2024-02-21 Nr. AB-3623-3-61-3-07532-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1109-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07532-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 8.3.2.; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. R. (B. R.), I. R. (I. R.), P. R. (P. R.), K. R. (K. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. R. (B. R.), I. R. (I. R.), P. R. (P. R.), K. R. (K. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) sprendimus: 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 23S99479, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. birželio 17 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S100484, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalies reikalavimų. Atsakovas Sprendime Nr. 1 perrašė Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateiktą pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško, objektyvaus ir visapusiško individualaus atvejo vertinimo, formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

2.2. VSD išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįsta vien tik 20 metu senumo faktu, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje inžinieriumi programuotoju, tačiau šis pareiškėjo biografijos faktas egzistavo ir tuo metu, kai pareiškėjas 2022 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir jį gavo. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, pagal 2022 m. liepos 12 d. neterminuotą darbo sutartį nuo 2022 m. birželio 13 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyresniuoju programinės įrangos inžinieriumi.

2.3. Gavęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas, iki Sprendimo Nr. 1 priėmimo, Lietuvoje gyveno ir dirbo daugiau nei vienerius metus, įstatymų nepažeidė, be to, Sprendime Nr. 1 nėra duomenų, kad VSD nustatė, jog per pareiškėjo gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje metus įvyko kokios nors su pareiškėju susijusios aplinkybės, kurios objektyviai galėjo lemti priešingos VSD išvados pateikimą. VSD rašte nurodytas tik 20 metų senumo faktas, paimtas iš pareiškėjo užpildyto Departamento klausimyno. Nurodytą darbo santykių faktą VSD pareiškėjo lojalumo Rusijos valstybei ir jos valdžiai aspektu vertino būtuoju laiku, o VSD nurodyta kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija yra pernelyg bendro pobūdžio, niekaip nesusieta su pareiškėjo individualiu atveju.

2.4. Atsakydamas į Departamento klausimyno 5 klausimą pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko ryšių su jokiomis NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, tarp jų ir su buvusia savo darboviete, kurioje dirbo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu. Sprendime Nr. 1 nėra duomenų, kad VSD būtų nustačiusi, kad yra kitaip, nei atsakydamas į Departamento 5 klausimą nurodė pareiškėjas.

2.5. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta pateikti informaciją apie socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kurie susiklostė nuo 2022 m. birželio mėn., t. y. kai pareiškėjui ir jo šeimos nariams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys iki 2025 m. birželio 17 d. Be to, neįvertinta, kad pareiškėjo dukros pagal 2022 m. birželio 16 d. sutartis nuo 2022 m. rugsėjo mėn. mokosi Vilniuje, o pareiškėjas ir sutuoktinė pagal banko Lietuvoje suteiktą tikslinį kreditą 2023 m. pradžioje nusipirko Vilniuje butą ir jų finansiniai įsipareigojimai bankui yra iki 2041 m.

3. Pareiškėjos I. R., P. R. ir K. R. (toliau kartu – ir pareiškėjos) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimus: 1) 2023 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 23S106178, kuriuo panaikintas I. R. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. birželio 17 d., nes asmens šeimos nariui panaikinus leidimą laikinai gyventi, asmuo neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); 2023 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 23S106176, kuriuo panaikintas P. R. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. birželio 17 d., nes asmens šeimos nariui panaikinus leidimą laikinai gyventi, asmuo neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu (toliau – ir Sprendimas Nr. 4) ir 2023 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 23S106172, kuriuo panaikintas K. R. (K. R.) leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. birželio 17 d., nes asmens šeimos nariui panaikinus leidimą laikinai gyventi, asmuo neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu (toliau – ir Sprendimas Nr. 5).

4. Pareiškėjos nurodo, kad gavusios leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, šeimos susijungimo tikslu atvyko gyventi į Lietuvą. I. R. su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise nusipirko butą Vilniuje, 2022 m. – 2023 m. mokslo metais P. R. ir K. R. mokėsi Lietuvos mokykloje.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kuria pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

7. Atsakovo teigimu, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, lojalumu Rusijos Federacijai. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pasirinkdamas darbą Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, žinojo, kad jam bus keliami itin griežti reikalavimai, o institucijos personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Rusijos valdžia, t. y. jis privalo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą politiką, pareiškėjas minėtoje institucijoje dirbo nuo (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas paaiškino, kad priimant Sprendimą Nr. 1 buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai, iš kurių matyti, kad pareiškėjo šeima atvyko kartu su juo, o socialiniai ir ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio, todėl jie nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.

10. Atsakovo vertinimu, atsižvelgus į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 37 punktus ir 38.3 papunktį, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu.

12. VSD nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos bendrovėje AO „Alfa Bank“ padalinio vadovu, o AO „Alfa Bank“, yra „Alfa Group“ dalis, viena didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje. Pagrindiniai „Alfa Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. Iki 2022 m. kovo mėn. daugiau nei 80 proc. AO „Alfa Bank“ akcijų valdė Rusijos oligarchai M. F., G. C., A. K. ir P. A. Dėl ryšių su Kremliaus režimu šiems asmenims nuo 2022 m. vasario 28 d. taikomos Europos Sąjungos sankcijos.

13. VSD teigimu, pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 11 d. Departamento apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarnaudamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, tarnybą paliko dėl mažo darbo užmokesčio, susitinka su buvusiais tarnybos kolegomis, vyksta į Rusiją, kur turi nekilnojamojo turto, Rusijoje gyvena pareiškėjo tėvai ir sesuo su šeima, nerimauja, kad gali kilti grėsmė jo giminaičiams, gyvenantiems Rusijoje, jeigu apklausos Departamente įrašas patektų Rusijos institucijoms. Remdamasis šiomis aplinkybėmis VSD darė išvadą, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Rusija. Surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Be to, aplinkybė, kad gali kilti grėsmė pareiškėjo giminaičiams, gyvenantiems Rusijoje, jeigu apklausos Departamente įrašas patektų Rusijos institucijoms, patvirtina pareiškėjo pažeidžiamumą. Gyventi Lietuvoje gali būti leidžiama tik tokiam asmeniui, kurio veikla, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam gyvenant Lietuvoje, kils grėsmė, o juo labiau bus padaryta žalos Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

15.1. Pareiškėjas yra Rusijos pilietis, Departamentui 2023 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterių sistemų inžinieriumi, t. y. kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu.

15.2. Pareiškėjas, 2023 m. gegužės 9 d. pildydamas Departamento klausimyną bei atsakydamas į klausimyno 2 klausimą „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“ ir klausimyno 4 klausimą „Ar turite (turėjote) kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis? Jeigu taip, pateikite informaciją apie tai (valstybė, laikotarpis, pavadinimas, kontaktų pobūdis)“, be kita ko, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dirbo Rusijoje, (duomenys neskelbtini), inžinieriumi, programuotoju.

16. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgdamas į dabartinę geopolitinę situaciją, nustatė tikimybę, kad buvę Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemos darbuotojai, turintys karinį laipsnį ir aukštas pareigas užėmę institucijų darbuotojai, potencialiai gali būti panaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys. Teismo vertinimu, vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Atsižvelgęs į tai teismas darė išvadą, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime Nr. 1 išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali.

17. Teismas vertino, kad pareiškėjo nuogąstavimai dėl giminaičių Rusijoje patvirtina Departamento ir VSD išvadas dėl pareiškėjo pažeidžiamumo, įskaitant ir didelę tikimybę, kad, esant įtemptai politinei situacijai Rusijos propagandistai šias baimes gali panaudoti veiklai prieš Lietuvą ar kitoms Lietuvos valstybės saugumo interesų neatitinkančioms veikoms vykdyti, pareiškėjas gali būti (yra) potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, jog su šeima nori gyventi Lietuvoje, nes Rusijoje jaučiasi nesaugiai, nenori būti pašauktas atlikti karo tarnybą, be to, ir dėl Lietuvoje pareiškėją tenkinančio gaunamo darbo užmokesčio, įsigyto gyvenamojo būsto ir vaikų lankomos mokyklos, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Pareiškėjas teismui nenurodė kitų priežasčių, dėl kurių nori dirbti ir su šeima gyventi būtent Lietuvoje, o kaip matyti iš pareiškėjo Departamentui nurodytos informacijos, pareiškėjas kilmės valstybėje dirbo įvairiose įmonėse, kur, kaip pats nurodė, tenkino gaunamas darbo užmokestis.

19. Teismas konstatavo, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo šeiminiais, socialiniais bei ekonominiais ryšiais Lietuvoje, nėra reikšmingesnės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl minėtos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad Sprendimas Nr. 1 yra neproporcingas.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Departamento Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2, Sprendimas Nr. 3, Sprendimas Nr. 4 ir Sprendimas Nr. 5 priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus individualų asmens ir surinktų objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes padarytos teisingos ir pagrįstos išvados. Sprendimų pagrindas ne tik VSD išvadoje pateikta informacija, bet ir Departamento atliktas pareiškėjų individualus vertinimas (ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva vertinimas).

III. 21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai prašo priteisti jų naudai bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjai pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei, teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pareiškėjai prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

23. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neatliko pareiškėjo individualaus atvejo aplinkybių visapusiško ir savarankiško vertinimo ir nepadarė savarankiškų išvadų. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas spėjimais ir prielaidomis pagrįstos VSD išvados, kurią atsakovas automatiškai perkėlė į Sprendimą 1, pagrindu. Teismo sprendime nurodyta pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 11 d. apklausa negali būti priskirta pareiškėjo individualaus atvejo vertinimui priimant Sprendimą 1, nes šią apklausą atsakovas atliko praėjus daugiau nei 2 mėnesiams po Sprendimų Nr.1 ir Nr. 2 priėmimo, t. y. jau po to, kai pareiškėjas nurodytus sprendimus apskundė teismui.

24. Pareiškėjo vertinimu, teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė nenustatęs ir neįvertinęs pareiškėjo tarnybos jo kilmės šalies Vidaus reikalų ministerijos įstaigoje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu funkcijų, jų pobūdžio, ar pareiškėjas turėjo leidimą dirbti su slapta informacija, nenustatė tarnybos santykių pasibaigimo priežasčių, neanalizavo klausimyne nurodytos pareiškėjo darbinės veiklos kilmės šalyje pobūdžio 2003-2022 m. laikotarpiu iki Migracijos departamento leidimo išdavimo 2022 metais, rėmėsi vien tik VSD išvada ir fragmentiniais duomenimis apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, kurie iš esmės yra susiję tik su pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagal išduotus leidimus faktu.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) tokio pobūdžio byloje formuojamos praktikos, kad grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Pareiškėjo teigimu, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik užsieniečio darbo ar tarnybos veiklos atitinkamoje kilmės šalies institucijoje faktas yra nepakankamas pripažinti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Naujausioje LVAT praktikoje, formuojamoje nagrinėjant ginčus, kai iš užsieniečio atsakymų į Migracijos departamento klausimyno klausimus, vertinama užsieniečio grėsmė valstybės saugumui, akcentuojama, kad tuo atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (leidimo laikinai ar nuolat gyventi) yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas. Migracijos departamentas turi atlikti kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai, polinkis nesilaikyti teisės aktų ir kt.) vertinimą. LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, o ne formali, sprendimas turi būti priimtas atsižvelgiant į aplinkybių visumą ir laikantis proporcingumo principo.

26. Pareiškėjas pažymi, kad atsakydamas į 5 klausimą „Ar palaikote ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių institucijose? Jeigu taip, pateikite informaciją apie šiuos asmenis, jų veiklą ir jūsų ryšių pobūdį“, atsakė „Ne“. Teismas, kaip ir VSD bei atsakovas, nenustatė, kad ši klausimyne pareiškėjo nurodyta ir teismo posėdyje patvirtinta informacija neatitinka tikrovės ir savo sprendimą pagrindė tikėtinomis prielaidomis apie galimai esančius ar galinčius atsinaujinti pareiškėjo ryšius su buvusiais Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemos įstaigos bendradarbiais, galinčius kelti grėsmę valstybės saugumui.

27. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, esą pareiškėjas turėjo karinį laipsnį. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemos įstaigoje, kuri buvo pavaldi Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijai, o ne Gynybos ministerijai. Pareiškėjas turėjo vidaus reikalų sistemoje suteikiamą karininko (tuomet milicijos leitenanto, po dviejų ištarnautų metų gavo eilinį vyresniojo leitenanto) laipsnį. Vidaus reikalų sistemoje tarnaujantiems asmenims suteikiami karininkų laipsniai nėra kariniai laipsniai ir negali būti tapatinami su Rusijos Federacijos ginkluotose pajėgose (Gynybos ministerijos sistemoje) tarnaujantiems asmenims suteikiamais kariniais laipsniais. Teismas pareiškėjo pareigas nepagrįstai priskyrė „aukštoms pareigoms“, nes pareiškėjas tarnybos Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) buvo vienas iš specialistų (inžinierius-programuotojas), kuris užsiėmė programavimu, atitinkamų duomenų bazių, nesusijusių su slapta informacija (pvz., transporto priemonių apskaitos, Gyventojų registro), kūrimu, todėl darytina išvada, kad teismas sprendimą grindė ne ištirtais įrodymais, o samprotavimais ir prielaidomis apie tariamus ryšius ir tariamą lojalumą.

28. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 11 d. apklausoje prašė Migracijos departamento užtikrinti pokalbio metu suteiktos informacijos konfidencialumą, kad ji netaptų žinoma pareiškėjo kilmės šalies tarnyboms. Tai buvo adekvatus pareiškėjo prašymas, nes, žinodamas, kad jo kilmės šalies specialiosios tarnybos savo šalies piliečius bendravimą su Rusijos Federacijos politikos nepalaikančių šalių institucijomis ir joms pareikštą nuomonę, kuri nepalanki Rusijos Federacijos valdžiai, vertina kaip nusikalstamą veiką. Todėl pareiškėjas pagrįstai nuogąstavo, kad kilmės šalyje gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nurodytus pareiškėjo nuogąstavimus teismas nepagrįstai ir neteisingai vertino kaip pareiškėjo gynybinę poziciją ir kaip jo pažeidžiamumą grėsmės valstybės saugumui prasme. Pareiškėjo motyvai, kad jis kilmės šalyje nenori būti mobilizuotas ir nenori kariauti prieš Ukrainą, taip pat nenori būti kilmės šalyje nuteistas už mobilizacijos vengimą, yra adekvati prieš karą Ukrainoje nusiteikusio žmogaus pozicija. Teismas šią pareiškėjo poziciją galimos grėsmės valstybės saugumui požiūriu nepagrįstai ir neteisingai panaudojo prieš pareiškėją.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo gyvenimas Lietuvoje negali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui vien dėl to, kad jo kilmės šalis yra Rusijos Federacija, ar dėl to, kad pareiškėjas prieš daugiau nė 20 metų dirbo šios šalies vidaus reikalų sistemos įstaigoje.

30. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad VSD 2023 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje pateikė procesinę staigmeną – rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad savo išvadą, pateiktą Migracijos departamentui dėl B. R. grėsmės valstybės saugumui, papildomai pagrindžia klausimyne pareiškėjo nurodyta informacija, kad (duomenys neskelbtini) laikotarpiu jis kilmės šalyje dirbo AO „Alfa Bank“ skyriaus viršininku. Pareiškėjas akcentuoja, kad darbo šioje įstaigoje faktą jis buvo nurodęs, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą, tačiau šio jo darbinės biografijos fakto nevertino nei VSD savo išvadoje, nei atsakovas, priimdamas Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.

31. Pareiškėjo vertinimu, teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo skundo motyvų, kad Sprendimas Nr. 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 5 straipsnio 5 ir 6 dalies reikalavimų ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo subjekto atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str.1, 4, 5, 8, 9 p.) ir kad šie pažeidimai yra esminiai, suteikiantys savarankišką pagrindą panaikinti Sprendimą Nr. 1.

32. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovo teigimu, yra suformuota LVAT praktika, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis neturi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo darbas (tarnyba) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

34. Atsakovo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas su pareiškėjais susijusias aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas.

35. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

36. VSD pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

37. VSD laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos. VSD vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. VSD nuomone, pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. VSD teigimu, nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose ir kontroliuojamose įmonėse, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ypač įvertinus tai, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo itin trumpas laiko tarpas.

Dėl Rusijai pritaikytų sankcijų, ribojančių jos piliečių keliones į Lietuvą, sumažėjo ir su Rusijos žvalgyba bendradarbiaujančių šios šalies piliečių galimybės lankytis Lietuvoje, todėl tikėtina, kad Lietuvos–Rusijos valstybinę sieną kertant mažiau žmonių, Rusijos žvalgyba intensyviau verbuos tuos asmenis, kurie neturi gerų žvalgybinių galimybių. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių kritinę reikšmę turinčių pareiškėjų socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjų teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimų Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, kuriais panaikinti pareiškėjų leidimai laikinai gyventi, taip pat dėl Sprendimo Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo B. R. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus dėl leidimų pareiškėjui ir jo šeimos nariams (pareiškėjoms) panaikinimo ir draudimo pareiškėjui B. R. atvykti į Lietuvos Respubliką.

40. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas jo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, nebuvo individualiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino į bylą pateiktų įrodymų visumos, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ reikalavimų, sprendimą priėmė nevertindamas ir vadovaudamasis vien tik VSD išvada, kurioje pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui remiantis vien pareiškėjo tarnybos ((duomenys neskelbtini) pareiškėjas Rusijoje, (duomenys neskelbtini) ėjo inžinieriaus programuotojo pareigas) faktu. Pareiškėjai akcentuoja, kad VSD 2023 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje pateikė procesinę staigmeną – rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad savo išvadą, pateiktą Migracijos departamentui dėl B. R. grėsmės valstybės saugumui, papildomai pagrindžia Klausimyne pareiškėjo nurodyta informacija, kad 2011-2020 m. pareiškėjas kilmės šalyje dirbo AO „Alfa Bank“ skyriaus viršininku.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

43. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

44. LVAT praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

45. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

46. Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas, prieidamas išvados, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir dėl to egzistuoja pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760139273, galiojantį iki 2025 m. birželio 17 d.., ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini) dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje inžinieriumi programuotoju ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos režimo jėgos struktūroms.

Pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje inžinieriumi programuotoju, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Rusijos Federacijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti.

Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis.

Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

47. Atsakydama į pareiškėjų argumentus, kad Migracijos departamentas vadovavosi vien tik VSD išvada, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir nustatė šias faktines aplinkybes: pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu (aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas), galiojantį iki 2025 m. birželio 17 d., pareiškėjo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje (nuo 2022 m. liepos 7 d.), pareiškėjas yra įdarbintas (nuo 2022 m. birželio 13 d.). Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 taip pat įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius ir nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė (Rusijoje pilietė) ir pareiškėjo 2 nepilnametės dukros gyvena kartu su pareiškėju ir turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.

48. Taigi, Migracijos departamentas, iki priimdamas Sprendimą Nr. 1, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo poziciją, išdėstytą Migracijos departamento klausimyne, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau sprendė, kad tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbinės veiklos Rusijos Federacijoje.

49. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

50. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

51. Įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

52. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri padaryta atsižvelgiant ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumo Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

54. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.).

55. Iš VSD išvados matyti, jog ji priimta atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje inžinieriumi programuotoju, ką patvirtina ir bylos medžiaga, todėl ši aplinkybė yra pakankama pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjo argumentai apie procesinę staigmeną nagrinėjamu atveju nekeičia galutinio teisinės situacijos vertinimo.

56. Surinktų duomenų pagrindu taip pat konstatuotina, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

57. Vertinant Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėtina, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 p.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, esami pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos ir teisėtos išvados, kad sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei proporcingumo principo, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

59. Konstatavus, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, pripažintina, kad išnykus teisiniam pagrindui, Sprendimai Nr. 3–5, kuriais pareiškėjoms panaikinti leidimai laikinai gyventi, taip pat yra teisėti ir pagrįsti.

60. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl jį naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

61. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

62. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, arba jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pradėti norminę bylą ir ištirti, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl savo motyvacija iš esmės analogiškų prašymų, nurodoma, kad: nors prašymu, nurodant, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui, iš esmės keliamas legislatyvinės omisijos klausimas, argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme.

Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022, EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C.

G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07); nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami; nenustatyta pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus.

Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrųjų teisių (toliau – ir Direktyva 2011/98/ES) tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu; dėl prašymo pradėti tyrimą, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja teisinės valstybės principui, pažymėta, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).

Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal:

1) normų turinį;

2) reguliavimo apimtį;

3) formą;

4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Apraše nustatydamas tokio vertinimo kriterijus, viršytų savo įgaliojimus ir veiktų ultra vires. Esant tokioms, aplinkybėms, pareiškėjo prašymas ištirti Aprašo teisėtumą netenkintas, nes nėra pagrindo norminės bylos vadai dėl Aprašo teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1210-815/2024 ir Nr. eA-1211-552/2024).

63. Teisėjų kolegijos vertimu, nėra jokio pagrindo nesivadovauti šios nutarties 61 punkte aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota sprendžiant analogiškus prašymus ir taikant tas pačias Įstatymo nuostatas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas), nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjų nurodyti procesinio pobūdžio prašymai (kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą arba pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą) netenkinami. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pareiškėjų papildomuose paaiškinimuose cituojamos Direktyvos 2011/98/ES nuostatos neimplikuoja, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio gyvenimas šalyje nekelia grėsmės valstybės saugumui, negali būti suformuoti tokio pobūdžio sprendimus kompetentingų priimti viešojo administravimo subjektų ir / ar tokio pobūdžio ginčus nagrinėjančių teismų praktikoje, kas, atsižvelgiant į tokio pobūdžio įvykių neapibrėžtumą dėl nuolatinio kitimo, iš esmės labiau atitinka tokius santykius reglamentuojančių teisės aktų tikslus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. R. (B. R.), I. R. (I. R.), P. R. (P. R.), K. R. (K. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė