2021-05-26 Nr. AB-11236-3-62-3-02496-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-448-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02496-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pravieniškių PN pastatas buvo avarinės būklės, nepritaikytas gyventi, gyvenamosiose patalpose per lietų nuo lubų lašėjo vanduo, nuo sienų ir lubų krito tinkas. Gyvenamojoje patalpoje buvo netinkama ventiliacija, kaupėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas. Sanitariniai mazgai buvo susidėvėję, trūko tualetų ir dušų. Pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti, nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Be to, pasivaikščiojimo kieme nebuvo įrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl pareiškėjui kilo grėsmė būti sužalotam. Pravieniškių PN 3 sektoriaus būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, taip pat nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo bei paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti. Pareiškėjo teigimu, įstaigoje atliekama dezinfekcija nuo blakių nepadėjo, jis buvo sukandžiotas blakių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam buvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma. Be to, nuteistieji dienotvarkėje nustatytu metu gali laisvai judėti savo gyvenamosiose patalpose ar gryname ore. Patalpos vėdinamos per langus, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Apšvietimas atitinka dirbtinio apšvietimo normas. Buitiniai parazitai naikinami vadovaujantis su trečiaisiais asmenimis sudarytomis sutartimis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būryje yra įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis, kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, poilsio kambario nėra, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra. Pravieniškių PN 1 būrio sanitariniame mazge yra 3 klozetai ir 4 praustuvės. Pareiškėjas į pataisos įstaigą ar psichologą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo K. L. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN, kitą skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. kalėjo Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 28,75 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Atsižvelgęs į tai, kad skundo teiginių, esą gyvenamojoje patalpoje gyveno 10 nuteistųjų, o patalpos plotas buvo 23 kv. m, pareiškėjas nepagrindė įrodymais, pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo oficialiai pateiktais duomenimis bei darė išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

7. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje pateikta Pravieniškių PN Turto valdymo skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad pataisos namuose nėra avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, sienų, lubų ir grindų danga yra tvarkinga, tinkas nekrenta, nuo lubų vanduo nelaša. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN pastato avarinės būklės, taip pat sienų ir lubų būklės, laikė deklaratyviais, todėl atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog į bylą nepateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, tačiau pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad miegamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas ir nepateikė duomenų, kad jam buvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentą dėl prasto apšvietimo laikė deklaratyviu bei nepakankamu neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti.

9. Vadovaudamasis atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, kad Pravieniškių PN gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tai atitinka higienos normų reikalavimus; pažymėjo, jog šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN Turto valdymo skyriaus pažyma, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip išvengdamas drėgmės patalpose. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo į bylą pateiktų duomenų, kad Pravieniškių PN 1 būryje ginčo laikotarpiu buvo 33 nuteistieji, o šio būrio sanitariniame mazge buvo 3 klozetai, 4 praustuvės. Atlikęs aritmetinius skaičiavimus, pirmosios instancijos teismas nenustatė Pravieniškių PN pažeidimų dėl sanitarinių įrenginių kiekio.

11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl neįrengtos patalpos drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl darė išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pažeidė su tuo susijusius higienos normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būriui neįrengdamas poilsio kambario.

12. Remdamasis byloje atsakovo pateiktais įrodymais, kurių pareiškėjas neginčijo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būryje buvo įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo bei paruošimo sandėlis, taip pat prie kiekvieno būrio buvo įrengtos virtuvėlės maistui gaminti, jose buvo galima pasidėti maistą, todėl ginčo laikotarpiu nebuvo apribota pareiškėjo galimybė laikyti maisto produktus specialiai tam skirtose vietose.

13. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN buvo atliekama nuolatinė buitinių kenkėjų kontrolė, byloje nėra objektyvių duomenų, kad įstaigoje ginčo ar artimu jam laikotarpiu veisėsi parazitai, pareiškėjas dėl to į įstaigos administraciją nesikreipė, nėra užfiksuota, kad pareiškėjas buvo sukandžiotas blakių, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu.

14. Vertindamas Pravieniškių PN pasivaikščiojimo kiemelio būklę, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota, reikalavimai sporto aikštynams nenustatyti, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei minėtame pasivaikščiojimo kieme, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamame kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.

15. Atsižvelgęs į nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus (apribota teisė naudotis laisvalaikio kambariu bei drabužių ir avalynės džiovinimo patalpa), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos įstaigoje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

III. 16. Pareiškėjas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, ministro pirmininko potvarkių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Kalėjų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymų, Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą nebuvo atidus ir aktyvus, netikrino Pravieniškių PN pateiktos informacijos, aklai ja rėmėsi. Pravieniškių PN nepateikė oficialių duomenų, patvirtinančių patalpų kvadratūrą, taip pat duomenų apie pastato, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, būklę bei paskirtį, apie kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių. Pasak pareiškėjo, pastatas, kuriame jis atliko bausmę, nėra pritaikytas nuteistiesiems kalinti. Be to, atsakovo atstovas meluoja, kad buvo įrengtos 9, o ne 10 miegamųjų vietų. Pasak pareiškėjo, atsakovo atstovas pripažįsta, jog gyvenamosiose patalpose buvo blakių ir tarakonų, taip pat kad jie buvo naikinami, tačiau nutyli tai, kad naikinimas nepadėjo. Esą aplinkybė, kad pareiškėjas dėl to nesikreipė į sveikatos priežiūros tarnybą, nereiškia, kad jis nebuvo sukandžiotas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tik pakomentavo higienos normas, tačiau nepripažino realybės ir rėmėsi tuo, kad pareiškėjas dėl drėgmės ir pelėsio nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą. Tačiau, pasak pareiškėjo, toks kreipimasis nieko nebūtų pakeitęs, nes pastatas buvo senas, langai neatsidarydavo. Pirmosios instancijos teismas taip pat netikrino, koks buvo realus patalpų apšvietimas, rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, įrodymų vertinimo bei neturtinės žalos dydžio nustatymo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl kalinimo sąlygų.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui K. L. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN buvo apribota pareiškėjo teisė naudotis laisvalaikio kambariu bei drabužių ir avalynės džiovinimo patalpa, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

21. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl gyvenamųjų patalpų ploto bei higienos reikalavimų (pastato būklės, drėgmės, pelėsio, apšvietimo ir blakių buvimo), nebuvo aktyvus ir netikrino atsakovo pateiktų duomenų, nepagrįstai jais vadovavosi. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Pažymėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

24. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais melagingais duomenimis.

25. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis apie Pravieniškių PN pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei gyvenamųjų patalpų higienos sąlygas ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl su tuo susijusių pareiškėjo kalinimo sąlygų.

27. Pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būrio gyvenamųjų patalpų perpildymo pirmosios instancijos teismas vertino vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais detaliais duomenimis apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų lovų (miegamųjų vietų) skaičių. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos ir kad jose buvo laikoma 10 asmenų, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, t. y. nenurodė, ar patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo įrengta papildomų lovų, ar jose buvo laikoma daugiau asmenų nei buvo įrengta lovų, kokie konkretūs asmenys kalėjo kartu su pareiškėju ir (ar) kt. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo išsiųstas bei įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas (b. l. 45), pareiškėjas neginčijo Pravieniškių PN į bylą pateiktų duomenų apie gyvenamųjų patalpų plotus bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus paneigiančiais oficialiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Šių duomenų teisingumo pareiškėjas nepaneigė ir apeliaciniame skunde, o pareiškėjo reiškiamas abstraktus bendras nesutikimas su Pravieniškių PN pateiktais duomenimis laikytinas subjektyvia pareiškėjo gynybine pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti nepagrįstomis.

28. Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose, pažymėtina, kad nors teismų praktikoje ir laikomasi nuostatos, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose taisyklių taikymas turi ypatumų ir įkalinimo įstaigai tenka didesnės apimties našta teikti įrodymus, paneigiančius bausmę atliekančių asmenų argumentus dėl jų teisių pažeidimo, įvertinant tai, kad įrodinėjimo procese tokie asmenys laikytini silpnesne šalimi dėl savo teisinės padėties, tačiau tai negali būti pagrindu įkalinimo įstaigos veiksmų neteisėtumo prezumpcijai, kurią pati įstaiga ir turėtų paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2768-415/2020; kt.).

Vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikti duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; kt.).

Nesant tokių duomenų ar jiems nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus ir nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; kt.).

Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2294-624/2019; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-575/2020; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2539-520/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3548-624/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2526-261/2020; kt.).

29. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl tariamai netinkamų higienos sąlygų (pastato būklės, drėgmės, pelėsio, apšvietimo ir blakių) ir (ar) jų sukeltų pasekmių nesikreipė nei į Pravieniškių PN administraciją, nei į kitas kompetentingas institucijas. Be to, skunde išdėstytų teiginių dėl gyvenamųjų patalpų neatitikties higienos normų reikalavimams pareiškėjas nesukonkretino, nenurodė jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo šiuo aspektu.

30. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikos pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kurios konkrečiai iš jo nurodytų praktikos nuostatų ir kodėl yra aktualios nagrinėjamu atveju, kurių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepritaikė ar pritaikė netinkamai, o abstraktus teismų praktikos bylose dėl žalos dėl netinkamų įkalinimo sąlygų atlyginimo priteisimo citavimas savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų nagrinėjamoje byloje.

31. Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjo teisių gynimo būdo, pabrėžtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); kt.).

32. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. bei, atsižvelgus į konkrečią situaciją, sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; kt.).

33. Paprastai esant tik nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; kt.).

34. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimai (apribota pareiškėjo teisė naudotis laisvalaikio kambariu bei drabužių ir avalynės džiovinimo patalpa) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tik pripažinti faktą, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Ernestas Spruogis