis neskyrimo Finansavimo įstatymą šiurkščiai pažeidusiai politinei partijai.

17. Teismas konstatavo, kad VRK, skundžiamo Sprendimo dalimi skirstydama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti, ir šių asignavimų neskirdama pareiškėjui, tinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir neturėjo pareigos svarstyti pareiškėjo galimybės gauti kokios nors dalies pareiškėjui apskaičiuotų pusmečio valstybės biudžeto asignavimų, vertinti partijos pirmininko pasisakymų šiuo klausimu VRK posėdžio metu, motyvuoti priimto sprendimo tuo aspektu, kodėl neskiriami pusmečio, o ne trumpesnio laikotarpio asignavimai. Įstatymas, numatantis imperatyvią šiurkštaus pažeidimo pasekmę – teisės į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti praradimą, nenumato VRK diskrecijos teisės spręsti valstybės biudžeto asignavimų klausimo kitaip, nei imperatyviai reglamentuojama. Valstybės biudžeto pusmetinių asignavimų kokios nors dalies paskyrimas politinei partijai, padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, reikštų imperatyvaus Įstatymo draudimo skirti tokiai politinei partijai valstybės biudžeto asignavimus pažeidimą, faktinį tokios politinės partijos teisės į valstybės biudžeto asignavimus išsaugojimą, nors tai yra neleistina tiek pagal konstitucinę jurisprudenciją, tiek pagal Įstatymą.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl proporcingumo principo pažeidimo, pažymėjo, kad teisės į valstybės biudžeto asignavimus praradimas Įstatyme numatytas visoms politinėms partijoms, dalyvaujančioms politinėse kampanijose, kurios šiurkščiai pažeidžia politinės kampanijos finansavimo reikalavimus, ir tokia neigiama neteisėtų veiksmų pasekmė iš anksto žinoma bei prognozuojama. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinti VRK įgaliojimai spręsti, keliuose dvejų metų laikotarpiu vykstančiuose valstybės biudžeto asignavimų skyrimuose politinės partijos neturi teisės dalyvauti. VRK skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui neskirti valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo vieną pusmetį. Iš VRK 2017 m. spalio 26 d. posėdžio protokolo Nr. P-25 ir šio VRK posėdžio vaizdo įrašo matyti, kad VRK, spręsdama dėl valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpio, atsižvelgė, kad pareiškėjas šiurkštų Finansavimo įstatymo pažeidimą padarė pirmą kartą, todėl būtų proporcinga valstybės biudžeto asignavimų neskirti vieną pusmetį.

19. Teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog VRK skundžiamu sprendimu pareiškėjui pritaikyta minimali poveikio priemonė neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų, t. y. būtų neadekvati teisės pažeidimui, neatitiktų siekiamų tikslų, varžytų pareiškėjo teises labiau, nei reikia siekiamiems tikslams. Pareiškėjas prarado teisę į valstybės biudžeto asignavimus padaręs šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis iš juridinio asmens gavo neleistiną nepiniginę auką, t. y. mokymus „Ready to Win“, o ši auka bei mokymų rengimo išlaidos (45 336,86 Eur) nebuvo atspindėtos politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad VRK neatsižvelgė į šios veikos nepavojingumą, tinkamo teisinio reguliavimo ir praktikos nebuvimą tokioje situacijoje, tačiau tokius argumentus pareiškėjas galėjo pateikti VRK sprendžiant, ar pareiškėjo padarytą pažeidimą laikyti šiurkščiu. Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalis suteikia VRK įgaliojimus, nustačius Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, priimti sprendimą, kad pažeidimas nebuvo šiurkštus. Tačiau VRK įvertino, kad pareiškėjo padarytas Finansavimo įstatymo pažeidimas šiurkštus. Šiurkštų pažeidimo pobūdį konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atmetęs pareiškėjo skundą dėl VRK sprendimo panaikinimo. Todėl sprendžiant dėl poveikio priemonės pareiškėjui taikymo, nei VRK, nei teismas negali spręsti, kad pareiškėjo padarytas Finansavimo įstatymo pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo šiurkštus ar pavojingas.

20. Teismas vertino, kad pareiškėjas pritaikytos poveikio priemonės neproporcingumą nepagrįstai grindžia ta aplinkybe, kad neskirtų biudžeto asignavimų suma net aštuonis kartus viršija tariamai gautą naudą. Finansavimo įstatymo pažeidimo pobūdis negali būti siejamas tik su politinės partijos iš įstatymo pažeidimo gauta finansine nauda. Sprendžiant dėl pažeidimo pobūdžio, svarbu ne tik pažeidimu gauta finansinė nauda, bet ir pažeidimo padarymo aplinkybės, pažeistos įstatymo nuostatos, aplinkybės, ar pažeidimas padarytas sąmoningai to siekiant, ar dėl nerūpestingumo, kaip pažeidimas pakenkė Finansavimo įstatymu siekiamoms apsaugoti vertybėms ir kt.

21. Teismas pastebėjo, kad valstybės biudžeto asignavimams esant reikšminga politinių partijų finansavimo dalimi, teisės į valstybės biudžeto asignavimus praradimas neabejotinai lemia tam tikrą neigiamo pobūdžio įtaką partijos finansinei situacijai. Tačiau teismui pateikti duomenys (kredito sutartis, 2017 m. partijos pajamų – išlaidų sąmata) neatskleidžia tikrosios pareiškėjo finansinės padėties, nes nepateikti išsamūs duomenys apie partijos turimo turto vertę, įsipareigojimų sumas. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad nepaskyrus aptariamos valstybės biudžeto asignavimų sumos, partijos finansinė situacija tapo itin sudėtinga ar partija tapo nemoki.

22. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. Pareiškėjas, manydamas, jog kitos politinės partijos atlieka šiurkščius Įstatymo ar Finansavimo įstatymo pažeidimus, turi teisę kreiptis į VRK, teisėsaugos institucijas ir prašyti ištirti tokius pažeidimus, taikyti poveikio priemones, o VRK, teisėsaugos institucijoms nepagrįstai neatliekant tyrimų, nesiimant poveikio priemonių, dėl jų neveikimo kreiptis į teismą. Tai, ar kitos politinės partijos padarė ar daro analogiškas neteisėtas veikas, nėra aplinkybė, kuri atleidžia pareiškėją nuo Įstatyme numatytų pasekmių taikymo.

23. Teismas konstatavo, kad VRK, skirstydama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti, ir šių asignavimų neskirdama pareiškėjui, tinkamai taikė Įstatymo nuostatas, nepažeidė proporcingumo, lygiateisiškumo principų, todėl skundžiama VRK sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta, pagrindo jos naikinti nėra. Todėl teismas skundo reikalavimą panaikinti Sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą, atmetė. Kadangi skundžiama VRK sprendimo dalis pagrįsta ir teisėta, teismas atmetė ir išvestinius skundo reikalavimus įpareigoti VRK priimti naują sprendimą neskirti valstybės biudžeto asignavimų laikotarpiui, atitinkančiam proporcingumo principą, įpareigoti VRK, sutrumpinus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpį, pakeisti skundžiamo sprendimo 7 ir 8 punktus.

III. 24. Pareiškėjas politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 19–21 straipsnių, Finansavimo įstatymo 19–23 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo vieną pusmetį tėra teisės į valstybės paramą praradimo išraiška, o ne sankcija. Tokia poveikio priemonė turėtų būti laikoma ekonomine sankcija remiantis teisės doktrina ir atsižvelgus į 2013 m. rugsėjo 11 d. registruotą Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-971 bei vėlesnes jo redakcijas vertinusių Lietuvos Respublikos Seimo komitetų pateiktus vertinimus.

26. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies, 21 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Skundžiamame teismo sprendime yra suplakamos Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies, kurioje numatyta, kad politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį nustatyta tvarka nustato VRK ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą ir 20 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad jeigu VRK pripažįsta, jog politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami, nuostatos. Įstatymo 20 straipsnio nuostatos yra bendrinio pobūdžio, kadangi šiame straipsnyje reglamentuojami pagrindiniai principai, kokiu pagrindu, kaip, iš kur ir kada yra skirstomi valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms, inter alia (be kita ko) ir atvejai, kuomet tokie asignavimai iki dviejų metų neskiriami. Įstatymo 21 straipsnis laikytinas procedūriniu, kadangi numato valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarkos pagrindus ir sąlygas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad Įstatymo 20 straipsnyje yra numatytas tik maksimaliai leistinas valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo terminas, tokiu atveju minimalus terminas negali būti siejamas su principu, jog valstybės biudžeto asignavimų skirstymas vyksta kas pusę metų, kas reikštų minimalų valstybės biudžeto asignavimų neskyrimą pusmečiui.

27. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas taikė įstatymo analogiją, kuomet pusmečio laikotarpį, skirtą asignavimų skyrimui ir pervedimui į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, kaip minimalų laikotarpį, vertino ir valstybės biudžeto asignavimų neskyrimui esant šiurkštaus pažeidimo sudėčiai. Šiuo atveju nei teisės, nei įstatymo analogija negalima, kadangi esant teisinio reguliavimo vakuumui – nesant įstatymuose konkrečios nuostatos, koks yra minimalus terminas valstybės biudžeto asignavimų neskyrimui politinėms partijoms šiurkštaus pažeidimo atvejais, valstybės sankcionuoto teisinio poveikio priemonių taikymo proceso negalima aiškinti plečiamai. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 19–21 straipsnių nuostatas darydamas išvadą, kad minimalus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo politinėms partijoms esant šiurkštaus finansavimo pažeidimo požymiams terminas – pusė metų, o šį terminą grindė istoriniu teisės aiškinimo metodu. Ginčo santykiams taikytina Įstatymo redakcija numato dispozityvų teisinių santykių reglamentavimo metodą, suteikiantį atsakovui diskrecijos pagrindu spręsti, koks gali būti minimalus dotacijos neskyrimo terminas, kuris negali viršyti dviejų metų laikotarpio. Įstatyme nesant nustatyto exspressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) minimalaus tokios sankcijos taikymo termino, atsakovas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes gali nustatyti ir taikyti trumpesnio termino ekonominę sankciją, nei tai buvo padaryta ginčijamu atsakovo Sprendimu.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išsamių motyvų, paneigiančių pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl sunkios finansinės padėties bei ekonominės sankcijos neproporcingumo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų duomenų nepakanka spręsti dėl sunkios pareiškėjo finansinės padėties bei paskolinių įsipareigojimų dydžio, būdamas aktyvus, privalėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus duomenis, atskleidžiančius tikrąją jo finansinę padėtį. Ši administracinė byla betarpiškai susijusi su viešuoju interesu, kadangi nuo bylos baigties tiesiogiai priklauso viešojo juridinio asmens, kurio misija tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę, materialinė, politinių pažiūrų atstovavimo ir palaikymo sąlygų gerovė.

29. Pareiškėjo nuomone, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręstų, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 32–34 punktuose esančios išvados dėl teisės spragos yra teisingos, t. y. VRK sprendimu gali neskirti politinei partijai už padarytą šiurkštų pažeidimą valstybės biudžeto asignavimų mažiausiai vienam pusmečiui, spręstinas klausimas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų Įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), būtent – teisinės valstybės principui. Pareiškėjas prašo vertinti, ar tikslinga kreiptis konstitucinės patikros dėl Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurioje nenumatyta, koks yra minimalus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpis politinei partijai, kuri šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, o taip pat ir šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurios sisteminį aiškinimą minimalus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpis politinei partijai, kuri šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą yra vienas pusmetis, atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui.

30. Atsakovas VRK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. VRK pažymi, jog subjektyvus situacijos, kuomet politinei partijai neskiriama valstybės dotacija, įvardijimas (sankcijos paskyrimas, nubaudimas, neigiama neteisėtų veiksmų pasekmė ar pan.) nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, jog valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas nėra baudžiamosios teisinės prigimties poveikio priemonė. VRK sutinka su teismo išaiškinimu, jog valstybės biudžeto lėšų politinėms partijoms skyrimo tikslas – kad politinės partijos turėtų galimybę rinkėjų pasitikėjimą stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais.

Savo ruožtu partija, nesilaikanti tokios paramos skyrimo sąlygų, praranda teisę į valstybės paramą. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostata nesiekiama kokių nors kitų tikslų. Tiek Įstatyme, tiek Finansavimo įstatyme įtvirtinta, kokie teisės aktų pažeidimai laikytini šiurkščiais, o teismo sprendime nėra jokių neteisingų teiginių dėl Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybės biudžeto dotacijos neskyrimo galimybę. Teismas pagristai nurodė, jog valstybės biudžeto lėšų neskyrimas yra teisės į valstybės paramą praradimo išraiška, kuomet politinė partija nesilaiko valstybės paramos suteikimo sąlygų.

VRK įsitikinimu, teisinis reguliavimas yra aiškus bei pakankamas, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog Įstatymas nenumato konkrečių skirtingų valstybės biudžeto asignavimo apskaičiavimo taisyklių tam, kad valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms skirti (atitinkamai – ir neskirti) dažnesniu periodiškumu, nei du kartai per metus (t. y. kas pusę metų). Teismo sprendime pateiktas Įstatymo nuostatų vertinimas istoriniu aspektu patvirtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtino VRK diskrecijos teisę spręsti dėl valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo priimant sprendimus skirti valstybės dotacijas kas pusę metų.

Tačiau Įstatyme nenumatyta VRK teisė neskirti valstybės biudžeto asignavimų trumpesniam laikotarpiui, nei pusė metų. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę VRK priimti sprendimą neskirti dotacijos kitokiam laikotarpiui (trumpesniam, nei pusė metų) ir Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatos keitimų analizė neva patvirtina buvus įstatymų leidėjo valiai suteikti VRK tokią teisę. VRK pastebi, jog pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nepasiūlė pareiškėjui pateikti papildomų dokumentų, jokių dokumentų, patvirtinančių itin sunkią savo finansinę padėtį, nepateikia ir kartu su apeliaciniu skundu.

VRK nesutinka, kad teismo sprendimo dalis dėl proporcingumo principo pažeidimo nemotyvuota. Dėl viešojo intereso gynimo VRK pažymėjo, kad pareiškėjo – politinės partijos, nariai ir lyderiai dalyvavo mokymuose ir turėjo žinoti, jog nemokant už mokymus pareiškėjas neteisėtai gauna materialią išraišką turinčią naudą iš juridinio asmens, ir padarė dar vieną pažeidimą pateikiant VRK klaidingus duomenis, t. y. nenurodžius gautos nepiniginės aukos iš juridinio asmens – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, narių įkurtos VšĮ „Taikomosios politikos institutas“.

VRK nuomone, minėtais pažeidimais (kurių nepripažino) pareiškėjas ne tik pažeidė imperatyvius teisės aktus, bet ir padarė žalą visuomenės pasitikėjimui rinkimų procesų skaidrumu ir atvirumu bei politinių partijų veikla. VRK nuomone, nėra jokio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes reglamentavimas dėl valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms skyrimo ir neskyrimo yra aiškus. Be to, sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, galimybė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.), numatyta tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ dalies, kuria nuspręsta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio valstybės biudžeto asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Dėl šios priežasties nepaskirstyti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į valstybės biudžetą.

34. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatas skundžiamame sprendime nurodė, kad valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas politinei partijai, šiurkščiai pažeidusiai Finansavimo įstatymą, nėra baudžiamosios teisinės prigimties poveikio priemonė, ja nesiekiama nubausti politinės partijos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas yra teisės į valstybės paramą praradimo išraiška, nesilaikant tokios paramos suteikimo sąlygų.

35. Lietuvos vyriausiasis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytas valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas iki dvejų metų politinei partijai, šiurkščiai pažeidusiai šį įstatymą arba padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, yra sankcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai pripažinus, jog politinė partija padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, Vyriausioji rinkimų komisija privalo paskirti Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sankciją, atitinkamai Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytos sankcijos intervalo ribose Vyriausioji rinkimų komisija privalo parinkti šios sankcijos dydį. Vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Vyriausiosios rinkimų komisijos priimamas sprendimas dėl Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytos sankcijos pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikoma sankcija turi būti proporcinga, atitinkanti padarytą teisės pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

37. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 147 str.).

38. Sprendžiant dėl ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies aiškinimą, būtina iš naujo visapusiškai ir objektyviai išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes bei įvertinti pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus.

39. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

40. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys