P-261-178-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P261-178/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00766-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos 80.9.; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1302/2012 pagal pareiškėjų A. V. ir V. P. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl patikrinimo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. V. ir V. P. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. birželio 2 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1363-(14.4) ir įpareigoti atsakovą surašyti teigiamą išvadą dėl žemės sklypų Ūdrijos g. Nr. 37A, 37B, 37C, 39A, Alytuje (toliau – ir Sklypai), padalijimo, suformuojant naujus sklypus, keičiant sklypų naudojimo būdą ir pobūdį ir žemės sklypų tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo detalųjį planą, suderintą Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2010 m. sausio 14 d. protokolu Nr. N-4.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjų A. V. ir V. P. V. skundą (t. I, b. l. 181-186).

Pareiškėjai A. V. ir V. P. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, bei priteisti teismo išlaidas.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjų A. V. ir V. P. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. birželio 2 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1363-(14.4) ir įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos iš naujo patikrinti pareiškėjų pateiktą teritorijų planavimo dokumentą. Priteisė iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškėjos A. V. naudai 50 Lt teismo išlaidų, atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams. Taigi bendrasis planas yra žemės savininkų nuosavybės teises ribojantis veiksnys, tačiau šis ribojimas nėra absoliutus. Ginčo teisiniams santykiams aktuali Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nustatė, kad savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto. Šios teisės normos turinio aiškinimas lingvistiniu ir loginiu metodu suponuoja išvadą, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai detaliojo planavimo procedūromis gali siekti, kad net iki 20 procentų gyvenamosios teritorijos, o taip pat iki 20 procentų visuomeninės teritorijos, pramonės ir sandėliavimo teritorijos bei komercinės paskirties teritorijos, numatytų konkrečios savivaldybės arba jos dalies (miesto ir miestelio) bendrajame plane, būtų pakeista į kitokią pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad minėto įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtindamas nuostatą – kol atitinkamoje teritorijoje kito naudojimo būdo žemės sklypai sudaro ne daugiau nei 20 procentų tos teritorijos ploto – įstatymų leidėjas laikėsi nuomonės, kad iki 20 procentų kito naudojimo būdo žemės sklypas neturės esminės įtakos atitinkamai teritorijai, todėl šią aplinkybę numatė kaip vieną iš dviejų sąlygų, kai savivaldybės teritorijos bendrasis planas nekeičiamas.

Teismas nustatė, kad atsakovas, nustatydamas pareiškėjų planuojamų kitų nei komercinės paskirties žemės sklypų ploto dalį komercinės paskirties objektų teritorijoje, procentinį santykį išvedė ne visos Alytaus miesto bendrajame plane pažymėtos komercinės paskirties teritorijos atžvilgiu, o tik nedidelės jos dalies, kuri ribojasi su Ūdrijos gatve (t. I, b. l. 24-28, 87). Nurodytas skaičiavimo būdas akivaizdžiai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui ir teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo pagrindinių procedūrų bei taisyklių prasme vertintas kaip esminis pažeidimas.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie Alytaus miesto bendruoju planu komercinėms reikmėms skirtos teritorijos dydį, taip pat į tai, jog neaišku, kokia apimtimi kiti asmenys yra pasinaudoję galimybe pakeisti šios žemės naudojimo paskirtį, teisėjų kolegija panaikino Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. birželio 2 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1363-(14.4) ir įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjų rengiamą detaliojo planavimo dokumentą bei surašyti kitą patikrinimo aktą.

III. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1302/2012 remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, pagrindinio teiginio, turinčio esminę įtaką šios nutarties teisėtumui, nemotyvavo, kas sudarė pagrindą priimti nepagrįstą nutartį, taip pat teismas padarė administracinėje byloje esminius materialinės teisės normų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, pažeidimus.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikdamas motyvus, susijusius su detaliuoju teritorijų planavimu bendrojo teritorijų planavimo dokumento atžvilgiu, bendrojo teritorijų planavimo dokumento įgyvendinimu, netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje (galiojusi, ginčijamo akto priėmimo metu, iki 2010 m. liepos 1 d., šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalis), be to, atitinkamas aplinkybes tiesiog konstatavo, nepateikdamas motyvų – nurodydamas Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, padarė nemotyvuotą išvadą, kad Inspekcijos, nustatytas pareiškėjų A. V. ir V. P. V. planuojamų kitų nei komercinės paskirties žemės sklypų plotų komercinės paskirties objektų teritorijoje skaičiavimo būdas akivaizdžiai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 (Žin., 2004, Nr. 83-3029; 2006, Nr. 145-5559) patvirtintų Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių 60.1 papunktyje numatyta, jog bendrųjų planų sprendiniai nekeičiami jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto. Be to, pažymėtina, kad šiose taisyklėse aiškiai nurodyta, kad jei bendrajame plane yra kelios vienodos paskirties teritorijos, tai 20 procentų skaičiuojami atskirai kiekvienai teritorijai, jų nesumuojant. Nesuprantama, kodėl Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, priimdamas 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, nepasisakė dėl šiose taisyklėse aiškiai nurodytos nuostatos, kai tuo tarpu tiek Inspekcija, tiek ir Kauno apygardos administracinis teismas šias taisykles nurodė.

Pažymėtina, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos internetiniame tinklalapyje skelbiamame Alytaus miesto bendrajame plane pagal sutartinius ženklus (pilkos spalvos linija) aiškiai apibrėžtos konkrečios teritorijos (apibrėžtas ne visas miestas, o suskirstytos miesto atitinkamos teritorijos-zonos), kuriose numatyti konkrečios teritorijos naudojimo reglamentai – prioritetai bei veiklos plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 37 dalis). Iš Alytaus miesto bendrojo plano (b. 1. 158) matyti, jog konkrečią komercinės paskirties teritoriją (zoną) sudaro 4,887 ha. Taigi, pareiškėjai A. V. ir V. P. V., remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 3 dalimi, turėjo teisę keisti ne daugiau kaip 20 procentų bendro šios konkrečios teritorijos pažymėto ploto 4,887 ha. Iš viso jau esami ir A. V. bei V. P. V. suplanuoti kito naudojimo būdo, nei numatyta Alytaus miesto bendrajame plane (komercinės paskirties teritorijos (zonos) pažymėto ploto), žemės sklypai yra 2,1115 ha (0,5169 ha+1,5946 ha) ir tai nuo Alytaus miesto bendrajame plane pažymėtos komercinės teritorijos (zonos) 4,887 ha ploto procentine išraiška sudaro 43 procentus. Taigi, tai daugiau nei Teritorijų planavimo įstatyme, poįstatyminiuose teisės aktuose numatyti 20 procentų. Pastebėtina, kad 20 procentų atitinkamos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties skaičiuojama atskirai kiekvienoje apibrėžtoje, uždaroje teritorijoje (zonoje), o ne susumavus visas bendrajame plane apibrėžtas teritorijas (zonas), kuriose numatyta atitinkama vienoda pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir išvedamas procentinis santykis. Šių nuostatų laikėsi ir laikosi minėtų Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių rengėja – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (2010 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (14-2)-D8-7530), taip pat ir institucijos, dalyvaujančios teritorijų planavimo procesuose.

Atkreipė dėmesį į tai, jog bendrojo, o ne detalaus planavimo metu yra sprendžiami svarbūs atskirų teritorijų tarpusavio suderinamumo, sąveikos bei integracijos į bendrą miesto teritoriją klausimai. Tuo tarpu detalusis planavimas yra skirtas detalizuoti bendrojo planavimo dokumentuose nustatytus tvarkymo ir naudojimo reglamentus bei suformuoti žemės sklypus statybai, ūkinei veiklai, ar infrastruktūros plėtrai, šio planavimo metu iš esmės nėra svarstomas sklypo reikšmės visos miesto teritorijos (o tik konkrečios apibrėžtos, uždaros teritorijos) atžvilgiu klausimas. Jeigu Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyti 20 procentų būtų skaičiuojami visų bendrajame plane apibrėžtų, pažymėtų komercinės paskirties teritorijų (zonų) atžvilgiu, susidarytų paradoksali situacija, kad atitinkama viso Alytaus miesto komercinės paskirties teritorijų (zonų) dalis (pvz. visoje Alytaus miesto pietinėje pusėje) būtų visiškai pakeista į kitą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, kitaip tariant, bendrajame plane numatyta, apibrėžta konkreti komercinės paskirties teritorija bus visa apimtimi pakeista į kitokią bendrajame plane nenumatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Tokiu būdu bus paneigiamas, nepasiektas įstatymo leidėjo tikslas – iki 20 procentų kito naudojimo būdo žemės sklypas neturės esminės įtakos atitinkamai teritorijai, numatytai bendrajame plane.

Teismas minėtų teisės aktų nuostatų ir aplinkybių neišanalizavo, t. y. paminėjo tik Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, tačiau tinkamai neišaiškino šios nuostatos turinio ir taikymo bei nesusiejo jos su kitomis Teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-263 patvirtintose Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklėse įtvirtintomis nuostatomis, tuo pažeidė materialinės teisės normos aiškinimo ir taikymo taisykles bei neteisingai pritaikė pačias materialinės teisės normas, nustatančias detalųjį teritorijų planavimą bendrojo teritorijų planavimo dokumento atžvilgiu, bendrojo teritorijų planavimo dokumento įgyvendinimą.

Taigi, akivaizdu, kad Inspekcijos Alytaus skyriaus priimtas 2010 m. birželio 2 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP1-1363-(14.4) yra pagrįstas bei teisėtas (priimtas nepažeidžiant jokių Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų), taigi, ir naikinti jo nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje padaręs priešingas išvadas, pažeidė materialinės teisės normas, įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-263 (Žin., 2004, Nr. 83-3029; 2006, Nr. 145-5559) patvirtintų Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių 60.1 papunktyje, todėl bylos procesas atnaujintinas.

Informavo, kad pareiškėjai A. V. ir V. P. V. 2012 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Inspekcijos Alytaus skyrių prašydami vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį ir informuoti kada ši nutartis bus įvykdyta. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę bei vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi atsakovas mano, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutarus procesą atnaujinti, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-1302/2012 vykdymas turėtų būti sustabdytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A502-1302/2012 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu tuo atveju, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P525-194/2009, P444-180/2010, P525-100/2011 ir kt.). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Todėl, teisėjų kolegija, patikrinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, pažymi, jog teismas išpildė bendrąją pareigą savo sprendimą motyvuoti, iš nutarties motyvų yra aišku, kuo vadovaudamasis jis priėjo prie galutinių išvadų, t. y. rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 4 dalimi, byloje esančiomis Alytaus miesto bendrojo plano ištraukomis, kito nei numatyta Alytaus miesto bendrojo plano naudojimo būdo teritorijos ploto ir procento paskaičiavimu (t. I, b. l. 24-28, 87) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Atsižvelgiant į tai, procesą atnaujinti, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nėra pagrindo.

Atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Iš pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje atliktam materialinių teisės normų aiškinimui ir taikymui. Nurodo, kad šis teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 (Žin., 2004, Nr. 83-3029; 2006, Nr. 145-5559) patvirtintose Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklėse aiškiai nurodytų nuostatų, kai tiek Inspekcija, tiek ir Kauno apygardos administracinis teismas šias taisykles motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodė.

Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių (2006 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. D1-591 redakcija) 60.1 papunktyje numatyta, jog bendrųjų planų sprendiniai nekeičiami jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto. Jei bendrajame plane yra kelios vienodos paskirties teritorijos, tai 20 procentų skaičiuojami atskirai kiekvienai teritorijai, jų nesumuojant.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių šią bylą nagrinėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytus esminius materialinės teisės normų pažeidimus. Res judicata galią įgijusiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, jį aiškino ir taikė tinkamai, taip pat savo motyvaciją parėmė ir konkrečia bylos medžiaga bei administracinių teismų praktika. Pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi atitinkamais teisės aktais, kuriuos jis manė esant taikytinus tam ginčo santykiui, ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, negali būti pagrindas pripažinti, kad taip jis padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Taip pat tai, kad ginčui išspręsti šalys ir teismas rėmėsi skirtingais šaltiniais, nepaneigia teismo priimto sprendimo teisėtumo ir nepatvirtina fakto, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Kaip minėta, vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai. Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkintinas ir atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1302/2012.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1302/2012 pagal pareiškėjų A. V. ir V. P. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl patikrinimo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas