fea81114-def4-4e1b-b6db-2f159ca356e0 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 1A-278/2010

              Â

                                                                     Procesinių

sprendimų kategorijos:

                                                                                     1.2.3.2.3;

1.2.3.2.5; 1.2.7.1.1;

      2.1.3.6; 2.4.6.2.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2

                                                                                     (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

                 N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

gynėjai advokatei Reginai Makarevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams, pagal BK

129 str. 2 d. 3 p., 5 p. laisvės atėmimu 17 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam A. V. paskirta laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų,  bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija

          Â

n u s t a t ė:

A. V. nuteistas už išžaginimÄ bei savo tėvo ir dar vieno žmogaus nužudymÄ . Å ias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2008 m. lapkričio 8 d., tiksliau

nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo tėvo J. V. gyvenamojo namo kambaryje, A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas

turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasinaudojęs bejėgiška dėl

senatvės ir girtumo nukentėjusiosios R. U., gim. 1937 m., bÅ«kle, ant sofos-lovos gulinčiai R. U. numovęs pėdkelnes, užgulė jÄ savo kÅ«nu ir

taip atėmęs galimybę prieÅ¡intis, prievarta įkiÅ¡o savo lytinį organÄ jai į

makÅ¡tį ir atliko vienÄ prievartinį lytinį aktÄ su R. U. prieÅ¡ pastarosios valiÄ , t.y. jÄ išžagino.

             Tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su savo tėvu J. V. metu tyčia spyrė ir smogė ranka mažiausiai penkiolika

smÅ«gių nukentėjusiajam J. V. į galvÄ , septyniolika smÅ«gių į krÅ«tinę, rankas, deÅ¡inę

kojÄ , smogė aÅ¡tuonis kartus kirviu į galvÄ , rankas ir kairio klubikaulio sritį, padarydamas nukentėjusiajam daugybines muÅ¡tines žaizdas galvoje ir veide, durtines-pjautines žaizdas deÅ¡inio skruosto ir smilkinio riboje, pakauÅ¡io deÅ¡inėje, kairiame skruoste, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje trečio pirÅ¡to nugariniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inio dilbio užpakaliniame pavirÅ¡iuje apatinėje dalyje ir kairės plaÅ¡takos ketvirtame tarpupirÅ¡tyje, kirstinę žaizdÄ kairio klubikaulio sparno srityje, daugybines poodines kraujosruvas veide, krÅ«tinėje, rankose ir kojose, odos nubrozdinimus veide, galvoje, juosmens srityje ir deÅ¡inio peties srityje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų bei deÅ¡iniojo skruostikaulio lūžius, galvos smegenų didžiųjų pusrutulių, smegenėlių ir kamieno sumuÅ¡imus, kairės pusės 4-9

ir dešinės pusės 1-4 šonkaulių lūžius, kairiojo plaučio, širdies ir kepenų sumušimus,

dėl ko J. V. mirė. Po to tyčia smogė mažiausiai du kartus kirviu tame pačiame kambaryje ant sofos-lovos gulėjusiai R. U. į galvÄ , padarydamas galvos sumuÅ¡imÄ su kaukolės skliauto ir pamato kaulų vidurinės duobės lūžimais, kraujo iÅ¡siliejimu po galvos smegenų minkÅ¡taisiais dangalais deÅ¡inėje smilkininėje skiltyje ir galvos smegenų sumuÅ¡imu, dėl kurių nukentėjusioji R. U. įvykio vietoje mirė, t.y. nužudė du žmones - savo tėvÄ J. V. ir R. U..

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 149 str. 1 d. dėl R.

U. išžaginimo, su nuosprendžiu taip pat nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Įvykio metu namuose buvo tik jis pats, jo tėvas J. V. ir R. U.. Abu nukentėjusieji

buvo nužudyti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis išžagino R. U., išskyrus jo paties parodymus. Jis buvo prisipažinęs

kaltu dėl išžaginimo, tačiau prisipažino paveiktas policijos pareigÅ«nų, kurie jį privertė tai padaryti. IÅ¡ tikrųjų R. U. jis neišžagino, nes nukentėjusioji pati pasikvietė jį į lovÄ . Nuosprendyje

išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl dėl R. U. išžaginimo jis turi būti išteisintas. Teismas taip pat

paskyrė jam per griežtÄ laisvės atėmimo bausmę.  Jis supranta, kad padarė sunkius nusikaltimus, tačiau dalį paskirtos bausmės faktiÅ¡kai jau yra atlikęs ir apgalvoti savo veiksmus jau turėjo pakankamai laiko. Nuo trejų metų amžiaus jį augino motina, kuri netrukus sukÅ«rė kitÄ Å¡eimÄ , jam trÅ«ko ypač tėvo dėmesio, todėl dažnai pas jį nueidavo. Jo tėvas J. V. piktnaudžiavo alkoholiu, savo namais nesirÅ«pino, jų netvarkydavo, o tik girtaudavo. Nors jis bandė tėvÄ paveikti, tačiau jam nepavyko, o tėvas į girtavimÄ Ä¯traukė ir jį patį. To pasekoje jis ir padarė sunkius nusikaltimus, kurių pasekmės jau negrįžtamos ir dėl kurių jis labai gailisi. Dėl tėvo J. V. ir pas jį gyvenusios R. U. nužudymo jis kaltu prisipažino iÅ¡ karto. 2008 m. lapkričio 8 d., bÅ«damas neblaivus, tikrai juos nužudė suduodamas smÅ«gius kirviu. PrieÅ¡ tai tarp jo ir tėvo kilo konfliktas, kurio metu tėvas jį sumušė, o jam padaryti sužalojimai buvo nustatyti medicininės apžiÅ«ros metu. Skirdamas bausmę teismas nepakankamai atsižvelgė į jo nuoÅ¡irdumÄ , gailėjimÄ si, į tai, kad jo teistumas iÅ¡nykęs, taip pat į tai, kad jis yra jauno amžiaus ir kad turi mažametę dukrÄ , tai patvirtina prie bylos pridėtas vaiko gimimo liudijimas. PraÅ¡o jį pagal BK 149 str. 1 d. (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta BK 148 str. 1 d. – past.) iÅ¡teisinti, taip pat praÅ¡o nuosprendį pakeisti ir suÅ¡velninti jam paskirtÄ 19 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje gynėja praÅ¡o nuteistojo A. V. apeliacinį skundÄ patenkinti, A. V. pagal BK 149 str. 1 d. iÅ¡teisinti, taip pat suÅ¡velninti jam pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. paskirtÄ bausmę. Prokuroras praÅ¡o nukentėjusiojo A.

V. apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 1 d., naikinama, o byla šioje dalyje nutraukiama, nes yra BPK 3 str.

1 d. 6 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK

327 str. 1 p.). Nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. prašo jį pagal BK 149 str. 1 d. išteisinti, nurodo, kad R.

U. neišžagino, nes nukentėjusioji pasikvietė jį į lovÄ pati, o jokių kitų jo kaltės įrodymų, iÅ¡skyrus jo paties prisipažinimÄ , byloje nėra. Å iuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie neatitinka bylos aplinkybių. Naikinti nuosprendžio dalį dėl A. V. pripažinimo kaltu bei nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d. ir priimti Å¡ioje dalyje naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio

20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ 3.1.5 p. iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalykÄ Ä¯einančias aplinkybes. Teismo iÅ¡vados nuosprendyje negali bÅ«ti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nors nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltės dėl R. U. išžaginimo nepatvirtina jokie kiti įrodymai, iÅ¡skyrus ankstesnį jo paties prisipažinimÄ , Å¡ie jo argumentai yra nepagrįsti ir jie atmetami. Galima sutikti su tuo, kad tuo pačiu kaltinime nurodytu laikotarpiu A. V. nužudžius savo tėvÄ J. V. ir į tėvo namus priimtÄ gyventi R. U., tikrai neliko jokių asmenų, betarpiÅ¡kai mačiusių ir galinčių duoti parodymus apie R. U. išžaginimo aplinkybes. Paties nuteistojo parodymai apie Å¡ias aplinkybes iÅ¡ tikrųjų turi svarbiÄ reikÅ¡mę, tačiau byloje yra ir kitų A. V. nusikalstamÄ veikÄ patvirtinančių įrodymų. Pats nuteistasis A. V. visų apklausų metu, taip pat ir apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad

kaltinime nurodytu laikotarpiu savo tėvo namuose buvo tik jis pats, jo tėvas J. V. ir R. U.. Tai patvirtina ir

liudytojų R. K., S. K., A. P. parodymai. Liudytojai R. K. ir S. K. parodė, kad gyvena J. V. kaimynystėje.

J. V. pas save buvo priėmęs gyventi pagyvenusio amžiaus moterį R. U.. Paskutiniu metu apie kelis mėnesius tėvo namuose gyveno ir jo sūnus A. V.. Abu liudytojai parodė,

jog 2008 m. lapkričio 8 d. matė apie tėvo gyvenamÄ jį namÄ vaikščiojantį A. V., S. K. dar parodė, kad tÄ dienÄ ,

apie vidurdienį, matė, kaip A. V. bandė įeiti į tėvo namÄ ,

girdėjo, kaip J. V. atsisakinėjo jį įleisti, o A. V. plūdosi necenzūriniais žodžiais, o po to lazda išdaužė

namo verandos langÄ . Liudytojas A. P. parodė, kad 2008 m. lapkričio 8 d. ryte buvo užėjęs pas J. V. į namus, ten

gėrė alų ir vynÄ , namuose buvo J. V., jo sÅ«nus A. V. ir moteris vardu Regina. Dar buvo užėjęs ir pažįstamas V. G., tačiau jis (A. P.) su juo kartu

išėjo palikę namuose tik jau nurodytus tris asmenis. Ä®vykio vietos apžiÅ«ros protokolas patvirtina, kad R. U. lavonas su iÅ¡oriniais sužalojimų pėdsakais buvo surastas J. V. gyvenamojo namo kambaryje ant lovos. Å ie įrodymai patvirtina, kad R. U. ne tik buvo nužudyta, bet ir galėjo bÅ«ti išžaginta bÅ«tent Å¡ioje vietoje, kaltinime nurodytu laiku, be to, nusikaltimų padaryme negalėjo dalyvauti jokie paÅ¡aliniai asmenys. Nuteistasis A. V. pripažįsta, kad prieÅ¡ nužudydamas savo tėvÄ J. V. ir R. U., su ja dar ir lytiÅ¡kai santykiavo toje pačioje lovoje, kurioje vėliau ir buvo

surastas nužudytosios kÅ«nas. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad R. U. jį į lovÄ pasikvietė pati, o kaltu dėl jos išžaginimo

jis buvo prisipažinęs tik priverstas įvykį tyrusių policijos pareigūnų. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes juos paneigia kiti įrodymai, taip pat ir paties A. V. parodymai. Apie tai, kad R.

U. tariamai pati jį pasikvietė į lovÄ ir lytiÅ¡kai santykiavo su nuteistuoju savo noru, A. V. pirmÄ kartÄ nurodė tik savo apeliaciniame skunde, tuo tarpu visų apklausų metu jis nurodė kitokias aplinkybes. IÅ¡ bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas joje buvo pradėtas tik pagal BK 129 str. 2 d.

5 p., t. y. dėl dviejų žmonių nužudymo. PirmÄ kartÄ A. V. buvo

praneÅ¡ta apie įtarimÄ tik pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. dėl savo tėvo J. V. ir R. U. nužudymo. Apie įtarimÄ

dėl R. U. išžaginimo jam nebuvo praneÅ¡ta, tačiau jau pirmosios įtariamojo apklausos metu pats A. V. parodė ir apie su R. U. turėtus lytinius santykius. Jis parodė, kad maždaug prieÅ¡ metus laiko, jo tėvui užmigus, R. U. pati jį pasikvietė į lovÄ ir tokiu bÅ«du jie lytiÅ¡kai santykiavo abipusiu sutikimu. Nurodęs apie Å¡iÄ aplinkybę, tos pačios apklausos metu A. V. parodė, kad 2008 m. lapkričio 8 d., tėvui J. V. išėjus iÅ¡ namų į laukÄ , jis, užsimanęs pasimylėti, nuėjo į kambarį, kuriame ant lovos gulėjo neblaivi R. U., numovė jai pėdkelnes, rankomis pražergė jai kojas ir atliko su ja lytinį aktÄ . R. U. girta gulėjo užsimerkusi, ar ji sutinka su juo lytiÅ¡kai santykiauti, jis nesuprato ir tai jam nebuvo svarbu. IÅ¡ esmės tokias pačias įvykių aplinkybes A.

V. nurodė ir visų kitų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu. 2008 m. lapkričio 18 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 66-69) jis parodė, kad su R. U. anksčiau turėjo

lytinių santykių tik vienintelį kartÄ , tai įvyko maždaug prieÅ¡ metus. Tada R. U. nebuvo labai girta ir su juo santykiauti sutiko savo

noru. 2008 m. lapkričio 8 d. tėvo namuose girtavo kartu su tėvu J. V. ir R. U.. Ši girta kambaryje užmigo. Jo

tėvas išėjo į laukÄ , o jis pats tada nuėjo su R. U. mylėtis. Numovė jai kelnes, užgulė savo kÅ«nu ir pradėjo lytinį aktÄ , jo nepabaigė, nes iÅ¡girdo lauke lojant Å¡unį ir pagalvojo, kad į namus sugrįžta jo tėvas. Nuteistasis parodė, kad nurengdamas R. U. iÅ¡ pradžių numovė jai pėdkelnes, o po to gal dar ir kelnes, ranka pražergė jos kojas ir tada įvedė savo lytinį organÄ R. U. į makÅ¡tį. Atsakydamas į papildomai užduotus klausimus A. V. taip pat parodė, kad lytinio akto metu R. U. nieko nekalbėjo, apie tai, ar ji sutinka lytiÅ¡kai santykiauti, jis negalvojo ir tai jam buvo nesvarbu. Taip pat parodė, kad ji buvo visiÅ¡kai girta ir nesiorientavo, kÄ jis su ja daro. Supratęs, kad į namus grįžta tėvas, jis nutraukė lytinį aktÄ ir gulinčiÄ ant lovos R. U. užklojo antklode. IÅ¡ esmės tokius pačius parodymus A. V. davė ir teisminio nagrinėjimo metu, iÅ¡skyrus tai, kad paneigė ankstesnius su R. U. turėtus lytinius santykius. Teisiamajame posėdyje jis parodė, kad anksčiau su R.

U. lytinių santykių nebuvo turėjęs, o ikiteisminio tyrimo metu apie tai buvo parodęs, nes jam grasino policijos pareigūnai. Parodė, kad 2008 m. lapkričio

8 d. tėvo namuose girtavo su tėvu J. V. ir R. U., tėvas išėjo į laukÄ , o girta R. U. nuėjo miegoti. Jis užsimanė pasimylėti ir nuėjo prie R. U., kuri girta gulėjo lovoje. Jis numovė jai pėdkelnes, kelnes, užgulė jÄ savo kÅ«nu ir atliko lytinį aktÄ Ä¯vesdamas savo lytinį organÄ jai į makÅ¡tį. Akto nebaigė, nes į namus grįžo tėvas ir jis iÅ¡rengtÄ R. U. užklojo antklode. Teisme nuteistasis nurodė, kad kaltu dėl išžaginimo neprisipažįsta, nes prieÅ¡ R. U. prievartos nenaudojo, už rankų jos

nelaikė. Tačiau, kaip ir ankstesnių apklausų metu, jis vėl parodė, kad R. U. buvo labai girta, lytinio akto metu gulėjo ant

nugaros, nieko nekalbėjo ir jis nežino, ar ji suprato, kas vyksta.

IÅ¡ to, kÄ apklausų metu parodė pats nuteistasis, matosi, kad lytinio santykiavimo su R. U. aplinkybes jis

skirtingų apklausų metu nurodė iÅ¡ esmės vienodai, iÅ¡skyrus tai, kad su R. U. buvo turėjęs lytinių santykių dar vienÄ kartÄ , maždaug

prieÅ¡ metus iki kaltinime nurodytų įvykių. Teisme nuteistasis Å¡iÄ aplinkybę paneigė nurodęs, kad duoti tokius parodymus jį privertė policijos pareigÅ«nai. Apelianto argumentus apie prieÅ¡ jį ikiteisminio tyrimo metu tariamai naudotÄ prievartÄ kolegija atmeta. Jau buvo nurodyta apie tai, kad nesant jokių objektyvių iÅ¡orinių išžaginimÄ patvirtinančių pėdsakų, apie lytinius santykius su R. U. apklausos metu savo iniciatyva parodė pats A. V.. Manyti, kad tokius parodymus jį privertė duoti policijos pareigÅ«nai, nėra pagrindo, nes tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinomos. Be to, apie tas pačias aplinkybes, taip pat ir ankstesnius lytinius santykius su R. U., A. V. parodė

ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Iš bylos matosi, kad šie A. V. parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d., buvo

perskaityti teisiamajame posėdyje, todėl tie parodymai pagal BK 20 str. nuostatas laikytini įrodymais. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad ta aplinkybė, turėjo ar neturėjo A. V. su R.

U. lytinius santykius maždaug prieÅ¡ metus laiko iki kaltinime nurodytų įvykių, Å¡iuo atveju sprendžiant atsakomybės už išžaginimÄ 2008 m. lapkričio 8

d. klausimÄ iÅ¡ viso neturi reikÅ¡mės. Tuo tarpu visi ir perskaityti A. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, ir jo

parodymai teisiamajame posėdyje apeliacinio skundo argumentÄ apie tai, kad 2008 m. lapkričio 8 d. R. U. tariamai pati pasikvietė nuteistÄ jį į lovÄ ir lytiÅ¡kai santykiavo su juo savo noru, visiÅ¡kai paneigia.

Nors A. V. pats neneigia lytiÅ¡kai santykiavęs su R. U. 2008 m. lapkričio 8 d., Å¡iÄ aplinkybę, nors ir

netiesiogiai, irgi patvirtina ir kiti iÅ¡nagrinėti įrodymai. Ä®vykio vietos apžiÅ«ros protokolas patvirtina, kad nužudytosios R. U. kÅ«nas buvo surastas J. V. gyvenamojo namo kambaryje ant lovos. Apatinė nužudytosios kÅ«no dalis rasta nuoga,ant vienos kojos rasta iki galo nenumauta pėdkelnė. Å ie duomenys patvirtina nuteistojo parodymus apie lytinio santykiavimo aplinkybes, jo parodymus apie tai, kad tai įvyko nurodytoje lovoje ir apie tai, kad su R. U. jis lytiÅ¡kai santykiavo prieÅ¡ tai numovęs jai pėdkelnes. IÅ¡ teismo medicinos specialisto iÅ¡vados matosi, kad apatinėje R. U. kÅ«no dalyje, Å¡launyse ir lytinių organų srityje jokių sužalojimų nerasta, papildomų tyrimų metu tamponuose ir tepinėliuose su R. U. makÅ¡ties turiniu taip pat nerasta spermijų. Tačiau tai irgi nepaneigia lytinių santykių su ja fakto, nes, kaip parodė pats nuteistasis, lytinio akto su nukentėjusiÄ ja jis nepabaigė. Tačiau toje pačioje specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad R. U. kraujyje rasta 3,41 promilės etilo alkoholio ir tai gyvam asmeniui atitiktų sunkų girtumo laipsnį. Kitoje teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad nuo įtariamų A. V. lytinių santykių su R. U. iki atspaudų nuo jo varpos paėmimo 2008 m. lapkričio 16 d. praėjus daugiau negu 3 paroms, moteriÅ¡ko epitelio paieÅ¡ka atspauduose jau nebetikslinga, tačiau Å¡io epitelio neradimas atspauduose nuo varpos galimai buvusių lytinių santykių negali paneigti. Å ios apžiÅ«ros metu, po kurios buvo pateikta nurodyta specialisto

išvada, A. V. specialistui paaiškino, kad po santykių su R. U. kitų lytinių santykių daugiau neturėjo. Dar kitoje

specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti paimtų atspaudų nuo A. V. lytinės varpos rasti sumaišyti ne mažiau nei dviejų

asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių tik vieno asmens biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Šio asmens biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. V. genotipu. Ant A.

V. lytinės varpos rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Įvertinant tai, kad A. V. paneigė po 2008 m. lapkričio 8 d. turėjęs kitų lytinių santykių, dviejų asmenų biologinių pėdsakų ant jo varpos suradimas, nors ir netiesiogiai, šiuo atveju

irgi patvirtina nuteistojo lytinius santykius 2008 m. lapkričio 8 d. su R. U.. Tai reiškia, kad A. V. lytinius

santykius su R. U. kaltinime nurodytu laikotarpiu irgi patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai, tačiau ir visuma kitų jau

aptartų įrodymų. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad R. U. tariamai pati pasikvietė jį į lovÄ ir lytiÅ¡kai

santykiavo savo noru, jau buvo aptarti ir paneigti. Teisminio nagrinėjimo metu nesutikdamas su kaltinimu dėl išžaginimo A. V. šį nesutikimÄ grindė dar ir tuo, kad jis prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nenaudojo jokios prievartos, netgi nelaikė jos už rankų. Å iuos apelianto argumentus irgi pagrįstai atmetė jau pirmosios instancijos teismas. Lytinis santykiavimas prieÅ¡ asmens valiÄ užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę pagal BK 149 str. tada, jei Å¡i veika padaroma panaudojant fizinį smurtÄ , grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę prieÅ¡intis arba pasinaudojant bejėgiÅ¡ka nukentėjusio asmens bÅ«kle. Å ie BK 149 str. požymiai numatyti kaip alternatyvÅ«s, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iÅ¡ jų. Å ioje byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad lytiÅ¡kai santykiaudamas su R. U. nuteistasis bÅ«tų prieÅ¡ jÄ panaudojęs fizinį smurtÄ jÄ sumuÅ¡damas, smaugdamas, užlauždamas rankas arba grasinęs tuoj pat panaudoti tokį smurtÄ . Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. V. R.

U. išžagino užguldamas jÄ savo kÅ«nu ir taip atimdamas jai galimybę prieÅ¡intis, o taip pat pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka nukentėjusiosios bÅ«kle dėl jos senatvės ir girtumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 6 p. iÅ¡aiÅ¡kinta, kad lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtÄ yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasiprieÅ¡inimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kÅ«no neliečiamumas. Tai gali bÅ«ti ne tik nukentėjusiojo muÅ¡imas, rankų užlaužimas, smaugimas, tačiau ir nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas ir pan. To paties nutarimo 10 p. iÅ¡aiÅ¡kinta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta iÅ¡oriÅ¡kai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasiprieÅ¡inimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiÅ¡kai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine bÅ«kle. Nukentėjusiojo asmens fizinė bÅ«klė, kuri gali lemti bejėgiÅ¡kÄ bÅ«klę, gali bÅ«ti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasiprieÅ¡inti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgiÅ¡kÄ bÅ«klę gali lemti ir miegas. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichikÄ veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali bÅ«ti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle ir užtraukti baudžiamÄ jÄ atsakomybę pagal BK 149 ar 150 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar prieÅ¡intis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ .

Šioje byloje nustatyta, kad nors A. V. nemušė R. U., nesudavė jai smūgių, nebuvo užlaužęs jai rankų,

tačiau, kaip parodė pats nuteistasis, jis, nurengęs girtÄ R. U., užgulė jÄ savo kÅ«nu ir tada atliko su ja lytinį aktÄ . IÅ¡ bylos matosi, kad R. U., gimusi 1937 m., buvo senyvo amžiaus, specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad ji buvo tik 146 cm Å«gio, be to, jai nustatytas sunkaus laipsnio girtumas. Nuteistasis pats pripažįsta, kad lytiÅ¡kai santykiavo su R. U. jai gulint lovoje ant nugaros, pats bÅ«damas užgulęs jÄ savo kÅ«nu. Ä®vertinant nukentėjusiosios amžių, akivaizdų nuteistojo fizinių jėgų pranaÅ¡umÄ , nuteistojo užgulimas ant nukentėjusiosios savo kÅ«nu reiÅ¡kė fizinio smurto panaudojimÄ , o skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tokiu bÅ«du nukentėjusiajai buvo atimta galimybė pasiprieÅ¡inti. Teismas taip pat padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ ir apie tai, kad A. V. lytiÅ¡kai santykiavo su R. U. prieÅ¡ jos valiÄ pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka dėl senatvės ir sunkaus girtumo nukentėjusiosios bÅ«kle. Nuosprendyje pagrįstai nurodęs, kad 71 metų amžiaus ir nedidelio Å«gio R. U., tuo metu dar ir bÅ«dama labai girta (jos kraujyje rasta net 3,41 promilės etilo alkoholio), dėl savo fizinės bÅ«klės nuteistajam negalėjo pasiprieÅ¡inti. Be to, paties nuteistojo parodymai

patvirtina ir tai, kad dėl sunkaus girtumo nukentėjusioji ne tik negalėjo A. V. pasipriešinti, bet ir negalėjo suprasti su ja daromų

veiksmų esmės. Pats A. V. teisme parodė, kad R. U. buvo labai girta, gulėdama lovoje lyg miegojo, o lytinių santykių metu nesiprieÅ¡ino, iÅ¡ viso nieko nekalbėjo ir apie tai, ar nori mylėtis, jam nesakė. IÅ¡ teisme perskaitytų A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matosi, jog A. V. irgi parodė, kad R. U. nieko nekalbėjo ir į jo klausimus neatsakinėjo. Taip pat parodė, jog nukentėjusioji buvo tokia girta, kad net nesiorientavo, kÄ jis jai daro. Å ie nuteistojo parodymai ne tik dar kartÄ patvirtina R. U. bejėgiÅ¡kÄ bÅ«klę dėl senatvės ir girtumo, bet patvirtina ir tai, kad nuteistasis apie nukentėjusiosios bejėgiÅ¡kÄ bÅ«klę suvokė ir pasinaudodamas Å¡ia jos bÅ«kle lytiÅ¡kai su ja santykiavo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio senyvo amžiaus nukentėjusiÄ jÄ taip paveikė, kad atėmė jai galimybę suprasti su ja daromų veiksmų esmę ar prieÅ¡intis kaltininkui. Kad lytinis santykiavimas vyko prieÅ¡ nukentėjusiosios valiÄ , irgi patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, ir kitos bylos aplinkybės. Nors nuteistasis A. V. parodė, kad

R. U. apie tai, nori ar nenori su juo mylėtis, jam nepasakė, jis pats pripažino, kad nukentėjusiosios sutikimas jam iÅ¡ viso nebuvo svarbus, pats bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio jis tiesiog pajuto lytinį potraukį, nuėjo į kambarį, kuriame gulėjo R. U., jÄ nurengė ir pradėjo su ja lytiÅ¡kai santykiauti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo

teisėjo nuteistasis parodė, kad tuo metu jis netgi iš viso negalvojo, ar R. U. sutinka su juo santykiauti, ar nesutinka. Kad lytinis

santykiavimas vyko prieÅ¡ nukentėjusiosios valiÄ , patvirtina ir kitos aplinkybės. Tuo metu R. U. buvo 71 metų, o A. V. tik

22 metų amžiaus, todėl savo noru santykiauti su tiek ženkliai jaunesniu nuteistuoju nukentėjusioji negalėjo jau vien dėl jų amžiaus skirtumo. TokiÄ ` pačiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina dar ir ta aplinkybė, kad R. U. į savo namus buvo priėmęs gyventi A. V. tėvas J. V., kuris tuo metu tik trumpam buvo išėjęs į laukÄ , taigi savo noru lytiÅ¡kai santykiauti su J. V. sÅ«numi R.

U. negalėjo ir dėl Å¡ios priežasties. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad R. U. tariamai pati pasikvietė jį į lovÄ , jau buvo paneigti, nes viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pats A. V. nurodė visai kitokias aplinkybes. IÅ¡ jo paties parodymų matosi, kad R. U. nei žodžiu, nei kokiais nors savo veiksmais noro ar bent sutikimo lytiÅ¡kai santykiauti su nuteistuoju nebuvo parodžiusi. TÄ dienÄ tėvas ir sÅ«nus Visockiai ir R. U. kartu girtavo, R. U. nuo alkoholio stipriai apsvaigo ir bÅ«dama girta atsigulė į lovÄ miegoti. Tuo tarpu nuteistasis A. V. į tÄ patį kambarį nuėjo savo iniciatyva, iÅ¡ karto numovė gulinčiai R. U. pėdkelnes, pats pražergė jai kojas ir atliko su nukentėjusiÄ ja lytinį aktÄ , kaip pats pripažino, net negalvodamas apie nukentėjusiosios sutikimÄ ar nesutikimÄ . Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad lytinio akto A. V. nebaigė, nes iÅ¡sigando į namus sugrįžtančio savo tėvo, todėl paliko R. U. tebegulinčiÄ lovoje ir jÄ užklojo. Teisme nuteistasis parodė, jog taip pasielgė nenorėdamas, kad tėvas pamatytų jį ir R. U. lytiÅ¡kai santykiaujančius. Tačiau toks nuteistojo elgesys leidžia padaryti iÅ¡vadÄ , jog A.

V. suvokė ne tik tai, kad pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiÅ¡ka bÅ«kle, bet ir tai, kad lytiÅ¡kai su ja santykiavo prieÅ¡ nukentėjusiosios valiÄ .

Aptartų aplinkybių visuma paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina teismo iÅ¡vadų pagrįstumÄ . Teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti įrodymai patvirtina, kad A.

V. nuosprendyje iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis padarė veikÄ , turinčiÄ išžaginimo požymius, todėl pagal šį kaltinimÄ priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį nėra pagrindo. Tačiau nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies, nes nuosprendžio dalis dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d. naikinama dėl kitų priežasčių. BK 149 str. 5 d. nurodyta, kad už Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytÄ veikÄ asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimas, ar prokuroro reikalavimas.

Kai nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, baudžiamasis procesas nutraukiamas remiantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., pagal kurį dėl šios aplinkybės baudžiamasis procesas yra negalimas, toks procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Iš šios bylos matosi, kad būtent dėl nurodytos aplinkybės baudžiamasis procesas dėl R. U. išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. negalėjo būti pradėtas, o pradėtas toks procesas turėjo būti nutrauktas.

Pati nukentėjusioji R. U. buvo nužudyta, skundžiamu nuosprendžiu kaltu dėl jos nužudymo pripažintas A. V., todėl pati nukentėjusioji dėl išžaginimo skundo nepareiškė ir baudžiamojo proceso neinicijavo. Dėl to nebuvo gautas ir joks nukentėjusiosios teisėto atstovo pareiškimas. Nukentėjusiuoju šioje byloje buvo pripažintas tik nužudytojo J. V. giminaitis J. K., kuris jokių pareiškimų viso proceso metu nepareiškė. Nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo galėjo būti pradėtas prokuroro reikalavimu BPK 167 str. 2 d., 3 d. nustatyta tvarka, tačiau tokio reikalavimo byloje taip pat nėra.

BPK 167 str. 2 d. numatyta, kad jeigu Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (taip pat ir nusikalstama veika, numatyta BK 149 str. 1 d.) turi visuomeninę reikÅ¡mę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimo, ikiteisminis tyrimas dėl Å¡ių veikų privalo bÅ«ti pradėtas prokuroro reikalavimu. BPK 167 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundÄ ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimÄ , ar prokuroro reikalavimÄ , požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamÄ skundÄ , pareiÅ¡kimÄ ar reikalavimÄ .

Kokia forma toks prokuroro reikalavimas turi bÅ«ti pareikÅ¡tas, Baudžiamojo proceso kodekse konkrečiai nenurodoma, tačiau pagal galiojančiÄ ikiteisminio tyrimo ir teisminę praktikÄ ikiteisminis tyrimas tokiais atvejais pradedamas prokuroro nutarimu, reikalavimu arba kitokio pavadinimo raÅ¡ytiniu dokumentu, kuriame iÅ¡dėstomas pats sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimÄ , nurodoma, dėl kokių nusikalstamų veikų ir pagal kokį baudžiamÄ jį įstatymÄ tas tyrimas pradedamas, kokiai ikiteisminio tyrimo įstaigai Å¡is tyrimas pavedamas atlikti ir pan.

IÅ¡nagrinėjus A. V. baudžiamÄ jÄ bylÄ kolegija nustatė, kad pradėti ikiteisminį tyrimÄ pagal BK 149 str. 1 d. dėl R. U. išžaginimo prokuroras nepareiÅ¡kė jokios formos ne tik raÅ¡tiÅ¡ko, tačiau net ir žodinio reikalavimo. IÅ¡ bylos matosi, kad joje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 129 str.

2 d. 5 p. tyrėjo praneÅ¡imu. Prokuroras šį ikiteisminį tyrimÄ pavedė atlikti Prienų rajono PK. Ä®tariamojo apklausos metu A. V. parodžius

apie tai, kad prieÅ¡ nužudydamas du žmones jis dar ir lytiÅ¡kai santykiavo su R. U., tyrėjas įteikė A. V. praneÅ¡imÄ

apie įtarimÄ ne tik pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p., bet ir pagal BK 149 str.

1 d., tačiau prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimÄ dėl išžaginimo nei tuo metu, nei vėliau nebuvo pareikÅ¡tas. Jau po to, kai A.

V. buvo praneÅ¡ta apie įtarimÄ pagal BK 149 str. 1 d. prokuroras kelis kartus pareiÅ¡kimais kreipėsi į teismÄ dėl A. V. suėmimo termino pratęsimo, byloje buvo suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas, tačiau nors Å¡iuose procesiniuose dokumentuose BK 149 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika jau nurodyta, pats prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimÄ dėl išžaginimo ir Å¡iuose dokumentuose neiÅ¡dėstytas. IÅ¡ bylos matosi, kad sprendžiant klausimÄ dėl kardomosios priemonės taikymo ir jau vėliau vykusio teisminio nagrinėjimo metu prokuroras tokio reikalavimo nepareiÅ¡kė net ir

žodine forma. Tai reiškia, kad dėl R. U. išžaginimo negavus nei nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo,

ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 str. 1 d. negalėjo būti pradėtas, o jau pradėtas procesas turėjo būti nutrauktas esant aplinkybei, numatytai BPK 3 str.

1 d. 6 p., dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. IÅ¡ bylos matosi, kad tos pačios klaidos neiÅ¡taisė ir bylÄ teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėjęs ir nuosprendį priėmęs teismas, nuosprendyje BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatytos aplinkybės klausimas iÅ¡ viso nebuvo aptartas. Nustačius Å¡iÄ aplinkybę bylÄ parengiant nagrinėti teisme arba Å¡iai aplinkybei paaiÅ¡kėjus teisiamajame posėdyje, teismas, vadovaujantis BPK 235 str. 1 d. arba 254 str. 4 d., bylÄ pagal BK 149 str. 1 d. turėjo nutraukti teismo nutartimi, tačiau to nepadaręs teismas pagal BK 149 str. 1 d. priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Å iuo atveju teismas pažeidė BPK 3 str. 1 d. 6 p. reikalavimus, o pripažinęs A.

V. kaltu ir nuteisęs jį pagal BK 149 str. 1 d., tuo pačiu dar ir netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatytÄ aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, nustačius bylÄ pagal nuteistojo

apeliacinį skundÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 1 d.,

naikinama, o baudžiamoji byla dėl R. U. išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. nutraukiama (BPK 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.).

Nuteistojo A. V. kaltė nužudžius savo tėvÄ J. V. ir R. U. įrodyta paties nuteistojo ir liudytojų parodymais, įvykio vietos ir daiktų apžiÅ«rų protokolais, specialistų iÅ¡vadomis ir kitais teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais ir nuosprendyje iÅ¡dėstytais bei aptartais įrodymais. Apeliaciniame skunde pats nuteistasis nurodo, kad savo tėvÄ J.

V. ir R. U. tikrai nužudė suduodamas jiems smÅ«gius kirviu ir dėl to prisipažįsta kaltu. Tačiau apeliantas skunde taip pat nurodo, kad prieÅ¡ Å¡io nusikaltimo padarymÄ tarp jo ir tėvo kilo konfliktas, kurio metu tėvas jį sumušė, o jam padaryti sužalojimai buvo nustatyti medicininės apžiÅ«ros metu. Å iuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti, neatitinkantys bylos aplinkybių ir paneigti teisme iÅ¡nagrinėtais įrodymais: specialisto iÅ¡vada ir paties nuteistojo parodymais. Byloje

nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 8 d. nužudęs J. V. ir R. U., nuteistasis apie padarytÄ nusikaltimÄ pats policijai

ar kitiems asmenims nepranešė ir buvo sulaikytas tik 2008 m. lapkričio 15 d., lapkričio 16 d. jį apžiūrėjo teismo medicinos ekspertas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad A. V. kūne rasta poodinė kraujosruva nugaros srityje, odos nubrozdinimai dešinio riešo ir dešinės plaštakos srityse ir daugybiniai randai kairio žasto ir kairio dilbio srityse. Randai kairio žasto ir kairio dilbio srityse susidarė sugijus žaizdoms, padarytoms prieš 1-2 metus ar anksčiau, tuo tarpu poodinė kraujosruva nugaros srityje padaryta prieš 1-2

paras iki tiriamojo apžiūros. Tai reiškia, kad išvardinti sužalojimai A. V. buvo padaryti arba prieš, arba jau po jo nurodomo su

jo tėvu 2008 m. lapkričio 8 d. įvykusio konflikto. Tėvas nuteistajam šių sužalojimų negalėjo padaryti. Vieninteliai sužalojimai, kurie A.

V. galėjo bÅ«ti padaryti prieÅ¡ 7-10 parų iki apžiÅ«ros, įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, yra odos nubrozdinimai deÅ¡inio rieÅ¡o ir deÅ¡inės plaÅ¡takos srityse. Specialisto iÅ¡vadoje taip pat nurodyta, kad Å¡ie odos nubrozdinimai padaryti kietais bukais daiktais 4 ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Nors Å¡ie sužalojimai A. V. galėjo bÅ«ti padaryti ir 2008 m. lapkričio 8 d., apelianto versijÄ , kad tuos sužalojimus nuteistajam padarė jo tėvas, motyvuotai ir pagrįstai jau atmetė pirmosios instancijos teismas. TokiÄ

galimybę paneigia ir paties A. V. parodymai. Teisme A. V. parodė, kad tarp jo ir tėvo didelių pykčių nebuvo, jie

tik kartais apsipykdavo kai kartu girtaudavo. 2008 m. lapkričio 8 d., po to, kai jis turėjo lytinių santykių su R. U., o jo tėvas iÅ¡ lauko grįžo į namų vidų, jie su tėvu toliau dviese gėrė alų. Tai truko apie valandÄ laiko, abu jau buvo labai girti ir tada susipyko. Jis klausė tėvo, kodėl Å¡is girtauja ir gyvena apsileidęs, netvarko namų, o Å¡is jam atsakė, kad „jis jam neaiÅ¡kintų“ ir kad jis ne jo vaikas. Besiginčijant jie stovėjo, tėvas jį pastÅ«mė ir jis atsitrenkė į virtuvės durų staktÄ . Pamatęs koridoriuje padėtÄ

kirvį, paėmė jį, galvojo, kad tėvas jį puls, todėl smogė tėvui tuo kirviu į galvÄ . SmÅ«gį sudavė nežiÅ«rėdamas kirvio pentimi iÅ¡ virÅ¡aus. Po smÅ«gio sudavimo

tėvas pargriuvo ant nugaros, matėsi kraujas, tada jis jį peržengė ir nuėjo į kambarį, kuriame miegojo R. U.. Ten nusinešė ir kirvį, kad jo nepaimtų tėvas. Jis parÅ«kė, o tada į kambarį atėjo ir tėvas, buvo kruvinas, keikėsi ir ėjo į jo pusę. Tada jis vėl paėmė kirvį ir vėl juo sudavė tėvui aÅ¡menimis, taikė jam į Å¡onÄ . Tėvas rėkė, todėl po to dar kartÄ smogė jam kirviu į galvÄ , tada jis nugriuvo. Tuo metu R. U. pradėjo rėkti, Å¡auktis pagalbos, jis nuėjo prie lovos ir smogė kirvio pentimi jai į galvÄ . Po Å¡io smÅ«gio R. U. dar judėjo, todėl smogė jai

dar kartÄ . Po to numetė kirvį prie gulinčio tėvo ir išėjo iÅ¡ namų. A. V. dar parodė, kad tėvui ir R. U. smÅ«gius

sudavė tik kirviu, bet smūgių skaičiaus neprisimena. Neatmeta galimybės, kad tėvui dar ir spyrė koja. Viskas įvyko dėl girtumo, nes blaivas jis taip nebūtų pasielgęs. Tokias

pačias įvykių aplinkybes A. V. buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tos apklausos metu jis parodė, kad žodinio konflikto metu tėvas jį pastūmė ir ėjo į jo pusę, kodėl ėjo į jo pusę, jis nežino. Matėsi, kad tėvas buvo supykęs, tačiau rankose

nieko neturėjo. Atmesti nuteistojo parodymus apie patį jo konflikto su savo tėvu faktÄ teismas neturėjo pagrindo, todėl ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodyta, kad

A. V. savo tėvÄ nužudė tarpusavio konflikto metu. Tačiau nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad tėvas nuteistÄ jį sumušė ir padarė jam sužalojimus, jau aptarti įrodymai paneigia. Jau buvo nurodyta, kad, remiantis specialisto iÅ¡vada, nusikaltimo įvykio dienÄ (2008 m. lapkričio

8 d.) A. V. galėjo bÅ«ti padaryti tik nežymiu sveikatos sutrikdymu įvertinti odos nubrozdinimai deÅ¡inio rieÅ¡o ir deÅ¡inės plaÅ¡takos srityse. Tačiau įvertinant Å¡ių sužalojimų pobÅ«dį ir lokalizacijÄ , labai mažai tikėtina, kad jie A. V. buvo padaryti jo nurodomu bÅ«du, t. y. nuo tėvo pastÅ«mimo atsitrenkiant į durų staktÄ . Specialisto iÅ¡vadoje taip pat nurodyta, kad Å¡ie sužalojimai nuteistajam buvo padaryti kietais bukais daiktais 4 ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Tuo tarpu pats nuteistasis parodė, kad konflikto metu tėvas jį pastÅ«mė tik vienÄ kartÄ , jis atsitrenkė į durų staktÄ , o daugiau tėvas jokių smÅ«gių nesudavė. Tai reiÅ¡kia, kad paties apelianto parodymuose nurodomu bÅ«du didžioji odos nubrozdinimų dalis jam iÅ¡

viso negalėjo būti padaryta, o tie sužalojimai jam padaryti ne konflikto su tėvu metu, o kitomis aplinkybėmis. Be to, apklausų metu ir pats nuteistasis apie jokius tėvo jam

padarytus sužalojimus nieko nebuvo parodęs, o pirmÄ kartÄ apie tai nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Paties nuteistojo parodymai leidžia taip pat padaryti iÅ¡vadÄ , kad ir žodinio konflikto tarp nuteistojo ir jo tėvo kilimui iÅ¡ tikrųjų nebuvo jokios svarbios priežasties, be to, šį žodinį konfliktÄ pradėjo ne A. V. tėvas, o pats nuteistasis. Teisme nuteistasis parodė, kad girtaujant ir jau stipriai apsvaigus nuo alkoholio, bÅ«tent jis pirmasis pradėjo priekaiÅ¡tauti savo tėvui dėl to, kad Å¡is girtauja, gyvena apsileidęs ir netvarko savo namų. Vertinant Å¡iuos A. V. parodymus

apie žodinio konflikto kilimo priežastis, pažymėtina, kad priekaištauti savo tėvui dėl netinkamo gyvenimo būdo bei girtavimo nuteistasis neturėjo jokio pagrindo įvertinant

tai, kad jis pats tuo metu buvo apsigyvenęs tėvo namuose, pats piktnaudžiavo alkoholiu ir pats parodė, kad iki nužudymų padarymo girtavo be perstojo net keletÄ dienų. Ä®vertinant tas pačias aplinkybes nuteistojo tėvo J. V. žodinė reakcija į sÅ«naus priekaiÅ¡tus ir netgi sÅ«naus pastÅ«mimas ranka vertintini atsaku, adekvačiu paties nuteistojo veiksmams. Aptartos bylos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, o nuteistojo versijos apie konflikto eigÄ ir apie tėvo prieÅ¡ jį tariamai panaudotÄ smurtÄ bei padarytus sužalojimus vertintinos tik nuteistojo bandymu palengvinti savo padėtį tikintis Å¡velnesnės

bausmės. Teisme nuteistasis parodė, kad smūgius kirviu savo tėvui sudavė po to, kai šis, jį pastūmęs, ėjo į jo pusę ir jis pamanė, kad tėvas jį puls. Taip pat

parodė, kad smogė tėvui į galvÄ kirviu nuo jo gindamasis.  Šios nuteistojo versijos jau buvo iÅ¡nagrinėtos ir motyvuotai bei pagrįstai atmestos skundžiamame nuosprendyje. Nuteistasis pats parodė, kad po pastÅ«mimo tėvas jam jokių smÅ«gių nesudavė ir net nebandė suduoti, rankose neturėjo jokių įrankių ir daiktų.

Nepaisant to nuteistajam atrodė, kad tėvas jį gali pulti ir todėl jis smogė tėvui kirviu į galvÄ . Pažymėtina, kad pasiimti to kirvio nuteistasis dar ir specialiai ėjo į namo

koridorių. Jau po smūgių kirviu sudavimo, jau būdamas sužalotas, kitame

kambaryje tėvas vėl ėjo į nuteistojo pusę ir Å¡is vėl sudavė tėvui smÅ«gius kirviu. BK 28 str. numato asmens teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Asmuo neatsako pagal BK,

jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tokiais atvejais pavojingas kėsinimasis turi bÅ«ti realus, t. y. turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotoje. Be to, pavojingas kėsinimasis turi bÅ«ti ir akivaizdus, t. y. yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Ä®vertinus Å¡ios bylos aplinkybes, taip pat paties nuteistojo A. V. parodymus, kilus žodiniam konfliktui tarp nuteistojo ir jo tėvo, jokio nei realaus, nei akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, dėl kurio bÅ«tų kilusi grėsmė nuteistojo gyvybei ar sveikatai, nebuvo, nuteistojo tėvas prieÅ¡ savo sÅ«nų smurto nepanaudojo ir nesikėsino to padaryti, todėl nuteistojo veiksmai suduodant tėvui smÅ«gius kirviu negali bÅ«ti vertinami nei bÅ«tinÄ ja gintimi, nei bÅ«tinosios ginties ribų peržengimu. Nėra jokio pagrindo nusikalstamÄ veikÄ vertinti ir nužudymu labai susijaudinus (BK 130

str.), nes jokių neteisėtų ar itin įžeidžiančių nuteistÄ jį veiksmų jo tėvas J. V. taip pat neatliko. Teisme A. V. parodė,

kad dėl girtumo tuo metu nesuprato, kÄ daro, tačiau visas abejones dėl jo psichikos bÅ«klės paneigė nuteistajam paskirtos stacionarios teismo

psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados. Jose nurodyta, kad A. V. yra praktiškai psichiškai sveikas, nusikalstamų veikų

padarymo metu galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

A. V. nusikalstamÄ veikÄ teismas įvertino ir kvalifikavo teisingai. Nors nuteistasis nurodo, kad visų suduotų smÅ«gių neprisimena, teismas pagrįstai rėmėsi specialistų iÅ¡vadomis ir pripažino įrodytu, kad nuosprendyje iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis A. V. sudavė savo tėvui J. V. smÅ«gius kirviu, rankomis, kojomis, o po to lovoje gulėjusiai R. U. pradėjus Å¡auktis pagalbos, jai taip pat sudavė smÅ«gius kirviu į galvÄ ir tokiu bÅ«du abu nukentėjusiuosius nužudė. Tai, kad panaudodamas smurtÄ nuteistasis panaudojo kirvį, sudavė juo abiem nukentėjusiesiems smÅ«gius į galvas, rodo, kad A. V. suprato, kad savo veika kėsinasi į kitų žmonių gyvybes, numatė, kad gali atimti jiems gyvybę ir norėjo jÄ atimti. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad abu

nukentėjusiuosius nuteistasis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis J. V. ir R. U. nužudė vienÄ po kito

tuo pačiu metu, o nužudytasis J. V. buvo nuteistojo tėvas pagal kilmę. Todėl teismas pagrįstai nustatė du nužudymÄ kvalifikuojančius

požymius – savo artimo giminaičio ir dviejų žmonių nužudymÄ , o Å¡iÄ A. V. nusikalstamÄ veikÄ teisingai kvalifikavo pagal BK 129

str. 2 d. 3 p., 5 p.

Nuteistojo praÅ¡ymas suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę taip pat iÅ¡ dalies tenkinamas. Skunde apeliantas praÅ¡o suÅ¡velninti jam paskirtÄ

19 metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra galutinė subendrinta bausmė, kuriÄ teismas nuteistajam paskyrė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinęs bausmes, paskirtas pagal BK 149 str. 1 d. ir pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. Skundžiamas nuosprendis dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d. yra neteisėtas, nepagrįstas ir Å¡ioje dalyje dėl jau aptartų aplinkybių naikinamas. Tačiau nepagrįstas nuteisimas pagal BK

149 str. 1 d. tuo pačiu nulėmė ir netinkamÄ baudžiamojo įstatymo pritaikymÄ (BK

63 str.) paskiriant nuteistajam galutinę subendrintÄ bausmę, taip pat nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimÄ . Todėl Å¡ioje dalyje nuosprendis keičiamas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo pagal BK

149 str. 1 d., taip pat naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrinto dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 19 metų.

Tuo tarpu pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. A. V. paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo, nes ši bausmė paskirta laikantis BK 41 str. 2 d. nuostatų dėl bausmės paskirties ir BK

54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A.

V. nurodo, kad dėl dviejų žmonių nužudymo prisipažino kaltu, dėl padaryto nusikaltimo nuoÅ¡irdžiai gailisi, yra jauno amžiaus, turi mažametę dukrÄ , o jo ankstesni teistumai jau yra iÅ¡nykę. IÅ¡ nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę į daugelį apelianto nurodytų aplinkybių jau buvo atsižvelgta. A.

V. prisipažinimÄ padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir jo nuoÅ¡irdų gailėjimÄ si teismas jau pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau pagrįstai buvo pripažinta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., nes nusikaltimÄ nuteistasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir Å¡i aplinkybė turėjo įtakos

nusikalstamos veikos padarymui. Tai pripažįsta pats nuteistasis A. V.. Vertinant atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios

aplinkybių reikšmę, lengvinanti aplinkybė sunkinančios nenusveria, nes bylos aplinkybės rodo, kad A. V. apsvaigimas nuo alkoholio ne tik turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bet ir buvo pagrindine to nusikaltimo padarymo priežastimi. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str.

2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Buvo atsižvelgta į tai, kad liudytojai ir nukentėjusysis A. V. charakterizavo patenkinamai, į tai, kad nors A. V. dar bÅ«damas nepilnametis buvo teistas, tačiau jo teistumai jau iÅ¡nykę. Teismas nuosprendyje netgi konstatavo, kad A. V. yra neteistas. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad vaikystėje jam labai trÅ«ko tėvų ir ypač tėvo dėmesio, kad dažnai eidavo pas savo tėvÄ Ä¯ svečius ir Å¡is jį įtraukė į girtavimÄ . Nurodo ir apie tai, kad yra jauno amžiaus ir turi mažametę dukrÄ . Kolegijos nuomone, su Å¡iais apelianto argumentais galima sutikti tik iÅ¡ dalies, be to, nurodytų aplinkybių nepakanka tam, kad dėl jų bÅ«tų pagrindas Å¡velninti paskirtÄ bausmę. Nuteistasis iÅ¡ tikrųjų yra jauno amžiaus, tačiau nusikalto jau bÅ«damas pilnametis ir skiriant bausmę teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Galima sutikti su tuo, kad vaikystėje ir paauglystėje nuteistajam trÅ«ko iÅ¡siskyrusių tėvų dėmesio, tačiau apelianto argumentai apie tai, kad jo tėvas įtraukė jį į girtavimÄ ir bÅ«tent dėl to jis padarė labai sunkų nusikaltimÄ , yra nepagrįsti. Nuteistasis pats pripažįsta,

kad piktnaudžiavo alkoholiu ir jį vartojo ne tik kartu su savo tėvu, tuo tarpu savo tėvÄ J. V. ir R. U. jis nužudė

gyvendamas bÅ«tent tėvo namuose. Teisme nuteistasis netgi parodė, kad į namus pas tėvÄ eidavo ne jo aplankyti, o eidavo ten gerti. Nors nuteistasis turi mažametę dukrÄ , tačiau iÅ¡ bylos matosi, kad savo vaiko auklėjimu ir jo iÅ¡laikymu jis rÅ«pinasi tik minimaliai. Teisme liudytoja apklausta nuteistojo vaiko motina A. D. A. V. charakterizavo pakankamai gerai, tačiau ir ji parodė, kad su A. V. iÅ¡siskyrė dėl jo girtavimo. IÅ¡ bylos matosi, kad ilgÄ laikÄ nuteistasis savo vaiku nesirÅ«pino iÅ¡ viso, nes nuolat vartojo alkoholį ir tuo tikslu netgi persikėlė gyventi pas savo tėvÄ .

IÅ¡ nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę už kvalifikuotÄ nužudymÄ teismas pagrįstai atsižvelgė ir į Å¡io padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Nuteistasis nužudė du žmones, tarp jų ir savo tėvÄ . Å io nusikaltimo pasekmės jau neatstatomos ir jos padarė ypatingÄ Å¾alÄ visuomenei. Taip pat nustatyta, kad abu nukentėjusiuosius nuteistasis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, panaudodamas kirvį. Nors ir buvo nustatyta, kad abu nukentėjusiuosius A. V. nužudė konflikto su savo tėvu metu, tačiau Å¡iame nuosprendyje jau buvo aptarta, kad nurodytas konfliktas buvo kilęs dėl mažareikÅ¡mės priežasties, didžiausiÄ Ä¯takÄ jo kilimui turėjo nuteistojo ir jo tėvo girtumas.

Tuo tarpu kitÄ asmenį R. U. nuteistasis, suduodamas smÅ«gius kirviu į galvÄ , nužudė faktiÅ¡kai be jokios priežasties ir tik dėl to, kad Å¡i nukentėjusioji, matydama, kaip A. V. kirviu žudo savo tėvÄ , pati garsiai pradėjo Å¡auktis pagalbos. Visos Å¡ios aplinkybės parodo ir A. V. padaryto nusikaltimo, ir jo asmenybės padidintÄ pavojingumÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str., arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus, skiriant kaltinamajam terminuotÄ laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų bÅ«ti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Teismas nustatė po vienÄ A. V. atsakomybę lengvinančiÄ ir sunkinančiÄ aplinkybę, tačiau pripažino jį kaltu pagal du BK 129str. 2 d. punktus ir paskyrė 17 metų laisvės atėmimo bausmę. Å i bausmė savo dydžiu didesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį, tačiau nėra visai artima sankcijos virÅ¡utinei ribai. Ä®vertinant visas jau aptartas bausmės

skyrimui reikšmės turėjusias aplinkybes, pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. A. V. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per

griežta ir jÄ Å¡velninti pagrindo nėra. Skunde apeliantas dar nurodo, kad dalį bausmės jis faktiÅ¡kai jau yra atlikęs, tačiau iÅ¡ nuosprendžio matosi, kad vadovaujantis BK 66 str., nuteistojo A. V. kardomojo kalinimo (suėmimo) laikÄ teismas jau įskaitė į jam paskirtÄ bausmę.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 2 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK

149 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams, - panaikinti.

BaudžiamÄ jÄ bylÄ dėl R. U. išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. nutraukti esant aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas – nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesÄ (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A.

V. paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK

63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų.

Nuteistajam A. V. pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. paskirtos bausmės laisvės atėmimo 17 (septyniolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose, ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos

pirmininkas                                                                          Linas Šiukšta

Teisėjai                                                                                               Valdimaras

Bavėjanas

                                                                                                           Kęstutis

Jucys