2024-12-18 Nr. AB-18412-3-61-3-04853-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2611-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04853-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. 24SD18722 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Raštu Migracijos departamentas informavo pareiškėją, jog jo 2024 m. liepos 15 d. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu prieš tai jis pateiks prašymą nutraukti prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir bus priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pareiškėjo vertinimu, Raštas neteisėtas, nepagrįstas, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo principus ir turėtų būti panaikintas.

2.2. 2024 m. liepos 15 d. pateikė prašymą pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi aukštos kvalifikacijos darbuotojo kortelę (Europos Sąjungos (toliau – ir ES) mėlynoji kortelė), galiojusią iki 2024 m. liepos 29 d. Raštu atsakovas atsisakė priimti prašymą nurodydamas, kad remiantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 59.8 papunkčiu, prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą arba prašymas leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį nepriimamas, žodžiu ir (ar) raštu paaiškinus nepriėmimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu nustatoma, kad užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį.

2.3. Aprašo 59.8 papunktis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnyje, nustatančiame leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas, nėra galimybės apriboti teisę išduoti leidimą gyventi prieglobsčio prašytojui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato apribojimų, pagal kuriuos tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo netenka turimos teisės, todėl toks apribojimas žemesnio lygmens teisės aktais yra neteisėtas, pažeidžia lygiateisiškumo principą ir diskriminuoja tarptautinės apsaugos prašantį asmenį; jis nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis priežastimis ir nėra būtinas demokratinėje visuomenėje. Įgyvendinant vieną konstitucinę teisę negali būti netenkama galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę. Pareiškėjo vertinimu, teisėtai gyvenęs Lietuvoje darbo sutarties pagrindu jis turėjo teisėtų lūkesčių, kad ši jo teisė nebus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apaugos.

2.4. Ginčijamas reglamentavimas teisėtai valstybės teritorijoje esančius užsieniečius automatiškai paverčia neteisėtai esančiais asmenims, nes neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje įsigaliojimas panaikina teisę būti valstybės teritorijoje, todėl užsienietis, norėdamas pasinaudoti teise prašyti tarptautinės apsaugos negalės to padaryti bijodamas, kad taip bus nutrauktas jo teisėtas buvimas valstybėje. Tokiu apribojimu diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai, pažeidžiamas tikslas laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, atvirą žmonėms, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių teisėtai siekia apsaugos Europos Sąjungoje, pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į privatų gyvenimą ir Konvencijos 4 protokole įtvirtinta teisė į judėjimo laisvę. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas prašė ištirti nurodyto norminio administracinio akto teisėtumą, t. y., ar Aprašo 59.8 papunktis yra suderinamas su Įstatymu ir Konstitucijos teisinės lygybės principu. Rašte nurodyti motyvai jo nepagrindžia, nes Aprašo norma nepakeičia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų pareiškėjo teisių pasikeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Migracijos departamentas 2021 m. liepos 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu. Gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Pareiškėjas šiuos sprendimus apskundė ir teismas juos panaikino. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bet Migracijos departamentas, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė.

4.2. Pareiškėjas 2024 m. liepos 15 d. pateikė Migracijos departamentui laisvos formos prašymą leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Migracijos departamentas Raštu paaiškino, jog pareiškėjas gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo aukštos profesinės kvalifikacijos darbo pagrindu, tačiau, pagal Aprašo 59.8 papunktį, kol pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo negali būti priimamas. Atsakovas nesutiko, kad Aprašo norma prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus (taip pat ir leidimų laikinai gyventi ir nacionalinių vizų išdavimą) reglamentuoja Įstatymas.

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik tuo atveju, jeigu užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (Įstatymo 40 str.) ir leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas (Įstatymo 26 str.) bei nėra pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas (Įstatymo 35 str.). Taigi, Įstatymo 26 straipsnis nustato tik leidimų gyventi išdavimo sąlygas, tačiau nereglamentuoja nei leidimų gyventi išdavimo pagrindų, nei prašymų dėl leidimų gyventi išdavimo pateikimo tvarkos, tokią tvarką nustatyti Įstatymas paveda vidaus reikalų ministrui.

Taigi, vidaus reikalų ministras, vykdydamas Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą, patvirtino Aprašą, kuriame ir nustatė prašymų pateikimo tvarką. Kadangi Įstatymas nenustato prašymų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo nepriėmimo pagrindų, tačiau įgalioja vidaus reikalų ministrą nustatyti prašymų pateikimo tvarką, Aprašo 59.8 papunktis negali būti pripažintas prieštaraujančiu Įstatymo ir kito aukštesnės galios teisės akto nuostatoms. Atsakovas nesutiko, kad Aprašo nuostatos nepagrįstai apsunkina asmens teisės į prieglobstį įgyvendinimą, nes jis nereglamentuoja nei prašymų dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pateikimo tvarkos, nei prieglobsčio prašytojams suteikiamų teisių įgyvendinimo.

Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad jo kaip prieglobsčio prašytojo teisės yra ribojamos.

4.3. Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, ši teisė nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Įstatymo nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti tik teisėtai Lietuvos Respublikoje esantys užsieniečiai (Įstatymo 28 str. 2 d.), o prieglobsčio prašytojams pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį yra suteikiama tik teisė laikinai likti Lietuvos Respublikoje, o ne teisė būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią suteikia viza arba leidimas gyventi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė išimtinai siekdamas likti ir dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis turėjo teisėtą lūkestį, jog iš jo nebus atimta teisė dirbti, atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą prieglobsčio prašytojai Lietuvos Respublikoje turi teisę dirbti.

4.4. Priėmus sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu. Pareiškėjui pateikus prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, jam buvo išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 30 dalį užsieniečio registracijos pažymėjimas – tai dokumentas, kuriuo patvirtinama užsieniečio teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir teisė dirbti (kai tokia teisė įgyjama). Šiuo metu pareiškėjas kaip prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti ir ginčijamas Migracijos departamento atsakymas šios jo teisės nepaneigia ir neriboja.

4.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2014-520/2024 jau buvo spręstas analogiškas klausimas dėl Aprašo 59.8 papunkčio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams įvertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje – Migracijos departamentas nėra atsisakęs išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, bet ginčijamu Raštu paaiškinęs, kokios yra pareiškėjo galimybės, norint gauti leidimą laikinai gyventi. Raštas paremtas galiojančių teisės aktų nuostatomis ir individualia pareiškėjo situacija, jis neužkerta kelio pareiškėjui dirbti Lietuvos Respublikoje, nes tokią pareiškėjas yra įgijęs kaip prieglobsčio prašytojas. Pareiškėjo prašymas dėl norminio teisės akto ištyrimo taip pat yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, jame nenurodytos jokios Įstatymo normos, kurioms galbūt prieštarauja Aprašo 59.8 punkto nuostatos ir kaip jos susietos su konkrečia pareiškėjo individualia situacija. Pareiškėjas nenurodo jokių teisinių argumentų, kad Aprašo 59.8 punkto nuostatos pažeidžia Konstitucijoje įtvirtą teisinės lygybės principą, t. y. kad kitiems asmenims, esantiems tokioje pat situacijoje, kaip ir jis, yra išduodami leidimai gyventi; kt. Pareiškėjo prašymas dėl Aprašo 59.8 papunkčio ištyrimo, atsakovo nuomone, neturėtų būti tenkinamas.

4.6. Dėl skundo reikalavimų panaikinti ginčijamą Raštą, pareiškėjas skunde nepateikė nei vieno argumento, susijusio su ginčijamo atsakymo neteisėtumu ar nepagrįstumu. Pareiškėjas pateikė prašymą leisti pateikti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas atsakymu informavo pareiškėją, kad jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi negalės būti priimamas, kol pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas. Pareiškėjas buvo informuotas, kad tuo atveju, jeigu jis nuspręs nutraukti prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo galės būti priimtas. Pareiškėjo prašymas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą gyventi neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindimo, nes pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ir niekada nebuvo pateikęs prašymo dėl leidimo gyventi pakeitimo, todėl reikalavimas išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo negalėtų būti tenkinamas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. T. skundą.

6. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2024 m. liepos 15 d. kreipėsi į Migracijos departamentą nurodydamas, kad dėl Migracijos departamento sprendimo anuliuoti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kuris buvo panaikintas teismo sprendimu), kad išvengtų deportavimo į (duomenys neskelbtini) kur jam gręsią pavojus, jis buvo priverstas kreiptis su prašymu dėl politinio prieglobsčio. Pareiškėjas teigė, kad yra įdarbintas Lietuvoje UAB Belka Games LT, nurodė, kad jo darbdavys tarpininkaus dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo ir prašė leisti jam kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo aukštos kvalifikacijos darbo pagrindu ir pratęsti tokį leidimą laikinai gyventi.

6.2. Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 6 d. Raštu informavo pareiškėją, kad jis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo aukštos profesinės kvalifikacijos darbo pagrindu. Rašte taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Aprašo 59.8 papunkčiu, prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą arba prašymas leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį nepriimamas, žodžiu ir (ar) raštu paaiškinus nepriėmimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu nustatoma, kad užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Atsižvelgus į tai Rašte pranešta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu prieš tai bus pateiktas prašymas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir bus priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualios redakcijos VAĮ ir Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas ir akcentavo, kad vertindamas, kaip turi būti kvalifikuojamas pareiškėjo 2024 m. liepos 15 d. kreipimasis į Migracijos departamentą, teismas be kita ko vadovaujasi Aprašu, kurio 1 punkte nurodyta, kad Aprašas reglamentuoja užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi ir prašymo leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį pateikimą bei šių prašymų priėmimą. Šiame Apraše nėra numatyta galimybė pratęsti leidimą laikinai gyventi. Tokia galimybė nenustatyta ir Įstatyme. Tai reiškia, kad asmuo, kuris siekia tęsti veiklą, kurios pagrindu jam jau buvo suteiktas leidimas, turi kreiptis prašydamas pakeisti leidimą.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Aprašo nustatyta tvarka per MIGRIS sistemą būtų pateikęs prašymą atsakovui dėl leidimo laikinai gyventi ir pridėjęs reikalingus dokumentus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tokį prašymą atsakovas būtų atsisakęs priimti ar jį atmetęs. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad skundžiamas Migracijos departamento Raštas negali būti laikomas sprendimu, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą ar kuriuo buvo nuspręsta atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjas Aprašo nuostatas atitinkančio prašymo ir reikalingų dokumentų atsakovui nepateikė. Teismas pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas savo prašyme, kalbėdamas apie įmonės tarpininkavimą, vartojo būsimąjį laiką – „tarpininkaus“. Tai irgi patvirtino išvadą, kad pareiškėjo 2024 m. liepos 15 d. kreipimasis į atsakovą nelaikytinas prašymu išduoti / pakeisti leidimą.

9. Teismas, vertindamas ginčijamo Rašto pirmosios pastraipos turinį lingvistine ir sistemine prasme nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi – atsakovas Rašte expressis verbis nurodė, kad pareiškėjas gali tai padaryti, todėl pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad tokiu atsakymu buvo apribotos pareiškėjo teisės, teismo vertinimu, nebuvo pagrįsti.

10. Pasisakydamas dėl antrosios ir trečiosios Rašto pastraipos teismas vertino, kad jomis pareiškėjas buvo informuotas apie galiojantį teisinį reglamentavimą, susijusį su prašymu dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir leidimų laikinai gyventi išdavimu, tačiau Rašto priėmimo metu nei viena iš šio Rašto antrojoje ar trečiojoje pastraipoje nurodytų opcijų pareiškėjui pritaikyta nebuvo, nes prašymo išduoti / pakeisti leidimo laikinai gyventi pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė.

11. Teismas nenustatė, kad Rašte pateiktas atsakymas pareiškėjui būtų buvęs neišsamus, klaidinantis ar neatitiktų užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės normų ar VAĮ reikalavimų, todėl sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu nesudarė pagrindo panaikinti Rašto. Skundžiamą Raštą pripažinus teisėtu, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negalėjo būti tenkinamas, todėl šis reikalavimas teismo taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

12. Dėl norminio teisės akto teisėtumo patikros teismas nurodė, kad Aprašo nuostatos, dėl kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams pareiškėjas skunde kelia abejones, pareiškėjui nebuvo taikytos ir jam jokių padarinių nesukėlė. Nagrinėjamu atveju, Raštu nebuvo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą, todėl nebuvo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių su Aprašo 59.8 punkto taikymu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2014-520/2024). Nepaisant to, teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį ir į tai, kad ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, jog teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Teismo vertinimu, pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2014-520/2024 išdėstyti argumentai paneigia pareiškėjo nurodomą Įstatymo ir Aprašo ryšį ir iš to kylantį prieštaringumą. Teismas aptariamoje byloje konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog jo teisę gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nustato Įstatymo 26 straipsnis, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta jokių ribojimų gauti leidimą gyventi prieglobsčio prašytojui. Teismas nurodė, kad Įstatymo 26 straipsnis nustato tik leidimų gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas, tačiau nereglamentuoja nei leidimų gyventi išdavimo pagrindų, nei prašymų dėl leidimų gyventi išdavimo pateikimo tvarkos. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra nurodyti Įstatymo 40 straipsnyje. Šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojams gali būti išduodamas toks leidimas.

13. Teismas akcentavo ir tai, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Bah prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 56328/07) pažymėjo, kad statuso, kuriuo grindžiamas skirtingas vertinimas, pobūdis turi didelę reikšmę nustatant vertinimo laisvės, suteikiamos Susitariančiosioms Valstybėms, apimtį. Pasisakydamas dėl vertinimo laisvės, susijusios su imigracijos statusu, apimties, teismas nurodė, kad skirtingo elgesio tokiu atveju pagrindimas nėra toks svarbus, kaip, pavyzdžiui, dėl skirtingo elgesio dėl pilietybės.

14. Teismas taip pat pabrėžė, kad sąvoka „tiesioginė diskriminacija“ reiškia skirtingą elgesį su asmenimis, kurie yra analogiškoje ar atitinkamai panašioje situacijoje, kuris yra nulemtas identifikuojamos savybės (Biao prieš Daniją [DK], 2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad jam kaip prieglobsčio prašytojui buvo taikytas skirtingas (diskriminuojantis) teisinis rėžimas, lyginant su kitais prieglobsčio prašytojais, taigi, teismo vertinimu, skirtingo elgesio analogiškoje situacijoje aplinkybės nėra nustatytos. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju kvestionavo skirtingą teisinį reguliavimą (konkrečiai, galimybę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), taikomą užsieniečiams, kurie yra Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, ir užsieniečiams, kurie yra paprašę suteikti prieglobstį, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo spręsti, kad šios dvi grupės yra tokioje panašioje situacijoje, kad joms apskritai negali būti taikomos skirtingos leidimų laikinai gyventi išdavimo taisyklės. To nepagrindė ir pareiškėjo skundo argumentai, nes, nors pareiškėjas skundėsi jam taikomų ribojimų neproporcingumu, tačiau bylos medžiaga (įskaitant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis) patvirtino, kad pareiškėjo teisė legaliai būti ir dirbti Lietuvos Respublikoje Rašto priėmimo metu ar pačiu Raštu nebuvo paneigta. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį teismą dėl norminio administracinio akto (Aprašo) teisėtumo atmestinas.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ištirti ar Aprašo 59.8 papunktis, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises pakeisti leidimą gyventi yra suderinamas su Įstatymu ir Konstitucijos teisinės valstybės ir teisinės lygybės principais; panaikinti Departamento Raštą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčijamo atsakovo administracinio sprendimo pagrįstumas ir atitikimas kitiems VAĮ reikalavimams gali būti patvirtintas nesikreipiant dėl norminio akto teisėtumo patikrinimo. Nurodoma teismo Taisyklių norma (45 punktas) nepakeičia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų pareiškėjo teisių pasikeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Šio sprendimo negalima priimti neįvertinus norminio teisės akto atitikties įstatymams ir Konstitucijai.

16.2. Dėl poįstatyminio teisės akto prieštaravimo įstatymams ir Konstitucijai, pareiškėjas nurodo, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turėdamas teisę gyventi darbo pagrindu. Pareiškėjas ir toliau yra teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aprašas nurodo, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikia Migracijos departamentui. Įstatymas atskirai neįtvirtina teisėtai Lietuvos Respublikoje esančių asmenų teisės pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi teisėtais pagrindais pateikus prieglobsčio prašymą, tačiau nenurodo, kad jos netenkama. Įstatymo leidėjo valia aiškintina remiantis kitomis Įstatymo nuostatomis, konstitucine doktrina ir Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais. Įstatymas nenurodo, kad pateikęs prieglobsčio prašymą asmuo netenka turimos teisės pakeisti turimą leidimą gyventi ar netenka teisės prašyti išduoti naują (studijų, šeimos, darbo ar kitu pagrindu). Toks apribojimas nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis priežastimis ir nėra būtinas demokratinėje visuomenėje. Remiantis teisinio tikrumo konstitucine doktrina pareiškėjas, teisėtai gyvenęs darbo sutarties pagrindu, turėjo teisėtų lūkesčių, kad ši jo teisė nebus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apaugos. Pareiškėjo laisvės pratęsti savo teisėto buvimo valstybėje terminą, pakeisti tokio buvimo pagrindą ribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje, pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir Konvencijos 4 protokole įtvirtintą teisę į judėjimo laisvę. Išspręsti bylos negalima neįvertinus Aprašo 59.8 papunkčio teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė neargumentuodamas savo sprendimo. Pareiškėjas prašo ištirti ar Aprašo 59.8 papunktis, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises yra suderinamas su Įstatymu ir Konstitucijos teisinės lygybės principu.

16.3. Dėl ES teisės normų pažeidimo pareiškėjas nurodo, kad byloje ginčijamu Aprašo 59.8 papunkčiu, apribojama asmens, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą teisė kreiptis dėl turimo leidimo gyventi šalyje pakeitimo arba naujo leidimo gyventi išdavimo kitu pagrindu. Byloje kyla klausimas dėl tokio asmens teisių apribojimo santykio su bendra ES prieglobsčio politika. Bendra prieglobsčio politika, įskaitant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, yra sudėtinė Europos Sąjungos tikslo laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę asmenims, kurie aplinkybių verčiami teisėtai siekia apsaugos Sąjungoje, dalis.

Solidarumas yra viena iš pagrindinių Sąjungos vertybių ir sudaro patį jos pamatą, kaip skelbiama ES sutarties preambulėje. Toks ES teisės taikymas, kai viena iš Valstybių narių taiko bendrojoje prieglobsčio politikoje nenumatytus prieglobsčio prašymą pateikusių užsieniečių teisių apribojimus, skatina antrinį judėjimą ir trukdo užtikrinti, kad su visais prašytojais būtų elgiamasi vienodai, kad ir kur Europos Sąjungoje jie pateiktų prašymą. Pareiškėjas pažymi, kad išnagrinėjus prieglobsčio prašymą ginčijamas reglamentavimas teisėtai valstybės teritorijoje esančius užsieniečius automatiškai paverčia neteisėtai esančiais asmenims, kadangi neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje įsigaliojimas panaikina teisę būti valstybės teritorijoje.

Užsienietis, norėdamas pasinaudoti teise prašyti tarptautinės apsaugos negalės to padaryti bijodamas, kad taip bus nutrauktas jo teisėtas buvimas valstybėje. Minėtu apribojimu ne tik diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai. Toks savavališkas (nepagrįstas) prieglobsčio prašytojų teisių apribojimas pažeidžia tikslą laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, atvirą žmonėms, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių teisėtai siekia apsaugos Europos Sąjungoje ir yra nesuderinamas su valstybės narės įsipareigojimais.

Toks ES teisės taikymas skatina antrinį judėjimą ir trukdo užtikrinti, kad su visais prašytojais būtų elgiamasi vienodai, kad ir kur Sąjungoje jie pateiktų prašymą. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo klausdamas, ar Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 4 straipsnis, Sutarties dėl ES veikimo (toliau – ir SESV) 2 skyriaus ir 80 straipsnis, direktyvos 2013/32/ES ir kitų direktyvų, nustatančių bendrąją migracijos ir prieglobsčio politiką, nuostatos, įgyvendinančios bendrą prieglobsčio politiką, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18, 21 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės laisvės leidžia nacionalinės teisės aktus, kuriais apribojama šalyje teisėtai esančio prieglobsčio prašytojo teisė pratęsti galiojančio leidimo gyventi valstybėje narėje laiką arba prašyti išduoti leidimą gyventi kitu pagrindu tik dėl to, kad jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. 24SD18722 teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų pažymi, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 15 d. prašyme suformulavo prašymą „leisti kreiptis dėl Laikino leidimo gyventi pratęsimo aukštos kvalifikacijos darbo pagrindu ir pratęsti tokį leidimą laikinai gyventi“, t. y., teisėjų kolegijos vertinimu, buvo išreikštas siekis dirbti ir toliau laikinai likti Lietuvos Respublikoje.

19. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjas (apeliantas) yra prieglobsčio prašytojas, turintis teisę pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį likti Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 275 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

20. Įstatymo 14013 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai turi: 1) teises, nurodytas šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 21 dalyse, išskyrus teisę gauti piniginę pašalpą; 2) teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, jeigu ji nebuvo įgyta šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu atveju. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos prieglobsčio prašytojo teisės gali būti laikinai ir proporcingai ribojamos, jeigu jų negalima užtikrinti dėl objektyvių ir pagrįstų priežasčių, išskyrus teises, nurodytas šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 7, 8 ir 9 punktuose. Išnykus šiame straipsnyje nurodytoms priežastims, šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos prieglobsčio prašytojų teisės atkuriamos nedelsiant; jeigu dėl pasikeitusių šiame straipsnyje nurodytų priežasčių visų šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų prieglobsčio prašytojų teisių visiems prieglobsčio prašytojams nedelsiant atkurti neįmanoma, jos pirmiausia atkuriamos pažeidžiamiems asmenims. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos įgijęs prieglobsčio prašytojas ar užsienietis, ketinantis dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos, privalo turėti užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį jo teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos; Migracijos departamentas, gavęs prieglobsčio prašytojo ar užsieniečio prašymą nurodyti jo teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos užsieniečio registracijos pažymėjime ir nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas ar užsienietis tokią teisę įgijo, jam išduotame užsieniečio registracijos pažymėjime nurodo įgytą teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos.

21. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (Įstatymo 2 str. 14 d.). Leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę dirbti Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (Įstatymo 2 str. 13 d.).

22. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra nurodyti Įstatymo 40 straipsnyje. Šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojams gali būti išduodamas toks leidimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas išduodamas arba keičiamas, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (8 p.); jeigu užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje (9 p.); jeigu užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje (10 p.). Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu šio Įstatymo nustatyta tvarka pateikus prašymą suteikti prieglobstį yra suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, o Įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga.

23. Įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti, o Įstatymo 1301 straipsnis nustato, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę. Humanitarinės priežastys – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 2 str. 71 d.). Įstatymo 1301 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nėra duomenų, kad yra šios aptartos Įstatyme nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi.

24. Taigi atsižvelgiant į administracinės bylos faktines aplinkybes ir ką tik išdėstytas Įstatymo nuostatas darytina išvada, jog pareiškėjui pagrįstai atsakyta, kad leidimo gyventi ir /ar dirbti Lietuvos Respublikoje klausimas kol kas negali būti svarstomas. Atsakyme į 2024 m. liepos 15 d. pareiškėjo prašymą atspindėta Migracijos departamento pozicija, kuri buvo palikta galioti pirmosios instancijos teismo, jau buvo patvirtinta iš esmės analogiškoje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2014-520/2024), kas taip pat įgalina šią bylą tikrinančią teisėjų kolegiją patvirtinti Regionų administracinio teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

25. Teisėjų kolegija, argumentų išdėstytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje pagrindu, atmeta ir pareiškėjo prašymą dėl Aprašo 59. 8 papunkčio patikrinimo (žr. nutarties 16.1–16.3 p.).

26. Pažymėtina, kad teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti tik tokio norminio administracinio akto (ar jo dalies), kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-16-261/2018; kt.).

27. Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012; kt.); tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I415-4/2007; kt.).

28. Pateiktas prašymas dėl norminio teisės akto ištyrimo yra bendrinio pobūdžio, nesuderinamas su teisiniu reguliavimu, apimančių norminių administracinių aktų kontrolę, todėl jis negalėjo ir negali būti tenkinamas.

29. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, nepadarė fakto ar teisės klaidų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo sprendimas paliekamas galioti.

30. Atmetus apeliacinį skundą nėra tenkinamas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius