A-822-342-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-342/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00323-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu (b. l. 6–7) ir patikslintu skundu (b. l. 15–16) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Teisinės pagalbos tarnyba) 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-292-1114, 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2.)-12-N-292-1115 ir 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2.)-12-N-292-1116 bei įpareigoti tarnybą teikti jam antrinę teisinę pagalbą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 1 000 000 Lt neturtinę žalą.

Nurodo, kad Teisinės pagalbos tarnyba atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą ir todėl jis neteko galimybės ginti savo pažeistų teisių ir laisvių. Pareiškėjas nori ginti savo pažeistas teises Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau Teismas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 35 straipsnio 3 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo manymu, turėdamas advokatą, jis galėtų atlikti veiksmus, kurių pats savarankiškai negali atlikti dėl šiuo metu suvaržytos laisvės. Kadangi pareiškėjas neturi piniginių lėšų ir negali pasisamdyti advokato, todėl, jo manymu, jam turėtų būti teikiama valstybės apmokama teisinė pagalba. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo veiksmų, t. y. atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą, jam kilo emociniai išgyvenimai, depresija, nervingumas. Patirtą skriaudą įmanoma kompensuoti tik atlyginant neturtinę žalą.

Atsakovas su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir ginčijamus Teisinės pagalbos tarnybos sprendimus palikti galioti (b. l. 24–30).

Dėl 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-N-292-1114 paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 26 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kuriame nurodė, kad jis nori kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo, nes, pareiškėjo teigimu, baudžiamoji byla dėl tyčinės žmogžudystės buvo suklastota. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį jis apskundė apeliacine, o vėliau ir kasacine tvarka, taip pat kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes nebuvo išnaudotos visos teisinės gynybos priemonės. Teisinės pagalbos tarnyba, siekdama išsiaiškinti prašymo pagrįstumą, parengė 2012 m. vasario 2 d. raštą Nr.O-2-(1.5)-318, kuriuo paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti prašyme minimus teismo sprendimus, skundo Europos Žmogaus Teisių Teismui kopiją, taip pat dokumentą, kuriame būtų nustatyti valdžios institucijų padaryti pažeidimai. 2012 m. vasario 14 d. pareiškėjas atsakovui pateikė raštą, kuriame nurodė, kad Teisinės pagalbos tarnyba pati išreikalautų prašomus dokumentus. 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-575 Teisinės pagalbos tarnyba informavo pareiškėją, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą jis nurodė, jog nesutinka, kad prašyme nurodyti bei prie prašymo pateikti dokumentai ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Todėl šiuo raštu atsakovas dar kartą paprašė pareiškėjo pateikti minimus teismų sprendimus arba pateikti minėtą sutikimą. Pareiškėjui nusprendus pateikti sutikimą, Teisinės pagalbos tarnyba paprašė nurodyti baudžiamosios bylos numerį, kurioje buvo priimti pareiškėjo minimi teismų nuosprendžiai (sprendimai). Šiuo 2012 m. kovo 2 d. raštu Teisinės pagalbos tarnyba pakartotinai paprašė pareiškėjo pateikti papildomą informaciją, kurios pati negali iš niekur išreikalauti, t. y. nurodyti, kas, kada, kokiais neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė pareiškėjui. 2012 m. kovo 14 d. pareiškėjas pateikė raštą, iš kurio galima daryti išvadą, jog tai yra pareiškėjo sutikimas, kad prašyme ir prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, tačiau kitos 2012 m. kovo 2 d. raštu prašytos papildomos informacijos, t. y. kas, kada, kokiais neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė, pareiškėjas nepateikė.

Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsniu, atsakovas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-N-292-1114 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Dėl 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2.)-12-N-292-1115 atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 31 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jis nori kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo. Teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-319, paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžio kopiją bei nurodyti, kokie valstybės tarnautojai, kokiais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė bei pateikti šią informaciją patvirtinančius dokumentus. 2012 m. vasario 14 d. pareiškėjas pateikė raštą, kuriame nurodė, kad Teisinės pagalbos tarnyba pati išreikalautų prašomus dokumentus. 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-573 Teisinės pagalbos tarnyba informavo pareiškėją, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą jis nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, o nesant sutikimo Teisinės pagalbos tarnyba neturi teisės iš valstybės ir savivaldybės institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti jų turimus dokumentus. Pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. pateikė sutikimą, tačiau nepateikė papildomos informacijos, kurios Teisinės pagalbos tarnyba pati negali išreikalauti, t. y. nenurodė kas, kada ir kokiais neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žalą padarė pareiškėjui, todėl Teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsniu, 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-N-351-1115 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Dėl 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2.)-12-N-292-1116 atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 26 d. pateikė Teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kuriame nurodė, kad jis nori kreiptis į teismą dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teisinės pagalbos tarnyba, siekdama išsiaiškinti prašymo pagrįstumą, 2012 m. vasario 1 d. parengė raštą Nr.O-2-(1.5)-306, kuriuo paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjas yra apskundęs Vilniaus pataisos namų direktoriaus veiksmus Kalėjimų departamento direktoriui, jeigu taip, Teisinės pagalbos tarnyba paprašė pateikti gauto atsakymo kopiją. 2012 m. vasario 14 d. pareiškėjas pateikė atsakovui papildomą raštą bei metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Atsakovas 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr.O-2-(1.5)-574 pakartotinai informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje yra numatyta, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui ir paprašė pareiškėjo per 30 dienų terminą pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjas yra apskundęs Vilniaus pataisos namų direktoriaus veiksmus Kalėjimų departamento direktoriui, jeigu taip, atsakovas paprašė pateikti gauto atsakymo kopiją. 2012 m. kovo 14 d. pareiškėjas pateikė Teisinės pagalbos tarnybai papildomą raštą, tačiau atsakovo 2012 m. kovo 2 d. raštu prašytos informacijos, nepateikė. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsniu, atsakovas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-N-293-1116 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu skundą atmetė (b. l. 94–99).

Teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Teismas pažymėjo, kad iš ištirtų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas prie prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą bei vėliau prie pateiktų papildomų raštų nepridėjo Teisinės pagalbos tarnybai jokių dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimą, taip nesilaikydamas Įstatymo 18 straipsnyje nustatytos antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarkos ir nevykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje numatytos pareiškėjo pareigos bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, nes pats pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu bei 6.271 straipsnio 4 dalimi, teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Norint atsakovui pritaikyti civilinę atsakomybę, būtina konstatuoti esant teisės pažeidimo sudėtį, nes būtent teisės pažeidimas yra prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys. Išnagrinėjus bylą ir ištyrus esančius byloje įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, todėl teigti, kad pareiškėjui žala atsirado dėl atsakovo darbuotojų veiksmų nėra pagrindo. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokio pagrindo pareiškėjas neapibrėžė ir teismui pateiktame skunde bei patiksliname skunde.

III. Apeliaciniu skundu (b. l. 103–104) pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

Nurodo, kad atsakovas atsisako teikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjo teises pažeidė Lietuvos valdžios institucijos. Atsakovas visais įmanomais būdais vengia tenkinti pareiškėjo prašymus.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir 2012 m. spalio 16 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110–111) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Remiasi motyvais, išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Teisinės pagalbos tarnybos sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintos normos, reglamentuojančios antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą; prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras; prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Pagal minėto straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba; sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi; jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos; apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui; tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai įpareigoja pareiškėją bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad Teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjo pateiktų prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo, pagrįstai nurodė pareiškėjui patikslinti prašymų turinį bei pateikti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjui neatlikus imperatyvios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos pareigos bendradarbiauti bei teikti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, taip pat nevykdant minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, Teisinės pagalbos tarnyba teisėtai ir pagrįstai skundžiamais sprendimais atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Kauno apygardos administracinis teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo šią administracinę bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismo sprendime išsamiai išanalizuotos bylos aplinkybės ir argumentuotai paaiškinta, kodėl pareiškėjo reikalavimai šioje byloje yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentacija sutinka ir jos nekartoja.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodo, taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, kad atsakovas vengia tenkinti pareiškėjo prašymus, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Nenustačius neteisėtų Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų, nėra pagrindo svarstyti iš neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo klausimo, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė