2022-01-05 Nr. AB-508-3-61-3-03700-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4110-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03700-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. K., V. S., L. K., N. A., J. K., N. B., L. S. (L. S.), A. S. (A. S.), K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L. (L.) P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai K. K., V. S., L. K., N. A., J. K., N. B., L. S. (L. S.), A. S. (A. S.), K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L.(L.) P. (toliau kartu – pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 24 617,70 Eur (kiekvienam iš pareiškėjų po 1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie yra gyvenamųjų namų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai. Greta jų gatvės auga (duomenys neskelbtini) girininkijai priklausantis valstybinės reikšmės miškas, skirtas naudotis išimtinai gyventojų rekreaciniais ir poilsio tikslais, todėl jame negali būti vystoma jokia ūkinė-komercinė veikla. Paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį pastebėjo, jog šiame miške pradėti vykdyti kelio statybos darbai: pažymėta kelio trasa, pradėti miško augalijos kirtimo darbai, pašalintas miško žemėje augęs augalinis sluoksnis, atvežtas žvyras kelio pagrindams tiesti. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie apie planuojamus atlikti statybos darbus nebuvo informuoti, todėl kreipėsi dėl informacijos suteikimo į valstybines institucijas: Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius), Administracijos Miesto ūkio departamento infrastruktūros projektų skyrių, Vilniaus miškų urėdiją, Vilniaus apskrities viršininko administraciją, Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos, Administracijos Miesto plėtros departamentą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą. Minėtų valstybinių institucijų pateikti atsakymai į pareiškėjų paklausimus patvirtino pareiškėjų abejones dėl valstybinės reikšmės miške nutiesto kelio teisėtumo.

3. Pareiškėjai teigė, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės tinklalapį, (duomenys neskelbtini) planuojama vystyti 147,8 ha dydžio gyvenamųjų namų kvartalą, o šio projekto planavimo organizatorius yra Gailiūnų asociacija (toliau – ir Asociacija), kurios užsakymu individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „Provekta“ parengė techninį projektą „Kelias nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki valstybinio miško 490 kvartalo pradžios/(duomenys neskelbtini)“. Asociacijos atstovai pareiškėjams patvirtino, jog naujai suprojektuota 66 m ilgio kelio atkarpa ir 1,5 km ilgio kelias per valstybinės reikšmės mišką turėtų tapti naujojo kvartalo jungtimi su Vilniaus miestu. Pažymėjo ir tai, jog Asociacija nebūtų savo lėšomis įrenginėjusi šios kelio atkarpos, tuo atveju, jei naujai projektuojamą kvartalą su Vilniaus miestu nebūtų siekiama sujungti per (duomenys neskelbtini) gatvę. Pareiškėjams abejonių sukėlė tai, jog 2011 m. rugsėjo mėnesį valstybiniame miške įrengto 1,5 km ilgio kelio užsakovas yra valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Nemenčinės miškų urėdija, todėl pareiškėjai manė, kad siekiant tenkinti išimtinai Asociacijos interesus buvo neracionaliai panaudotos valstybės lėšos. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai 2012 m. sausio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą (toliau – ir Prokuratūra), kuri 2012 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą įspėti Administracijos direktoriaus pavaduotoją, kad jis, spręsdamas klausimus dėl statybos leidimų išdavimo, nedarytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių, kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir Reglamentas) 2.5 papunkčio pažeidimų. Prokuratūrai netenkinus pareiškėjų prašymo kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, pareiškėjai patys kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-934/2013.

4. Pareiškėjai pažymėjo, jog 2009 m. rugsėjo 7 d. išduoto statybos leidimo Nr. IT/868/09-0941 (toliau – ir Leidimas) pagrindu pradėti statybos darbai kreipimosi į teismą dieną yra iš esmės baigti, t. y. nors kelio statybos užbaigimas iki galo neįteisintas, pareiškėjų interesus pažeidžiantis kelias jau yra pastatytas ir naudojamas. Ginčo teritorijoje pastebimai suintensyvėjęs automobilių judėjimas, važinėja sunkiasvoris specialios paskirties krovininis transportas, gadinama dalinai už pareiškėjų lėšas įrengta (duomenys neskelbtini) gatvės danga, atsirado nepageidaujamas triukšmas, padidėjo oro tarša, nuolat pažeidinėjamos kelių eismo taisyklės, taip sukeliant pavojų gyventojų sveikatai. Administracijai išdavus Leidimą kelio, jungiančio (duomenys neskelbtini) gatvę, (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) girininkijoje esantį valstybinio miško 490 kvartalą, statybai, pareiškėjai nuolat patiria neturtinę žalą.

5. Pareiškėjai nurodė, kad Asociacijos užsakymu buvo suprojektuotas D1 kategorijos kelias su pėsčiųjų taku, tačiau prieš išduodant sąlygas kelio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) girininkijoje esančio valstybinio miško techniniam projektui rengti, buvo būtina parengti galiojantį teritorijų planavimo dokumentą, nustatantį tikslią kelio vietą ir atitinkamus techninius parametrus. Pabrėžė, jog Leidimas kelio statybai išduotas neparengus detalaus plano, todėl pareiškėjai negalėjo dalyvauti detalaus planavimo procedūroje. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog Administracija negalėjo išduoti Leidimo ne tik dėl to, kad kelio statyba negalima, neįvykdžius detalaus planavimo procedūros, bet ir dėl to, kad Leidimo pagrindu pastatytas kelias neatitinka bendrųjų teritorijų ginčo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo sprendinių, nes toks kelias nenumatytas iki 2015 m. galiojusiame bendrajame plane. Anksčiau vidaus keliu buvęs poilsio reikmėms naudotas miško keliukas, sujungus jį su (duomenys neskelbtini) gatve, faktiškai tapo viešuoju keliu, jungiančiu kelias gyvenamąsias vietoves, dėl ko suintensyvėjo eismas, pradėjo važinėti sunkiasvoris transportas, atsirado nepageidaujamas triukšmas, padidėjo oro tarša, yra gadinama iš dalies už pareiškėjų lėšas įrengta (duomenys neskelbtini) gatvės kelio danga, dėl nuolat pažeidžiamų Kelių eismo taisyklių keliamas pavojus gyventojų sveikatai. Atsakovui išdavus Leidimą, pareiškėjai nuolat patiria neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, pažeisti jų teisėti lūkesčiai, nes įsigydami gyvenamuosius namus minėtoje gatvėje jie tikėjosi gyventi ramioje vietoje, kurioje nebus intensyvaus eismo, todėl laikosi pozicijos, kad jų patiriami neigiami dvasiniai išgyvenimai nėra mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pareiškėjų teigimu, jų patiriama neturtinė žala didės ir ateityje, nes Asociacija planuoja Vilniaus rajone 37 ha apie 163 G1 paskirties sklypus, dėl ko suprastės jų gyvenimo kokybė.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) yra nesusijusi su (duomenys neskelbtini) girininkijoje esančio kelio eksploatacija, priežiūra ir remontu, šis kelias neturi gatvės statuso, todėl Administracija negali būti ir nėra atsakinga už šio kelio remonto darbus ar kitus veiksmus, atliktus valstybinio miško teritorijoje. Teigė, jog pareiškėjai klaidingai nurodo, kad Leidimo pagrindu nutiestas kelias nuosavybės teise priklauso Savivaldybei, kadangi ši kelio atkarpa ginčo nagrinėjimo metu Savivaldybei nėra perduota, t. y. Savivaldybei priklauso (duomenys neskelbtini) gatvė, o ne kelio atkarpa, kurios statybai buvo išduotas Leidimas. Atsakovas paaiškino, kad Administracija 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą kelio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) girininkijoje esančio valstybinio miško 490 kvartalo statybai, bet jokių veiksmų, susijusių su valstybinio miško teritorijoje esančio kelio remontu ar statyba, nėra atlikusi. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-934/2013 dėl Leidimo teisėtumo, kurio nenuginčijus jis laikomas galiojančiu.

8. Atsakovas pažymėjo, kad miško kelias, einantis (duomenys neskelbtini) girininkijos teritorijoje tarp 479-480 miško kvartalų ribine linija į Leidimo apimtį nepatenka, statomas kelias nepatenka į miško teritoriją, o tiesiamas per valstybinę žemę. Akcentavo, kad iš valstybės institucijų raštuose nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog miško kelias naudojamas miško apsauginiais ir eksploatacijos tikslais, o minimos naujai planuojamos (duomenys neskelbtini) gyvenvietės transportinė jungtis teritorijų planavimo dokumentuose numatyta ne šiuo keliu, ką patvirtina minėtoje civilinėje byloje pateikti įrodymai. Aplinkybę, kad remontuotas miško kelias ir tuo pačiu į jį įsijungiantis Leidimu įrengtas kelias reikalingas miško apsauginiais, priešgaisrinės apsaugos ir eksploataciniais tikslais, patvirtina pareiškėjų civilinėje byloje prie ieškinio pridedami valstybės institucijų raštai, todėl, pasak atsakovo, nėra pagrindo teigti, kad Leidimo pagrindu įrengta kelio atkarpa nuo (duomenys neskelbtini) iki valstybinio miško 490 kvartalo yra naujai planuojamos teritorijos (duomenys neskelbtini) jungtis su Vilniaus miestu. Atsakovas laikosi pozicijos, kad išduotas Leidimas ir pagal jį pastatytas kelias nepakeičia pareiškėjų minimo miško kelio paskirties. Kadangi kelias nepatenka į valstybinio miško ar saugomą teritoriją, gavus atitinkamų institucijų sutikimus įgaliotas Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą, kuris buvo išduotas nepažeidžiant teisės aktų, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų neatliko.

9. Atsakovas teigė, kad nors pareiškėjai, reikšdami reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog jų patiriami neigiami išgyvenimai nėra mažareikšmiai ar smulkmeniški, tačiau jie neįvardina, kokius dvasinius išgyvenimus patiria ir kaip jie pasireiškia, nes teiginiai apie suintensyvėjusį eismą, nepageidaujamą triukšmą, padidėjusią oro taršą, Kelių eismo taisyklių pažeidimus nepagrįsti jokiais įrodymais, nenurodyta, kad pareiškėjų lūkesčiai, jog Vilniaus mieste esančia miestui priklausančia gatve nevažinėtų automobiliai, gali būti laikomi pagrįstais ir ginamais įstatymo, nes gyvenamasis kvartalas ir (duomenys neskelbtini) gatvė patenka į miesto teritoriją, o miesto plėtra yra natūralus procesas. Pažymėjo, kad pareiškėjų siekis, jog situacija išliktų nekintanti (Vilniaus mieste priklausančia gatve nevažinėtų automobiliai), savaime negali būti pripažinta jų interesų pažeidimu ar pagrįstais lūkesčiais. Atsakovo nuomone, pareiškėjai neįrodė, kaip jų tariamų lūkesčių pažeidimas ir kokią moralinę žalą jiems daro nepagrindžia prašomos žalos dydžio, nes vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka.

10. Atsakovas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose detalizavo aplinkybes, nustatytas bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėtose bylose. Atsakovas akcentavo, kad Panevėžio apygardos teismas, kuris nagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atmetė pareiškėjų argumentus, jog kelio statyba nėra galima toje teritorijoje, kad tai prieštarauja Savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Savivaldybės bendrojo plano sprendiniams. Atsižvelgdamas į bendrosios kompetencijos teismų priimtų procesinių sprendimų visetą atsakovas darė išvadą, kad ginčo kelio statyba galima pagal galiojančius bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus bei neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, todėl, nepaisant procedūrinio pažeidimo (tuomet neparengto detaliojo plano), kelio statyba buvo galima ir jis bet kokiu atveju būtų įrengtas. Atsakovo nuomone, šie faktai ne tik paneigia pareiškėjų skunde dėstomus reikalavimus, bet ir šį administracinį ginčą daro beprasmiu, nes ginčo kelias yra teisėtas ir nebus pašalintas.

11. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytu terminu įvykdė teismo sprendimus, t. y. 2020 m. spalio 9 d. buvo išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas LN-I201009122727528 kelio nuo (duomenys neskelbtini) iki valstybinio miško 479 kvartalo pradžios. Pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 30-3483 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) gatvei eksploatuoti formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4939-811/2016 atmetė pareiškėjų skundą. Atsakovas, apibendrindamas ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog kelio statyba buvo galima, ką patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai apie statybos įteisinimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjų skundas yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas.

12. Atsakovo teigimu, detaliojo plano nebuvimas išduodant ankstesnį statybą leidžiantį dokumentą vertinamas tik kaip procedūrinis pažeidimas, nes jo statyba neprieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams bei imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Nurodė, kad jeigu teismas nuspręstų, kad Administracija atliko neteisėtus veiksmus, atsakovas mano, jog tokie neteisėti veiksmai vertinami kaip formalūs, kadangi kelio statyba minėtoje teritorijoje buvo galima pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, todėl kelio statyba galėjo būti vykdoma. Pasak atsakovo, Leidimo išdavimo pripažinimas neteisėtu yra pakankama satisfakcija, dėl ko nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodydamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-9247-934/2013 vyksta teisminiai ginčai dėl Leidimo panaikinimo ir statybos pagal jį padarinių šalinimo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jiems iš atsakovo Administracijos po 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Atsakovas Administracija, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsakovo Administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenų nustatė, kad pareiškėja L. S. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą pareiškėja L. S. jau buvo mirusi, todėl negalėjo būti proceso dalyviu. Valstybės įmonės Registrų centro Testamentų registro išrašas patvirtino, kad po pareiškėjos L. S. mirties palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė L. S.. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl asmens, kuris nedalyvavo byloje, teisių, nenustatė, ar kitas asmuo (asmenys) perėmė mirusio asmens (pareiškėjos) teises ir pareigas, ar ginčo teisinis santykis leidžia perimti mirusio asmens (pareiškėjos) teises.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų eisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, reglamentuojančias proceso šalių teisių perėmimą, bylą išnagrinėjo neįtraukęs asmens (asmenų), kurio teisinei padėčiai teismo sprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, 2021 m. sausio 21 d. nutartimi atmetė L. S. prašymą įtraukti jį į bylą pareiškėjos L. S., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėju ir pašalino L. S. iš administracinės bylos pareiškėjų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 5 d. nutartimi tai pat pašalino A. S., mirusį (duomenys neskelbtini), iš administracinės bylos pareiškėjų.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų K. K., V. S., L. K., N. A., J. K., N. B., L. S., A. S., K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L. P. skundą, 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jiems iš atsakovo Administracijos po 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis ir proceso šalių paaiškinimais nustatė, kad Administracija 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą, kuriame buvo nustatyta, jog statytojas yra „Gailiūnų asociacija“; statybos rūšis „Nauja statyba“; statybos objektas „Kelias“; statybos adresas „nuo (duomenys neskelbtini) iki valstybinio miško 490 kvartalo pradžios“. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko, taip pat rašytinės bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-9247-934/2013, panaikino atsakovo išduotą Leidimą ir įpareigojo statytoją Asociaciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. išardyti Leidimo pagrindu neteisėtai įrengtą kelią nuo (duomenys neskelbtini) iki valstybinio miško kvartalo Nr. 490 pradžios bei sutvarkyti statybvietę.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-114-781/2015, minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, nutarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalį dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1019-232/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-26151-608/2017, ieškinį tenkino iš dalies: leido atsakovui Asociacijai savo lėšomis per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžianti dokumentą, perstatyti ar pertvarkyti kelią, t. y. leisti įteisinti statybą; per nustatytą terminą neįvykdžius teismo reikalavimo įpareigojo statytoją Asociaciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendime nustatyto statybos įteisinimo termino pabaigos savo ir Administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius – išardyti Leidimo pagrindu neteisėtai įrengtą kelią nuo (duomenys neskelbtini) iki valstybinio miško kvartalo Nr. 490 pradžios ir sutvarkyti statybvietę; kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-19-212/2019, 2017 m. spalio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis dėl pareiškėjų reiškiamos žalos, susijusios su neteisėtai Administracijos išduoto Leidimu pradžia, laikytina ne Leidimo išdavimo diena, o 2011 m. rugsėjo mėnesis, kuomet pareiškėjams tapo žinoma apie pradėtus kelio statybos darbus, o pabaiga – 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. pareiškėjų skundo pateikimo dėl žalos atlyginimo teismui diena. Nors teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjai ir jų atstovė duotų paaiškinimų metu nurodė neturtinę žalą patiriantys ir šiuo metu, teismas, neviršydamas 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikto skundo ribų, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, nes pareiškėjų galimai patiriama neturtinė žala, atsiradusi ir/ar egzistuojanti po skundo pateikimo teismui dienos, nėra šios administracinės bylos dalykas.

23. Teismas, spręsdamas dėl nagrinėjamu atveju būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pažymėjo, kad Administracijos neteisėti veiksmai, t. y. neteisėto Leidimo išdavimas, yra patvirtinti įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (nutartimis), taigi atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas.

24. Vertindamas, ar pareiškėjai dėl konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir teismo posėdyje dalyvavusių pareiškėjų bei jų atstovės paaiškinimus, sprendė, jog pareiškėjai, sužinoję apie galimą jų teisių pažeidimą, patyrė pakankamai neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų ginti savo teises, su daugkartiniais prašymais, paklausimais ir skundais kreipdamiesi į Prokuratūrą, Generalinę miškų urėdiją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, kas sudaro pagrindą daryti išvadą apie klausimo, susijusio su Leidimo, kuris, kaip minėta, teismo buvo pripažintas išduotu neteisėtai, pareiškėjams aktualumą jų kasdieniam gyvenimui ir saugiai aplinkai. Teismo vertinimu, pareiškėjai įdėjo pakankamai daug pastangų, siekdami apginti savo teises, susijusias su neteisėto Leidimo išdavimu, dėl ko patyrė įvairių išgyvenimų, susijusių su nusivylimu valdžios institucijų veiksmais ir bandymu teisinėmis priemonėmis išspręsti ginčo situaciją.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, kurie, spręsdami termino Leidimui apskųsti atnaujinimo klausimą, konstatavo, kad pareiškėjai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises, pakankamai aktyviai domėjosi ginčo statybomis ir galimu savo teisių pažeidimu, kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar jų subjektinės teisės nepažeidžiamos. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje yra pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti kelio tiesimo pradžios darbai, vienoje iš nuotraukų matyti policijos, kuri tikrino Leidimą ir pareiškėjams nurodė patraukti savo transporto priemones, automobilis. Teismas šias nuotraukas vertina kaip netiesioginius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjų patirtus išgyvenimus – konfliktinių situacijų kilimą, nerimą ir stresą.

26. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje priežastinis ryšys tarp Administracijos neteisėtų veiksmų bei pareiškėjų patirtos neturtinės žalos iš esmės egzistuoja, nes dėl neteisėto Leidimo išdavimo buvo pradėtas statyti, o vėliau pastatytas, kelias; pareiškėjai, sužinoję apie statybas pagal neteisėtai išduotą Leidimą, ėmėsi veiksmų, patyrė neigiamų išgyvenimų ir neteisybės jausmą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Be to, pareiškėjai kaip padarinius įvardijo triukšmą, nesaugumą, intensyvų eismą ir pan., susijusius su kelio pagal neteisėtai išduotą Leidimą nutiesimu, todėl, teismo vertinimu, jie (padariniai) nebūtų kilę, jeigu nebūtų pradėtas statyti, o vėliau ir pastatytas kelias, jungiantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) girininkijoje esantį valstybinio miško 490 kvartalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai Administracijos neteisėtus veiksmus nurodo neteisėtą Leidimo išdavimą, taigi nagrinėjama byla dėl neturtinės žalos, padarytos būtent šiais neteisėtais veiksmais, o ne kelio, kurio statybą vėliau buvo leista įteisinti, buvimu atlyginimo.

27. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nėra pakankamai proporcingas pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju nors neteisėtas Leidimo išdavimas sukėlė pareiškėjams dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjų skundą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatuotą pareiškėjų teisių pažeidimą, jo mastą, intensyvumą ir trukmę, teismas sprendė, kad pareiškėjų prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas, pareiškėjams iš Administracijos priteistina po 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

IV. 28. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta pareiškėjų skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir pareiškėjų skundą atmesti.

29. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjų skundas, neatitinka teismo sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, nes sprendimas priimtas pažeidžiant materialines bei procesines teisės normas. Taip pat teismas, priimdamas skundžiamo sprendimo dalį, nukrypo nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei kitų teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ši administracinė byla jau antrą kartą buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Tiek teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, tiek šioje byloje skundžiamo teismo sprendimo motyvai yra identiški, t. y. pateikiamas identiškas įrodymų vertinimas, nors remiantis ABTĮ nuostatomis teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Atsakovo teigimu, teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir tiesiog perrašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo motyvus, kuris panaikintas tik dėl to, jog nebuvo išspręstas teisių perėmimo klausimas. Priimant tokį sprendimą, kuriame iš esmės perrašyti panaikinto teismo sprendimo motyvai, negali būti laikoma, jog teisingumas buvo įvykdytas, o byla išnagrinėta tinkamai, laikantis ABTĮ bei kitų teisės aktų reikalavimų. Atsakovas mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė bei aiškino ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo, CK įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias tiek atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, tiek neturtinės žalos atlyginimą.

31. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes pareiškėjų skundą iš dalies patenkino atsižvelgdamas į institucijų raštus, į kurias kreipėsi tik vienas iš pareiškėjų (V. S.), ir fotonuotraukas, kurios yra darytos vėliau (sprendžiant iš pateikimo teismui datos). Teismas nors ir nurodė, kad pareiškėjai kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau neįsigilino į šių institucijų raštų turinį – raštuose nėra nurodytas ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos fakto, pareiškėjai raštais į institucijas kreipėsi tik dėl informacijos gavimo. Pasak atsakovo, pareiškėjų kreipimasis į institucijas dėl galimų nuomonių, išvadų, ir pan., negali būti vertinamas kaip vienareikšmiškas įrodymas, patvirtinantis neteisėtus veiksmus bei sukeltą neturtinę žalą. Pareiškėjų aktyvumas nėra lemiama aplinkybė, kuri patvirtintų tariamai atsiradusią neturtinę žalą.

32. Atsakovas pažymi, kad teismas rėmėsi pareiškėjų paaiškinimais, kurie negali būti vertinami kaip objektyvus įrodymas sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Taip pat teismas deklaratyviai paminėjo, jog pareiškėjai buvo aktyvūs, nes kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, nors sprendime nurodė, kad pareiškėjų apibūdinti dvasiniai išgyvenimai yra abstraktūs. Atsakovas pažymi, kad teismas selektyviai vertino ir kituose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes, t. y. vertino faktą, jog pareiškėjai buvo aktyvūs, bet neįvertino Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-19-212/2019 pateiktų išaiškinimų, susijusių su pareiškėjų pateiktas argumentais dėl triukšmo, eismo saugumo ir t. t. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad keliamas triukšmas ir tarša pažeidė pareiškėjų teises, nes Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartyje konstatuota, jog triukšmas ir tarša neviršijo teisės normose nustatytų leistinų ribų. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje 2A-19-212/2019 taip pat nurodė, jog teiginiai, kad ginčo kelias sukels eismo nelaimes, triukšmą, oro taršą, vibraciją, nebebus saugumo garantijų ir pan., yra deklaratyvūs, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas leido Gailiūnų asociacijai savo lėšomis pertvarkytą projektinę dokumentaciją ir gavus naują statybą leidžiantį dokumentą – perstatyti ar pertvarkyti kelią. Taip pat Panevėžio apygardos teismas pažymėjo, kad Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuriai yra pavesta vykdyti teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, jau yra pateikusi 2017 m. gegužės mėnesio išvadą, kuri patvirtina, kad kelio statyba nepažeidžia jokių teritorijų planavimą ir statybų teisę reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

33. Atsakovas pažymi, kad teismas visgi nusprendė neatsižvelgti į įsiteisėjusių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-26151-608/2017 ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje 2A-19-212/2019 turinį bei argumentus, nors šių civilinių bylų pagrindu administracinė byla buvo sustabdyta, kol neįsiteisės galutinis teismo sprendimą. Atsakovo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į faktą, jog kelio statyba visgi yra galima ir jos padariniai gali būti įteisinti. Pasibaigus teisminiam procesui bendrosios kompetencijos teisme, 2020 m. spalio 9 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kurio pagrindu ir buvo įteisinta kelio, esančio (duomenys neskelbtini), statyba.

34. Atsakovas pažymi, kad teismas rėmėsi pateiktomis fotonuotraukomis, tačiau šios fotonuotraukos yra darytos gerokai vėliau, nei tuo laikotarpiu, kuriuo yra apibrėžtos pareiškėjų pažeistos teisės, t. y. ne laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki skundo padavimo teismui dienos. Atsakovo nuomone, šios fotonuotraukos neturi jokio aktualumo, įrodomosios galios bei sąsajumo su nagrinėjama byla. Atsakovas pastebi, kad net ir vertinant, jog fotonuotraukos yra aktualios šiai bylai, jos niekaip neįrodo pareiškėjų patirtos neturtinės žalos.

35. Atsakovo teigimu, teismas neindividualizavo įrodymų kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu. Teismas rėmėsi netiesioginiais įrodymais, t. y. raštais, fotonuotraukomis ir pan., tačiau pateikti įrodymai, pasak atsakovo, nepatvirtina visų pareiškėjų patirtą neturtinę žalą. Atsakovas akcentuoja, kad nors posėdžio metu visus pareiškėjus atstovavo advokatė, tačiau didžioji dalis pareiškėjų net neatvyko į posėdį pateikti savo pozicijas. Tokios aplinkybės, atsakovo manymu, patvirtina faktą, jog ne visi pareiškėjai įrodė ir pagrindė neturtinės žalos buvimą.

36. Atsakovas teigia, kad teismas konstatavo priimto statybos leidimo neteisėtumą, tačiau nekonstatavo, jog kelio statyba per se yra neteisėta. Kelio statyba toje atkarpoje yra leistina pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius. Taigi buvo konstatuotas procedūrinis pažeidimas, tačiau tai, pasak atsakovo, savaime neeliminuota aplinkybės, jog kelias apskritai negalėjo būti įrengtas (duomenys neskelbtini). Atsakovo manymu, 2009 m. rugsėjo 7 d. statybos leidimo pripažinimas neteisėtu yra pakankama satisfakcija, kadangi pareiškėjai ir siekė panaikinti ginčytiną statybos Leidimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjai, prašydami priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, nepagrindė reikalaujamos žalos dydžio jokiais tiesioginiais, netiesioginiais įrodymais, o žalos dydį ir jos atlyginimo reikalavimą grindė tik savo pateiktais žodiniais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Pareiškėjai taip pat neįrodė nei jiems tariamai kilusios žalos fakto bei dydžio, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjams tariamai kilusios žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje administracinėje byloje yra atmestinas neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

38. NŽT aptaria neturtinės žalos sampratą, įtvirtintą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką CK 6.271 straipsnio taikymo aspektu ir teigia, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, turi būti įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Administracijos veiksmai – imperatyviųjų įstatymo nuostatų neatitinkančių statybą leidžiančių dokumentų išdavimas, kartu įvertinant ir statybos įteisinimo galimybę, ką konstatavo teismai, nagrinėdami ieškinį dėl Leidimo panaikinimo, žala – pareiškėjų galbūt patirtos išlaidos, nepatogumai, išgyvenimai, sveikatos pablogėjimai ir kt., bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 39. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtai išduoto Leidimo kelio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) girininkijoje esančio valstybinio miško 490 kvartalo statybai.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad neteisėti atsakovo veiksmai (neteisėto Leidimo išdavimas) yra konstatuoti galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, byloje yra tiesioginių ir netiesioginių įrodymų apie pareiškėjų patirtą neturtinę žalą, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos, todėl kiekvienam pareiškėjui priteistina po 150 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos neturtinės žalos įrodinėjimo aspektu. Atsakovo teigimu, pareiškėjų skundas turi būti atmestas.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių (kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi pareiškėjų paaiškinimais, institucijų raštais, fotonuotraukomis, selektyviai atrinktais teismų sprendimų motyvais), pažymi, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

44. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos pateikti detalų atsakymą į kiekvieną šalių argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo aspektu, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino aktualius įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant kilusį ginčą, aiškiai nurodė teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir atliko netinkamą situacijos teisinį vertinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą ir žalos pareiškėjams kilimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

46. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjams priteisto neturtinės žalos atlyginimo, pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai patirtą neturtinę žalą kildina iš Administracijos sprendimo išduoti Leidimą kelio, jungiančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) girininkijoje esantį valstybinio miško 490 kvartalą, statybai, kuris (Leidimas) bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (nutartimis) buvo pripažintas kaip išduotas neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, vertino, kad šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti Administracijos neteisėtus veiksmus išduodant Leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija nustatyto Administracijos veiksmų neteisėtumo, tačiau nesutinka su teismo atlikti įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu dėl Leidimo išdavimo priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą.

48. Pagal CK 6. 250 straipsnio 1 dalį neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri atlyginama siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

49. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

51. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

52. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai, sužinoję apie galimą jų teisių pažeidimą (statybas pagal neteisėtai išduotą Leidimą), patyrė pakankamai neigiamų išgyvenimų, nepatogumų ir neteisybės jausmą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Aplinkybė, kad kelio statyba ginčo atkarpoje iš esmės yra leistina, tik pradėta neteisėtai, nepaneigia pareiškėjų patirtų išgyvenimų, siekiant įrodyti atsakovo sprendimo išduoti Leidimą neteisėtumą. Iš byloje pateiktų duomenų (institucijų raštų, teismų sprendimų), pareiškėjų skundo ir jų bei atstovės paaiškinimų, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad siekdami apginti savo teises, susijusias su neteisėto Leidimo išdavimu, dėdami daug pastangų bandant teisinėmis priemonėmis išspręsti ginčo situaciją (pareiškėjas V. S. kreipdamasis į įvairias institucijas, kiti pareiškėjai kreipdamiesi į teismą), pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, taip, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

53. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neteisėtai išduoto Leidimo) ir pareiškėjams kilusios žalos (neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, neteisybės jausmo, pasitikėjimo valdžios institucijomis sumažėjimo) yra priežastinis ryšys.

54. Vertindama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

55. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatuotą pareiškėjų teisių pažeidimą (neteisėtai išduotas Leidimas kelio, greta pareiškėjų gyvenamosios vietos, statybai), jo mastą, intensyvumą ir trukmę (2011 m. rugsėjo mėn. – 2013 m. rugsėjo 19 d.), priešingai, nei teigia atsakovas, pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjams atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pagal atsakovo apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė