2018-12-19 Nr. AB-23344-3-61-3-04432-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2039-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04432-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pečiusta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pečiusta“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Pečiusta“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Tarnyba) 2016 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. V4-82 (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Tarnyba konstatavo, jog bankroto administratorius, vykdydamas įmonės bankroto procesą, pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – Kodeksas) 6.3 bei 7.1 punktus, kadangi teismui dar nepriėmus galutinio sprendimo dėl kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo buvo padidinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, įskaitant atlyginimą administratoriui, iš esmės tapatų klausimą savo iniciatyva pakartotinai iškėlė svarstyti kreditorių komitetui dar kartą, taip tinkamai neatstovaudamas įmonės bei jos kreditorių interesų. Tokia Tarnybos išvada yra pagrįsta manymu, o ne teisės aktų pažeidimu. Be to, Tarnyba neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Pečiusta“ praktiškai penkerius metus savo lėšomis vykdė bankroto procedūras ir išieškojo turto daugiau nei už 40 tūkst. Eur, todėl šiuo atveju svarbūs ir bankroto administratoriaus interesai. Dėl administratoriaus veiksmų bankroto procesas kaip tik tapo operatyvesnis, nes jis klausimą siekė išspręsti kreditorių komitete, o Tarnybos veiksmai laikytini kišimusi į bankroto administratoriaus darbą bei bankroto procesą. Bankroto administratorius turi teisę savo teises ginti įstatyme nustatyta tvarka, įskaitant kreditorių susirinkimų organizavimą, juose klausimus svarstyti kelis kartus ir pateikti teismui problemos sprendimą. Be to, kreditoriai galėjo atidėti šio klausimo sprendimą iki teismas dėl to priims nutartį, tačiau to nepadarė, todėl Tarnybos sprendimas skirti pareiškėjui nuobaudą yra nesuprantamas.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis ne Tarnybos nuomone, o teisės aktų reikalavimais ir vykdyto tyrimo metu sukaupta informacija. Tarnybos išvadoje aiškiai nurodytos aplinkybės, lėmusios konkrečios nuobaudos paskyrimą, bei teisės nuostatos, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas skirti pareiškėjui nuobaudą. Pareiškėjas jokių argumentų dėl Tarnybos atlikto tyrimo neatitikties teisės aktų reikalavimams nepateikė. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad bankroto administratorius privalo laikytis Kodekso reikalavimų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Tutrix“, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Pečiusta“; Tarnyboje 2016 m. kovo 24 d. gautas K. A. atstovės advokatės Dovilės Armalytės skundas dėl bankroto administratoriaus veiksmų; atlikus neplaninį pareiškėjo veiklos patikrinimą, 2016 m. spalio 4 d. surašyta Tarnybos išvada Nr. D4-1261 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Pečiusta“ veiksmų, administruojant BUAB „Tutrix“ bankroto procesą“ (toliau – Išvada); Tarnybos direktorius 2016 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. V4-82 pareiškėjui skyrė nuobaudą – viešą įspėjimą už Kodekso 6.3 ir 7.1 punktų reikalavimų pažeidimus.

6. Ištyręs byloje esančius įrodymus, atlikęs teisės aktų, reglamentuojančių nuobaudų skyrimo bankroto administratoriui analizę, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, vykdydamas bankrutuojančios UAB „Tutrix“ bankroto procedūrą, elgėsi neteisingai ir nepakankamai profesionaliai, kadangi ginčui dėl kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo buvo padidinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, įskaitant atlyginimą pareiškėjui, esant bendrosios kompetencijos teisme ir teismui dėl to dar nepriėmus galutinio sprendimo, pareiškėjas iš esmės tapatų klausimą savo iniciatyva iškėlė pakartotinai svarstyti kreditorių komitetui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šiais pertekliniais veiksmais tinkamai neatstovavo bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesų, nes nesulaukė teismo sprendimo minėtu klausimu, todėl Tarnyba tinkamai nustatė, jog pareiškėjas nesilaikė Kodekso 6.3 bei 7.1 punktų reikalavimų ir už tai pareiškėjui pagrįstai skyrė nuobaudą – viešą įspėjimą.

7. Pareiškėjo argumentus, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis tik Tarnybos nuomone, o ne galiojančiais teisės aktais, pirmosios instancijos teismas vertino kaip pareiškėjo samprotavimus ir prielaidas, kuriais nėra pagrindo remtis. Tarnybos Išvadoje yra aiškiai konstatuotos aplinkybės, nulėmusios konkrečios nuobaudos pareiškėjui paskyrimą, nurodytos teisės aktų normos, kuriomis remiantis buvo priimtas Įsakymas.

III. 8. Pareiškėjas UAB „Pečiusta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Išvadoje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau neįvertino to, kad nuobauda pareiškėjui paskirta be teisinių argumentų, nenurodant, kokie įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Pareiškėjo įsitikinimu, pakartotinis klausimų svarstymas kreditorių susirinkime negali būti laikomas pažeidimu.

9. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyta tik pareiškėjo nuomonė bei samprotavimai, kurie nepagrįsti teisės aktų nuostatomis ar faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas taip pat nenurodė motyvų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Tarnybos Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad Tarnyba pareiškėjo veiklos tyrimą atliko tinkamai, pagrįstai nustatė Kodekso 6.3 bei 7.1 punktų reikalavimų pažeidimą ir už tai pareiškėjui skyrė nuobaudą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad nei Tarnybos Įsakymas, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisiškai pagrįsti, kadangi juose nėra nurodyta, kokius įstatymų reikalavimus pareiškėjas pažeidė; kiti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai apeliaciniame skunde nenurodyti.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

13. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

15. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba Įsakyme nenurodė, kokius įstatymo reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda – įspėjimas arba viešas įspėjimas. Iš Išvados ir Įsakymo turinio matyti, kad Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą nuobaudą Tarnyba pareiškėjui skyrė dėl Kodekso 6.3 punkto (laikydamasis profesinės kompetencijos principo administratorius turi veikti profesionaliai, konsultuoti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyvius dėl proceso teisinio reguliavimo ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus), taip pat 7.1 punkto (laikydamasis teisingumo principo administratorius turi priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus ir veikti atsižvelgdamas į viešąjį interesą) reikalavimų nesilaikymo, t. y. dėl to, kad Lietuvos apeliaciniam teismui dar nepriėmus sprendimo dėl kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo padidinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, įskaitant atlyginimą bankroto administratoriui UAB „Pečiusta“, pareiškėjas iš esmės tapatų klausimą savo iniciatyva pakartotinai iškėlė svarstyti kreditorių komitetui. Taigi Įsakyme yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas.

16. Nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais dokumentais ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 7 d. buvo sušauktas bankrutuojančios UAB „Tutrix“ kreditorių komiteto posėdis, kuriame kreditoriai nutarė pakeisti 2010 m. rugpjūčio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos ir patvirtinti bendrą, neskaidant į atskirus sąmatos straipsnius, 17 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą nuo bankroto proceso pradžios iki įmonės išregistravimo, įskaitant atlyginimą administratoriui. Kreditorių komiteto 2015 m. liepos 7 d. nutarimas buvo apskųstas Kauno apygardos teismui, kuris 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2306-343/2015 minėtą kreditorių komiteto nutarimą panaikino. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-880-798/2016 Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Nesulaukęs civilinio ginčo dėl kreditorių komiteto 2015 m. liepos 7 d. nutarimo nagrinėjimo teisme pabaigos, pareiškėjas 2016 m. vasario 8 d. sušaukė bankrutuojančios UAB „Tutrix“ kreditorių komitetą tuo pačiu klausimu, komitete buvo patvirtinta 25 550 Eur administravimo išlaidų suma. Šis kreditorių komiteto nutarimas panaikintas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1572-343/2016, įsiteisėjusia 2016 m. rugsėjo 6 d. Be to, Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1572-343/2016 UAB „Pečiusta“ atleista iš bankrutuojančios UAB „Tutrix“ administratoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 25 d.

17. Taigi pareiškėjas, nors ir žinodamas, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi bankrutuojančios UAB „Tutrix“ kreditorių komiteto 2015 m. liepos 7 d. nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos padidinimo panaikino bankroto administratoriui nedetalizavus šiame nutarime nurodytų 17 000 Eur administravimo išlaidų, nesulaukęs Lietuvos apeliacinio teismo nutarties šiuo klausimu, pakartotinai kreditorių komitetui 2016 m. vasario 8 d. pateikė svarstyti klausimą dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų padidinimo iki 25 550 Eur.

18. Pareiškėjas teigia, kad paminėti jo veiksmai jokiems teisės aktams neprieštarauja, kadangi bankroto procedūrų administravimo apmokėjimo klausimai yra sprendžiami būtent kreditorių susirinkimuose, kuriuose nedraudžiama tuos pačius klausimus svarstyti kelis kartus, o pareiškėjas tokius susirinkimus organizavo siekdamas teismui iki teisminio ginčo pabaigos pateikti problemos sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kritiškai. Iš Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. bei 2016 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarčių aiškiai matyti, jog pareiškėjo kreditorių komitetui pateiktas svarstyti administravimo išlaidų padidinimas abiem atvejais buvo nedetalizuotas, pareiškėjas administravimo išlaidų padidėjimo būtinybės neįrodė, o pareiškėjo pateikti skaičiavimai buvo nepaaiškinami ir nesuprantami, todėl šių pareiškėjo veiksmų negalima laikyti siekimu išspręsti tarp administratoriaus ir kreditoriaus kilusį ginčą dar iki teismui priimant sprendimą. Be to, bankrutuojančios UAB „Tutrix“ bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas tokius pareiškėjo veiksmus vertino neigiamai ir konstatavo, jog pareiškėjas netinkamai administruoja įmonę, ignoruoja kreditorius ir teismo įpareigojimus, iš bankrutuojančios įmonės turto pagal 2016 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto nutarimą išsimokėjo 16 800 Eur administravimo išlaidoms, todėl 2016 m. birželio 3 d. nutartimi areštavo UAB „Pečiusta“ banko sąskaitose esančias pinigines lėšas 16 800 Eur sumai iki kol bankrutuojančios UAB „Tutrix“ kreditoriai susirinkime patvirtins administravimo išlaidų sąmatą, o 2016 m. liepos 11 d. nutartimi apskritai UAB „Pečiusta“ atleido iš minėtos įmonės administratoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 25 d.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės (jų pareiškėjas neginčija) patvirtina, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo, kaip bankroto administratoriaus, padėtimi. Šiame kontekste paminėtina, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 15 d. ir 2016 m. liepos 11 d. nutartyse konstatavo, jog pareiškėjas yra priešiškai nusiteikęs bankrutuojančios įmonės kreditoriaus K. A. atžvilgiu. Todėl nagrinėjamu atveju Įsakymu pagrįstai konstatuota, jog UAB „Pečiusta“ nesiekė priimti teisingus sprendimus ir vienodai ginti visų kreditorių interesus, t. y. neveikė profesionaliai ir teisingai, nors tokį elgesio standartą nustato Kodeksas, kurio bankroto administratoriai privalo laikytis ir už kurio pažeidimus jiems gali būti pritaikyta viena iš Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuobaudų.

20. Minėta, kad Tarnyba Įsakymą dėl nuobaudos pareiškėjui taikymo grindė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 6.3 bei 7.1 punktų nuostatomis. Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjas pažeidimą, už kurį jam paskirta nuobauda, padarė 2016 m. vasario 8 d., todėl nagrinėjamu atveju Įsakymas negalėjo būti grindžiamas 2016 m. liepos 20 d. įsigaliojusio Kodekso 6.3 bei 7.1 punktais. Kita vertus, įvertinus aptariamo pažeidimo padarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtintame Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekse (neteko galios nuo 2016 m. liepos 28 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą, matyti, kad šio kodekso 11.2 ir 11.3 punktuose, įtvirtinančiuose profesionalumo ir teisingumo principus, buvo nustatytas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas kaip ir 2016 m. liepos 20 d. įsigaliojusio Kodekso 6.3 ir 7.1 punktuose. Atsižvelgdama į tai, įvertinusi, kad Tarnyba Įsakymą priėmė iš esmės teisingai kvalifikavusi pareiškėjo veiksmus ir pagrįstai nustačiusi jų neatitikimus profesionalumo ir teisingumo principams, teisėjų kolegija sprendžia, kad netinkamos redakcijos Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso nuostatų nurodymas esminės įtakos šioje byloje ginčijamo Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo. Todėl vien ši aplinkybė nelaikytina pakankamu pagrindu skundžiamam Įsakymui panaikinti.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pečiusta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė