2017-12-20 Nr. AB-24177-3-62-3-01945-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3851-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01945-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 4–9) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo kalinamas Marijampolės PN nežmoniškomis sąlygomis. Iki 2014 m. rugsėjo 23 d. kalėjo 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad gyvenamąjį plotą mažino ir patalpoje buvę baldai. Nurodė, kad šios gyvenamosios patalpos ištraukiamoji ventiliacija neveikė, dėl ant langų buvusių grotų vėdinti patalpos mechaniniu būdu buvo neįmanoma, lubų ir sienų dažai buvo atsilupę, ant jų buvo pelėsis, taip pat patalpose buvo tarakonų ir pelių. 3 būryje buvo 120 nuteistųjų, kurie naudojosi 3 tualetais ir 3 pisuarais, todėl, norint atlikti gamtinius reikalus, teko kentėti nežmoniškas kančias. Pasivaikščiojimo kiemo plotas apie 220 kv. m, jame pasivaikščioti turėjo teisę 400 nuteistųjų, todėl buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Nurodė, kad už režimo reikalavimų pažeidimus buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 5, 6, 8, 22, kuriose jam taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos, sienų ir lubų dažai atsilupę, matėsi pelėsis, kamerose buvo buitinių parazitų (tarakonų ir pelių). Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė fizinių skausmų, dvasinių išgyvenimų, pablogėjo bendravimo galimybės, patyrė emocinę depresiją, atsirado nemiga, vartojo medikamentus, sutriko psichika, jautėsi pažemintas, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 30 000 Eur.

3. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. pateikė teismui patikslintą skundą (I t., b. l. 56–58), kuriame nurodė, kad Marijampolės PN direktoriaus nutarimais jam buvo nepagrįstai skiriamos drausminės nuobaudos dėl atsisakymo eiti gyventi į jam skirtą būrį. Tvirtino, kad Marijampolės PN administracijai bei pas jį apsilankiusiai psichologei nurodė, kokiame būryje galėtų gyventi, nurodė priešus, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Apie 2 metus gyvendamas kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus kamerose prarado ryšį su žmona ir vaikais. Tvirtino, kad 9 būryje iš jo buvo atimti rūbai, aparatūra, higienos priemonės.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 14–16) ir rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b. l. 67–69) su pareiškėjo skundu nesutiko.

5. Nurodė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2405-406/2015 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje buvo įvertintos pareiškėjo kalinimo sąlygos iki 2015 m. vasario 25 d. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 5, 1, 22 ir 6, kuriose buvo užtikrintas reglamentuotas gyvenamasis plotas, be to, skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamas plotas nėra atimamas. Ginčo kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centras, kamerų Nr. 1, 5, 6, 22 patikrinimai atlikti 2011 m. lapkričio 15 d., 2016 m. rugsėjo 6 d. ir 2016 m. vasario 11 d., higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nuteistųjų čiužiniai dezinfekuojami aukštoje temperatūroje, Marijampolės PN sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo, pastebėjus buitinius parazitus, problema sprendžiama operatyviai išduodant specialias gaudykles. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšų iš valstybės biudžeto, ginčo kamerose remonto darbai buvo atliekami. Pataisos namai neturi jokių duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimus, kurių priežastimi buvo netinkamos kalinimo sąlygos. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų pareigūnų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės PN ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu bylą dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo, ventiliacijos, sanitarinio mazgo netinkamos įrangos) 3 būrio 32 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje ir kamerų tipo patalpose Nr. 8 ir 15 laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. vasario 11 d. atlyginimo nutraukė. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė. Bylą pagal pareiškėjo A. K. patikslintą skundą išskyrė į atskirą bylą suteikiant jai numerį Nr. I-1303-422/2017.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose (esant netinkamai ventiliacijai, netinkamai įrengtiems sanitariniams mazgams, netvarkingoms luboms ir sienoms, pelėsiui, buitiniams parazitams, nepakankamam skaičiui sanitarinių įrenginių, per mažiems pasivaikščiojimo kiemams).

8. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2405-406/2015 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Minėtoje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 17 d. iki 2015 m. vasario 11 d. jam kalint Marijampolės PN 6 būrio 63 brigados 1 gyvenamojoje patalpoje, 3 būrio 32 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje ir kamerų tipo patalpose Nr. 8 ir 15. Šioje byloje vertinta vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma, šių patalpų sanitarinių mazgų, ventiliacijos apšvietos atitiktis galiojančiam teisiniam reglamentavimui. 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundas patenkintas iš dalies, pripažįstant jo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas pažeidimą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.

9. Kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, nagrinėjama byla dėl neturtinės žalos, kildinamos dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo, ventiliacijos, sanitarinio mazgo netinkamos įrangos) 3 būrio 32 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje ir kamerų tipo patalpose Nr. 8 ir 15 laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. vasario 11 d. atlyginimo, nutraukta.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.2 punktu ir pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kada yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,80 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,26 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas 14,26 kv. m, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,6 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,39 kv. m, joje įrengtos 5 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,1 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 6, kurios gyvenamasis plotas 11,44 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,8 kv. m. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas nuteistasis M. G. nurodė, kad gyvenamasis plotas kameroje Nr. 6 buvo netinkamas, tačiau nenurodė šioje kameroje buvusių asmenų skaičiaus, jų duomenų, todėl teismas šio liudytojo parodymais nesirėmė.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus bei įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, todėl teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpų kamerose Nr. 1, 5, 6 ir 22 jam buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl pažymėjo, kad nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

12. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad tiek 3 būrio 32 brigados 3 gyvenamosios patalpos, tiek kamerų tipo patalpų kamerose Nr. 8, 15, 5, 6, 1, 22 lubų ir sienų dažai buvo atsilupę, ant jų buvo pelėsis. Tvirtino, kad šiose gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir pelių.

13. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6, 28, 56, 62 punktais ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 39 punktu ir pažymėjo, kad į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, sienų ir lubų būklę pareiškėjo buvimo jose metu, tačiau, pagal byloje esančius duomenis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą dėl netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų nesikreipė, teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl ginčui aktualių gyvenamųjų patalpų netvarkingų sienų ir lubų atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai, iš kurių matyti, kad kameros, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, buvo remontuojamos, jose buvo dažomos sienos ir lubos, šios aplinkybės patvirtina, kad Marijampolės PN tinkamai vykdė Lietuvis higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimus.

15. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais gyvenamosiose patalpose, t. y. su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeidimu. Teismas akcentavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Marijampolės PN yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi ar vykdomi netinkamai, į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

16. Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 p., Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas bei pelėsis ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų, iš dalies galėjo buvo lemtas pačių nuteistųjų (be kita ko, pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentus dėl pelėsio bei buitinių parazitų buvimo paneigė liudytoju teismo posėdyje apklaustas nuteistasis Č. K., ginčo laikotarpiu kalėjęs su pareiškėju kamerose Nr. 1, Nr. 5 ir Nr. 22, kuris nurodė, kad gyvenimo sąlygos šiose kamerose buvo geros, tarakonų ar pelėsio nebuvo.

18. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų tipo patalpų kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, juose nebuvo (neveikė) ištraukiamosios ventiliacijos.

19. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktais vertinimais, susijusiais su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė teismui kameros nuotraukas, kuriose matyti, kad sanitarinis mazgas šioje kameroje įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau iš šių nuotraukų negalima nustatyti kameros numerio, todėl minėti duomenys, teismo vertinimu, nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo privatumo pažeidimo. Į bylą pateikti kamerų tipo patalpų 1 ir 2 aukšto planai patvirtina, kad kamerų tipo patalpų kamerose Nr. 6, 1, 5, 22 sanitariniai mazgai atskirti sienele, tačiau nustatyti kokio aukščio yra ši sienelė, t. y. kad sienelė užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, nėra galimybės, be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, kad minėtų kamerų tipo patalpų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Nesant tokių duomenų, teismo nuomone, negalima konstatuoti ginčo kamerų sanitarinių mazgų įrangos atitikties aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimams, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerų tipo patalpų kamerose Nr. 6, 1, 5 ir 22 liko nepaneigti.

20. Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl pasivaikščiojimo kiemo dydžio. Teismas pažymėjo, kad pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktai. Teismas akcentavo, kad šiame akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemo dydžio atmesti kaip nepagrįsti.

21. Įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog byloje nepaneigta, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad kamerų tipo patalpose Nr. 1, 5, 6 ir 22 pareiškėjo kalinimo metu sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo.

22. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir akcentavo, jog byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas naudojosi gydytojo odontologo paslaugomis, skundėsi virškinimo sutrikimais, skrandžio, sprando srities, galvos gerklės skausmais, sloga, karščiavimu, padidėjusiu kraujospūdžiu, bėrimu sprando ir nugaros srityje, dėl darbo pobūdžio atsiradusiu ūžimu ausyse, tačiau, teismo nuomone, tokio pobūdžio susirgimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų ligų, todėl teismas darė išvadą, kad aukščiau nurodyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su byloje nustatytu pažeidimu (netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų apie pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimus, patirtus neigiamus išgyvenimus nėra. Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

23. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista. Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį bei trukmę (truko apie metus ir šešis mėnesius), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo buvimą kamerose lėmė jo paties valiniai veiksmai (t. y. bausmės atlikimo režimo pažeidinėjimas) bei tai, kad dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų kamerų tipo patalpų kamerose pareiškėjas nesiskundė pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijos, nesant duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 500 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).

24. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui patikslintą skundą atsakovui Marijampolės PN dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šiame skunde atsiradusią neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš atsakovo veiksmų, nepagrįstai skiriant drausmines nuobaudas, jam atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, taip pat dėl jo daiktų, higienos reikmenų, aparatūros praradimo 9–jame būryje bei sumušimo kameroje Nr. 14. Minėtos faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos pirminiame skunde teismui. Taigi, esant iš esmės skirtingam patikslinto skundo pagrindui ir dalykui, byla pagal A. K. patikslintą skundą išskirta į atskirą bylą, jai suteikiant numerį Nr.I-1303-422/2017 (ABTĮ 68 str. 2 d.).

III. 25. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 24–26), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėjas 3 būryje 3 gyvenamoje patalpoje buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, jam teko per mažai gyvenamojo ploto, buvo tarakonų ir grybelių ant sienų, langai supuvę, bausmės izoliatoriaus plotas per mažas, tualetas neatitvertas, nebuvo lango, netinkamas apšvietimas ir ventiliacija. Kamerų tipo patalpoje Nr. 5 buvo 10 kv. m ploto, pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis, didelę dalį ploto užėmė baldai. Kamerų tipo patalpoje Nr. 1 pareiškėjas buvo laikomas su 4 asmenimis, per langą nepateko šviesa, nebuvo tinkamos ventiliacijos. Kamerų tipo patalpoje Nr. 22 kartu buvo 5 žmonės, per langus nieko nesimatė ir nebuvo tinkamos ventiliacijos.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 28–31), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti.

27.1. Apeliaciniame skunde pažymi, kad Marijampolės PN buvo įsitikinę, jog duomenų ir įrodymų pakanka teisingam bylos išnagrinėjimui, bet kada galėjo pateikti papildomų duomenų.

27.2. Teismas neteisingai nustatė aplinkybes dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Kadangi sanitariniai mazgai įrengti atskiroje patalpoje, argumentas dėl sanitarinio mazgo sienelės aukščio yra netinkamas. Duomenų apie sanitarinio mazgo ventiliaciją nėra, nes visuomenės sveikatos centras patikrinimus atlieka esant pareiškėjų prašymui, nagrinėjamu atveju tokio prašymo nebuvo.

27.3. Akcentuoja, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Pažymi, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygų atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu bylą dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo, ventiliacijos, sanitarinio mazgo netinkamos įrangos) 3 būrio 32 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje ir kamerų tipo patalpose Nr. 8 ir 15 laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. vasario 11 d. atlyginimo nutraukė. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė. Bylą pagal pareiškėjo A. K. patikslintą skundą išskyrė į atskirą bylą suteikiant jai numerį Nr. I-1303-422/2017.

32. Pirmiausia pažymėtina, kad nei viena iš šalių pateiktuose apeliaciniuose skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria dalis bylos nutraukta, konstatavus, jog yra priimtas teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl dėl šios sprendimo dalies teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais, atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju apskritai nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

34. Pirmiausia pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

35. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjui tekusį plotą bylai aktualiu laikotarpiu, daro išvadą, kad, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m, pareiškėjas nebuvo laikomas.

37. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas išlieka aktualus klausimas, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (pakeistas 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų gyvenamosiose patalpose bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcijoje išliko iš esmės tokios pačios normos.

38. Bylos duomenimis nustatyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,80 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,26 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas 14,26 kv. m, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,6 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,39 kv. m, joje įrengtos 5 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,1 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 6, kurios gyvenamasis plotas 11,44 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,8 kv. m.

39. Kadangi pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus bei įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, pirmosios instancijos teismas, vertindamas spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

40. Taigi iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiais laikotarpiais teko ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, atsižvelgus į minėtas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis, be kita ko, duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

41. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nepaneigta, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad kamerų tipo patalpose Nr. 1, 5, 6 ir 22 pareiškėjo kalinimo metu sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo. Tokiu atveju teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista.

42. Teisėjų kolegija su minėtu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė nuotraukas, kuriose matyti, jog kamerų tipo patalpose Nr. 1, 5, 6 ir 22 Marijampolės PN sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, kurias nuo kameros skiria durys. Nors pirmosios instancijos teismas teigė, jog nevisiškai aišku, kuriose kamerų tipo patalpose darytos minėtos nuotraukos, tačiau papildomų duomenų nereikalavo ir minėtų aplinkybių nesiaiškino. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas prie apeliacinio skundo pateikė aiškias nuotraukas, kuriose matyti kamerų tipo patalpos numeris bei minėtoje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nustatyti, ar sienelė užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, nėra galimybės, nepagrįstas. Nustačius, jog sanitarinis mazgas įrengtas patalpoje su durimis ir sanitariniame mazge esant įrengtam vienam klozetui, argumentas dėl sienelės aukščio apskritai nėra svarbus, nes asmens privatumas užtikrinamas kitais būdais – įrengiant duris, skiriančias kamerą ir sanitarinį mazgą. Teismo teiginys, jog byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo ventiliaciją, iš esmės yra teisingas, nes atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog sanitariniame mazge ventiliacija nebuvo tinkamai įrengta, kameroje jautėsi kvapas iš sanitarinio mazgo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Marijampolės PN kamerų tipo patalpose Nr. 1, 5, 6 ir 22 sanitariniai mazgai buvo įrengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl ventiliacijos netinkamo įrengimo, tačiau pareiškėjui privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo užtikrintas.

43. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kitų laikymo Marijampolės PN sąlygų pažeidimo, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

44. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Minėta išvada daroma įvertinus ir tai, kokio tipo įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, tai, jog pareiškėjo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas niekada nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

46. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad pareiškėjo A. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius