2013-07-10 Nr. AB-3523-3-61-3-01682-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1087/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01682-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. D. 2012 m. birželio 22 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. IN(12.5.1.15.)-10269 „Dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės“; 2) panaikinti VĮ Registrų centro 2012 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (1.1.31.)s-2562 „Dėl prašymo“; 3) įpareigoti VĮ Registrų centrą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Paaiškino, kad VĮ Registrų centras 2012 m. sausio 1 d. atliktu masiniu nekilnojamojo turto vertinimu nustatė pareiškėjui priklausančio administracinio pastato, esančio Pergalės g. (duomenys neskelbtini), Riešės kaime, Vilniaus r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas) vertę – 202 000 Lt. Nurodė, kad dėl Pastato nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo kreipėsi į UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“, kuri nustatė, kad šio turto vertė yra 100 000 Lt. Dėl vertės patikslinimo nustatyta tvarka kreipėsi į VĮ Registrų centrą, tačiau 2012 m. balandžio 10 d. gavo Vilniaus filialo 2012 m. balandžio 2 d. raštą Nr. IN(12.5.1.15)-10269. Teigė, kad 2012 m. balandžio 28 d. prašymas buvo adresuotas VĮ Registrų centrui, o ne jo Vilniaus filialui. Pažymėjo, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio nuostatomis, Vilniaus filialas, neturėdamas įgaliojimų spręsti klausimų dėl masinio vertinimo metu nustatytos nekilnojamojo turto vertės, privalėjo prašymą persiųsti VĮ Registrų centrui. Pareiškėjas pažymėjo, kad VĮ Registrų centras nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. balandžio 25 d. prašymą dėl įstatyme numatyto termino praleidimo. Teigė, kad prašymo turinys ir prie jo pridėti dokumentai patvirtina, kad buvo siekiama ne tik turto perkainavimo, bet ir Vilniaus filialo pateikto atsakymo teisėtumo įvertinimo. Nurodo, jog pirminis prašymas dėl turto mokestinės vertės perskaičiavimo pateiktas 2012 m. balandžio 28 d., todėl mano, prašymas pateiktas laiku.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą (b. l. 14–15) nurodė, jog su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, jog Vilniaus filialas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė nekilnojamo turto individualaus vertinimo ataskaitos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Įstatymas), šio prašymo negalėjo pripažinti prašymu, kuris pateikiamas VĮ Registrų centrui. Teigė, kad prašymas buvo išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktu ir 31 straipsniu bei Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 25 d. prašyme, pateiktame VĮ Registrų centrui, buvo nurodyta, jog pateikiamas turto vertinimo ataskaitos Nr. 12/04-V29 originalas, tačiau ataskaita pateikta nebuvo ir pareiškėjo prašymas 2012 m. balandžio 25 d. užregistruotas kaip paprastas vartotojo prašymas. Po kelių dienų pareiškėjas prie šio prašymo pateikė ir individualaus vertinimo ataskaitą. Atsakovas pažymėjo, jog tas pats pareiškėjo prašymas užregistruotas du kartus. Atkreipė dėmesį į pateiktos ataskaitos registracijos numerį, nurodantį, kad ji buvo parengta 2012 m. balandžio mėn., ataskaitoje nurodoma 2012 m. kovo 28 d. data yra tik turto apžiūros data, bet ne ataskaitos surašymo data. Todėl atsakovas darė išvadą, jog pareiškėjas į Vilniaus filialą kreipėsi dar neturėdamas individualios nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, o antrasis prašymas dėl mokestinės vertės pateiktas 2012 m. balandžio 25 d. ir 2012 m. balandžio 30 d., todėl paduotas pasibaigus Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 23–25) prašė skundą atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti VĮ Registrų centro atsiliepime. Paaiškino, kad statinio vertė, apskaičiuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punktu, yra kadastro duomuo, įrašomas į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. pateikė prašymą netaikyti masinio vertinimo metodo Pastatui. Viliaus filialas, išnagrinėjo prašymą ir patikrino, ar pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato mokestinė vertė yra apskaičiuota teisingai, ir 2012 m. balandžio 2 d. raštu informavo pareiškėją, jog ši vertė yra nustatyta laikantis visų teisės aktų reikalavimų bei vadovaujantis aktualiais Nekilnojamojo turto registre esančiais nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenimis. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Vilniaus filialas neturėjo įgaliojimų spręsti klausimų dėl masinio vertinimo metu nustatytos nekilnojamojo turto vertės, nes ši funkcija yra priskirtina teritoriniam registratoriui. Teigė, kad 2012 m. balandžio 2 d. atsakymas, parengtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytų terminų ir tvarkos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 46–50) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 5 straipsniu bei 10 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, kad prašymai dėl nekilnojamojo turto vertės patikslinimo VĮ Registrų centrui gali būti teikiami iki 2012 m. balandžio 1 d. Teismas pažymėjo, jog Turto vertinimo ataskaitą Nr. 12/04-V29 sudariusi turto vertintoja K. V. teismo posėdyje patvirtino, kad Pastatas buvo apžiūrėtas 2012 m. kovo 28 d., o Turto vertinimo ataskaita Nr. 12/04-V29 buvo sudaryta ir pareiškėjui pateikta 2012 m. balandžio mėnesį; kad 2012 m. balandžio 18 d. buvo prisijungta prie Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės, jog būtų pakartotinai patikrinti nekilnojamojo turto duomenys. Teismas pažymėjo, jog šias liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis Nekilnojamojo turto duomenų teikimo išrašas, iš kurio matyti, kad, ruošiant pareiškėjo turto vertinimo ataskaitą, Nekilnojamojo turto duomenų bazės duomenimis buvo naudotasi 2012 m. kovo 28 d. ir 2012 m. balandžio 18 d., o teismui pateikta 2012 m. balandžio 18 d. sąskaita faktūra liudija, kad sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ dėl turto vertės nustatymo buvo sudaryta 2012 m. balandžio 12 d. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Turto vertinimo ataskaita Nr. 12/04-V29 buvo sudaryta ir pateikta A. D. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 18 d., t. y. pasibaigus Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui. Todėl pareiškėjo poziciją, kad ataskaita jam buvo pateikta 2012 m. kovo 28 d., t. y. tą pačią dieną kai buvo pateiktas prašymas Vilniaus filialui, teismas laikė nesąžininga ir klaidinančia.

Teismas pažymėjo, jog iš 2012 m. kovo 28 d. prašymo Vilniaus filialui matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Pastato verte, nustatyta masinio vertinimo metodu, tačiau Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytos turto vertinimo ataskaitos kartu su šiuo prašymu atsakovui nepateikė. Todėl teismas, atsižvelgęs į šio prašymo turinį, o taip pat į tai, kad kartu su juo nebuvo pateikta individuali turto vertinimo ataskaita ir pareiškėjas neprašė pastato mokestine verte laikyti individualiai nustatytą Pastato vertę, padarė išvadą, jog Vilniaus filialas neturėjo pagrindo šio prašymo vertinti kaip Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo patikslinti turto vertę. Teismas akcentavo, kad prašymo pateikimo metu pareiškėjas, žinodamas, kad jam priklausančio turto vertinimas, kuriuo galėtų būti grindžiama mokestinė vertė, nėra atliktas, neturėjo pagrindo tikėtis, jog Vilniaus filialas jo prašymą perduos nagrinėti VĮ Registrų centrui.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Vilniaus filialas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo perduoti pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. prašymą nagrinėti VĮ Registrų centrui, o patikrinęs pareiškėjui priklausančio pastato vertės nustatymo masinio vertinimo būdu teisingumą iš esmės atliko prašyme nurodytus veiksmus, veikė jam priskirtos kompetencijos ribose. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, jog Pastato mokestinė vertė, apskaičiuota masinio vertinimo būdu, nustatyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymą VĮ Registrų centrui dėl pastato mokestinės vertės tikslinimo pateikė 2012 m. balandžio 25 d., t. y. praleidęs Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo klausimu kreipėsi į teritorinį registratorių, teikiant prašymą Vilniaus filialui, pastato individualus vertinimas nebuvo atliktas, todėl teismas sprendė, jog 2012 m. kovo 28 d. prašymas negali būti pripažįstamas Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytu prašymu. Atsižvelgęs į tai teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras, nustatęs, jog yra praleistas prašymo padavimo terminas, 2012 m. birželio 5 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai jį nagrinėti atsisakė, todėl pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, nėra.

III. Pareiškėjas A. D. padavė apeliacinį skundą (b. l. 55–57), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Nesutinka su teismo išvada, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialas turėjo teisę nagrinėti jo prašymą ir veikė priskirtos kompetencijos ribose. Pažymi, kad 2012 m. kovo 28 d. prašymas buvo adresuotas ne VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, o VĮ Registrų centrui ir tik per klaidą perduotas teritoriniam registratoriui. Be to, ir prašymo turinys, ir jame nurodytos teisės normos nesuteikė VĮ Registrų centro teritoriniam skyriui pagrindo spręsti, kad prašymas yra pateiktas jam, be to ir pateiktame atsakyme VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, jog jis nėra įgaliotas spręsti klausimų dėl turto vertės nustatymo Įstatymo 10 straipsnio pagrindu. Todėl pareiškėjas mano, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialas negalėjo prašymo nagrinėti, o privalėjo jį per 5 darbo dienas perduoti viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešti pareiškėjui.

Nurodo, kad nei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, nei kiti įstatymai ar norminiai aktai nenumato asmens pareigos kartu su prašymu dėl masinio vertinimo metodo netaikymo, pateikti ir turto vertinimo ataskaitą. Todėl pareiškėjas mano, kad turto vertinimo ataskaita gali būti teikiama bet kuriuo administracinės procedūros metu, svarbu, kad joje turto vertė būtų nustatyta metų pirmo ketvirčio datai. Todėl vien tai, kad turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta su pirminiu prašymu, nesuteikė viešojo administravimo subjektui teisės pateiktą prašymą vertinti savo iniciatyva, neatsižvelgiant į tikruosius pateikto prašymo tikslus ir jame suformuotus prašymus.

Teigia, kad VĮ Registrų centras ar jo teritorinis skyrius ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo kreiptis į pareiškėją su pasiūlymu patikslinti prašymą ir / ar pateikti papildomus įrodymus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., 26, 28 str.). VĮ Registrų centro Vilniaus filialui nesiėmus jokių veiksmų, kad prašymas būtų išnagrinėtas tinkamai, nesudarius sąlygų pateikti trūkstamus dokumentus, buvo pažeisti ne tik Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai, bet ir bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei konstitucinis teisinės valstybės principas.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) nurodo, jog su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teisės aktai jo neįpareigoja kartu su prašymu pateikti ir individualaus turto vertinimo ataskaitą, neatitinka teisės aktų nuostatų (Įstatymo 8 str. 2 d., 10 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 patvirtintų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių VI sk.). Pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teidamas prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, pareiškėjas dar neturėjo turto vertinimo ataskaitos, nes ji nebuvo parengta.

Atsakovas Vilniaus filialas teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo jį atmesti (b. l. 62–63).

Nurodo, jog nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas turėjo teisę nagrinėti pareiškėjo prašymą ir veikė jam priskirtos kompetencijos ribose. Pažymi, jog atsižvelgęs į pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. prašymo turinį, o taip pat į tai, kad kartu su prašymu nebuvo pateikta nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita ir pareiškėjas neprašė Pastato mokestine verte laikyti vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, savo kompetencijos ribose patikrino pareiškėjui priklausančio pastato vertės nustatymo masinio vertinimo būdu teisingumą bei informavo pareiškėją, kad pastato vertė, apskaičiuota masinio vertinimo būdu, nustatyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, bei išaiškino, kad mokestinė vertė gali būti tikslinama tik teisės aktų nustatyta tvarka, atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas vadovaudamasis administracinėje byloje surinktais įrodymais nustatė, kad Turto vertinimo ataskaita Nr. 12/04-V29 buvo sudaryta ir pateikta A. D. pasibaigus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui. Taip pat pažymi, kad apeliantas VĮ Registrų centrui pastato individualaus vertinimo ataskaitą pateikė 2012 m. balandžio 30 d., o ne 2012 m. balandžio 25 d. kartu su pateiktu prašymu. Nurodo, kad tai, jog apeliantas 2012 m. balandžio 25 d. kartu su prašymu VĮ Registrų centrui negalėjo pateikti Pastato individualaus vertinimo ataskaitos, leidžia daryti išvadą, kad ataskaita galutinai buvo parengta ne anksčiau nei 2012 m. balandžio 25 d. Pažymi, jog pareiga kartu su prašymu nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę nustatyta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės jam priklausančio nekilnojamojo turto mokestinę vertę nustatyti pagal nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Nustatyta, kad 2012 m. kovo 28 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filiale gautas pareiškėjo prašymas (b. l. 5), kuriuo jis VĮ Registrų centro prašė netaikyti masinio vertinimo metodo jo turimam nekilnojamajam turtui – pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pergalės g. (duomenys neskelbtini), Riešės kaime, Vilniaus r. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, atsakydamas į šį prašymą, 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. IN(12.5.1.15.)-10269 (b. l. 8–9) nurodė pareiškėjui, kad ginčo nekilnojamojo turto mokestinė vertė apskaičiuota masinio vertinimo būdu, pagal aktualius įregistruotus Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro duomenis ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1K-402 „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių teritorijų ir Lietuvos Respublikos teritorijos nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“ patvirtinus masinio vertinimo dokumentus (savivaldybių teritorijų statinių verčių žemėlapius ir vertinimo modelius), nepažeidžiant vertinimo metodikos reikalavimų, todėl mokestinė vertė yra teisinga. Taip pat išaiškino pareiškėjui jo teisę teikti prašymą dėl mokestinės vertės nustatymo pagal nekilnojamojo turto individualų vertinimą. 2012 m. balandžio 25 d. prašymu pareiškėjas VĮ Registrų centrui pateikė prašymą (b. l. 6), kuriuo prašė netaikyti masinio vertinimo metodo jo turimam nekilnojamajam turtui – pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pergalės g. (duomenys neskelbtini), Riešės kaime, Vilniaus r. Nurodė, kad 2012 m. kovo 28 d. gavo UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ surašytą turto vertinimo ataskaitą Nr. 12/04-V29, kuria ginčo turto vertė nustatyta du kartus mažesnė nei turtą įvertinus masinio turto vertinimo metodu ir kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl masinio vertinimo metodo ginčo turtui netaikymo. Atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, VĮ Registrų centras 2012 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (1.1.31.)s-2562 (b. l. 7) nusprendė šio prašymo nenagrinėti, nes nustatė, kad jis paduotas praleidus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Nesutikdamas su tokiais VĮ Registrų centro ir teritorinio jo padalinio sprendimais, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašymą VĮ Registrų centrui pateikė laiku – 2012 m. kovo 28 d., tačiau jį, viršydamas kompetenciją ir pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1, 4 dalis, išnagrinėjo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas jį atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas kartu su 2012 m. kovo 28 d. prašymu nebuvo pateikęs ginčo turto individualaus vertinimo ataskaitos, nors toks reikalavimas nustatytas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, be to neprašė pastato mokestine verte laikyti individualiai nustatytą pastato vertę, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas neturėjo pagrindo šio prašymo vertinti kaip Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo patikslinti turto vertę. Taip pat įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 28 d. prašymo padavimo metu ginčo nekilnojamojo turto vertinimas dar net nebuvo atliktas ir nebuvo surašyta UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ turto vertinimo ataskaita Nr. 12/04-V29. Įvertinęs tai, teismas spendė, kad prašymą VĮ Registrų centrui dėl pastato mokestinės vertės tikslinimo pateikė 2012 m. balandžio 25 d., t. y. praleidęs Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui taikytiną teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1828 redakcija) 8 straipsnyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė: 1) šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto – nustatyta pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus; 2) šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto – nustatyta ne anksčiau kaip prieš 5 metus. (1 dalis); nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnyje reglamentuojama skundų ir prašymų dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės nagrinėjimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojų (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininkų) skundai dėl turto vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės pateikiami turto vertintojui per tris mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininkai) vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per tris mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertintojui gali pateikti prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Taigi šiose dviejose Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio dalyse yra reglamentuojamos dvi skirtinos procedūros – tai skundo dėl vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės padavimo bei nagrinėjimo procedūra (1 d.) bei prašymo nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę teikimo bei nagrinėjimo procedūra (2 d.). Todėl labai svarbu nustatyti, vadovaujantis kuria iš nurodytų procedūrų turėjo būti nagrinėjamas pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. prašymas.

2012 m. kovo 28 d. prašymu pareiškėjas prašė netaikyti masinio vertinimo metodo jo turimam nekilnojamajam turtui – pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pergalės g. (duomenys neskelbtini), Riešės kaime, Vilniaus r., nes masinio vertinimo metodo būdu nustatyta mokestinė vertė dvigubai viršija realią turto rinkos vertę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiame prašyme nenurodyta, jog buvo atliekamas individualus ginčo nekilnojamojo turto vertinimas, prašyme nesuformuluotas prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, taip pat kartu su prašymu nepateikta ir ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurią, kaip teisingai pažymėjo atsakovai bei nustatė pirmosios instancijos teismas, pateikti būtina kartu su prašymu nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kadangi toks reikalavimas nustatytas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2012 m. kovo 28 d. prašymas neatitiko net minimalių Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo reikalavimų, todėl tokį prašymą gavęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialas neturėjo pagrindo šio pareiškėjo rašto laikyti prašymu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies prasme bei vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi perduoti šio prašymo nagrinėjimą pagal kompetenciją centriniam registratoriui. Taip pat pareiškėjo pateikto prašymo turinys nesudarė pagrindo atsakovui prašyti pareiškėjo tikslinti prašymą, kad jis atitiktų Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, jog šiuo atveju svarbu ir tai, kad, kaip įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė pirmosios instancijos teismas, 2012 m. kovo 28 d. prašymo padavimo metu ginčo nekilnojamojo turto vertinimas dar net nebuvo atliktas ir nebuvo surašyta UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ turto vertinimo ataskaita Nr. 12/04-V29. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. net objektyviai neturėjo nei galimybės nei teisinio pagrindo pateikti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo.

Todėl atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimu šį prašymą laikyti skundu dėl vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Pareiškėjas neteikia argumentų, susijusių su 2012 m. balandžio 2 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo priimto sprendimo Nr. IN(12.5.1.15.)-10269 motyvais, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas turto vertintoją apibrėžia kaip turtą vertinančią įmonę, tvarkančią Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (2 str. 12 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija ir registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė Registrų centras. Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją sudaro: 1) centrinis padalinys – Centrinis registratorius; 2) teritoriniai padaliniai – teritoriniai registratoriai (Registro įstatymo 6 str. 1 d.). Centrinio registratoriaus funkcijos yra administruoti nekilnojamojo turto registrą, projektuoti, diegti ir naudoti nekilnojamojo turto registro informacinę sistemą, vadovauti teritoriniams registratoriams, kontroliuoti jų veiklą bei atlikti kitas šiame įstatyme bei Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytas funkcijas (Registro įstatymo 7 str.). Teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (Registro įstatymo 8 str. 2 d.). Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. prašymą neviršijo jam suteiktos kompetencijos.

Įvertinusi pareiškėjo 2012 m. balandžio 25 d. prašymo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas galėtų būti laikomas prašymu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau šis prašymas, kaip teisingai skundžiamame 2012 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (1.1.31.)s-2562 nurodė VĮ Registrų centras bei patvirtino pirmosios instancijos teismas, buvo paduotas pažeidžiant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą, todėl pagrįstai bei teisėtai jį nagrinėti buvo atsisakyta. Konstatavus, kad byloje ginčijami administraciniai sprendimai yra pagrįsti bei teisėti, pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. bei 2012 m. balandžio 25 d. prašymai išnagrinėti tinkamai, nėra pagrindo atsakovą VĮ Registrų centrą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo teiktus prašymus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį, sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė