2013-06-03 Nr. AB-2281-3-61-3-01842-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-962/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Paaiškino, kad jo laisvė nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2009 m. kovo 13 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m, pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas su 3-5 asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui turi tekti 5 kv. m ploto. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsis, drėgmė), pažeidžiant teisės aktus, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, tapo dirglus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 8–13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui, tačiau, nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė laikotarpius, kuriais, atsakovo vertinimu, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Įstaigos administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama.

Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Todėl, visiškai suremontuotose LTI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Pabrėžė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėnesio 11 d. iki 2009 m. kovo mėnesio 13 d. Skundą A. U. parašė 2012 m. birželio 27 d., todėl, vadovaudamasis CK 1.125 str. 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis Nr. A261-1027/2011).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 nurodė, kad šiuo atveju yra praleistas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo laikomas įkalinimo įstaigoje laikotarpiais nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2009 m. kovo 13 d., tad teisės į skundo pateikimą teismui eigos pradžia yra 2009 m. kovo 14 diena, pabaiga – 2012 m. kovo 13 diena, į teismą pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2012 m. liepos 3 d.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47–48), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą, mano, kad turėjo būti taikomos CK 1.134 straipsnio 1 ir 3 dalys.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 52–54), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsakovo prašymu, pritaikė ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje ir konstatavo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą jį praleidęs. Taip pat nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo veiksmų, pareiškėjui būnant įkalinimo įstaigoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. U. laikotarpiais nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2009 m. kovo 13 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. liepos 3 d. (b. l. 14). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu byloje.

Šiuo atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią sieja su netinkamomis įkalinimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nurodytu laikotarpiu. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pritaikytai ieškinio senačiai byloje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio, įtvirtinančio ieškinio senaties terminus, 8 dalis inter alia numato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo t. y. sutrumpintas ieškinio senaties terminas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, taikytinas ir šiuo atveju.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio ginčuose taikytinas ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės mėn. 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-303/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio mėn. 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-113/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo mėn. 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1204/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo mėn. 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju taikytinos CK 1.134 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintos teisės normos. CK 1.134 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad ieškinio senaties terminas netaikytinas iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, 3 punktas įtvirtina, jog ieškinio senaties terminas netaikytinas reikalavimams atlyginti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir faktinių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti nė vienos iš apelianto nurodytų teisės normų, todėl atitinkami apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią ir jo eigą kitaip, nei tai skaičiavo pirmosios instancijos teismas. Taigi, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs nustatytą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė