2016-10-05 Nr. AB-19290-3-62-3-00273-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-418-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00273-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. V.“ Nr. 52/11712, panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 7VĮ-994-(14.7.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 7S-376-(14.7.3) pripažinimo netekusiu galios“ bei įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka priimti naują sprendimą dėl J. V. nuosavybės teisių atkūrimo pagal 1991 m. spalio 30 d. prašymą, nuosavybės teises į 2,95 ha žemės ir 0,40 ha miško dalį, atkuriant natūra.

Pareiškėjas prie skundo Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, kuriame nurodė, kad apie skundžiamą 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą sužinojo tik 2005 m. sausio 19 d., kai buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisių liudijimas, kurį gavęs nedelsiant, t. y. 2005 m. vasario 14 d. kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių, su prašymu nemokėti piniginės kompensacijos, kadangi nuosavybės teises į tėvo, J. V., atkuriamą nekilnojamąjį turtą pageidauja atkurti natūra.

Atsakovas 2005 m. kovo 14 d. raštu Nr. S6-483 pareiškėjui pateikė informaciją, suteikiančią pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 52/1172 bus pakeistas. Tolimesni atsakovo veiksmai sudarė pagrindą pareiškėjui nesikreipti dėl 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 52/1172 teisinio vertinimo, atitikimo teisės aktams. Atsakovas neinformavo pareiškėjo apie priimtą 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 7S-376-(14.7.3), taip pat neinformavo ir apie priimtą 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), todėl pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 4 d. pateikė atsakovui prašymą dėl išmokėtos kompensacijos grąžinimo, nurodydamas, kad būtent atsakovo 2005 m. kovo 14 d. rašte Nr. S6-483 buvo suteiktas teisėtas lūkestis, kad 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 52/1172 bus pakeistas, todėl nėra tikslo grąžinti pareiškėjo tėvui išmokėtą kompensacijos dalį.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 4 d. prašymu taip pat prašė patikslinti grąžintinos kompensacijos dalį. Toks pareiškėjo prašymo turinys tik patvirtina faktą, jog jam nebuvo žinoma apie atsakovo 2015 m. rugsėjo 4 d. priimtą įsakymą Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), todėl pagrįstai turėjo lūkestį, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus pakeistas. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 4 d. prašymą, 2015 m. spalio 1 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas neturi teisinio pagrindo grąžinti jo tėvui išmokėtą kompensaciją, kadangi 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 52/1172, kuriuo nuosavybės teisės J.

V. atkurtos, išmokant piniginę kompensaciją, nėra teisminiu keliu nuginčytas. Atsakovas 2015 m. spalio 1 d. rašte nuslėpė faktą apie priimtą 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), nors atsakovas turi pareigą informuoti pretendentus apie priimtus sprendimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2015 m. spalio 1 d. rašte nurodyta argumentacija, pasinaudodamas ikiteismine ginčų tvarka, pateikė skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui. Skundo nagrinėjimas buvo baigtas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 1SS-274-(7.5), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą.

Net 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 1SS-274-(7.5) nebuvo pateikti duomenys apie 2015 m. rugsėjo 4 d. atsakovo priimtą įsakymą Nr. 7VĮ-994-(14.7.2). Pareiškėjo skundą nagrinėjant Nacionalinės žemės tarnybos direktorei, kreipėsi 2015 m. lapkričio 2 d. į atsakovą su prašymu dėl informacijos ir duomenų pateikimo. Pareiškėjas apie skundžiamą įsakymą sužinojo 2015 m. lapkričio 16 d., kai atsakovas raštu Nr. 7SD-7246-(14.7.104) pateikė duomenis. Teikti skundą dėl atsakovo 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2) panaikinimo negalėjo, kadangi tuo metu buvo nagrinėjamas skundas, susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus.

Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas apie skundžiamo sprendimo elementus, turinį sužinojo gavęs 2016 m. sausio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 28 d. sprendimą, t.y. 2016 m. vasario 1 d.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino. Atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog NŽT 2015 m. spalio 1 d. raštu Nr. 7SD-5859-(14.7.104.) informavo pareiškėją, kad neturi pagrindo grąžinti jo tėvui išmokėtos kompensacijos, kadangi Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. V.“ Nr. 52/11712 nėra teisminiu keliu nuginčytas. Teismo vertinimu gavus atsakovo 2015 m. spalio 1 d. raštą pareiškėjui turėjo tapti aišku, jog nuosavybės teisės natūra atkurtos nebus. Minėtame atsakovo rašte buvo išaiškinta Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. V.“ Nr. 52/11712 apskundimo tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Tačiau pareiškėjas iki 2016 m. vasario 24 d. nepateikė skundo dėl 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. V.“ Nr. 52/11712 panaikinimo teismui. Pareiškėjo kreipimasis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl 2015 m. spalio 1 d. rašto Nr. 7SD-5859-(14.7.104.) panaikinimo pirmosios instancijos teismas nelaikė tinkamu jo teisių gynimo būdu, kadangi pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, jog 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. V.“ Nr. 52/11712 turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui. Kitų priežasčių, kodėl, sužinojęs, kad nuosavybės teisės nebus atkuriamos natūra, jis nesikreipė į teismą, pareiškėjas nenurodė.

Dėl pareiškėjo nurodomos kreipimosi į teismą praleidimo priežasties, jog pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą, kadangi atsakovo direktorius tuo metu nagrinėjo skundą, susijusį su nuosavybės teisių atkūrimu, teismas pasisakė, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 29 d. skunde NŽT direktoriui neginčijo 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), todėl skundo nagrinėjimas NŽT negalėjo būti kliūtis pareiškėjui paduoti skundą teismui.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nurodytų termino atnaujinimo priežasčių nepripažino svarbiomis, kurios sutrukdytų pareiškėjui įstatymų nustatytu terminu pateikti skundą teismui. Dėl to terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas (ABTĮ 34 str. 3 d.). Kadangi skundo padavimo teismui terminas nebuvo atnaujinamas, pareiškėjo skundas buvo nepriimtas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas A. V. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas tvirtina, jog priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde nenurodė ir nepripažino, jog yra praleidęs terminą skundui dėl priimtų atsakovo sprendimų panaikinimui pateikti. Skunde nurodė faktines aplinkybes, kurios patvirtina, kad atsakovas, nevykdydamas įstatymo reikalavimų, t. y., pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, neinformavo pareiškėjo apie priimtus 2015 m. rugpjūčio 11 d. bei 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimus, nepateikė informacijos apie priimtus procesinius sprendimus, kurie tiesiogiai sukelia pareiškėjui teises ir pareigas ir, jau minėtu, 2015 m. spalio 1 d. raštu Nr. 7SD-5859( 14.7.104), tik pareiškėjo iniciatyva antrą kartą dėl dokumentų pateikimo kreipimosi į atsakovą, 2015 m. lapkričio 16 d. gavo galimybę susipažinti su atsakovo priimtais sprendimais

Nurodo, jog nepaisant to, kad išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka nebuvo skundžiamas atsakovo sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau skunde atsakovo direktoriui buvo nurodytas reikalavimas, kuris tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu: „Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimo priėmimo dienos parengti reikiamus dokumentus bei priimti sprendimus dėl kompensacijos grąžinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra į A. V. ir I. V. iki nacionalizacijos valdytą 2,95 ha ploto žemės ir 0,40 ha ploto miško dalį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Kauno rajone, mirusiojo J. V. vardu".

Pabrėžia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino aplinkybės, jog atsakovo 2015 m. spalio 1 d. raštas Nr. 7SD-5859(14.7.104) galėjo būti skundžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka (tokia atsakovo rašto apskundimo tvarka nurodyta pačiame dokumente), kuria pareiškėjas pasinaudojo ir teikė skundą dėl priimto minėto rašto. Pareiškėjo nuomone, laikytina, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. 7SD-5859(14.7.104), neturėjo teisinio pagrindo manyti, kad atsakovo sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti pakeistas. Tvirtina, kad atsakovo 2015 m. spalio 1 d. raštas Nr. 7SD-5859(17.7.104) negali būti laikomas galutiniu aktu, nustatančiu pareiškėjui teises ir pareigas, kadangi jis galėjo būti skundžiamas.

Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nepateikė esminio dalyko - savo paties priimtų 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 7S-376-(14.7.3) bei 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), kuriuos pareiškėjas būtų galėjęs per rašte nurodytą terminą skųsti, tekstų.

Pareiškėjas, net ir gavęs 2015 m. spalio 1 d. atsakovo raštą Nr. 7SD-5859(17.7.104), neturėjo objektyvaus teisinio pagrindo, faktinės galimybės teikti skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo, nes tuo metu apie priimtus atsakovo sprendimus pareiškėjas nežinojo. Pareiškėjas galutinai apie pažeistas savo teises, teisėtus lūkesčius ir atsakovo teisės aktų pažeidimus sužinojo, gavęs išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarka išspręsto skundo sprendimą Nr. 1SS-274-(7.5), t. y, 2016 m. vasario 1 d.

Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, kartu pateikė prašymą dėl termino skundui pateikti atnaujinimo, tuo atveju, jeigu teismo vertinimas dėl pareiškimo padavimo termino skirtųsi nuo pareiškėjo. Nurodė svarbias priežastis ir aplinkybes, lėmusias pareiškėjo kreipimąsi į teismą 2016 m. vasario 23 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir netenkinus prašymo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pareiškėjo nurodomos termino atnaujinimo priežastys nepripažintinos svarbiomis priežastimis sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymų nustatytu terminu pateikti skundą teismui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su tuo, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, nors 2016 m. vasario 15 d. skunde prašo jį atnaujinti, nurodo aplinkybes, kurios, jo manymu, yra svarbios, nepriklausančios nuo skundą padavusio asmens valios. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nevykdė savo pareigos informuoti pareiškėją apie priimtus 2015 m. rugpjūčio 11 d. bei 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimus, be to, mano, kad reikšti papildomus reikalavimus dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), kai tuo metu išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo nagrinėjamas 2015 m. spalio 29 d. skundas, būtų prilyginama pareiškėjo piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o atsakovė savo veiksmais suteikė teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas bus pakeistas.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio2 dalies 1-7 punktuose.

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

Nagrinėjamu atveju sutiktina su pareiškėjo teigimu, jog NŽT turėjo informuoti pareiškėją apie 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 7S-376-(14.7.3) bei 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2) priėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kada būtent pareiškėjas gavo atsakovo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 7S-376-(14.7.3) ir 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), konstatuotina, jog kreipimosi į teismą terminas dėl minėto NŽT sprendimo bei įsakymo, skaičiuojamas palankiai pareiškėjui, t. y. nuo tos datos (2015 m. lapkričio 16 d.), kurią pagal bylos duomenis, paties pareiškėjo teigimu, pareiškėjas neabejotinai sužinojo šių raštų turinį. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktą teisinį reguliavimą, sprendimams, dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nustatytas 30 dienų apskundimo terminas (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.), todėl teigtina, kad apskundimo terminas baigėsi 2015 m. gruodžio 16 d. Pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 23 d. t. y. praleidus įstatymo numatytą 30 dienų terminą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas termino praleidimą grindžia išimtinai subjektyviomis aplinkybėmis, t. y. savo paties nepagrįstu įsitikinimu, kad negali pateikti skundo dėl NŽT 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2), kadangi tai esą prilygtų piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis. Be to, pareiškėjas teigia, kad kreiptis dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2) negalėjo ir dėl to, kad tuo metu, išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2015 m. spalio 29 d. skundas dėl atsakovo 2015 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 7SD-5859 (17.7.104.) panaikinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo 2015 m. spalio 29 d. skundo ginčo dalykas neapima skundžiamo NŽT 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2). Dėl šio įsakymo panaikinimo aiškus ir konkretus reikalavimas buvo suformuotas tik 2016 m. vasario 15 d. pareiškėjo skunde. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pareiškėjo 2015 m. spalio 29 d. skundo nagrinėjimas Nacionalinėje žemės tarnyboje negalėjo būti kliūtis pareiškėjui paduoti skundą teismui dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 7VĮ-994-(14.7.2) teisėtumo, pagrįstumo. Kitų priežasčių, kodėl, sužinojęs, kad nuosavybės teisės nebus atkuriamos natūra, nebuvo kreiptasi į teismą, pareiškėjas nenurodė.

Aptariant NŽT 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. 7SD-5859(17.7.104), pažymėtina, kad minėtame atsakovo rašte sprendimo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai. Atkreipiamas dėmesys, kad pats pareiškėjas nekvestionuoja fakto, jog minėtame rašte atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos gražinimo, nurodė, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra skundžiami teismui. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, tokia tvarka buvo išaiškinta bendrame kontekste aiškinant nuosavybės teisių atkūrimo procesus, nesudaro prielaidos teigti, jog apskundimo tvarka yra išaiškinta netinkamai, nesuprantamai.

Apibendrinant konstatuota, kad skundo terminas yra praleistas dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios negali būti pripažintos svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Išdėstytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl nesvarbių priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti terminą pagrįstai netenkintas.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis, kuria teismas atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir nepriėmė pareiškėjo A. V. skundo yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė