2019-03-13 Nr. AB-6404-3-61-3-01332-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-497-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01332-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.3; 59.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-362 patvirtino 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-290 pareiškėjui papildomai apskaičiuotus 5 103,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), apskaičiavo 1 292,93 Eur GPM delspinigių ir skyrė 510 Eur dydžio GPM baudą.

2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 68-213 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-362.

3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-73(7-208/2016) patvirtino VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-213 ir neatleido pareiškėjo nuo 1 292,93 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

4. Pareiškėjas Y. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti MGK 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-73(7-208/2016), VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-213 ir Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-362; priteisti jo naudai iš atsakovo šiame procese patirtas išlaidas.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad MGK sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Atliekamo mokestinio patikrinimo metu buvo tikrintas 2012–2013 m. laikotarpis, tačiau mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pareiškėjo pateikti dokumentų, susijusių su turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje. Visus paaiškinimus jis ir jo sutuoktinė Y. G. (toliau – ir pareiškėjo sutuoktinė) teikė tik apie tikrintą laikotarpį, todėl mokesčių administratorius lėšas įvertino neatsižvelgdamas į iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012 m. ir 2013 m. laikotarpiu padengti.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad jis ir jo sutuoktinė mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, jog gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje (toliau – ir Kinija), tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais ir planuoja surinkti papildomus šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus. Nurodė, kad kartu su pirminiu skundu MGK pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, pagal kurį jis ir jo sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių. Be to, papildomai kartu su patikslintu skundu MGK pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo ir jo sutuoktinės iš tėvų grynaisiais gautas pinigines lėšas. MGK papildomai pateiktus įrodymus priėmė, tačiau neatliko išsamaus ir visapusiško jų vertinimo, dėl ko, pareiškėjo manymu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teigė, kad jo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina realiai įvykusių piniginių lėšų gavimą, kas turi įtakos VMI sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo įsitikinimu, MGK nepagrįstai kvestionuoja jo ir jo sutuoktinės sąžiningumą, remiantis vien tuo, kad minėti papildomi įrodymai buvo pateikti tik MGK. Atkreipė dėmesį, jog mokesčių administratorius niekada neprašė pateikti įrodymų, kurie pagrįstų jo ir jo sutuoktinės gautas (turimas) pajamas mokestinio patikrinimo pradžioje, todėl netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką mokestinio patikrinimo rezultatams.

7. Pareiškėjo teigimu, MGK pateikti ir pastarosios priimti papildomi dokumentai patvirtina aplinkybę, kad jis ir jo sutuoktinė mokestinio patikrinimo pradžioje ir mokestinio patikrinimo metu turėjo daugiau lėšų nei teigė mokesčių administratorius. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės tėvų pateikti patvirtinimai apie pastariesiems perduotas pinigines lėšas yra pakankamai informatyvūs, kadangi yra nurodomi konkretaus asmens, perdavusio pinigines lėšas, duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas), nurodyta aiški data, kuomet piniginės lėšos buvo perduotos, perduodamų piniginių lėšų suma ir asmuo, kuriam lėšos buvo perduodamos (nurodant vardą ir pavardę), perduodamų lėšų būdą – grynaisiais pinigais, bei perduodamų lėšų paskirtį – dalis vestuvių dovanos. Visi patvirtinimai buvo pasirašyti lėšas perdavusio asmens parašu.

8. Pareiškėjo teigimu, MGK, nagrinėdama mokestinį ginčą, taip pat neatsižvelgė į tai: 1) kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi ne tik nuo Europos Sąjungos, bet ir nuo Lietuvos Respublikos sistemos, piliečių atžvilgiu; 2) nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nemoka lietuvių kalbos, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautus dokumentus ir elektroninius laiškus versdavo, naudodamiesi žodynais ir „Google vertėjas“ programa; 3) mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada nepasiūlė pareiškėjui ir jo sutuoktinei vertėjo paslaugų, tokiu būdu akivaizdžiai pažeisdamas VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisę turėti vertėją.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad MGK nepagrįstai netenkino jo prašymo atleisti nuo GPM delspinigių mokėjimo. MGK, spręsdama klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, taip pat MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje įgyvendinamais humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu. MGK neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo apskaičiuoti delspinigiai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 27 straipsnio 2 dalyje ir MAĮ 40 straipsnio 2 punkte, teikdamas mokesčių administratoriui paaiškinimus ir dokumentus, būtinus teisingam mokestinės procedūros užbaigimui. MGK neatsižvelgė ir į tai, jog mokesčių administratoriaus jam apskaičiuota GPM delspinigių suma (1 292,93 Eur) sudaro daugiau nei 25 proc. jam apskaičiuotų mokesčių sumos, todėl apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusio su užsienio šalies piliečiais, nemokančiais lietuvių kalbos, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama delspinigiais.

10. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad ginčas šioje byloje kilo dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti GPM ir su juo susijusius mokesčius, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjo kartu su sutuoktine išlaidos tikrintu 2012–2013 metų laikotarpiu viršijo pajamas atitinkamai 70 177,08 Lt (2012 metais) ir 131 079,65 Lt (2013 metais), t. y. jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė gavo kitų pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino GPM. Kadangi sutuoktiniai realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų, jų gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.), naudojant išlaidų metodą.

Pareiškėjo sutuoktinės atlikto mokestinio tyrimo metu 2015 m. spalio 22 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (11.48)-FR0706-9030 pateikti informaciją ir juridinę galią turinčius dokumentus, kurių pagrindu 2014 m. sausio 1 d. susidarė UAB „Vedanė“ 188 670,59 Lt įsiskolinimas pareiškėjo sutuoktinei, kaip atskaitingam asmeniui, pridedant įsiskolinimus pagrindžiančius dokumentus bei nurodyti, iš kokių pajamų šaltinių buvo patirtos atskaitingo asmens išlaidos. Pareiškėjo sutuoktinė mokesčių administratoriaus nurodymą įvykdė iš dalies: pateikė UAB „Vedanė“ atsiskaitymų su atskaitingu asmeniu žiniaraščius bei paaiškinimą, kad šios bendrovės veiklos išlaidos buvo dengiamos iš Kinijos grynaisiais pinigais įvežtų piniginių lėšų, tačiau jokių juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių iš Kinijos gautų piniginių lėšų pajamų gavimo šaltinius, nepateikė.

Pareiškėjo sutuoktinė, kaip UAB „Vedanė“ direktorė, 2015 m. rugsėjo 2 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad gauna finansinę paramą iš Kinijoje gyvenančių giminių, prireikus pinigines lėšas naudoja UAB „Vedanė“ komercinei veiklai. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat nurodė, kad 2013 metais iš Kinijos į Lietuvą atsivežė 40 000 Eur (138 112 Lt), kurių nereikėjo deklaruoti, 2015 m. lapkričio 11 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad ji su seserimi kiekvienais metais važiuoja pas savo tėvus atostogauti ir gauna iš tėvų bei į Lietuvą grynais pinigais atsiveža pinigines dovanas.

Pareiškėjo sutuoktinė 2016 m. kovo 8 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad kiekvienais metais išvykdavo į Kiniją ir atsiveždavo po 10 000 Eur (34 528 Lt). Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad pasirinkdami finansines operacijas grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų perdavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), mokesčių mokėtojai prisiima ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016).

Pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai negali patvirtinti realaus pinigų gavimo fakto. Vertindamas pareiškėjo su skundu MGK pateiktą 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien tik civilinės sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2923/2012).

Pažymėjo, kad pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą; nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Nagrinėjamu atveju minėtą dovanojimo sutarties kopiją ir rašytinius pareiškėjo ir jo tėvų patvirtinimus MGK priėmė ir, atsakovo nuomone, tinkamai juos įvertino, atsižvelgdama į kitus mokestinio ginčo byloje esančius įrodymus. Atsakovas sutinka su MGK pastebėjimu, kad nei pareiškėjo sutuoktinė mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu, nei pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose apie turėtus pajamų šaltinius net neužsiminė apie iš tėvų gautą vestuvių dovaną (100 000 JAV dolerių), nors ir teigė, kad iš Kinijoje gyvenančių giminaičių gauna paramą pinigais, taip pat sutuoktiniai neginčijo nustatyto piniginių lėšų likučio tikrinamo laikotarpio pradžioje, teikdami skundus, t. y. nei vienas iš sutuoktinių nenurodė apie tai, kad turėjo kitokį, t. y. didesnį nei 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį tikrinamo laikotarpio pradžioje.

Pareiškėjas savo paaiškinime, teiktame mokestinio patikrinimo metu, nurodė, kad jokių minėtų grynųjų piniginių lėšų gavimą pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų neturi, taip pat tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė teigė, jog Kinijoje nepriimta sudaryti sandorius raštu. Taigi, pareiškėjo pateikti įrodymai yra prieštaringi ir kelia abejonių. Atsakovas sutiko ir su MGK sprendime išdėstyta pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir jo sutuoktinės elgesys, pateikiant naujus įrodymus tik MGK, o ne centriniam mokesčių administratoriui (MAĮ 153 str. 3 d.), negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis, t. y. nekeliantis įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių.

MGK, vertindama pareiškėjo argumentus dėl papildomai pateiktų įrodymų (patvirtinimų) visų byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai nurodė, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjui ir / ar sutuoktinei dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėjas su sutuoktine faktinę aplinkybę dėl iš viso gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindžia tik savo tėvų patvirtinimais (kaip minėta, pateiktais tik Komisijai, jau po atlikto mokestinio patikrinimo, žinant visas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo apmokestinimo), t. y. asmenų, galbūt suinteresuotų padėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei pagrįsti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas.

Todėl MGK pagrįstai konstatavo, jog faktiškai sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje turėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytą 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis nemoka lietuvių kalbos, atsakovas sutiko su MGK sprendimo argumentais, kad tiek patikrinimo metu, tiek mokestinio ginčo metu, t. y. iki skundo pateikimo MGK, pareiškėjas prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos barjero) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė. Priešingai, iš 2016 m. birželio 21 d. skundo aišku, kad pareiškėjas turėjo vertėją, iš kitų paminėtų dokumentų matyti, jog mokesčių administratoriaus dokumentų turinį pareiškėjas suprato ir šias aplinkybes patvirtino savo parašu. Be to, mokesčių administravimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu inspekcija atliko jau nuo 2015 metų. Atsižvelgdamas į tai, nurodytą argumentą dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) atsakovas laikė pareiškėjo gynybine pozicija.

13. Dėl atleidimo nuo GPM delspinigių nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1005/2014, 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015). Atsakovo nuomone, taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių nėra pagrindo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazę tikrinamuoju 2012–2013 metų laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, konstatavęs, kad pareiškėjo išlaidos 2012–2013 metais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas.

16. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnio nuostatas taikė nustatęs, jog pareiškėjo veiksmai atitiko Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 4.1 punkte įtvirtintą sąlygą, nes jo ir jo sutuoktinės 2012 m. išlaidos viršijo oficialiai gautas pajamas 70 177,08 Lt, o 2013 m. – 131 079,65 Lt, o pajamų kilmė nepagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Šios pajamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Teismas bylos rašytiniais įrodymais nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu išanalizuoti ir įvertinti tikrinamo laikotarpio VMI duomenų bazėje esantys duomenys, trečiųjų šaltinių pateikta informacija, pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateikti paaiškinimai bei kita patikrinimo metu papildomai surinkta informacija. Nustatyta, jog tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) pareiškėjas ir jo sutuoktinė galėjo turėti 17 197,34 Lt piniginių lėšų likutį grynaisiais pinigais ir 4 485 Lt piniginių lėšų likutį bankų sąskaitose. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė valdo 100 proc. UAB „Vedanė“ akcijų (nuo 2011 metų). Metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) „Vedanė“ už 2010–2013 metus deklaravo: 2010 metais 66 616 Lt nuostolį, 2011 metais 48 698 Lt nuostolį, 2012 metais 74 519 Lt nuostolį, 2013 metais 113 425 Lt nuostolį. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė dėl 2012–2013 metais iš savo tėvų grynaisiais pinigais gautų piniginių lėšų jokių juridinę galią turinčių dokumentų (paskolų, dovanojimo sutarčių, tėvų gautas pajamas patvirtinančių pažymų ir pan.) vietos mokesčių administratoriui nepateikė, nėra. Įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės duotus paaiškinimus, kad jie tokių dokumentų neturi bei nesant jokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVMI pagrįstai neatsižvelgė ir nevertino paaiškinimuose nurodytų grynaisiais pinigais iš Kinijos į Lietuvą įvežtų piniginių lėšų (MAĮ 67 str. 1, 2 d.).

17. Teismas vadovavosi MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi, 155 straipsnio 6 dalimi. Teismas nustatė, kad, nagrinėjant mokestinį ginčą MGK, pareiškėjas pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, iš kurio turinio matyti, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių, taip pat pateikė savo ir sutuoktinės tėvų patvirtinimus dėl lėšų dovanojimo vestuvių proga. Kaip nurodė pareiškėjas skunde MGK, šios sumos perduotos jam ar sutuoktinei susitikimų su tėvais metu. Kadangi į Lietuvą įvežamos sumos neviršijo 10 000 JAV dolerių sumos, pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturėjo pareigos deklaruoti įvežamų sumų.

Nepaisant MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, pareiškėjo pateikti įrodymai MGK buvo priimti ir įvertinti. Tokį sprendimą MGK motyvavo administracinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, atsižvelgdama į tai, kad inspekcijos atstovas dėl šių įrodymų išsamiai pasisakė MGK posėdžio metu, juos įvertino ir padarė išvadas. MGK, įvertinusi pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentinius įrodymus kitų mokestiniame ginče nustatytų aplinkybių kontekste, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjui ir / ar sutuoktinei dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d.

Teismas su tokia MGK pozicija sutiko. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Abejonių dovanojimo sutartyje nurodytų operacijų turiniu kelia ir tai, kad skiriasi pareiškėjo ir jo sutuoktinės tėvų patvirtinimuose nurodyta suma su dovanojimo sutartyje nurodyta suma. Nei viename iš patvirtinimų apie padovanotas pinigines lėšas nėra nurodyta, kad pinigai buvo padovanoti remiantis 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandoriu. Pagal šiuos raštiškus patvirtinimus piniginės lėšos buvo perduotos dalimis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartyje būtų numatytas padovanotų piniginių lėšų perdavimo būdas.

Byloje kitų įrodymų, pagrindžiančių realų pinigų perdavimo faktą, nėra. Tai, kad pinigų perdavimo faktą bandoma pagrįsti raštiškais patvirtinimais, kuriuos pasirašė pareiškėjo ir jo sutuoktinės artimiausi giminaičiai (tėvai), leidžia manyti, kad dovanojimo sutartis yra tik formali, sudaryta siekiant padėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei išvengti mokestinės prievolės. Taip pat nėra įrodymų, kad dovanojimo sutartyje nurodyti piniginių lėšų dovanotojai realiai disponavo dovanojamomis lėšomis. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta dovanojimo sutarties kopija ir jo tėvų patvirtinimai nepaneigia vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo akte ir sprendime nurodytų teiginių, jog tiriamojo mokestinio laikotarpio pradžioje pareiškėjai turėjo 17 197,34 Lt piniginių lėšų grynais pinigais likutį, o ne daugiau.

Beje, pareiškėjas nei vietos mokesčių administratoriui, nei sprendžiant mokestinį ginčą išankstine tvarka, nei teisme nenurodė tikslios sumos, kuria jo šeima disponavo 2011 m. gruodžio 31 d. Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą padarytos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Teismas pažymėjo, kad vien sandorio galiojimas civiline teisine prasme negali būti traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, o turi būti įrodinėjamas realus piniginių lėšų gavimas (perdavimas).

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be savo paties ir jo sutuoktinės pateiktų paaiškinimų, neturi jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų savo teiginiams dėl piniginių lėšų, gautų iš tėvų, pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jo šeima šias lėšas gavo. Apibendrindamas aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, teisinį ginčo reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kuriais pagrindė sprendimą apskaičiuoti pareiškėjui papildomą gyventojų pajamų mokestį.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad mokestinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai. Teismas nurodė, kad iš patikrinimo akto matyti, jog jame atskleistos visos mokesčio bazės nustatymui reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodyti naudotos informacijos šaltiniai, pateikta detali tikrinamojo laikotarpio išlaidų ir pajamų analizė, metodo, taikyto mokesčio bazei nustatyti ir pačių mokesčių apskaičiavimo, teisinis pagrindimas. Pareiškėjo skundo argumentus, kad mokesčių administratoriui pateikti reikalingus įrodymus ir aiškius paaiškinimus trukdė kalbos barjeras, teismas taip pat atmetė, nurodydamas, kad mokestinio ginčo medžiaga rodo, jog pareiškėjas su vietos mokesčių administratoriumi bendravo rusų kalba arba vertėjo pagalba. MGK ir teisme pareiškėją atstovavo kvalifikuotas teisininkas. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti papildomus įrodymus, reikalingus objektyviam mokestinio ginčo išnagrinėjimui. Byloje duomenų apie tai, kad kalbos barjeras pareiškėjui trukdė naudotis mokesčio mokėtojo teisėmis, nėra. MGK ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, teisingai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundą atmetė.

19. Teismas nurodė, kad atleisti pareiškėją nuo jam priskaičiuotų delspinigių taip pat nėra pagrindo (MAĮ 100 straipsnis, 141 straipsnis).

20. Teismui netenkinus skundo, teismas netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; priteisti iš atsakovo šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į faktą, kad mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pateikti dokumentų, susijusių su pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje, ką pagrindžia mokestinio patikrinimo medžiaga. Visus paaiškinimus pareiškėjas ir pareiškėjo sutuoktinė teikė tik apie tikrintą 2012–2013 m. laikotarpį, todėl mokesčių administratorius turėtas lėšas vertino atsietai ir neišsamiai, neatsižvelgdamas į visas iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012–2013 m. laikotarpiu padengti.

21.2. Pareiškėjas ir pareiškėjo sutuoktinė mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, kad gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijoje. Pareiškėjas, kaip ir buvo nurodęs paaiškinimų metu, surinko papildomus savo teiginius pagrindžiančius įrodymus ir kartu su pirminiu 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją. Be to, pareiškėjas papildomai kartu su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės iš tėvų grynaisiais pinigais gautas lėšas. Teismas netinkamai įvertino šio mokestinio ginčo faktines aplinkybes. Pareiškėjas realų piniginių lėšų gavimo faktą grindė ne tik savo ir sutuoktinės dar mokestinio patikrinimo metu pateiktais paaiškinimais, bet ir Komisijai pateikta 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopija ir tėvų rašytiniais patvirtinimais. Teismas nenurodo nei vieno teiginio ir (ar) argumento, pagal kurį pareiškėjui būtų aišku, kokius konkrečius dokumentus (įrodymus) pareiškėjas ir jo sutuoktinė privalėjo pateikti, kad tėvų perduotas pinigines lėšas mokesčių administratorius ir teismas pripažintų realiai gautomis. Papildomai pareiškėjo sutuoktinė buvo pateikusi paaiškinimą, kad bendrovės UAB „Vedanė“ veiklos išlaidos buvo dengiamos iš Kinijos grynaisiais pinigais įvežtų piniginių lėšų.

21.3. Teismas visiškai neatsižvelgė į itin svarbias aplinkybes: 1) jog mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi ne tik nuo Europos Sąjungos, bet ir nuo Lietuvos Respublikos sistemos, piliečių atžvilgiu; 2) nei pareiškėjui, nei pareiškėjo sutuoktinei lietuvių kalba nėra gimtoji kalba, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautų dokumentų ir elektroninių laiškų vertimus organizuodavo patys; 3) mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada neinformavo pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės apie galimybę turėti vertėją ir nepasiūlė kvalifikuoto vertėjo paslaugų, tokiu būdu akivaizdžiai pažeisdamas VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisę turėti vertėją.

21.4. Teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, t. y. įrodinėjimo pareigą paneigti pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, neatsižvelgdamas į tai, jog pats mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko nenuosekliai ir neišsamiai, tokiu būdu pažeisdamas MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Teismas skundžiamame sprendime nepateikia nei vieno argumento, iš kurio pareiškėjui būtų aišku, kokie konkretūs rašytiniai įrodymai privalėjo būti pateikti, siekiant pagrįsti tėvų perduotų piniginių lėšų realumą, tokiu būdu akivaizdžiai apsunkindamas pareiškėjo įrodinėjimo pareigą.

21.5. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pripažįstamomis svarbiomis, sprendžiant atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimą ir nenurodė jokio faktinio pagrindo, kuriuo remiantis nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo pastarajam papildomai apskaičiuotų delspinigių. Šiuo atveju teismo sprendimas yra akivaizdžiai neatitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, kadangi sprendimo dalis dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių nebuvo grindžiama teisės normų analize ir konkrečių teisinių argumentų vertinimu. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas viso jo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, kaip tai yra numatyta MAĮ 27 straipsnio 2 dalyje ir MAĮ 40 straipsnio 2 punkte, teikė patirtas išlaidas ir gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus ir siekė teisingo mokestinio patikrinimo rezultatų tvirtinimo. Be to, atleidimas gali būti taikomas vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575- 2144/2011), mokesčių mokėtojai įprastai yra atleidžiami nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, jog mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo 1 292,93 Eur GPM delspinigių, kas sudaro daugiau nei 25 proc. pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių sumos, todėl apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusią su užsienio šalies piliečiais, kurie nemoka lietuvių kalbos, maksimalų pareiškėjo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama delspinigiais, akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

22. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas jokios dovanojimo sandorio kopijos Komisijai neteikė; su 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai buvo pateiktos pareiškėjo tėvų bei pareiškėjo sutuoktinės tėvų surašytos pažymos (be datos) ir 2016 m. gegužės 27 d. notaro liudijimo kopijos su vertimais į lietuvių kalbą. Nei šie dokumentai, nei su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikti patvirtinimai, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nepagrindžia, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė realiai gavo minėtas pinigines lėšas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir jo sutuoktinės elgesys, pateikiant naujus įrodymus tik Komisijai, o ne centriniam mokesčių administratoriui (MAĮ 153 str. 3 d.), negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis, t. y. nekeliantis įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių.

24. Atsakovas pažymi, kad iki skundo pateikimo Komisijai pareiškėjas prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos supratimo) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė.

25. Atsakovas dėl atleidimo nuo delspinigių nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinis patikrinimas objektyviai vyko 4 mėnesius, kas laikytina protingumo kriterijus atitinkančiu laikotarpiu mokestiniam patikrinimui atlikti. Mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų. Dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio nurodo, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, kartu delspinigių mažinimą ar atleidimą nuo jų būtent šiais pagrindais. Vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra aplinkybė, dėl kurios jis galėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015).

26. Atsakovo nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palaikydamas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. S-73(7-208/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 68-213 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-362, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-362 patvirtino 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-290 ir pareiškėjui papildomai apskaičiavo 5 103,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 1 292,93 Eur GPM delspinigių ir skyrė 510 Eur dydžio GPM baudą. Šiame sprendime mokesčių administratorius nurodė, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 3.117, 3.87, 3.88, 3.92 straipsnių nuostatomis pareiškėjo ir jo sutuoktinės Y. G. 2012–2013 laikotarpiu gautos pajamos, kurių šaltinis nenustatytas, patikrinimo metu pripažintos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis: 2012 – po 35 088,54 Lt (70 177,08 Lt : 2) ir 2013 m. – 65 539,83 Lt (131 079,65 Lt : 2) (MGK byla, b. l. 31–36).

30. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą, pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjo tiesiogiai gautomis pajamomis, bet ir su pajamomis, kurias tiesiogiai gavo pareiškėjo sutuoktinė Y. G., todėl teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos jos teisėms ir pareigoms dėl gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

32. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas.

33. Nors pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, jo sutuoktinė Y. G. nenurodyta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo ją įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

34. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjo sutuoktinės Y. G., kuri nebuvo įtraukta į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginė vada teismo sprendimui panaikinti.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė