2021-10-20 Nr. AB-21714-3-64-3-00769-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-711-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00769-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 271 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 balandžio 15 d. iki 2019 m. spalio 17 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ant langų buvo dvigubos grotos, kas mažino natūralų apšvietimą, dėl ko jam nuolat perštėjo ir ašarojo akys, ventiliaciją kameroje. Tualetai kameroje nebuvo izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sienelės aukštis buvo apie 1,5 m. Esant tualete, jis buvo stebimas ne tik kitų asmenų, esančių kameroje, bet ir per stebėjimo akutę, todėl buvo pažeistas privatumas. Buvo suteikta galimybė pasivaikščioti lauke tik vieną valandą per parą. Viso buvimo Šiaulių TI metu jam nebuvo išduodamos higienos priemonės. Kameroje nebuvo laikrodžio, radijo imtuvo, jis negavo naujų laikraščių ir žurnalų, aktualių leidinių teisės klausimais. Be to, negalėjo gauti tinkamo darbo, neturėjo jokio užimtumo, jam nebuvo užtikrinta religijos laisvė, nors ne kartą raštu kreipėsi dėl nuvedimo į koplyčią. Viso kalinimo metu buvo laikomas perpildytose kamerose. Dėl to jautė depresiją, miego sutrikimus, nervinę įtampą, pažeminimą, bejėgiškumą, apatiją, pyktį, priklausomybę nuo kitų asmenų, pablogėjo socialiniai ryšiai su artimaisiais ir draugais bei kitais nuteistaisiais, jautė gėdą, ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. spalio 17 d. buvo laikomas kamerose Nr. 9, 6, 43 kartu su 1–6 asmenimis ir jam tekdavo nuo 3,67 kv. m iki 16,3 kv. m gyvenamojo ploto. Nustatant pareiškėjui tenkančią ploto normą baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas nevertinamas. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, sienų aukštis didesnis nei 1,5 m, įėjimai atitverti durimis ar stora užuolaida, sanitarinio mazgo vidaus nei iš kameros, nei pro stebėjimo akutę matyti neįmanoma. Kvapų parametrų jokie teisės aktai nereglamentuoja. Langai tardymo izoliatoriuje įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, jie visiškai netrukdo oro srautui, tarp grotų yra pakankamas tarpas. Iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kas užtikrina tinkamą ventiliaciją. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu buvo atliktas patikrinimas ir 2019 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 43 apšvieta tinkama, šviestuvai tvarkingi, kamerą vėdinti per langus galima. Skundų nei Šiaulių TI, nei kitur dėl sąlygų kameroje gauta nebuvo. Pasivaikščiojimai ir užimtumo programos organizuojamos teisės aktų numatyta tvarka, Šiaulių TI nėra galimybės suteikti darbo vietas suimtiesiems, dirba tik Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji, kurie pareiškė norą atlikti bausmę Šiaulių TI. Higienos priemonės pareiškėjui išduotos buvo, dušo patalpose yra įrengtos skysto muilo talpos, kuriomis gali naudotis visi dušu besinaudojantys asmenys. Sieninių laikrodžių ir radijo imtuvų įrengimas kamerose teisės aktais nenumatytas, asmenys šiuos daiktus gali įsigyti patys. Su vidine Šiaulių TI tvarka asmenys yra supažindinami, pageidaudami susipažinti su kitais teisės aktais, jie turi galimybę pateikti prašymą. Dėl nuvedimo į koplyčią pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. biržėlio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, įtvirtinančiomis valstybės atsakomybės sąlygas, vertino atsakovo atstovo pateiktą 2020 m. gegužės 16 d. pažymą Nr. 60-13703 „Dėl A. J.“, iš kurios nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. spalio 17 d. kamerose Nr. 9, 6, 43, kameroje buvo po 1–6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 16,26 kv. m kameros ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, iš viso 186 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytos ploto normos – 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, o kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus Įsakymo Nr. V-124 nuostatos vertinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio ploto ir kamerų perpildymo.

7. Teismas vertino sanitarinių mazgų įrengimą, įėjimo atskirimą nuo gyvenamojo kameros ploto durimis ar užuolaida. Baldų pertekliaus kamerose nenustatė.

8. Teismas vertino Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikus, iš kurių nustatė, jog asmenys, buvę nurodytu laikotarpiu kameroje, kur buvo laikomas ir pareiškėjas, užimtumo programose dalyvavo.

9. Teismas iš Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2020 m. gegužės 18 d. pažymos Nr. 61-1146 „Dėl A. J.“ nustatė, kad nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. spalio 17 d. pareiškėjas nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl skunde nurodytų aplinkybių.

10. Teismas iš Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis Asmeninės sąskaitos Nr. 6692 nustatė, kad atvykus į Šiaulių TI pareiškėjas buvo aprūpintas patalyne ir higienos priemonėmis (muilu), vėliau prašymų dėl higienos priemonių suteikimo neteikė.

11. Teismas nurodė, kad pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 tvarką suimtiesiems užtikrinamas dviejų valandų pasivaikščiojimas gryname ore per parą ir pagal 2019 m. birželio 06 d. įsakymu Nr. 1/01-149 patvirtintą tvarką suimtiesiems užtikrinamas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore per parą (nerūkantiems suteikiama papildoma valanda). Duomenų, jog šie įsakymai nebuvo vykdomi, nepateikta, pareiškėjas tik nurodo, jog vienos valandos jam buvo per mažai.

12. Teismas nurodė, kad pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. birželio 09 d. įsakymu Nr. 1/01-134 tvarką asmenys supažindinami su teisės aktais, reguliuojančiais laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas, suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir atsakomybę.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas (toliau – ir NVSC) atliko patikrinimą dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2019 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 43 apšvieta atitinka reikalavimus, šviestuvai tvarkingi, kamerą vėdinti per langą galima.

14. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo sveikatos istorija, nenustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių TI gydytojus dėl susirgimų ar psichikos sutrikimų nesikreipė.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normoje HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytais reikalavimais, pažymėjo, jog pateikti įrodymai, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kas nustatyta ir patikrinimo kameroje Nr. 43 metu, bei angas sienoje. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi, tokiu būdu, mechaninės ventiliacijos įrengimas nėra galimas. Ventiliacija užtikrinama per langą bei angas sienose, nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

16. Teismas atkreipė dėmesį, jog nėra pateikta įrodymų, kad ir kitose kamerose apšvietimas buvo tinkamas bei nėra pateikta įrodymų, jog ir esant vėsiam orui galima pakankamai išvėdinti kameras per langus, todėl šias abejones traktavo pareiškėjo naudai.

17. Teismas pareiškėjo argumentus dėl pažeisto privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais vertino kaip abstrakčius. Iš Šiaulių TI San. mazgų zonų kamerose lentelės nustatė, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 2 m 25 cm aukščio (pareiškėjas be jokių įrodymų teigia, jog sienelės aukštis tik 1,5 m), iš pateiktų fotonuotraukų teismas taip pat nustatė, jog įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis ar užuolaida, paties pareiškėjo ūgis yra mažesnis, nei sanitarinio mazgo sienelių, 186 cm, stebėti, kas vyksta sanitarinio mazgo viduje, nei iš kameros, nei iš stebėjimo akutės pusės, kaip matyti iš esamų nuotraukų, galimybės nėra, todėl privatumo pažeidimas nekonstatuotinas.

18. Teismas nurodė, kad pasivaikščiojimai Šiaulių TI buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis numato, jog suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą praleisti gryname ore. Ši teisė Šiaulių TI direktoriaus įsakymais buvo užtikrinta, pareiškėjas pripažįsta, jog ji buvo vykdoma.

19. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas dalyvavo užimtumo programose patvirtina Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 1/01-88, o pareigos užtikrinti darbą asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuje, teisės aktai nenumato. Suėmimo vykdymo įstatymas tik numato tvarka, kuria suimtieji gali pasinaudoti, norėdami dirbti, jei tokia galimybė yra, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog tokia galimybė buvo, ir jis dėl atsakovo veiksmų negalėjo ja pasinaudoti. Šiaulių TI nurodė, jog tokios galimybės nebuvo.

20. Teismas, vertindamas skundo argumentus, kad kameroje nebuvo sieninio laikrodžio, radijo imtuvo, nebuvo pateikiami nauji laikraščiai ir žurnalai, pastebėjo, jog pareiškėjas nenurodo, kokius teisės aktus pažeidė atsakovas, neįrengdamas kamerose sieninių laikrodžių, radijo imtuvų, nepateikdamas pareiškėjui naujų laikraščių ir žurnalų. Pažymėjo, jog šiuo metu galiojantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas nenumato nei radijo imtuvo, nei sieninio laikrodžio kamerose, šiuos daiktus tokie asmenys gali įsigyti patys. Taip pat jokie teisės aktai nenumato pareigos atsakovui aprūpinti asmenis, laikomus tardymo izoliatoriuje, naujais laikraščiais ir žurnalais.

21. Teismas dėl skundo argumento, jog pareiškėjas nebuvo supažindintas su teisės aktais, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodo, jog jis nebuvo supažindintas su konkrečiais teisės aktais, tačiau nenurodo, jog jis nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, teisėmis, pareigomis, draudimais ir atsakomybe. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, jog jis, norėdamas susipažinti su jo nurodytais teisės aktais, kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, ar kad kreipėsi dėl ribotos interneto prieigos suteikimo, ir jam ši galimybė suteikta nebuvo.

22. Teismas atmetė skundo argumentą dėl religijos laisvės neužtikrinimo. Nurodė, jog nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas buvo pateikęs kokius tai prašymus ar skundus, susijusius su religinės laisvės neužtikrinimu, nesant tokių prašymų, atsakovui nekyla pareiga imtis priemonių. Nors pareiškėjas nurodo, jog jis buvo pateikęs prašymus dėl nuvedimo į koplyčią, tačiau to visiškai nedetalizuoja, kaip ir nenurodo, kokių ėmėsi priemonių po to, jei šie jo nurodyti prašymai nebuvo įvykdyti.

23. Teismas nurodė, kad duomenų, jog buvo pateikti pareiškėjo rašytiniai prašymai dėl higienos priemonių išdavimo, nėra. Dalis higienos priemonių pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI išduota buvo, tai pareiškėjas patvirtino savo parašu. Pats pareiškėjas nenurodė, jog jis teikė tokius rašytinius prašymus, kurie nebuvo tinkamai išspręsti, ar kad neturėjo jokių higienos priemonių, atvykęs į Šiaulių TI.

24. Teismas dėl skundo argumentų, kad teismas, spręsdamas bylą, privalo vadovautis tarptautiniais teisės aktais, be kita ko, vadovaudamasis EŽTT išaiškinimais, pažymėjo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise, todėl teismas, spręsdamas bylą pirmiausia privalo vadovautis nacionaline teise.

25. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

26. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

27. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad netinkamos kalinimo sąlygos (galimai nepakankamas apšvietimas ir ventiliacija, abejones traktuojant pareiškėjo naudai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu metu pas gydytojus pareiškėjas nesikreipė), vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, vertino, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus.

III. 28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 271 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, vertindamas skundo argumentus dėl ploto normos, vadovavosi 2020 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. 60-13703, apie kurią pareiškėjui nėra žinoma ir dėl kurios jis negalėjo pateikti savo nuomonės, todėl pripažįstama, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjui tenkančio ploto veikė šališkai. Teismas šiuo aspektu taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą Šiaulių TI 2019 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. 07/01-1960, į kitus skunde nurodytus kriterijus. Pareiškėjas ginčija teismo taikytą minimalaus jam tenkančio ploto apskaičiavimo metodiką, teigdamas, kad ji neatitinka pateiktų EŽTT išaiškinimų.

Be to, pagal EŽTT praktiką vienam asmeniui tenkančio ploto standartas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Pareiškėjo teigimu, teismas vadovavosi fotonuotraukomis ir Šiaulių TI 2019 m. rugsėjo 6 d. pažyma, tačiau apie juos jam nėra žinoma. Vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo suteikimas, atsižvelgiant į tai, kad nerūkantiems asmenims buvo suteikiamas dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimas, yra diskriminacinio pobūdžio. Teismo išvados dėl pareiškėjo dalyvavimo užimtumo programose bei pareiškėjo supažindinimo su teisės aktais ir teismų praktika, nėra patvirtintos įrodymais.

Teismas nustatė higienos normos pažeidimus, tačiau nepagrįstai pažeidimus sumenkino, tik pripažindamas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir nepriteisdamas piniginės kompensacijos. Pareiškėjui, kaip kalinamam asmeniui, taikoma ne tik teismo minėta higienos norma, tačiau ir kiti teisės aktai, kuriuose keliami reikalavimai natūraliam apšvietimui. Todėl teismo argumentai dėl to, kad natūralaus apšvietimo trūkumas gali būti kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu yra nepagrįsti. Kameros vėdinimas per langą negali būti vertinamas kaip pilnavertis vėdinimas.

Skunde nurodytos nuorodos į teisės aktus savaime įrodo akcentuotą privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimą bei kalinimo įstaigos pareigą suteikti pareiškėjui skunde minimas higienos ir kitas priemones. Teismas dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo priėmė šališką sprendimą, nes vadovavosi fotonuotraukomis ir kitais duomenimis, apie kuriuos pareiškėjui nebuvo žinoma. Nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl prašymo buvimo suteikti darbą nėra svarbi, nes pareiškėjui nebuvo žinoma teisė tokį prašymą teikti.

Pareiškėjo teisę į darbą patvirtina tarptautinis teisinis reglamentavimas. Pareiškėjo teigimu, pareiga pateikti įrodymus apie tai, kad pareiškėjas prašymus dėl kalinimo sąlygų neteikė, tenka atsakovui. Pareiškėjui nebuvo žinoma apie galimybę prašyti išduoti higienos priemones. Nepagrįsti teismo argumentai, kad teismas, visų pirma, turi vadovautis nacionaline teise. Teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas savo argumentus turi pagrįsti įrodymais, nes tai nesuderinama su įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis.

Kalinamų asmenų viešai pripažįstami teisių pažeidimai yra pagrindas pripažinti skundo reikalavimo pagrįstumą ir jį tenkinti.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė pagrįstą sprendimą, o subjektyvus pareiškėjo aplinkybių vertinimas nėra pagrindas teigti, kad teismo sprendimas neteisingas. Pagrindo abejoti įrodymų pakankamumu bei patikimumu nėra. Atsakovo atstovas, atkreipdamas dėmesį į įrodinėjimo ypatumus tokio pobūdžio bylose, akcentuoja, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad užimtumas nebuvo vykdomas, tačiau nedetalizavo kada, anot jo, jis nebuvo nuvestas į konkretų užsiėmimą ir dėl kokių priežasčių tai tariamai nebuvo padaryta.

Taip pat nenurodomi nei konkretūs pareigūnai, nei kitos aplinkybės, kurios leistų teigti, kad pareiškėjo teisė į socialinę reabilitaciją ir užimtumą nebuvo įgyvendinta. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į ŠTI administraciją ar kitas įstaigas leidžia teigti, kad jokių pažeidimų, susijusių su užimtumu, nebuvo. Atsakovo atstovas, pritardamas teismo sprendimo motyvams ir išvadoms dėl pareiškėjui tenkančios ploto normos, nurodė, kad į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

Net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentai dėl mechaninės ventiliacijos įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus) ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kadangi jokių duomenų, jog langai būtų netvarkingi ir neatsidarinėtų, nėra, todėl vėdinimas yra galimas ir tinkamas.

Be to, kameros vėdinamos ne tik per kamerose esančius langus, bet ir pro kiekvienoje kameroje esančias angas, kurios išvestos į koridorių. Pareiškėjo nurodomi teisės aktai dėl natūralios apšvietos nagrinėjamu atveju netaikomi. Be to, pareiškėjas yra specifinį statusą turintis asmuo, o jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsakovo atstovas, pritardamas teismo motyvams ir išvadoms dėl galimybių įsidarbinti, akcentuoja, kad pareiškėjo argumentai, jog neturėdamas darbo negalėjo išlaikyti savęs bei padėti savo šeimai, atmestinas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas valstybės yra aprūpinamas maistu, higienos priemonėmis ir kt.

Atsakovo atstovo teigimu, pareiga suimtuosius (nuteistuosius) pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais negali apimti pareigos juos nuodugniai supažindinti su kiekvienu teisės aktu, asmenys gali kreiptis dėl konkrečių klausimų. Apeliaciniame skunde nenurodomi jokie konkretūs argumentai, kuriais būtų grindžiamas tariamai šališkas teismo sprendimas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjas jokių nušalinimų teismui nereiškė.

Taip pat subjektyvus pareiškėjo aplinkybių vertinimas nėra pagrindas teigti, kad teismo sprendimas neteisingas. Pagrindo abejoti įrodymų pakankamumu bei patikimumu nėra. Apeliantas nepatenkintas esančiu teisiniu reglamentavimu, tačiau Šiaulių TI nėra subjektas, galintis spręsti klausimus dėl teisės aktų teisėtumo. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti, o pažeistos teisės pripažinimas, atsakovo atstovo nuomone, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. spalio 17 d., atlyginimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas netinkamos sąlygos (galimai nepakankamas apšvietimas ir ventiliacija, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas šališkai bei pateikia konkrečius argumentus dėl ploto, pasivaikščiojimo trukmės, dalyvavimo užimtumo programose, įsidarbinimo, pareiškėjo supažindinimo su teisės aktais, higienos reikalavimų (vėdinimo ir apšvietimo), privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, priemonių suteikimo. Pareiškėjas taip pat kelia klausimus dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos, nesupažindinimo jo su bylos dokumentais.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

36. Vertinant apeliaciniame skunde akcentuojamą reikalavimą atsakovui pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas sprendimą priėmė, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, apie kuriuos jam nebuvo žinoma, t. y. pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl jo teisės susipažinti su bylos medžiaga neužtikrinimo. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovo atsiliepimas į skundą buvo išsiųstas ir įteiktas pareiškėjui. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo pateiktas paaiškinimas dėl atsiliepimo. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas taip pat dokumentais ir fotonuotraukomis, kuriuos pareiškėjas įvardina apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jų turinys jam nėra žinomas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys yra pakankami reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo prieiti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

39. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

40. Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl taikytinos 4 kv. m ploto normos, nes EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

42. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus

43. Šiaulių TI 2020 m. gegužės 16 d. pažymoje Nr. 60-13703 ir pareiškėjo akcentuojamame Šiaulių TI 2019 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. 07/01-1960 nurodyti duomenys apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, plotus, laikomų asmenų skaičių, patvirtina, kad Įsakymu Nr. V-124 reglamentuota vienam asmeniui tenkanti ploto (3,6 kv. m) norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Be to, įvertinus kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo užimamą plotą (šį plotą atėmus iš bendro kameros ploto) Konvencijos 3 straipsnio kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų 3 kv. m plotą taip pat buvo užtikrinta.

44. Teisėjų kolegija dėl abstrakčių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktais duomenimis, ir nepasisakė dėl visų skunde nurodytų aplinkybių, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

45. Pareiškėjas teigdamas, kad liko neįvertintos skunde nurodytos aplinkybės ir jo pateikti duomenis, nedetalizuoja kokiais konkrečiais aspektais, pareiškėjo teigimu, likę neįvertinti duomenys bei aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir pagrindžią skundo reikalavimą. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius skundo argumentus.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo diskriminuojamas leidžiant jam gryname ore pasivaikščioti tik vieną valandą, o nerūkantiems asmenims – dvi valandas. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, jog nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu jam buvo užtikrinamas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytos trukmės vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Pareiškėjas iš esmės skundžia ne Šiaulių TI administracijos veiksmus, bet patį teisinį reguliavimą. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju vertinama, ar Šiaulių TI veikė teisės aktų nustatyta tvarka ir neviršijo savo kompetencijos. Šiuo atveju teisinio reglamentavimo vertinimas dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nėra šios bylos dalykas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminavimo atmestini kaip nepagrįsti.

47. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikus, kurie patvirtina, jog asmenys, buvę nurodytu laikotarpiu kameroje, kur buvo laikomas ir pareiškėjas, užimtumo programose dalyvavo. Pažymėtina, kad pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, į kokias programas užsirašė, nepateikė duomenų, ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti užimtumo programose pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti.

48. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nepaneigta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. nebuvo pakankamo apšvietimo ir ventiliacijos. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog jam turi būti taikoma ne tik pirmosios instancijos teismo minėta higienos norma HN 134:2015, tačiau ir kiti teisės aktai, kuriuose keliami reikalavimai natūraliam apšvietimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad higienos reikalavimai laisvės atėmimo vietoms nustatyti specialiu teisiniu reglamentavimu ir yra įtvirtinti teismo nurodytoje higienos normoje, kurios pagrindu sprendžiama dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų kalinimo sąlygų. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl vėdinimo, akcentuotina, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 134:2015 17 punkto nuostatas.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

50. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

51. Pirmosios instancijos teismas aptariamu aspektu vertino Šiaulių TI San. Mazgų zonų kamerų lenteles, kuriuose užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 2 m 25 cm aukščio. Pateiktos kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos patvirtina, jog įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis ar užuolaida. Teismas sprendė, jog privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su šia sprendimo dalimi, tik abstrakčiai nurodo, kad teisinis reglamentavimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti jo pažeistas teises. Tačiau pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles pareiškėjas turi pateikti konkrečius argumentus, pagrindžiančius jo teisės pažeidimą, tačiau pareiškėjas tokių argumentų nepateikė. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei, vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad analizuojamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo.

52. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis nepagrįstai nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms ir papildomai akcentuotina, kad EŽTT yra pabrėžęs, kad aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra nepriimtinas (žr. EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad dėl higienos priemonių trūkumo į Šiaulių TI su prašymu nesikreipė. Be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjui buvo užkirstas kelias savarankiškai įsigyti reikiamų priemonių kalinimo įstaigos parduotuvėje.

53. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl prašymo suteikti darbą reikšmingumo ir teisės į darbą reglamentavimo pažymėtina, kad įtraukimas į darbą yra nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnyje: tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įstaigos pareigos be prašymo užtikrinti teisę į darbą atmestinas.

54. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog turi būti vadovaujamasi nacionaline teise, nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, tiesiogiai taikytinas tarptautinis teisinis reglamentavimas ir EŽTT praktika. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs EŽTT, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją). Vadinasi, pirmiausia, kiekviena institucija savo veikloje turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais.

55. Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl priemonių (laikrodžio, radijo imtuvo, laikraščių, žurnalų) pareiškėjui neišdavimo, pareiškėjo supažindinimo su teisės aktais. Pirmosios instancijos teismo išvados šiais aspektais padarytos visapusiškai įvertinus proceso šalių argumentus aktualaus reglamentavimo bei bylos medžiagos kontekste.

56. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog viešai pripažįstamas kalinamų asmenų teisių pažeidimas yra pakankamas pagrindas jo skundą tenkinti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai pagal bylos aplinkybių visumą, analizuojant visumą duomenų apie konkretų asmenį ir jo laikymą ginčo laikotarpiu konkrečioje kalinimo įstaigoje ir konkrečiose šios įstaigos patalpose.

57. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad dėl nustatytų pažeidimų teismas nepagrįstai tik pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir vertino, kad tai yra pakankama satisfakcija, iš esmės kelia klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

58. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė