2016-06-13 Nr. AB-12824-3-62-3-00391-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1156-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00391-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 24 d. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad 2014 m. gegužės 7, 8, 12, 13 ir 14 dienomis buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato (toliau – ir Jurbarko rajono PK) ilgalaikio sulaikymo patalpose, kur negaudavo arbatos, o pusryčiams tik duonos, taip pat negaudavo vaisių ir cukraus. Neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Jurbarko rajono PK neteisėtų veiksmų, t. y. tiekiamo maisto kokybės ir kiekio.

Pareiškėjas nurodo areštinėje gaudavęs nepakankamą maisto porciją, kuri neatitiko nustatytų normų reikalavimų, t. y. tiekiamo maisto vertė buvo nuo 1300 kcal iki 1500 kcal. Artimieji negalėjo perduoti maisto, kadangi to nenumato teisės aktai, todėl buvo marinamas badu. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių pažeidimų kreipėsi į Tauragės visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir Tauragės VSC), Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir SPTVRM ) ir į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Marijampolės apskrities VPK). Pažymi, jog maitinimo pažeidimai buvo nustatyti įvardintų institucijų. Dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sutriko sveikata. Mano, jog dėl to buvo pažeistos žmogaus teisės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities VPK, 2015 m. balandžio 14 d. pateikė atsiliepimą (b. l. 15–19), kuriame su pareiškėjo skundu iš dalies sutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas 2014 m. gegužės 7 – 8 dienomis bei 2014 m. gegužės 12 – 14 dienomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2012 m. gruodžio 7 d. sudaryta ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 64-98-IL-1878 tarp Marijampolės apskrities VPK ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Geliuksus“.

UAB „Geliuksus“ yra atsakinga už parduodamų paslaugų kokybę, skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, bei asmenų maitinimą 3 kartus per dieną. Atsakovas akcentavo, jog sulaikymo patalpose ne visada būna sulaikytų asmenų, todėl išankstiniai valgiaraščiai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo sudaromi, maistas buvo užsakomas iš minėtos bendrovės kiekvienu konkrečiu atveju, kai sulaikymo patalpose būdavo sulaikytų asmenų. Pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo neužtikrinta teisė tinkamai maitintis, t. y. 2014 m. gegužės 13 d. nustatytu laiku pareiškėjui nebuvo suteikta vakarienė, atitinkanti mitybos normas, tačiau pažymėjo, jog policijos komisariato pareigūnai to nesiekė sąmoningai ir ėmėsi visų priemonių, kad pareiškėjui būtų suteiktas maitinimas.

Akcentavo, kad nors policijos komisariate 2014 m. birželio 19 d. Tauragės VSC atlikęs patikrinimą nustatė maitinimo tvarkos neatitikimą teisės aktų reikalavimams, tačiau buvo imtasi priemonių kad ateityje panašaus pobūdžio pažeidimai nepasikartotų. Marijampolės apskrities VPK Vidaus tyrimų grupė atliko tyrimą dėl pareiškėjo skundo ir nustatė, kad Jurbarko rajono PK patrulių būrio vadas V. T. padarė pažeidimą užtikrinant ir organizuojant maisto pristatymą sulaikymo patalpose esančiam pareiškėjui, todėl jis buvo įpareigotas ateityje griežtai laikytis jo tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Pabrėžė, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais į pareigūnus dėl sveikatos būklės, medicininės pagalbos ar laikymo sąlygų. Nėra duomenų, kad galimai netinkamas maitinimas policijos komisariate būtų turėjęs poveikį fizinei ar psichinei pareiškėjo sveikatai. Nurodė, kad visų laikomų asmenų artimiesiems yra suteikiama galimybė perduoti jiems maistą. Prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad 2014 m. gegužės 7 – 8 dienomis, 2014 m. gegužės 12 – 14 dienomis Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad Jurbarko rajono PK jam nebuvo užtikrinta pakankama maisto norma, todėl buvo marinamas badu. Pareiškėjas teigė, jog dėl tokių įkalinimo sąlygų jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sutriko sveikata, jautėsi kankinamas, buvo pažeistos žmogaus teisės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamo maitinimo ilgalaikio sulaikymo metu.

Teismas rėmėsi neturtinės žalos atlyginimo pagrindais ir kriterijais, kuriuos nustato CK 6.250 straipsnis. Teismo nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos, o pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Ginčui aktualios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės), Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 37:2009) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) nuostatos.

Teismas nurodė, jog Lietuvos higienos norma HN 37:2009 reglamentuoja policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, rėmėsi 8, 9 punktais. Taisyklių 7.11 punkte yra numatyta, kad asmenys turi teisę gauti tinkamą maistą. Konkrečioje policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo taisykles nustato Taisyklių IX skyriaus teisės normos, kurios detaliai reglamentuoja policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką (59 punktas). Teismas rėmėsi Taisyklių 61, 62, 68 punktais. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normos yra patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse" (toliau – ir Įsakymas Nr. V-100). Policijos komisariate sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo tvarka nustatyta Instrukcijoje. Teismas rėmėsi Instrukcijos 42.1, 42.2, 42.3 punktų nuostatomis.

Teismas pažymėjo, jog 2012 m. gruodžio 7 d. galiojo ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo pardavimo-sutartis Nr. 64-98-IL-1878 (toliau – ir Sutartis), sudaryta tarp Marijampolės apskrities VPK ir UAB „Geliuksus“. Šioje Sutartyje susitarta, kad maistas ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims pristatomas Sutartyje numatytu laiku 3 kartus per dieną. Sutarties 3.4 punktas numato, kad maistas užsakomas pagal faktišką tuo metu esančių ilgalaikio sulaikymo patalpose sulaikytų asmenų skaičių nurodytu telefonu kasdien ne vėliau iki 8 valandos 10 minučių. Užsakymas gali būti pakeistas pasikeitus ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų skaičiui, apie tai informuojant maisto tiekėją likus ne mažiau kaip 2 valandos iki maitinimo pradžios. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto UAB „Geliuksus" ginčo laikotarpio meniu, matyti, kad jis atitinka Sutarties 2.2 sąlygą, Taisyklių 62 punktą bei Instrukcijos 42.3 nuostatą.

Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpas buvo pristatytas 2014 m. gegužės 7 d. 17 val. 30 min. ir laikomas iki 2014 m. gegužės 8 d. 15 val. 00 min. bei 2014 m. gegužės 12 d. buvo pristatytas nuo 12 val. 10 min. ir laikomas iki 2014 m. gegužės 14 d. 11 val. 40 min. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 19 d. Marijampolės apskrities VPK pateikė skundą dėl netinkamo maitinimo. 2014 m. birželio 18 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 64-IS-71, nustatyta, kad 2014 m. gegužės 13 d., Jurbarko rajono PK patrulių būrio vadas V. T., atlikdamas budėtojo pareigas, privalėjo laikytis Instrukcijos, užtikrinti ir organizuoti maisto pristatymą ilgalaikio sulaikymo kamerose laikomiems asmenims, tačiau neveikė taip, kaip tai reikalauja jo tarnybinę veiklą reglamentuojantys teisės aktai, t. y. nesuteikė tinkamo maitinimo buvusiems suimtiesiems ir tuo pažeidė Instrukcijos 42.1 punkto nuostatas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Tauragės VSC bei SPTVRM nagrinėjo pareiškėjo skundus dėl netinkamo jo maitinimo Jurbarko rajono PK. 2014 m. birželio 19 d. Tauragės VSC patikrinimo aktu Nr. AK-82 konstatavo, kad VPK Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo tvarka neatitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 8 ir 9 punktų reikalavimų, taisyklių 61 ir 68 punktų reikalavimų ir 2012 m. gruodžio 7 d. sudarytos ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 64-98-IL-1878 tarp Marijampolės apskr. VPK ir UAB „Geliuksus" sąlygų. Pažymėjo, kad pateiktas į bylą Jurbarko rajono PK 2014 m. birželio 20 d. raštas Nr. 64-98-S-3485 „Dėl patikrinimo metu nustatytų trūkumų šalinimo“, adresuotas Tauragės VSC, įrodo, kad Tauragės VSC patikrinimo akte Nr. AK-82 nustatyti trūkumai dėl netinkamo maitinimo yra pašalinti. 2014 m. birželio 16 d. SPTVRM raštu Nr. 11D-231 į pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. skundą nurodė, kad, išanalizavus 2014 m. gegužės 7, 8, 12, 13, 14 dienų valgiaraščius asmenims, laikomiems VPK Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, nustatyta, kad maitinimas neatitinka skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių: neduodama arbata, mažai duodama duonos.

Teismas nurodė, jog, ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą maitinimą. Tai pripažįsta ir atsakovas atsiliepime, pažymėdamas, jog UAB „Geliuksus“ meniu nebuvo nurodyti patiekalų kiekiai (kalorijos), valgiaraštis nebuvo suderintas su Marijampolės apskrities VPK. Taip pat pripažino, kad 2014 m. gegužės 13 d. nustatytu laiku pareiškėjas negavo jam priklausiusios vakarienės.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, konstatavo Jurbarko rajono PK veiksmų neteisėtumą. Atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti maitinamam maistu, atitinkančiu fiziologines mitybos normas. Teismas teigė, kad valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271). Pažymėjo, kad suimtiems/kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo laikymas Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose ir maitinant maistu, neatitinkančiu fiziologinių mitybos normų, sukėlė jam esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu. Pažymėta, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Jurbarko rajono PK, būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į pareigūnus dėl sveikatos būklės, medicininės pagalbos ar laikymo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad netinkamas maitinimas policijos komisariate būtų turėjęs poveikį fizinei ar psichinei pareiškėjo sveikatai. Be to, pareiškėjo argumentas, kad giminės neturėjo teisės perduoti jam maisto, atmestas kaip nepagrįstas, kadangi į bylą pateiktame 2015 m. balandžio 10 d. Jurbarko rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininko K. K. tarnybiniame pranešime Nr. 64-IL-9529 nurodyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų artimiesiems yra suteikiama galimybė perduoti maistą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamo maitinimo jam būnant Jurbarko rajono PK buvo sužalota sveikata, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Teismas įvertino paminėtas aplinkybes, t. y. jog pareiškėjas per visą buvimo Jurbarko rajono PK laikotarpį su skundais ar prašymais į juos dėl sveikatos būklės, medicininės pagalbos suteikimo nesikreipė; į pažeidimo trukmę ( 68 val. 20 min. (nepilnos trys paros)); bendrąsias kalinimo sąlygas Jurbarko rajono PK (pareiškėjo teisė būti laikomam visus teisės aktais keliamus reikalavimus atitinkančiose ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo pažeista). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o 2014 m. birželio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 64-IS-71 patvirtina, kad pareigūnas, sužinojęs apie susidariusią situaciją, ėmėsi priemonių, kad pareiškėjui būtų suteiktas maitinimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. birželio 19 d. Tauragės VSC patikrinimo aktu Nr. AK-82 nustatyti ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo pažeidimai, nedelsiant, t. y. jau sekančią dieną buvo pašalinti. Teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikyta pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas 2015 m. liepos 2 d. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas pilnai palaiko savo skundą ir nurodo papildomus argumentus:

1) Jurbarko rajono PK buvo laikomas suėmime ir marinamas badu 5 paras. Dėl badavimo jam atsirado miego sutrikimai, buvo destabilizuota jo psichologinė būklė, atsirado nepilnavertiškumo kompleksas, kamavo nuolatinis nerimas ir panikos priepuoliai. Pareiškėjas mano, kad padaryto pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija.

2) Jurbarko rajono PK tvarkoje nėra numatyta galimybių ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems nuteistiems asmenims perduoti maistą, todėl atmestinas atsakovo teiginys, jog maistą artimieji galėjo perduoti pareiškėjui.

3) pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų į pareigūnus nesikreipė, nes Jurbarko rajono PK nėra signalo įrenginių, kuriais pasinaudojus būtų galima pakviesti medicininę pagalbą, pareigūną.

Pareiškėjas 2016 m. kovo 3 d. pateikė prašymą (b. l. 73), kuriame nurodė, kad nori dalyvauti teismo posėdyje.

Atsakovės atstovės 2015 m. liepos 28 d. pateikė atsiliepimą (b. l. 69) į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovė nurodė, jog apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes apeliaciniame skunde išvardintuose motyvuose nėra teisinio pagrindo naikinti/keisti pirmos instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo papildomai teiktame rašte buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą pareiškėjui dalyvaujant, o tai įmanoma kai procesas vyksta žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvuoja, o tik teigia, kad jo dalyvavimas yra būtinas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į teismo posėdį pareiškėją, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą Sprendimą konstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjo (apelianto) teisė į tinkamas kardomojo kalinimo sąlygas – maitinimą, t. y. 2014 m. gegužės 7 – 8 dienomis, 2014 m. gegužės 12 – 14 dienomis, pareiškėjo buvo laikomas Jurbarko rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose ir maitinamas maistu, neatitinkančių fiziologinių mitybos normų, toks pažeidimas jam sukėlė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Tačiau pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Jurbarko rajono PK, būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į pareigūnus dėl sveikatos būklės, medicininės pagalbos ar laikymo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad netinkamas maitinimas policijos komisariate būtų turėjęs poveikį fizinei ar psichinei pareiškėjo sveikatai. Nustatyti ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo pažeidimai, nedelsiant buvo pašalinti. Teismas apsiribojo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo (apelianto) teisių pažeidimą, ir nepriteisė neturtinės žalos pinigais.

Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir teigia, kad jam dėl netinkamo maitinimo sutriko miegas, buvo destabilizuota jo psichologinė būklė, atsirado nepilnavertiškumo kompleksas, kamavo nuolatinis nerimas ir panikos priepuoliai, todėl nemano, kad pažeidimo pripažinimas yra laikytina pakankama satisfakcija ir prašo, kad neturtinė žala būtų atlyginta pinigine išraiška.

Pasisakydama dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad neturtinę žalą pareiškėjas sieja su ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Jurbarko rajono PK) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų faktinių bylos aplinkybių (kad buvo pažeista teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą), kolegija pažymi, kad dėl jų ginčo nėra. Atsakovas pripažino, kad 2014 m. gegužės 13 d. nustatytu laiku pareiškėjas negavo jam priklausiusios vakarienės, o UAB „Geliuksus“ meniu nebuvo nurodyti patiekalų kiekiai (kalorijos), valgiaraštis nebuvo suderintas su Marijampolės apskrities VPK, t. y. buvo pažeisti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 8 ir 9 punktų reikalavimai. Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu (tuo pačiu ir valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu) toks teisės akto pažeidimas laikytinas atsakovo neteisėtu neveikimu. Tačiau kartu kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl paminėto pažeidimo sąsajos su jo patirtais nepatogumais yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu ir nėra patvirtinti byloje esančiais įrodymais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam sutriko miegas, buvo destabilizuota jo psichologinė būklė, atsirado nepilnavertiškumo kompleksas, kamavo nuolatinis nerimas ir panikos priepuoliai, tačiau šiuos faktus patvirtinančių įrodymų byloje nėra, tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėjas. Jis teigė, kad dėl atsiradusiu sveikatos sutrikimų negalėjo kreiptis pagalbos į medikus, nes nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnus ir apie atsiradusius sutrikimus informuoti, prašyti pagalbos. Šie teiginiai akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Byloje esančioje Tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 20–22) pareigūno V. V. tarnybiniame pranešime yra nurodoma, kad 2014 m. gegužės 13 d. apie 22 valandą jis pastebėjo, jog suimtasis moja prie vaizdo kameros, vėliau nuėjo į areštinę ir paklausė pas R. P. kas jam nutiko. Tai patvirtina, kad su pareigūnais pareiškėjas bendravo ir apie sutrikusią sveikatą galėjo pranešti, o sekančią dieną iš Jurbarko rajono PK išvyko, todėl galėjo dėl sveikatos sutrikimų kreiptis ir į kitus pareigūnus.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą, jo maitinimo organizavimą ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, jog byloje ( b. l. 32) pateiktas 2015 m. balandžio 10 d. Jurbarko rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininko K. K. tarnybinis pranešimas Nr. 64-IL-9529, kuriame nurodyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų artimiesiems yra suteikiama galimybė perduoti maistą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad giminės negalėjo perduoti pareiškėjui maisto, laikytini neįrodytais ir atmestini.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas sulaikytas buvo iš viso 68 valandas ir 20 minučių, tuo laikotarpiu bendrosios kalinimo sąlygos (išskyrus maitinimą) pažeistos nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl medicininės ir (ar) psichologinės pagalbos, kad tokia pagalba jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Todėl spęsti apie pareiškėjo įvardintų pasekmių (sutriko miegas, pablogėjo jo psichologinė būklė, atsirado nepilnavertiškumo kompleksas, kamavo nuolatinis nerimas ir panikos priepuoliai) atsiradimą dėl nepakankamo maitinimo negalima.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė